Nauja Vidmanto Staniulio duoklė bibliofilijai

Autorius: Data: 2011-06-13 , 11:06 Spausdinti

Saulius KARALUKAS

Dar taip neseniai gardžiavomės naujomis Vidmanto Staniulio knygomis „Diagnozė: bibliofilija“ ir Kristijono Donelaičio „Metų“ faksimiliniu leidimu. Ir štai šis nenuilstantis knygius vėl kviečia visus bibliofilus 2011 m. birželio 21 dieną 17 valandą į naujos knygos pristatymą Alytaus kraštotyros muziejuje.

Ne vien duona žmogus sotus“ – taip pavadinta nauja Šarūno Šimkevičiaus knyga. Šie prasmingi žodžiai labiausiai tinka apibūdinti tiems nedaugeliui žmonių, kurie ieško ne tik žemiškų, bet ir dvasinių vertybių. Tiems, kurie nenuilstamai domisi savo krašto istorija, nuolat kuria ir tobulėja. Paprasti mirtingieji dažniausiai juos laiko keistuoliais, nesuprasdami, kad yra toks dalykas, kaip hobis ar turiningas laisvalaikio praleidimas. Tačiau niekas nepajėgs paneigti ar sumenkinti kolekcininkų ir bibliofilų indėlio į pasaulio kultūros istoriją. Susipažindami su didžiųjų pasaulio muziejų ar bibliotekų istorija, pastebėsime faktus, kad daugelis jų pradėjo kurtis būtent kolekcininkų iniciatyva ir jų padovanotų rinkinių pagrindu. Pasaulyje kolekcionavimas ir dabar labai skatinamas, tokių pasišventėlių turime ir Lietuvoje. Savo knygą autorius paskyrė vieno Lietuvos regiono – Dzūkijos kolekcininkų ir bibliofilų darbams pristatyti.Iki XIX a. bibliofilija Dzūkijoje plito tik tarp dviejų gyventojų sluoksnių – didikų ir vienuolių. Manoma, kad XV a. knygų į Lietuvą galėjo atsivežti Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Taboras, kilęs iš Merkinės. XVI a. inkunabulų turėjo Daugų bažnyčios seniūnas Adomas. Puošniuose barokiniuose didikų Pacų rūmuose, Jiezne, valdant Antanui Mykolui Pacui, LDK raštininkui, buvo biblioteka, kuri minima jo 1754 m. gruodžio 21 d. Jiezne rašytame testamente. Savo biblioteką Leonpolyje (prie Dauguvos) turėjo Mstislavlio ir Lazdijų seniūnas Jonas Nikodemas Lopacinskis (1747 – 1810). Adomas Zaleskis (miręs 1812), Bičiūnų dvare (Trakų r., netoli Onuškio mstl.) turėjo apie 6 000 tomų biblioteką. Lopacinskis ir Zaleskis turėjo ir savo ekslibrisus. XIX a. Makniūnų dvare (dabar – Alytaus rajonas.) buvo biblioteka, priklausiusi dvarininkams Muiželiams. Apie 1930 m. Karolio Muiželio bibliotekoje turėta apie 2 000 knygų. Savo biblioteką XX a. pradžioje turėjo ir Metelių (dabar – Lazdijų rajonas) dvaro savininkas Juozapas Mušinskis. Makniūnų ir Metelių dvarų bibliotekų knygos buvo ženklintos antspaudais. Rumbonių dvare, (dabar – Alytaus rajonas) valdomame Vyšniauskienės, rūmai tarpukariu jau nyko, šeimininkė naudojosi tik keliais kambariais. Anksčiau ten buvo didžiulė biblioteka, bet dauguma knygų išvežta į Kauną. Dvaro rūmuose teliko prancūziškos knygos, sukrautos keliose spintose, daugelis blogos būklės. Kiti kambariai naudoti sandėliavimui, ant grindų pripilta piliakalniai grūdų.

Ne mažiau knygą mylėjo vienuoliai, daugiausiai kilę iš bajorų. Leidimą kaupti savo asmeninį rinkinį vienuolis turėjo išsirūpinti iš savo ordino vadovybės. Be to, toks vienuolis turėjo pažadėti, kad po mirties jo knygų rinkinys atiteks vienuolynui arba prie jo veikiančiai mokyklai. Vienuolijų vyresnybė skatino vienuolius rinkti asmeninius rinkinius, užsitikrindama nuolatinį savo bibliotekų papildymo šaltinį ir atsisakydama išlaidų knygoms pirkti. Iš anuomet populiarių kelionių po užsienius vienuoliai grįždavo ne tik pasitobulinę kaip dvasininkai, bet ir prisipirkę įvairių knygų. Žymus bibliofilas buvo Zigmantas Hilarijus Piskovskis Pomianas, Gardino vienuolyno vienuolis, miręs 1762 m. Liškiavoje. Jis knygas puošė ekslibrisu, sukurtu Vilniaus grafiko P. Balcevičiaus. XVIII a. ypač įdomi ir gausi turėjo būti Dominiko Sivickio knygų kolekcija.

1772 m. buvo surašytas Miroslavo marijonų vienuolyno bibliotekos inventorius. Iš jo matyti, kad čia būta vertingų teologijos, filosofijos ir istorijos knygų.

Kunigai taip pat domėjosi bibliofilija. Žinoma, kad Punioje (dabar – Alytaus rajonas) knygas rinko vietos parapijos klebonas J. Chuščia (1747–1776), savo biblioteką padovanojęs vietinei bažnyčiai, tačiau po jo mirties knygos nebuvo prižiūrimos ir greitai išsibarstė.

Vienuolynai ir jų bibliotekos visais laikais nemažos paramos sulaukdavo iš globėjų, mecenatų. Tačiau Užnemunės vienuolynai – Liškiavoje, Virbalyje, Seinuose, Miroslave, Marijampolėje, Vladislavove (dabar Kudirkos Naumiestis), Smalėnuose, palyginti su likusia Lietuva, gausiomis bibliotekomis nepasižymėjo. Gal todėl, kad Užnemunės vienuolynų naikinimas prasidėjo dar XVIII amžiuje, palietė ir jų bibliotekas. Knygų švaistymas, pasikeičiant savininkams nulėmė jų likimus. 1832 m. Valkininkų pranciškonų bibliotekoje dar laikyta 614 tomų knygų. 1811 m. Miroslavo marijonų vienuolyno biblioteka turėjo 397 tomus. 1847 m. Valkininkų pranciškonų vienuolijos 1 142 knygos paskirstytos: 815 – vyskupijos dvasininkijai, o 527 – pasaulietinėms institucijoms. Merkinės dominikonų biblioteka atitinkamai 182 – dvasininkijai, o 54 – pasaulietinėms. Liškiavos vienuolyne buvo įrengti bausmės ir pataisos namai kunigams. Štai kaip aprašo Liškiavą daktaras Teodoras Triplinas 1856 m.: „Tiesa, prieš keletą metų tie bausmės namai perkelti į Lisa Gurą, bet tebėra vienuolynas, bažnyčia, parapijos klebonas, tebėra taip pat dalis senos dominikonų bibliotekos, kurią vargonininkas po truputį išpardavė atvykusiems lankytojams kaip visiškai nereikalingą klebonui daiktą. Grafas Eustachijus Tiškevičius, kuris kelias dienas prieš mane buvo Liškiavoje, bibliotekoje rado dar kelias labai senas knygas ir nupirko už keletą auksinų“. Dalis uždarytų vienuolynų bibliotekų knygų pateko į Seinų kunigų seminarijos biblioteką. Į šią biblioteką pateko ir vyskupo Antano Baranausko biblioteka. Knygų seminarijai palikdavo ir žemesnio rango vyskupijos kunigija – Rumbonių klebonas J. Karužas ir kt. Knygas dovanodavo ir pasauliečiai. Lietuviškų knygų skyrius susikaupė seminarijos klierikų ir lietuvių kunigų iniciatyva. Po spaudos panaikinimo, 1904 m., visoje Lietuvoje ėmė steigtis lietuviški knygynai. Pirkti ir pasiskolinti knygų buvo galima J. Baltuškos įkurtame knygyne Nemunaityje. Dar veikė knygynai ir Lazdijuose, Merkinėje, Meteliuose, Seinuose. 1904–1918 m. veikę knygynai sukūrė lietuviškos spaudos prekybos ir platinimo tradicijas, pratino žmones skaityti, pratęsdami spaudos draudimo laikų knygnešių atliktą darbą. Savo antspaudus turėjo ir įvairių lietuviškų draugijų bibliotekos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo knygų antspaudą turėjo Motiejus Gustaitis (1870–1927), mokytojavęs Lazdijuose. Subartonyse prie Merkinės gimusio filologo ir etnografo Jano Karlovičiaus (1836–1903) biblioteka 1909 m. buvo padovanota Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai. J. Karlovičius turėjo knygų antspaudą ir ekslibrisą. Dzūkijoje Pirmojo pasaulinio karo metais bibliotekos taip pat nukentėjo. P. Klimas mini išdraskytą ,,Žiburio” bibliotekėlę Balbieriškyje.

Tikrai ne visi alytiškiai kolekcininkai sutiko dalyvauti Š. Šimkevičiaus projekte. Ne paslaptis, kad dar nuo sovietmečio išlikęs neigiamas kolekcininko įvaizdis.  Tam pasitarnauja ne tik minėtas kolekcionavimo tradicijų nutrūkimas, bet ir Lietuvos kolekcininkų socialinės padėties pasikeitimas. Anksčiau kolekcininkai daugiausiai buvo aukštuomenė – ponai, turėję dideles knygų, archeologijos radinių bei ginklų kolekcijas. O dabar tarp aukštuomenės žmonių – tik vienas kitas kolekcininkas. Aišku, daug ką lemia ir sovietmečiu įskiepytas žmogaus beteisiškumas.

Kas bent kiek susidūręs su knygų leidyba, suvokia, kad net pačios geriausios knygos parašymas, tai tik dalis darbo. Tolimesni darbai – daug sudėtingesni. Šarūnas teigia, kad prieš dešimt metų, kai parašė šią knygą, padarė didžiulę strateginę klaidą, kad naiviai tikėjosi gauti nors keletą litų per projektinį finansavimą iš savivaldybių, ministerijų. Prarado daug gražaus laiko tuščiai rašinėdamas projektus. Tačiau mokėdamas pripažinti savo klaidas ėmėsi dirbti iš naujo. Surado bendraminčių ir rėmėjų, kurie aukojo savo pinigėlius. Svarbiausias žingsnis baigiant šiuos vargus buvo įtikinti garsų bibliofilą ir leidėją Vidmantą Staniulį šios knygos reikalingumu. Tiesą sakant, daug įkalbinėti jam nereikėjo. Bendraminčiai suprato vienas kitą iš puse žodžio. Be p. Vidmanto pagalbos ši knyga tikrai nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Knygos sutiktuvėse Alytuje prisiliesime ne tik prie leidinio apie Dzūkijos kolekcininkus, bet ir pamatysime dar vieną, naujausią p. Vidmanto leidybinį perliuką, kuris turėtų pavergti ne vieną knygos mėgėją, o ypač moteris.

Spauda , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra