Naujos parodos – A. Mickevičiaus bibliotekoje

Autorius: Data: 2013-01-03, 15:40 Spausdinti

Vilniaus apskr. Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (Trakų g. 10, Vilnius) rengiamos naujos parodos

I.  2013 m. sausio 7 d., pirmadienį, 18 val. Parodų salėje (II a.) atidaroma tapybos paroda „Autoriai“.

Dalyvauja: Gintautas Kubilius, Mindaugas Semėnas, Gediminas Zokaitis, Algirdas Zokaitis, Tomas Jurkėnas, Skomantė Ragauskaitė-Baikauskienė

Paroda veiks iki sausio 25 d.

Apie parodą „Autoriai“

Kas tu, skaitytojau, kuris akimis bėgi šio teksto eilutėmis? Bandysiu atsakyti: tu šio teksto autorius ir vertintojas. Jeigu aš jį rašau, tu jį skaitai, tai reikalauja tavo dėmesio ir susitelkimo, kitaip tariant, darbo. Galima teigti, jog tas, kuris rašo tekstą ir tas, kuris jį skaito – dirba drauge. Manau, jog ši paprasta santykio schema yra universali, tiek kasdienybėje, tiek kultūrinėje ir meninėje veikloje. Gal būt juokinga manyti, jei skaitau pvz. Dostojevskio romaną aš esu toks pat kaip ir jis, arba žiūrėdamas Pikaso drobę esu jam lygus menininkas? Problema yra ne čia, bet tame jog šie menininkai, taip gyvena mūsų sielose, lygiai kaip mes įsijaučiame ir išgyvename jų kūrybą. Autorystė neįmanoma vienpusiškai. Ne veltui šiuolaikinio meno vertinimo kriterijai yra pakitę, – vaizduotę ir genialumą keičia kognityvumas. Tai reiškia, jog svarbesnis tampa meno suvokėjas, kadangi visais laikais jis būdavo daugiau anonimas ir visa šlovė visuomet priklausė tik kūrėjams. Tačiau, kartais anonimiškumo kiautą pralauždavo itin prakilnūs meno suvokėjai. Ir būtent jie yra tarsi, didžiųjų meno genijų, savotiški, autoriai, tai tie kurie rašo įvairius veikalus apie genijų kūrybą ir gyvenimą ar gina disertacijas. Tačiau paprasčiausias parodos lankytojas lieka pats su savimi ir tai yra paslaptis, kurią suvokti sunku, kaip ir patį žmogaus asmenį. Tikras menas visuomet reikalauja sunkaus vidinio darbo. Galbūt paveikslas gali pasirodyti labai sudėtingas ir gilus, kai tampa neprieinamas įprastiniam suvokimui, arba mes liekame abejingi ar labai kritiški vertintojai, dėl žinių stokos. Todėl suvokimas lygiai taip pat yra meninė veikla, kaip ir kūryba. Autorystę galima išdalinti po lygiai, – kiek kūrėjams, tiek ir žiūrovams. Mes, nedidelė dailininkų grupė ir bandome ieškoti tokio santykio per savo kūrybą su tais, kurie žvelgs į mūsų darbus. Taip mes suteikiame pirminę prasmę savo darbams, kurie žymi dialogo pradžią, savotišką ženklą anapus plastinės paveikslo tikrovės ir jos turinio. Galima įžvelgti neatitikimus tarp kūrinių ir parodos temos, tačiau tema yra tik kontekstinis fonas, kuris suteikia estetines vertes šiems artefaktams, dėl to siekiame antianonimiškos erdvės.

Kalbant apie šią antianonimiškumo reiškinį manau, jog jį patiriame, tik epizodiškai, t. y. artimame draugų rate ar su šeima, gal bendradarbiais?.. Tačiau bendra mūsų modernios kultūros ir civilizacijos tendencija pasireiškia anonimiškumo skverbimusi į mūsų gyvenimą ir tarpusavio ryšius bei santykius. Dažnai viską priimame per socialinių statusų prizmes – šalutinį žmogiškumo faktorių. Mes pasimetę tuose socialiniuose vaidmenyse ir rolėse, tuo tarpu menininkas, sukūręs savo vardą garantuoja prestižą visuomenėje ir asmeninėje kūryboje. Klausiama ar šis dailininkas ar poetas žinomas? Žinomumas yra viena iš antianonimiškumo ir visuotinės, socialiai diferencijuotos unifikacijos antiformų. Tačiau giliau pažvelgę suvoksime ir nujausime, jog tai autoriaus iliuzija. Nemanau, jog iliuzijas visuomet reikia laikyti blogiu. Daugelis mokslų stengiasi iliuzijas dešifruoti ar demaskuoti, tuo tarpu dailė per jas Ir reiškiasi, kaip menas. Nemanau, kad iliuzija gali būti atsieta nuo tikrovės, greičiau tai sudėtinė jos dalis. Galima teigti, jog ji tik žmogiškos tikrovės aspektas, tačiau be jos gyventume greičiau ufonautų planetoje, o ne žmonių, iliuzija mus gelbėja nuo kosmoso ar visatos siaubo. F. Nietsche teigė, jog menas mus išgelbės nuo tiesos siaubo. Kas dėl tiesos, tai manau, jog ji gali pasireikšti tik per iliuziją, dėl to ir menas gali kalbėti apie prasmingus ir reikšmingus dalykus išlaikant netikrumą. Tiesos sąlyga yra iliuzija, o melo sąlygos tikrovė, be iliuzijų.

Menas sąmoningai naudoja iliuzijas, melas tikrovę, tarsi be iliuzijų. Čia manau ir slypi didžioji optinė apgaulė. Žinojimui neįmanoma peržengti vizualumo, jis lieka iliuzijos galioje, augant žinojimui auga ir jo vizualumas, kartais trukinėjantis, epizodiškas, schematiškas struktūriškas ar dar kitoks. Anot E. Mitschelo, postmodernios kultūros esminis bruožas yra posūkis į vizualumą, galima manyti, jog tai savotiška stabmeldystė, kurioje naikinamas žinojimas, nors atrodo jog jis gausinamas ir didinamas, bet reiškiasi daugiau efektais, – kompetencijų, autoritetų ar autorysčių, kuriuose vis tiek lieka susvetimėjimas ir kova dėl vietos po saule. Todėl ir iliuzija gali reikštis kaip gėris ir kaip blogis -vienu atveju kai ji teigiama, kitu kai pašalinama. Tai keičia mūsų santykius ne tik su žmonėmis, bet ir daiktais, pramoninėje gamyboje autorių keičia firminis ženklas. Anonimiški daiktai supa mūsų buitį, asmuo paslėptas po ženklais, jų sudėtingumas ir gausybė, formuoja dezorentaciją ir gyvenime. Tampame nepajėgūs angažuotis kaip autoriai, kaip žmonės. Būtent bandymai šalinti iliuzijas iš asmenų, visomis techninėmis priemonėmis tampa jų unifikavimu, – individualių bruožų naikinimu. Iš meno manau galima pasimokyti pagarbos iliuzijai, tuo labiau ir aiškiau suvokiant tikrovę. Parodoksalu, bet taip galime tapti artimesni ir sau, o tuo pačiu ir kitam. Taigi šios parodos nenorėtume pristatyti, kaip stilistinės mokyklos, menotyrinių peripetijų interpretacijose, bet grynesnio ir betarpiško santykio aspektu. Tuo tarpu kai visi parodos dalyviai skirtingi ir į parodos temą atsako savaip. Todėl pabandykime suprasti patys, juk šios parodos žiūrovas yra lygiavertis autorius. Galite manyti, jog tai veidrodžių salė ir kiekvienas paveikslas yra mūsų patirties apie tapybą atspindys. Taigi kviečiame atsiliepti į šią provokaciją ir intrigą. – Gintautas Kubilius

****************************

II. Š. m. sausio 8-31 d. Abonemento salėje, (III a.) veiks Daivos Sveikackaitės-Rutkauskienės piešinių paroda „Simboliai“

Apie autorę:

Daiva Sveikackaitė-Rutkauskienė – jauna, sparčiai kūrybiškai tobulėjanti ir produktyvi menininkė. Ji gilios minties ir lakios fantazijos, savito braižo, tiek dekoratyvinio (skiautiniai), tiek vaizduojamojo (piešiniai) meno kūrėja. Savo santykį su aplinka menininkė dažniausiai perteikia popieriaus lakšte. Pasirinktai temai naudoja papraščiausias menines priemones: pieštuką, tušą, plokštuminę kompoziciją, plonytę liniją, svarbiausioms vietoms paryškinti – spalvą. Temai vystyti – daugiareikšmę simboliką, ornamentiką. Autorės piešiniai papuošė eilėraščių rinktines A. Rutkausko „Po jaunaties delčia“ ir „Dar penkios minutės nakties“ – lietuvių meilės lyrika. Mėgstamiausi autorei yra simboliai, tarsi užkoduoti piešiniai, kuriuose esti ir zodiako ženklų, runų, spalvų ir ornamentų reikšmių. Tokie piešiniai kuriami asmeniškai, žinant žmogui svarbius gyvenimo įvykius, pomėgius, tikslus. Tai ir jubiliejai, vestuvių sukaktys, krikštynos, studijų baigtuvės, vaikaičių gimimas, Joninės, Kalėdos ir panašiai.

Maloniai kviečiame

Rūta Skorupskaitė, Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Kultūrinių renginių organizatorė, Trakų g. 10, Vilnius, tel. 85 261 8520, el. paštas: ruta.skorupskaite@amb.lt, www.amb.lt

Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra