Naujas žvilgsnis į Joną Basanavičių

Autorius: Data: 2020-10-20 , 11:43 Spausdinti

Naujas žvilgsnis į Joną Basanavičių

 

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, istorijos magistrė, Trakai, www.voruta.lt

Apie Vytauto Budvyčio knygą „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas“

Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo jungtinės Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnologijos krypties doktoranto Vytauto Budvyčio, šiuo metu dirbančio Kaišiadorių muziejuje, monografija „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas“1. Ji buvo išleista Lietuvos nacionalinio muziejaus, išspausdinta koncerno „MG Baltic“ skirtos paramos lėšomis. Į leidinio sutiktuves autorius pakvietė š. m. kovo 4 d., jos vyko Signatarų namų salėje (Vilniuje). Jose dalyvavo Kovo 11-osios akto signatarai prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis, prof. habil. dr. Bronislovas Kuzmickas, prof. dr. Vytautas Radžvilas (Vilniaus universitetas), renginį vedė dr. Vilma Bukaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus). Susirinkusiesiems meninę programą pristatė operos solistės Asta Krikščiūnaitė (sopranas), atlikusi Juozo Naujalio „Barkarolę“, ir Salomėja Petronytė (sopranas), padainavusi Birutės ariją iš Miko Petrausko operos „Birutė“ bei Česlovo Sasnausko „Karvelėli mėlynasai“. Solistėms akompanavo pianistė Vaida Balčiūnienė. Knygos sutiktuvių metu taip pat pasisakė vakaro svečiai: ilgametė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė Birutė Kulnytė, Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnologas prof. dr. Libertas Klimka, taip pat istorikas, diplomatas prof. dr. Bronius Makauskas.

2020 m. kovo 4 d. vykusio Vytauto Budvyčio knygos pristatymo Signatarų namuose dalyviai (iš kairės): prof. dr. Vytautas Radžvilas, autorius Vytautas Budvytis, dr. Vilma Bukaitė. Operos solistė Salomėja Petronytė atlieka Birutės ariją iš Miko Petrausko operos „Birutė“. Akompanuoja pianistė Vaida Balčiūnienė. Ričardo Grigo nuotr.

Nerastume nė vieno lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs Jono Basanavičiaus (1851–1927) vardo. Tai – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Visai neseniai jo atvaizdas žvelgė iš 50-ies litų banknoto, o prieš dvejus metus Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją (Aušros Vartų g. 5), buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo 167-ojo gimtadienio proga. Nuo 1992 m. kasmet teikiama Valstybinė Jono Basanavičiaus premija už reikšmingiausius etninės kultūros tyrinėjimus ir tradicinės kultūros puoselėjimą. Taip pat J. Basanavičiaus vardu vadinamos gatvės, yra išleista nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose bandoma apžvelgti ir nagrinėti jo kultūrinę-mokslinę bei visuomeninę-politinę veiklą. Visa tai yra tikrai puikus šios istorinės Lietuvos asmenybės įamžinimas.

Kalbėti bei nagrinėti J. Basanavičiaus gyvenimą ir jo istoriją istorijoje ypač aktualu ir sveikintina dabar, mūsų laikais. Neužmirškime, kad prieš dvejus metus minėjome mūsų valstybės šimtmetį. Praėjo lygiai visas amžius, kai mūsų valstybės kūrėjai – signatarai, tarp jų ir J. Basanavičius, pasirašė Vasario 16-osios aktą. Šiemet minime Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmetį. J. Basanavičius jame nedalyvavo, bet nepamirškime, kad Lietuvos Tarybos priimtas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nebūtų pilnas ir užbaigtas be 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos. Visi šie istoriniai įvykiai persipina, vieni kitus veikia. Gyvenant istorinių jubiliejų metais svarbu atsigręžti į istoriją ir prisiminti, kas mums padovanojo tą pačią mūsų tautos istoriją.

Kalbant apie J. Basanavičių, prieš metus pasirodžiusi istoriko V. Budvyčio monografija „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas“, galima sakyti, neria į naujus vandenis. Kaip teigia pats autorius, savo knygoje jis bando žvelgti į vieną ryškiausių Lietuvos istorijos asmenybių per nepažintą prizmę. Daugumoje tekstų nagrinėjami tie patys klausimai, o jam norėjosi pažvelgti į Basanavičių kitu kampu – juk jis buvo tiesiog žmogus, su savo jausmais, mintimis, norais. Nors knygoje yra pasitelkiamas aprašomasis analitinis metodas, tačiau pats darbo pobūdis yra apibūdinamas ir kaip sintetinė kultūros istorija su mikroistorijos bruožais, kur pasakojimo centre – J. Basanavičiaus asmenybė, jo mąstysena2.

Minint naujausią knygą apie „Aušros“ tėvą, galima paprasčiau pasakyti, kad monografijoje yra aprašytas J. Basanavičiaus gyvenimas ir veikla Vilniuje nuo 1905 m. rugpjūčio iki 1907 m. kovo, bet tuo būtų mažai kas pasakyta. Iš tiesų šie chronologiniai rėmai yra sąlyginiai, nes medžiaga yra dėstoma XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kultūros kontekste. Jau pats pirmas knygos skyrius „Istorinis laikotarpio kontekstas“ mums primena geopolitinę situaciją Europoje. Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos priespaudoje, numalšinus 1863–1864 m. sukilimą buvo uždrausta lietuviška spauda, prasidėjo knygnešių era. Gimtosios kalbos žlugdymas, Rusijos imperijos represijos – visa tai veikė lietuvių tautinę savimonę. O kur dar ir lenkintojų pastangos iškelti lenkų kalbą aukščiau lietuvių kalbos, taip siekiant nutautinti lietuvius. Daugiausia prieš lenkų propagandą neatsilaikė dvarininkai ir vidutiniai bei mažųjų miestiečių sluoksnių žmonės, kurie Lietuvą matė vienoje valstybėje su Lenkija. Valstiečiai šiuo atveju buvo atsparesni. Visos šios nuotaikos ir kėlė įtampą valstybės viduje. Atsižvelgiant į šį istorinį kontekstą, galima labiau suvokti, kokiomis sąlygomis užaugo, gyveno J. Basanavičius ir su kuo jam teko, galima sakyti, kovoti.

Apskritai kalbant apie „Aušros“ tėvo J. Basanavičiaus santykį su lietuvybe bei jo tolesnę veiklą Vilniuje, kuri atvedė prie Didžiojo Vilniaus Seimo (1905), Lietuvos mokslo draugijos įsteigimo (1907) ir kas vėliau svarbiausia – prie Vasario 16-osios akto (1918), reikia nukreipti žvilgsnį į jį supančią aplinką nuo pat kūdikystės. Juk ne veltui sakoma, kad vaikystėje šeima labiausiai veikia asmens raidą ir asmenybės formavimąsi, tik vėliau tai papildo išsilavinimas, buitis ir įvairios asmeninės patirtys. J. Basanavičius gimė Ožkabaliuose, Bartninkų valsč., kuris tuo metu priklausė Lenkijos karalystės (Rusijos valdžioje) Augustavo gubernijos Marijampolės apskričiai. Po 1867 m. administracinės reformos jo gimtinė pateko į sudarytą naują Suvalkų gubernijos Vilkaviškio apskritį. Istorikas V. Budvytis teigia, kad tai greičiausiai turėjo įtakos jam vėliau, būnant Vilniuje, siekti Suvalkų gubernijos priskyrimo prie autonominės Lietuvos. Jam rūpėjo jo lietuviškosios tėviškės likimas.

Įspūdžiais apie pristatomą knygą dalijasi vakaro svečias prof. dr. Libertas Klimka. Ričardo Grigo nuotr.

Dar gyvenant su tėvais pasireiškė tvirtas J. Basanavičiaus charakteris. Jo tėvai, nors ir valstiečiai, gyveno pakankamai gerai, tačiau tuo nesipuikavo. Jie siekė sūnui gero išsilavinimo. J. Basanavičius baigė mokyklą sidabro medaliu. Tėvai norėjo, kad jų atžala stotų į kunigų seminariją, tačiau šis save matė kitoje nišoje. Jaunojo Basanavičiaus užsispyrimas davė vaisių, pavyko įtikinti savo tėvą duoti pinigų, kad galėtų išvykti studijuoti į Maskvą. Visa tai gerai atsispindi antrame knygos skyriuje „Jonas Basanavičius ir Vilnius“. Taip pat šis skyrius įdomus, nes jame pateikiama statistinės informacijos apie to meto Vilnių, pvz., kiek XIX a. pab.–XX a. sandūroje čia gyveno žmonių, kiek ir kokių buvo fabrikų, amatininkų, gydymo įstaigų, koks buvo miesto kultūrinis, ekonominis ir socialinis potencialas. Ši informacija taip pat vertinga, siekiant suvokti Vilniaus svarbą tautinio identiteto formavimuisi, juk už kelių metų, t. y. 2023 m., minėsime 700 metų sukaktį, kai Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas istoriniuose šaltiniuose. 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietė amatininkus atvykti į Lietuvą, o Vilnius buvo minimas kaip valstybės sostinė. Šioje monografijoje V. Budvytis pabrėžia Jono Basanavičiaus santykį su Vilniumi, kuris Lietuvos sostinę įžvelgė kaip lietuviškumo simbolį, o tai nepatiko lenkų propagandos mašinai, bandančiai įrodyti, kad čia nuo seno lenkiškas miestas. Nors, kaip teigia habil. dr. Kazimieras Garšva, XVI–XVII a. pr. Vilniaus miesto apylinkės buvo lietuviškos. Nuo XVII a. vid. Vilniaus miesto tautinę ir kalbinę sudėtį keitė karai, badas, nepalanki gretimų valstybių politika. Per bažnyčią, dvarus, mokyklas, administraciją Vilnius buvo vis labiau lenkinamas, slavinamas, nes vietiniams gyventojams teko kažkaip susikalbėti su ponais, kunigais. Iš tiesų nebuvo jokio etninio vilniečių pasikeitimo, keitėsi tik žmonių kalba3. J. Basanavičius, tirdamas lietuvių skaičiaus mažėjimą Vilniuje, irgi priėjo išvadą, kad lenkų, gudų krašte atsirado nutautėjusių lietuvių sąskaita (p. 87).

Svarbiausias skyrius knygoje yra trečias – „Jonas Basanavičius Vilniuje 1905–1907 metais“, kuriame apžvelgiamas jo gyvenimas ir veikla. Čia aprašomas ir Didysis Vilniaus Seimas (1905), ir tautiškosios lietuvių demokratų partijos įsteigimas (1905), ir pirmoji lietuvių dailės paroda (1907), ir Lietuvos mokslo draugijos įkūrimas (1907). Per šiuos ir ankstesnius bei vėlyvesnius įvykius matome, kaip J. Basanavičius apmąstė Lietuvos praeitį ir kūrė naująją valstybės ateitį. Datuojant orientuojamasi į naująjį Grigaliaus kalendorių, daugumoje atvejų datavimas dubliuojamas datą nurodant senuoju stiliumi pagal Julijaus kalendorių. Mat, Rusija Grigaliaus kalendorių perėmė tik po 1917 m. spalio perversmo.

Tyrinėjant J. Basanavičiaus gyvenimą ir jo asmenybę, V. Budvytis rėmėsi gausia istoriografine medžiaga, tarp kurios galima išskirti istorikus Egidijų Motieką ir Rimantą Miknį, pastaruoju metu nuosekliai tyrinėjantį Basanavičių, Sigitą Narbutą, Algirdą Grigaravičių ir kt. Ypač daug vertingos medžiagos skaitytojus pasiekia išnagrinėjus paties J. Basanavičiaus rašytus dienoraščius, kuriuose jis aprašė dienos įvykius, sveikatą, susitikimus, renginius, sumanymus. Juose J. Basanavičius beveik niekada nedėstė savo nuomones apie kitus asmenis, nevertino jų, išskyrus lenkų istoriką Janą Gžegoževskį. Žinoma, panaudota įvairių Lietuvos archyvų fonduose saugoma medžiaga.

Pabaigai svarbu paminėti, kad knyga praturtinta ne tik iliustracijomis, bet ir dvylika „kapsulių“ – įterptų rėmeliuose glaustų pasakojimų, kurie papildo bendrą istorinį kontekstą. Labai svarbus savo istorine verte pateiktas monografijos pabaigoje kaip priedas J. Basanavičiaus parengtas Memorandumas Rusijos Vyriausybei. Žinoma, kaip ir priklauso tokio lygio mokslo darbams, knygos gale yra asmenvardžių ir vietovardžių sąrašas, kuris gali tapti puikia pagalbine priemone tiek vykdant įvairius genealoginius tyrimus, tiek domintis Vilniaus ir Lietuvos istorija.

 

Literatūra:

1 Vytautas Budvytis, Jonas Basanavičius: gyvenimas ir veikla Vilniuje, 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, 248 p. Tiražas 400 egz.

2 Ibid., p. 16.

3 Žr. Kazimieras Garšva, „Vilniaus apskirties kalbų interpretacijos“, in: Voruta, Nr. 2 (868), 2020 m. birželis, p. 60–64.

 

Istorija Naujienos Signatarai Vasario 16-oji Zakarevičiūtė Jolanta , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra