Ne laisvi ir laisvi sinedrionai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kai susikūrė po Antrojo pasaulinio karo Izraelio Valstybė, Vakarų katalikai kreipėsi į Izraelio teismą su prašymu pasmerkti to meto Izraelio Sinedriono sprendimą bausti Kristų nukryžiavimu. Izraelio teismas prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog to meto Izraelio Sinedrionas nebuvo laisvas savo sprendimuose, kadangi šalis buvo okupuota Romos.
 
Nežinau ar pagrįstas buvo atmetimas. Jeigu pagrįstas, tai mes neturėtume smerkti sniečkų, paleckių ir gausių jų pagalbininkų įvykdžiusių istorinių nusikaltimų, dydžiu, ko gero, prilygstančių holokaustui. To meto teismai, nuteisę dešimtis tūkstančių prapulčiai, taipogi nebuvo laisvi savo sprendimuose, tiktai uoliai vykdė okupanto užmačias. Deja, mes taip ir darome. Dabar turėdami savo laisvą „sinedrioną“ nieko nenubaudėme per mūsų 20 Nepriklausomybės metų, nors širdyse juos smerkiame… Pasakysiu daugiau, nei viena valstybė, kurioje radę prieglaudą lietuvių žudikai jų neišduoda ir nesmerkia (mat jie žudė lietuvius). O lietuviai pasaulyje vaizduojami kaip didžiausi kraugeriai ir žydšaudžiai. Mes žinom kas tą skatina.
 
Kas kita holokaustas. Nors mes jokio „sinedriono“ okupacijos metu neturėjome, tačiau prie progos ir be progos kaltinama mūsų valstybė ir tauta. Čia kiekvienas nusikaltėlis turi būti suieškotas ir nubaustas. Kas gali prieštarauti? Taip ir turi būti. Turi būti nubausti atnešę amžiną nešlovę tautai Tam pritaria ir Lietuvos Valstybė ir jos pareigūnai, ir tauta. Pagaliau visi yra ir nubausti dar sovietinės okupacijos metais. Ne tiktai nusikaltėliai buvo baudžiami katorga, bet ir jų šeimos, pagal bolševikinę tradiciją, tremiamos į Sibirą. Čia buvo neartas laukas KGB-istams ir jų pagalbininkams. Kiek buvo, pasinaudojus tuo pretekstu, sukurpta bylų visai nekaltiems žmonėms. Vėliau net ir žiauriosios okupacinės valdžios „sinedrionas“ nekaltuosius po dešimties metų reabilitavo. (Ir už tą taipogi buvo kaltinta Lietuva) O kiek žydų buvo lietuvių išgelbėta rizikuojant savomis gyvybėmis? Ne, niekas apie tai nei cypt. Visur: „jūs šaudėt žydus!“. Šitaip anglų žurnalistas metė į akis mūsų premjerui. Jis turbūt nežino, kad buvo ir lietuviašaudžiai. Tai tie prakeikti istrebiteliai bei KGB-istai okupantų pagalbininkai ir lietuvius šaudė, ir į kalėjimus sodino, ir į Sibirą vežė, ir turtus atiminėjo.Ir jų buvo daug daugiau negu žydšaudžių. Kiekvienas okupantas suranda savo rėmėjų, ypač kai leidžiama tiems nebaudžiamai šeimininkauti aukų turtu. Mes, vežami į Sibirą, dar užkaltuose vagonuose stotyse stovėjome, o mūsų namuose jie jau šeimininkavo… tarp jų nepasidrovėję kai kurie net artimieji kaimynai…
 
Okupantas sėkmingai panaudoja tautines mažumas įteigdamas jiems nuskriaustųjų įvaizdį ir suteikdamas teises atsilyginti „skriaudėjams“. Pasikeitus okupacijai priešinga linkme, „skriaudėjai“ stengiasi atsilyginti pastariesiems. Taip įžiebiamas amžinas karas tarp tautų. Išradingasis okupantas sugebėjo įžiebti karą ir tose pačiose tautose bei tautinėse mažumose pasitelkdamas turtinę nelygybę.
 
Gera tam žurnalistui kurio dar tėvai atsisėdėjo laisvi už Albiono, nepažindami kas yra okupacija. Prancūzai turbūt taip įžūliai nebūtų drėbtelėję purvina mazgote į akis pirmajam Valstybės žmogui, kuris šią šiurpią istorija iš pasakojimų bei knygų težino. Kol mes buvome valstybė ir turėjome savo laisvą „sinedrioną“ niekas net mintyse negalėjo sukurti tokio kruvino vaizdo, kokį išvydome per trejas iš eilės okupacijas. Minėtas žurnalistas turėjo savo valstybę ir savo laisvą „sinedrioną“. Didžiausia pasaulio valstybė, turėdama ginklą, gal galėjo daug daugiau padaryti nei, mes, maža ir okupuota tauta. Tai jo valstybė atidavė Hitleriui carte blanche savo nuožiūra elgtis su savais piliečiais, su „krištoline naktimi“, su paniekinančiais užrašais ant namų „juden“, su visa Europa, nuo ko ir prasidėjo mūsų visų vargai. Ką ji padarė 1940 m. kai mus okupavo baisusis Stalinas, kai buvo sunaikinta vos pradėjusi gyventi jauna valstybė, o mūsų šviesiausi žmonės, auklėję tautą, buvo supūdyti tremtyse, lageriuose, kalėjimuose? Gal mažu piršteliu pagrūmojo?. Kai nugalėjus vieną tironą, jo premjeras net neužsiminė apie kenčiančias Baltijos tautas ir, su malonumu čiulpdamas kvapnų cigarą, perleido jas visam laikui kruvinajam Josifui, pramintam malonybiniu vardu Džo. Ar ne nusikaltimas kai šimtai tūkstančių, bėgančių nuo tirono, ukrainiečių, kazokų, čerkesų, rusų belaisvių, jėga bei apgaule buvo grąžinti sunaikinimui į Stalino Gulagus? Ar neslegia to žurnalisto tokia jo šalies praeitis?
 
Gal tas žurnalistas metęs mūsų premjerui bjaurastį, fiziškai ir dvasiškai yra toli nuo žemės, gal jis nematė ką tik vešliai sužėlusio želmenų lauko, gal neįsivaizduoja kas iš jo lieka kai per jį tris kartus pralekia išbadėjusių šernų banda? Ne, gyvybė visiškai neužgęsta, taip Gamtos surėdyta, gyvybė visada siekia gyventi. Laukas ne drąsiai, baugiai apsižvalgydamas keliasi. Jį stelbia gajesnės usnys, dagiai, bet jis pamažu keliasi… Šitaip ir mes keliamės sutrypti bei pažeminti. Ne visiems tas patinka…

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra