Ne tik apie kino meistrą R. Verbą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Leidykla „Aidai“ išleido knygą „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“. Tai jau antroji (po taip pat labai solidaus tomo „Net nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“) teatrologės, teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knyga, pasiekusi mūsų skaitytojus per pastaruosius metus. Leidinį papildo vaizdo plokštelė su svarbiausiais R. Verbos filmais.
 
Prieš keturis dešimtmečius dokumentiniai filmai tebuvo trumpučiai, 10-15 minučių kino kronikos siužetai, demonstruoti per kino seansus prieš meninį pilnametražį filmą. Bet R. Verbos ir jo kolegų dėka dokumentika tapo meno reiškiniu.
 
Lietuvos kinas tuomet buvo galinga pramonė, turėjusi net savo ministeriją (Kino komitetą), kelis pastatus sostinės Žvėryne ir Antakalnyje, kelis šimtus techninių ir kūrybinių darbuotojų. Per metus būdavo susukami keturi dideli vaidybiniai ir dvylika trumpų dokumentinių filmų. Visi kūrybiniai sumanymai ir scenarijai būdavo derinami su aukščiausia valdžia Vilniuje ir Maskvoje. Dokumentinius filmavimus taip pat atlikdavo gausios filmavimo grupės su daugybe technikos – specialiomis nepakeliamomis kino kameromis, galingais prožektoriais, kilnojamąja elektrine, sunkia garso įrašymo technika ir t. t. Nufilmuojama būdavo daug kilometrų kino juostos, kurių tik menka dalis likdavo filmuose.
 
Tačiau tuo metu Lietuvos kino studijoje tvyrojo ypatinga kūrybinė atmosfera, kuriai esant sukurti ne tik garsiausi lietuviški vaidybiniai filmai, bet ir lietuviškoji meninė dokumentika, nustebinusi kino pasaulį ir iki šiol daranti nemenką įtaką pasaulinei kino raidai. Tą atmosferą puikiai atkuria ši su meile, vaizduote ir profesionaliu užsispyrimu sukurta knyga.
 
Trumpas kūrybinis šuolis
 
Nors kino filmų kūrybą lydėjo nuolatinė ideologinė kontrolė, dokumentininkas R. Verba sugebėjo sukurti savo trumpus nespalvotus (ir visiškai neideologizuotus!) šedevrus – „Senis ir žemė“ (1965), „Laukimas“ (1966), „Vincas Svirskis“ (1967), „Čiučyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Šventėn“ (1970) ir kt. Kaip tai pavyko? Perskaičius knygą paaiškėja, kaip tai, nepaisant visų draudimų ir nepaliaujamo smegenų plovimo, atsirado ir tapo realybe.
 
R. Verbos fantastiškas kūrybinis šuolis tetruko apie penketą metų. Autorė ne tik pateikia dramatišką jo kūrybinio gyvenimo istoriją ir tragišką jos baigtį. Ko gero, R. Oginskaitė pirmoji, įsigilinusi į dokumentus, Kino studijos meno tarybos audringų aptarimų protokolus, prikelia tuomet Kino studijoje virusias kūrybines aistras, idėjų sankirtas ir novatoriškumo paieškas. Visi tie, kurie tai žinojo ir atsimena, negali skaityti šių puslapių be jaudulio, kitiems visa tai turėtų nuskambėti kaip intriguojanti ir neįtikima istorija.
 
Be R. Verbos, dokumentinį kiną anuomet Lietuvos kino studijoje kūrė gausus būrys operatorių, režisierių, scenaristų ir redaktorių, tarp kurių buvo Henrikas Šablevičius, Almantas Grikevičius, Bytautė Pajėdienė, Viktoras Starošas, Vladimiras Kostiugovas, Petras Abukevičius, Zacharijus Putilovas, Algirdas Tarvydas, Grigorijus Kanovičius, Pranas Morkus, Romas Gudaitis, Linas Lazėnas, Povilas Pukys, Kornelijus Matuzevičius, Aloyzas Jančoras, Algirdas Tumas, Vytautas Baniulis, Eustachijus Aukštikalnis, Albinas Šukelis, Vytenis Imbrasas, Rimtautas Šilinis ir daugelis kitų talentingų žmonių. Nemažai jų jau paliko gyvųjų pasaulį, kai kurie (ir gyvi, ir išėjusieji) prabyla iš R. Oginskaitės knygos puslapių. Taip pat autorė ir jos kalbinti personažai pažymi ir tuometinio Lietuvos kino studijos direktoriaus Julijono Lozoraičio svarbų indėlį į studijos kūrybinį procesą.
 
Žodžiai amžininkų lūpomis
 
Nuostabūs žodžiai apie R. Verbą iš knygos puslapių nuskamba gyvų ir mirusių jo amžininkų lūpomis – skulptoriaus Vlado Vildžiūno, kritiko Sauliaus Macaičio, menotyrininkės Irenos Kostkevičiūtės ir kt. Savo duoklę dokumentikos klasiko garbei ir atminimui pateikia naujosios kartos lietuvių dokumentinio kino korifėjai Audrius Stonys ir Arūnas Matelis.
 
Skaitant knygą, kartais atrodo, kad tai – didelio ir įspūdingo kino filmo scenarijus. Vaizduotė atkuria matytus ir mintyse susikurtus vaizdus, tartum skamba gyvų ir jau mirusių personažų balsai. Pasakojimo pabaigoje iš knygos puslapių į mus prabyla pats R. Verba. Tai jo paskutiniai monologai, ištarti prieš vaizdo kamerą, ruošiantis onkologinei operacijai ir po jos, ir vėliau užrašyti raštu. Neįmanoma be širdies sopulio skaityti tų jo žodžių, kuriuose – ir pastangos suvokti nugyvento gyvenimo prasmę, ir jaudulys dėl savojo kūrybinio palikimo, Atgimimo vaizdo įrašų metraščio, ateities.
 
Gausiai nuotraukomis iliustruotą knygą lydi fantastiškas priedas – vaizdo plokštelė su septyniais kertiniais R. Verbos (ir viso lietuviško dokumentinio kinematografo) filmais. Gyvuoja legenda, kad anuomet vieno mažo Švedijos miestelio gyventojai kiekvieną savaitgalį susirinkę atgaivindavo sielą, žiūrėdami R.Verbos "Šimtamečių godas". Dabar tai galės padaryti kiekvienas mūsų, kam prie širdies lietuviška dokumentika, mintys apie gyvenimo prasmę ir knygos apie lietuvių kiną.
 
2010 m. rugsėjo 5-ąją knyga „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“ buvo pristatyta visuomenei Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre.
 
www.lzinios.lt
 
Nuotraukoje: Knygos viršelis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra