Neišmoktos Mažosios Lietuvos genocido pamokos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mažoji Lietuva nebuvo priglausta prie Didžiosios
 
1918 m. vasario 16–osios aktas buvo viltį teikiantis ženklas ir Mažosios Lietuvos patriotams. Tų pačių metų lapkričio 30 d. Tilžėje Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba paskelbė Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktą, kuris bylojo: „…kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoje gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.“
 
Šis balsas buvo išgirstas, bet kūnu, deja, netapo netapo. Tai skaudi tema verta atskiro istorikų ir politikų dėmesio.
 
Maskva ir Berlynas skrupulingai dalijosi Vidurio Europą
 
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir lietuviams atkūrus valstybingumą visi trys didieji kaimynai, tęsdami imperinę politiką, mažesnei ir karine bei ekonomine prasme silpnesnei Lietuvai turėjo teritorinių pretenzijų. Lenkija dar 1920 m. užgrobė trečdalį Lietuvos etninių žemių su sostine Vilniumi, o 1938 m. ultimatumu privertė nustoti viešai reikšti ketinimus susigrąžinti  prarastas teritorijas. Tai buvo pirmasis ultimatumas. Antrąjį ultimatumą paskelbė 1939 m. Vokietija ir atplėšė Klaipėdos kraštą.
 
Dviejų totalitarinių režimų vadeivos Stalinas ir Hitleris slaptu suokalbiu 1939 m. pasidalijo Vidurio Europos nepriklausomų valstybių žemes. Sutartinai užpuolę ir nukariavę Lenkiją, agresoriai tiksliai laikėsi suderėto pasidalijimo. Suokalbininkai Lietuvą buvo priskyrę Reicho įtakos sferai, bet mūsų tuometinė Respublikos vadovybė nesiryžo savo jėgomis susigrąžinti etninių žemių su sostine Vilniumi. Tada Sovietai laikinai perleido Lietuvai tik trečdalį lenkų užgrobtos Vilniaus krašto teritorijos. Agresoriai vėl gi slaptai pataisė grobimo planą: naciai už Lietuvą, jau perleistą sovietams, gavo mainais iš sovietų okupuotos Lenkijos teritorijos atitinkamą plotą plius kelis milijonus auksu už Sūduvą.
 
Baltijos šalys praryjamos pagal vieną scenarijų
 
Sovietų ultimatumas to paties turinio ir vienu metu buvo mestas Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Pasekti suomių pavyzdžiu neišdrįsta. Raudonarmiečių divizijos ir tankų kolonos, nesutikdamos pasipriešinimo, per vieną dieną okupavo tris nepriklausomas Baltijos valstybės. Kremliaus emisarai Dekanozov – Lietuvoje, Suslov – Latvijoje, Ždanov – Estijoje pagal tą patį scenarijų sparčiai suorganizavo, beje, su penktosios kolonos parama propagandinius „rinkiminius“ spektaklius ir ne ką trukus parinktų „liaudies atstovų“ delegacijos buvo nugabentos į Maskvą, kurioje turėjo „prašyti“, kad jau okupuotos šalys būtų priimtos į tą patį narvą, iš kurio ištrūko prieš dvidešimt metų. Narvo iškaba buvo pakeista – Sovietų Sąjunga.
 
Neįvykęs Mažosios Lietuvos prisiglaudimas…
 
Kai sėbrai suokalbininkai susirėmė tarpusavyje, Hitleris apakintas „žaibo karo“ sėkmės – bemaž visa Europa jau buvo užkariauta – pakartojo Napoleono klaidą. Rusijos valdomų žemių neįmanoma okupuoti. Vermachtui šiaip taip užteko spėkų nužygiuoti iki Maskvos, bet iki Uralo – kvapo pristigo, o iki Omsko – ohohoo…
 
Frontui slenkant atgalios į Vakarus Maskvos įtakon pateko visa Vidurio Europa. Pagal Kremliaus standartą atsirado liaudies demokratinių šalių: Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos… Jei Lietuva būtų pati ryžusis atsiimti Vilniaus kraštą, tikriausiai Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, būtų taip pat tapusi sovietų satelite – dar viena liaudies demokratijos šalimi. Tokiu atveju Mažąją Lietuvą, o ir dalį Prūsijos būtų ištikęs palankesnis likimas? Galimas daiktas, Karaliaučiaus kraštas būtų padalintas į dvi dalis – Lenkijai ir Lietuvai.
 
Mažosios Lietuvos Taryba protestuoja
 
1944 m. spalio 16 d. į Rytprūsius įsiveržė Baltarusijos III fronto kariuomenė. Tada prasidėjo Prūsijos, taigi ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas. Įsiveržėliai išžudė daugiau kaip tris šimtus tūkstančių vietinių civilių gyventojų, iš kurių daugiau nei trečdalis buvo lietuvių kilmės (lietuvninkai). Daugiau nei šimtas tūkstančių 1947–1949 metais buvo iškeldinti.
 
Sovietinio teroro metais civiliai gyventojai buvo gabenami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kuriose kentėdami patyčias mirė nuo ligų, bado ir šalčio. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių buvo nuskandinti sovietams torpedavus laivus Baltijos jūroje. Vokietijos mieste Fulda atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba 1947 m. paskelbė protestą dėl Rytprūsių Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo.
 
Apie genocidą nebuvo tylima ir Lietuvoje

Mažosios Lietuvos gyventojų – sovietinio genocido aukų atminimo vakaro, įvykusio 2002 m. spalio 30 d., rezoliucijoje, adresuotoje tuometiniam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui prof. Rolandui Pavilioniui ir Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Gediminui Dalinkevičiui, rašoma:
 
„Mes, lietuvių tautinių organizacijų ir visuomenės atstovai, 2002 m. spalio 16 d. susirinkę Vilniuje pagerbti Mažosios Lietuvos gyventojų – sovietinio genocido aukų, reikšdami didelį susirūpinimą, konstatuojame, kad:
 
1. 1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu ideologiškai parengtos ir įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likusių 100 tūkst. gyvųjų deportavimas yra senaties termino neturintis karinis nusikaltimas žmoniškumui, gėdingas valstybinio terorizmo pavyzdys;
 
2. Istorijos klastotoja sovietinė Rusija, norėdama užmaskuoti savo nusikaltimus, ištrinti čia barbariškai nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus;“
 
Spalio 16-oji  itin skaudaus atminimo diena
 
„3. LR Seimas iki šiol ignoravo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) nuo 1994 m. siunčiamus raginimus, kad spalio 16–oji, diena kai su civilių žudymais 1944 m. prasidėjo Karaliaučiaus krašto puolimas, būtų minima kaip Mažosios Lietuvos genocido diena.
 
Mes kviečiame visus LR Seimo narius palaikyti MLRT raginimą, kad, papildžius LR įstatymą, spalio 16–oji būtų įtraukta į atmintinų dienų sąrašą, kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.
 
Nė vienas doras Lietuvos pilietis negali taikstytis su lietuvių tautos istorijos klastojimu. Abejingumą iškeltajai problemai traktuojame kaip sąmoningą totalitarinės sovietinės Rusijos įvykdyto genocido nuslėpimą, kaip pataikavimą valstybinio terorizmo politikai, kaip bandymą įteisinti neteisėtą karinį imperinės Rusijos buvimą Karaliaučiaus krašte.
 
Dokumentą pasirašė Atminimo vakaro dalyvių vardu MLRT vicepirmininkas P. Cidzikas,
Lietuvos nacionalinio fronto pirmininkas V. Libertis
 
Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio narys V. Gocentas“
 
Lietuvos valdžia neskubėjo. Tik 2006 metais SPALIO 16–oji Seimo nutarimu buvo paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.
 
Akivaizdūs imperinės buldozerinės politikos faktai
 
Karui einant į pabaigą, kilus Sąjungininkų abejonėms dėl Rytprūsių likimo, Kremlius siekdamas pagrįsti savo pretenzijas į šį kraštą, pavedė istorikui Pavel P. Kušner parengti motyvuotus argumentus apie Prūsijos istorinę praeitį. Mokslininkas parašė išsamią studiją „Etničeskoje prošloe Jugo–Vostočnoj Pribaltiki“ (rus. Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis), kurioje argumentuotai parodoma, kad baltų gentys Prūsijoje, Lietuvoje, Latvijoje gyvena nuo senų senovės. Kai ši argumentacija tapo nebeaktuali, sovietų vadovybės politika diametraliai pasikeitė. Minėtoji P. Kušner‘io knyga buvo išimta iš visų bibliotekų ir sunaikinta, o apyvarton paleista naftalinu trenkianti imperinė versija – Vostočnaja Prusija – iskonno russkaja, slavianskaja zemlia (rus. „Rytprūsiai – nuo seno rusų, slavų žemė“).
 
Skaudžiausia – panieka „mažesnės“ tautos autentiškai kultūrai
 
Ypatingai skaudus istoriniu, mokslo, kalbos ir moralės požiūriu buvo ir tebėra absoliučiai visų okupuoto krašto baltiškos kilmės vietovardžių, neišskiriant net hidronimų pakeitimas rusiškais dariniais, neturinčiais jokių istorinių sąsajų su Karaliaučiaus kraštu, Mažąja Lietuva, istorine bei kultūrine šio žemės lopinėlio patirtimi. Pakanka prisiminti tautiečiams itin brangius vardus: lietuvių raštijos pradininko Martyno Mažvydo, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio, filosofo Vydūno, mintytojo Imanuelio Kanto, Simono Dacho ir aibės kitų.
 
Jokiam savigarbos nepraradusiam mokytojui neapsivers liežuvis pasakyti, kad įžymusis būrų kunigas Kristijonas pamokslus sakė ir savo poemą „Metų laikus“ rašė ne Tolminkiemyje, o rusų kaime Čystyje Prudy (rus. „Švarūs tvenkiniai“).
 
Totalinis baltų kultūros pėdsakų naikinimas Karaliaučiaus krašte vyko sovietmečiu. Tada Lietuvoje visų rajkomų antrieji sekretoriai, kontroliavusieji ir šokdinusieji pirmuosius, kalbėdami tik „vyresniojo brolio“ kalba, nes atsiųsti iš Rusijos gilumos jie kitokios kalbos ir negalėjo mokėti, noriai kartodavo partines liaupses: „prijechali pomogatj bratskomu litovskomu parodu“ (rus. „atvykome padėti broliškai lietuvių tautai“).
 
Išvada peršasi savaime: lietuvių ir apskritai baltų kultūra ir jos palikimas Lietuvoje buvo pakenčiamas, bet be lietuvybės turinio, o Prūsijos bei Mažosios Lietuvos žemėse absoliučiai neigiamas. Buldozerinė rusinimo praktika tolygi spjūviui (anaiptol ne broliškam!) į lietuvių Tūkstantmečio kultūros veidą.
 
Nuotraukoje: Didelė Mažosios Lietuvos tragedija

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra