Naujas P. Lapeikio eilėraštis Vilniaus krašto lietuviams

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rašytoją, žurnalistą Povilą Lapeikį jau sovietmečiu glumino taisyklė dviem kalbom rašyti gatvių pavadinimus, kas vertė susimąstyti apie tai, kur gyvename.
 
„Tačiau dar labiau skaudu, kad dabar, atkūrus nepriklausomybę, valstybinė kalba atsiduria podukros vietoje, – piktinasi poetas. – Negana, kad į kalbą skverbiasi svetimybės iš anglų ir kitų kalbų, įteisiname gatvių pavadinimų rašymą dar ir Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kalbomis. Skaudu, kad susitikęs su Vilniaus rajono mere Gerbiamas Andrius Kubilius tik nuolankiai linkčiojo į jos kategorišką pasisakymą, esą, būtina gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis, ne rajone gyvena lenkų tautybės žmonių.
 
Bet juk Visagine gyvena rusų, Trakų rajone – totorių kilmės žmonių. Tad gal „sutraukime“ tą nuo seno inteligentijos puoselėtą Lietuvą ir pačią Lietuvybės idėją „iki siuvėjo antpirščio“?..
 
Visą gyvenimą esu lietuvybės šalininkas ir nesuprantu, kaip kai kurie Briuselyje sėdintys politikai gali tvirtinti, esą, Lietuvoje diskriminuojami lenkai, žydai… Tuo tarpu mūsų laikysena primena stuburo neturėjimą ir nuolankių avinėlių tylėjimą. To pasekmė – neapginta lietuvybė Lietuvoje.
 
Esu pensininkas ir negaliu kitaip išreikšti savo nuomonės, tik man prieinama posmų kalba…“
 
Siūlome mūsų skaitytojui susipažinti su naujomis tuo pagrindu gimusiomis Povilo Lapeikio eilėmis.
 
Vilniaus krašto lietuviai
 
Mes gimėm ir augom savajam krašte.
Gyvename protėvių žemėj.
Tėvynė mums buvo ir lieka tik čia.
Krauju ją ir ašarom remiam.
 
Per amžius mūs bočiai, seneliai, tėvai
lietuvišką žemę čia gynė.
Jų kaulai ir vėlės čia ilsis seniai,
nes čia amžinoji Tėvynė.
 
Mus pirko ir pardavė ponai savi,
ir svetimas batas mus mindė.
Ištvėrėm. Ir šiandien dar esam gyvi,
kai šlėktos į valdžią sulindę.
 
Mes tapome posūniai žemėj gimtoj,
o žodis gimtasis – našlaitis.
Nejaugi sulauksim, kad Lietuvą tuoj
valdyti galės prašalaitis?
 
Jašiūnai čia, Eišiškės, ten Sudervė.
Čia Šumskas, ten Šalčininkėliai…
Lietuvių čia žemė, senolių erdvė.
Jai meilė juos žygdarbiams kėlė.
 
Aš vaikštau miestelio gatvelėm senom,
dar menančiom baisųjį laiką,
kai giesmėm lietuviškom, netgi dainom
skambėti neleido. Mus vaikė,
 
mums draudė, grasino ir baudė piktai
Pilsudskio kariaunai užpuolus,
kad nekalbam lenkiškai (vien jau už tai!),
mužikai, cholopai mes uolūs.
 
Prabėgo daug metų, tarytum laisvi,
mat savo trispalvę jau keliam.
Tik savo gimtinėj laisvai negali
lietuviškam žodžiui tiest kelią.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra