Neblėstantis senųjų portretų spindesys

Autorius: Data: 2012-10-25, 13:10 Spausdinti

Neblėstantis senųjų portretų spindesys

Laima TUBELYTĖ-KRIUKELIENĖ, Utena

Laikydama rankoje katalogą, kurį išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, lėtai ir tyliai įeinu į pirmą parodų salę Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami LDK valdovų ir didikų portretai.

Lengvas ir malonus virpuliukas perbėga per kūną. Daugiau jaučiu negu suprantu, kad sugrįžau į tuos laikus, kuriuose niekada negyvenau. Matau veidus didikų, apie kuriuos skaičiau, girdėjau, kuriuos mačiau paveiksluose arba reprodukcijose.  Į mane žiūri daug akių, kurios, staiga pasirodė, lyg kažkur matytos… Daugybę pro praskleistas laiko atodangas žvelgiančių įstabių akių matau  iš labai arti. Tas artumas priverčia mane stabtelti ir suvokti šio ypatingo momento didingą prakilnumą, suspindusį šiandienos akimirkoje. Pasimetu laike ir erdvėje. Nežemiškas, nerealus jausmas pasiglemžia mane… Noriu, kad jis manęs neapleistų. Pirmiausia akimis aprėpiu visą paveikslų ekspoziciją. Matau daug prabangiai ir puošniai apsirengusių kilmingų žmonių. Kažkokia nežemiška  ramybė tvyro erdvėje… Mano mintys keliauja praėjusių epochų laikmečio keliais. Staiga pajuntu, kad labai noriu pamatyti karalienę Barborą Radvilaitę. Juk daugybę kartų kalbėjausi su Barbora… Kuo greičiau noriu ją pamatyti. Skubu prie nedidelio portreto, nutapyto nežinomo XVIII a. II p. dailininko. Taip, tai ji, Barbora Radvilaitė, antroji Lenkijos karaliaus (1530/1548-1572) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1529/1544–1572) Žygimanto Augusto žmona. Pajuntu keistą ilgesį. Matau ir jaučiu -  Barboros veide lyg nerimo, o gal nostalgijos žymę. Klausiu jos: „Kas atsitiko?“.  Sulaikau kvėpavimą ir vėl žvelgiu į karalienės akis. Štai palaiminga akimirka – didelės gražios akys jau ramiai žiūri į mane… Atrodo, kad Barbora Radvilaitė kažką gero norėtų pasakyti… Dar kartą atidžiai pasižiūrėjusi pamatau jos veide lengvą, švelnią šypseną ir svajonėse paskendusį žvilgsnį. „Viskas gerai“, pagalvoju… Suprantu, nors ir nelengvas buvo karalienės gyvenimas, bet neapsakomai turtingas ir ryškus. Ta ryški Barboros Radvilaitės šviesa, sklindanti iš praėjusių epochų, neblanksta iki šiol. Nepaprastu grožiu ir moterišku žavesiu, elegancija,  įstabiu protu bei stipria meilės liepsna „deganti“  moteris spindi ir švyti amžinai… Apakinta šios neregėtos šviesos, prieš du metus aš taip pat nutapiau Barboros Radvilaitės portretą. Amžininkams spręsti, kaip man pavyko sukurti šios didžios moters portretą, bet jaučiuosi, lyg būčiau atlikusi kažką gero. Nesigailiu.

Šią įdomią parodą aplankiau net keturis kartus. Dar ne sykį norėčiau ateiti į Vilniaus paveikslų galeriją ir mintimis pasidalinti su Jogaila, Chodkevičiais, Radvilomis, Sapiegomis, Pacais ir kitais  LDK kunigaikščiais ir didikais. Bet šįsyk skubu į paskaitą: „Portreto meno ypatumai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atvaizduose“, kurią skaito prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė. Įdomi paskaita. Į atmintį įstringa paskutiniai paskaitoje pasakyti žodžiai: „Kiekvienas žmogus mokosi regėti, žiūrėdamas į portretą“.  Nors parodą aplankiau keletą kartų, bet po šių menotyrininkės pasakytų žodžių klausių savęs: „O aš ar moku regėti, žiūrėdama į portretą?“ Negaliu atsakyti. Gal tiksliausias atsakymas būtų toks – mokausi. Bet nežiūrint to, moku ar nemoku regėti – man be galo įdomu žvelgti į LDK didžių asmenybių portretus. Prieš akis iškyla garsūs ar primiršti mūsų krašto praėjusių epochų didikų ir valdovų veidai. Užplūsta prisiminimai apie nuveiktus jų darbus, atliktus žygdarbius bei iškovotas pergales. Portretuose yra užfiksuota informacija apie  portretuojamąjį, jo aprangos ypatybes, veiklą bei socialinį statusą. Dar kartą „prisiliečiu“ prie girdėtų ar nežinomų portretų kūrėjų vardų. Tai dailininkai: Danielius Šulcas, Martynas Almontė, Pranciškus Smuglevičius, Marčelas Bačarelis, Juozapas Pičmanas ir kt. Nemažai dailininkų vardų išliko, bet tiek pat, o gal dar daugiau ištrynė laikas. Gaila…

Parodoje pristatyti LDK valdovų ir didikų portretai neabejotinai turi svarbią ne tik meninę, bet ir istorinę vertę. Todėl savaime suprantamas istoriko doc. dr. Deimanto Karvelio paskaitos „Svečiuose pas Chodkevičius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų istoriniai portretai“ metu klausytojams pateiktas klausimas: „Jei iš istorijos „išimtume“ kai kurias gimines, ar nesubyrėtų atskiros epochos?“

Vėliau istorikas D. Karvelis samprotavo, jog LDK istorinė praeitis būtų nyki ir neįdomi be Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų ar kitų garsių giminių. Jis kartu su doc. dr. Eugenijumi Saviščevu diskutavo apie tai, kas yra didikas. Pasak istoriko E. Saviščevo: „Didikas – kažkas didelio. Mūsų tautos didikai apie save mąstė kaip apie didelius dvasiškai ir fiziškai“. Anot jo: „Į šiuos reiškinius reikia žiūrėti istoriškai. Trys dalykai šias asmenybes išskiria iš kitų, tai: kilmė, turtas, ir padėtis valstybėje, visuomenėje“.  Istorikas D. Karvelis LDK didikų išskirtinumą iš minios sutvirtina ir papildo kitais trimis dalykais: žemėtvarkos turėjimu, politinėmis pareigybėmis ir aristokratiniais  titulais.

Istorikė dr. Genutė Kirkienė iškalbingai pristatė didikų Chodkevičių giminę. Pasak istorikės, Jono Karolio Chodkevičiaus  kilnios ir aukštos vertybinės nuostatos, nušvietusios kiekvieną šio garsaus žmogaus žingsnį, buvo šios: meilė Tėvynei, Valdovui ir Dievui. Matyt todėl garsųjį J. K. Chodkevičių lydėjo sėkmė Salaspilio mūšyje.

Doc. dr. D. Karvelis labai įdomiai ir su didžiule pagarba pristatė Radvilų giminės reikšmę LDK egzistavime. Jis su lietuvišku pasididžiavimu pabrėžė, kad didikams Radvilams Garbė buvo pati didžiausia vertybė. Dievo garbė, Tėvynės garbė ir giminės garbė šiai iškiliai didikų giminei buvo šventi dalykai.

Po dviejų išklausytų paskaitų dar ilgai skendėjau mintyse, vis  prisimindama matytus senuosius LDK valdovų ir kunigaikščių portretus bei praėjusias epochas, padovanojusias ne vieną istorinę asmenybę.  LDK garsių asmenybių portretai turi neabejotiną meninę vertę bei informatyvūs istoriniu aspektu. Juk jie yra nutapyti prieš kelis šimtmečius. Pavaizduotos drobėje asmenybės žvelgia į mus, pateikdamos ženklus ir savus kodus, kuriuos iššifravus, portretai lyg atgyja ir prabyla. Stebint šių didžių žmonių portretus, jų žvilgsniuose intuityviai galima pajusti taurumo, stiprybės ir narsos dvelksmą. Intriguoja paveiksluose išryškinta  simbolika bei vaizduojamų asmenybių identifikavimo subtilybės. Visuose portretuose tapybos priemonėmis užfiksuota informacija apie valdovo ar didiko socialinį statusą, aprangos ypatumus.

To meto socialiniuose – reprezentaciniuose portretuose tikslingai buvo naudojami tokie vaizdiniai, kaip: įrašai (epitafijos), herbai bei kiti valdovų socialinį statusą liudijantys simboliai. Įrašų svarbiausia paskirtis – giminės žinomumo ir nesuklydimo išsaugojimas šimtmečiams. Dažnai šio žanro portretuose galima išvysti pavaizduotas prabangias audinių draperijas, mantijas, kailius, kolonas, baldakimus, karūnas, sostus, spektrus ar liūto galvas. Visi šie atributai buvo vaizduojami dar ir  tam, kad pabrėžti asmens hiararchiją, galybę ir jėgą. Nemažas dėmesys tapant didikų portretus buvo skiriamas panašumo perteikimui.  Panašumas buvo pasiekiamas tik tuo atveju, jei buvo tapoma iš natūros. Bet, deja, yra ir tokių žinomų žmonių portretų, kurie yra nutolę nuo portretuojamos asmenybės. Vienu atveju nepanašumas atsirasdavo todėl, kad dailininkai sąmoningai pagražindavo ar idealizuodavo kilmingus asmenis. Kitu atveju, portretai buvo tapomi, praėjus šimtmečiui ar keliems šimtmečiams po didiko mirties ir neturint jokio autentiško atvaizdo, į kurį būtų buvę galima pasižiūrėti. Tokiu atveju pats dailininkas sukurdavo įsivaizduojamą asmens  atvaizdą. Šiek tiek apmaudu, bet netgi žvelgdami į Barboros Radvilaitės portretą, eksponuojamą Vilniaus paveikslų galerijoje, mes nesame tikri, jog būtent taip ji atrodė iš tikrųjų, nes atvaizdas nežinomo dailininko tapytas po  dviejų šimtų metų. Manau ir intuityviai jaučiu, kad panašumo siekta, bet kiek tai turi bendro su tikrove – nėra aišku. Žinoma, jog Barbora Radvilaitė buvo nepaprasto grožio ir taurios sielos moteris. Tačiau  kaip ten bebūtų, vis tiek žymiai geriau turėti ne visai panašų ryškios asmenybės portretą, negu iš viso jo neturėti. Labai gaila, bet daug praėjusio laikmečio nutapytų portretų yra dingę arba buvo sunaikinti. Todėl portretai, kurie yra išsaugoti iki mūsų dienų, įgavo neįkainojamą meninę ir istorinę vertę.

LDK laikais reprezentaciniai portretai vaidino didelį vaidmenį. Tai buvo vaizdus ir pagavus informacijos perdavimo ir priėmimo būdas. Net ir praėjus ištisoms epochoms, mes šiandien galime didžiuotis, turėdami galimybę pažvelgti į aukštus LDK pareigūnus: vaivadas, etmonus, kanclerius bei jų artimuosius ir gimines, šlovinusius ir garsinusius įvairiais  nuopelnais savo kraštą. Parodos ekspozicijoje galima išvysti po keletą ar vieną kunigaikščių Radvilų, Sapiegų bei Vyšnioveckių portretus. Iš arti galima pažvelgti į grafų Chodkevičių, Pacų, Tiškevičių ir kitų  žymių istorinių asmenybių atvaizdus.

Moterų atvaizduose akcentuojamas asmeninis jų žavesys bei moteriškumas. Neretai jų veiduose – meilės šiluma ir gerumas. Žiūrėdamas į nuoširdų, gerą ir meilės nutviekstą veidą, atvaizduotą paveiksle, tikiu, žiūrovas ir pats pasineria į meilės sūkurį. Būtent taip atsitiko ir man. Kiekvienąkart žiūrint į Barboros Radvilaitės, Kristinos Liudvikos Pociejūtės–Sadovskienės, Marijos Kazimieros de la Grange o’ Arguien, Pranciškos Kopčiūtės–Zaluskienės ir kitų garsių moterų portretus, pajuntu švelnaus ir šilto jausmo bangą, užliejančią mano esybę. Nejučia atsiranda glaudus dvasinis ryšys, nepaisant to, kad mus skiria laiko nuotoliai. Portretai, kurie dvelkia šiluma  ir gerumu, palieka stipresnį įspūdį, negu tie atvaizdai, kuriuose tvyro jėga ir stiprybė. Galia ir tvirtybė akcentuojami vyrų portretuose. Pastarieji, žadina pasididžiavimo ir orumo jausmus.

Vedina trapaus ir švelnaus jausmo, prieinu prie LDK etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos (1702–1762) dukters, Ignoto Felikso Moravskio žmonos Teofilės Konstancijos Radvilaitės–Moravskienės (1738–1818) portreto (nežinomas dailininkas, apie 1762 m.). Į mane žvelgia susimąsčiusi, švelni ir tuo pačiu išdidi moteris. Žvelgiu į ją ir bandau įsivaizduoti jos gyvenimą. Pavyksta… Ilgokai pastovėjusi prie šio atvaizdo, prieinu prie LDK arklidininko Udalsiko Kristupo Radvilos (1712–1770) žmonos Sofijos Rey–Radvilienės (1716–1748) portreto (dailininkas – Bazilijus Klikovskis, 1740 m.). Matau mįslingą ir kartu žavų moters veidą. Žvilgsnis – įdėmus ir nuoširdus. Šiame portrete įžvelgiu moteriškumo, elegancijos ir kilnumo apraiškas. Gera pastovėti, pamąstyti, nors jausmus apibūdinti – nėra paprasta.

Niekaip negaliu atsitraukti nuo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) žmonos Marijos Kazimieros de la Grange o’ Arguien (1641–1716) portreto. Paveikslas dvelkia solidumu ir prabanga. Portretuojamoji žvelgia žavingu, bet tuo pačiu lyg ir ilgesingu žvilgsniu. Netikėtai  pastebiu nostalgišką ilgesį veide. Gal pasirodė? Bet vis dėlto… Pasitraukiu  šiek tiek toliau. Šios moters žvilgsnyje jaučiu švelnumą, kurį dar labiau sustiprina atsiradusi lengva ir miela šypsena. Atrodo, lyg ši didi moteris norėtų kažką tyliai ištarti…

Sustoju ir pasineriu į tą pačią nuotaiką, kurioje gyvena Kristina Liudvika Pociejūtė-Sadovskienė (g. apie 1660 m.) (nežinomas XVIII a. I p. dailininkas). Solidi kūrinio spalvinė gama, aprangos subtilybės primena, kad atvaizdas yra kilmingos moters. Į jausmų sūkurį mane įtraukia vidinis portretuojamosios grožis. Ta vidinė šviesa atsispindi šypsenoje ir žvilgsnyje, kuris spinduliuoja gerumą ir moterišką švelnumą.

Ilgai stoviu prie Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548) pirmosios žmonos Barboros Zapolijos (1495–1515) biusto (nežinomas XVI a. I ketv. dailininkas). Didelę meninę vertę turintis kūrinys mane pavergia nesumeluotu moterišku grožiu, natūralumu  ir tikroviškumu.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio dukters Teresės Kunigundos (1676 – 1730) portretas – (dailininkas Žanas Fransua de Trua, apie 1690 m.) – tikras moteriškos elegancijos, gracijos ir grožio įsikūnijimas.

Gaila, bet straipsnyje aprašyti visus patirtus įspūdžius, aplankius parodą Vilniaus paveikslų galerijoje, ir išklausius dvi paskaitas – sudėtinga. Daug kas liko nepasakyta… Bet juk ne tas svarbiausia. Svarbiausia, kad įspūdžiai bei prisiminimai gyvena manyje iki šiol ir, manau, neapleis  ateityje. Žinau, jie lankys mane intriguojančiu savo grožiu, kilmingu solidumu bei istoriniu epochų dvelksmu.

Didelis džiaugsmas yra regėti, prisiminti, svajoti bei interpretuoti. Pasak istoriko E. Saviščevo:  „Be didikų istorijos mes niekaip nepažinsime žmogaus. Turime pažinti tą žmogų, kuris atveria vartus į epochą“. Juk portretai pirmiausia yra istorijos šaltinis. Jie labai daug gali pasakyti ne tik apie vaizduojamą žmogų, bet ir apie tą laikotarpį, kuriame jis gyveno. Kūriniai, kurie atspindi konkrečios kultūros bei epochos tikrovę, įvykius, turi neįkainojamą istorinę ir meninę vertę. Ryškių istorinių asmenybių portretai byloja apie šlovingą ir garbingą mūsų tautos praeitį. Pagarba krašto istorinei praeičiai įkvepia ir įpareigoja ją įprasminti ir aktualizuoti šiandienos kūrybos darbuose.

Nuotraukoje: „Sofija Vytautaitė“, aliejus, drobė, 2012 (dail. L. Tubelytė-Kriukelienė)

Voruta. – 2012, lapkr. 10, nr. 23 (761), p. 15.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra