Nauja knyga istorijos mėgėjams

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Dar visai neseniai man teko rašyti straipsnį apie 2008 m. pasirodžiusią Antano Ambrulevičiaus atsiminimų knygą „Kelio atgal nėra“. Knygą parengė ir išleido kraštotyrininkas bei istoriografas Gintaras Lučinskas.
 
Atsargos karininkas ir Lietuvos šaulių sąjungos narys G. Lučinskas jau dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Jo bibliografiją sudarytų keli šimtai straipsnių Dzūkijos, Vilniaus ir Kauno periodiniuose leidiniuose. Ir štai turime autorinę Gintaro Lučinsko knygą „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“.
 
Savo tekstą skiriu į tris dalis: pirmoje apžvelgsiu, kokiame kontekste vyko G. Lučinsko aprašomi įvykiai, antroje turėsiu keletą pastebėjimų apie šią knygą, o gale trumpai pristatysiu šį leidinį.
 
Priimta manyti, kad iki dantų apsiginklavusios Vokietija ir Japonija užpuolė karui nepasiruošusią TSRS. Smarkiai išpopuliarėjusioje Viktoro Suvorovo knygoje „Ledlaužis“ (V. Suvorovas „Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?“. Vilnius, 2008) įrodinėjama, kad TSRS buvo pasiruošusi karui, tik ne tokiam, koks vyko.
 
Pirmiausiai – dėl karo pradžios. Iš tikrųjų jis neprasidėjo 1941 m., nei 1939 m. ir net ne kovomis su Japonija. Kai kas sakytų – gal čia tik Pirmojo pasaulinio karo pratęsimas ir finalas. Jie teisūs tik iš dalies. Antrasis  pasaulinis karas prasidėjo dar anksčiau – tada, kai Vakarų demokratai ėmė ruošti karui prieš kylančią Vokietiją vieną labiausiai atsilikusių šalių – carinę Rusiją.
 
Trynė rankas ne tik rusų inžinieriai, rangovai – iš gautų milžiniškų pinigų pasipelnė daug kas. Svarbiausiai – buvo sukurta Rusijos infrastruktūra – labai reikalinga Antrajame pasauliniam kare. Ji nedavė lauktų rezultatų per Pirmąjį pasaulinį karą, kadangi vokiečiai pergudravo kitus vakariečius, parėmę Leniną. Taikos sutartis su Lenino Rusija tada leido Vokietijai visas jėgas mesti prieš Vakarų valstybes. Dar svarbu žinoti, kad Antrojo pasaulinio karo ištakų būta ir dar gilesnėje senovėje. Pasižiūrėkime, kokiose teritorijose vyko vokiečių kariuomenės invazija – kai kas sakytų, kad tai rusiškos žemės. Tačiau ir švedai, ir vėliau Napoleonas, tiek ir Hitlerio kariaunos kovėsi Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemėse – ypač svarbios kovos vyko Ukrainoje. Ir čia buvo viena stipriausių Hitlerio kortų žaidime, tik ja visiškai nepasinaudota, o panaudojus sėkmė būtų garantuota. Pavergtų tautų sukilėlių indėlis būtų tapęs reikšmingu. Pasižiūrėkime, kokia skuba Stalinas valė 1939–1941 m. užimtas Baltarusijos žemes – jis puikiai suprato, ko galima tikėtis ir iš lenkų, ir iš lietuvių, net ir iš mažiau susipratusių baltarusių. O Hitleris viso to nesuprato, net nesidomėjo. Šiuo atžvilgiu vokiečių politika pasirodė esanti žemiausio lygio.
 
Dabar pasiaiškinkime, kokia buvo Lietuvos politinė padėtis sunkią valandą. Pradinėse dalybose Lietuva turėjo atitekti Vokietijai. Tačiau Stalinas neabejotinai matė žemėlapį ir suprato, kad toks Vokietijos priartėjimas yra pavojingas. Pergalių apkvaišinti vokiečiai Lietuvos teritorijai ypač neteikė  reikšmės. Akivaizdu, kad vokiečių kariuomenei pajudėjus ne iš Rytprūsių, bet iš Lietuvos karas būtų susiklostęs visai kitaip – Leningradas būtų paimtas.
 
Net ir žarijomis pakaitintas Voldemaras savo išprievartautame tekste pastebėjo Lietuvos svarbą kare. Tiems, kas nepasitiki saugumo rūsiuose rašytais tekstais, pasakysiu – vargu ar šią mintį saugumas būtų linkęs kur nors trimituoti, ypač prieš karą. Antra vertus, Voldemaro atvykimas į Lietuvą 1940 m. tik simbolizuoja to meto Lietuvos politikų nesiorientavimą laikmečio politikos vėjuose ir audrose. 1941 m. Birželio sukilimas – tai tikrasis lietuvių tautos atgimimas, deja, pavėluotas. Bet tai ne vienintelis galimas variantas. Sunkių sprendimų metu lietuviškas elitas pasirinko patį maksimaliai blogiausią variantą, kurio rezultatai bus juntami jau visada. Pats geriausias variantas – pasipriešinti agresijai, kas būtų garantavęs Lietuvai nepriklausomybę po karo.
 
Dar kitas modelis, jei Hitleriui būtų pavykę susitarti su Lenkija ir kartu pulti bolševizmą. Sėkmę galėjo užtikrinti ir reikiamas laikas karui prieš Sovietų Sąjungą pradėti. Nes 1941 m. karas buvo akivaizdžiai pavėluotas 1–2 metais. Taigi tinkamas momentas – prarastas. 1941 m. Sovietų Sąjungos kariuomenė – jau nebe ta, kuri buvo 1939 m., nes po Suomijos karo Stalinas padarė reikiamas išvadas.
 
Knygoje „Ledlaužis“ analizuojamos priežastys, dėl kurių Sovietų Sąjungos kariuomenė pradiniame karo etape patyrė didelius pralaimėjimus. Ir iš tikrųjų reikia suvokti, su kokia jėga teko susidurti vokiečių kariuomenei. Nors ir skurdi šalis – Sovietų Sąjunga buvo labai stipriai militarizuota. Karo pradžioje 3 milijonai vokiečių karių kovėsi prieš 18 milijonų gerai paruoštų rusų karių. Kuo toliau tas santykis didėjo ne vokiečių naudai. Todėl čia norėčiau pasitelkti vieno garsaus vokiečių karvedžio pasisakymą apie ateities istoriją – jo nuomone, ateityje gal bus įvertinta tai, su kokiomis mažomis pajėgomis pasiektos vokiečių pergalės prieš tokias galybes. Iš tikrųjų tie, kas linkę nuvertinti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą, klysta, nes kitų tautų parama vokiečiams buvo labai reikalinga. O kad šiuo koziriu jie nepasinaudojo – rezultatus suprato ne iš karto, nes tik į karo pabaigą keitėsi vokiečių politika – atsirado ir internacionalizmas. Tiesa, 1941 m., kada dar vokiečių kariuomenė skynė pergalę po pergalės, dirbtinis vokiečių pasididžiavimas buvo reikalingas.
 
Turėčiau keletą pastebėjimų apie G. Lučinsko knygą „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“. Perskaičius knygos pavadinimą, galima susidaryti įspūdį, kad aprašomi tik 1940–1941 m. įvykiai. Tačiau susipažinus su tekstu, matosi, kad didesnėje jo dalyje pasakojama apie vėlesnius laikus. Žinoma, tai nėra priekaištas. Jei tai padeda suprasti knygoje iškelta problemą – tada visai nesvarbu proporcijos.
 
Ko labiausiai pasigedau šioje knygoje? Dabar labai plačiai plinta fotografijos, kurias 1941 m. pirmomis karo dienomis Alytuje darė vokiečių kariai. Kai kurios tiesiog neįtikėtinai įdomios. Teko man matyti rusų palapinę – visą ištatuiruotą Stalino, Molotovo ir kitų veikėjų atvaizdais ir kitų tarybinių simbolių gausa, matyt ir vokiečių dėmesį ji patraukė. Tokios nuotraukos tikrai labai pagyvintų šią knygą. Aišku, taip nepadaryta gal dėl autorinių, techninių ir kt. problemų.
 
Dar vienas mano pastebėjimas skiriamas daugiau visiems karo istorikams – nenaudojama archeologinė medžiaga. Žinoma, šios knygos autoriaus atveju ji gal būtų fragmentiška, simboliška ir sunkiau įgyvendinama. Galima pastebėti, kad G. Lučinskas naudoja ne tik archyvinę ar kitą spausdintą medžiagą, bet ir pats vykdo lauko tyrimus, apklausdamas įvairius tų įvykių liudininkus. Dalis istorikų net ir to nedaro, jau nekalbant apie kokius nors archeologinius tyrimus.
 
Neorganizuotas antisovietinis lietuvių pogrindinis pradėjo reikštis nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1940 m., o stipriau – paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirodė nemažai pogrindžio grupių.
 
Po pirmųjų pogrindžio pasireiškimų netrukus tokių slaptų antisovietinių sambūrių atsirado visame krašte. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net nebuvo įgiję pastovios organizacijos formų. Tačiau ir žinomieji, veikę įvairiose Lietuvos vietovėse, gerai parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai. Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė Krašto mylėtojai, gimnazijos moksleiviai buvo suorganizavę Mirties batalioną, vėliau – Lietuvos apsaugos gvardiją. Miroslave veikė Tėvynės mylėtojai, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – Tėvynės mylėtojų sąjunga, o Merkinėje ir Stakliškėse – Lietuvos mylėtojų sąjunga. Lazdijuose veikė Laisvės mylėtojai ir Lietuvos mylėtojų sąjunga, o Kapčiamiestyje – Laisvės mylėtojai.
 
Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Raginta likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat keliamos Lietuvai ir lietuvių tautai sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Sukurtus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje spausdinti tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.
 
Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo didelė jų karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros buvo rasta daugelyje vietų – pačiame Alytuje ir šio valsčiaus Kriaunių kaime, Miroslavo valsčiaus Zizėnų ir Dapkiškių kaimuose, Simne ir šio valsčiaus Varnagirių, Giluičių, Kavalčiukų bei Verebiejų kaimuose, Meteliuose, Santaikoje, Krokialaukyje, Seirijų apylinkėse ir Liškiavoje, Stakliškėse, Merkinės valsčiaus Samūniškių, Ryliškių ir Veismūnų kaimuose, Druskininkuose bei Daugų valsčiuje. Čia suminėtos tik tos vietovės, kur pogrindinė spauda pateko į sovietų agentų rankas. Daugeliu atvejų pogrindžio spauda buvo paskleidžiama tiesiog gatvėse ar lipdoma ant tvorų, namų, sienų ar telegrafo stulpų.
 
Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvių antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. rudenį pradėta slapta rinkti aukas, kad būtų pasirūpinta suimtųjų šeimomis, kurios atsidūrė sunkiose sąlygose. Okupantams nuėję tarnauti asmenys pradėjo gauti pogrindžio įspėjimų bei grasinimų, vienas kitas – sunaikintas.
 
Artėjančio karo ir su juo siejamos Lietuvos nepriklausomybės perspektyva nuo pat okupacijos pradžios skatino tam atvejui ruoštis. Kaip tas išsilaisvinimas bus pasiektas, plano neturėta. Dauguma manė, kad laisvė bus atgauta kaip 1918–1919 m., ir iš anksto pradėjo rūpintis ginklais. Tai buvo nelengvas ir rizikingas dalykas, nes okupantai įsakė gyventojams visus turimus ginklus atiduoti. Už ginklų laikymą grėsė labai didelės bausmės. Tačiau kova už savo laisvę reikalavo rizikos. Ginklai buvo kaupiami. Pirmiausia daugelis okupanto įsakymo atiduoti turimus ginklus nepaklausė ir juos paslėpė. Buvo paslėpta ir dalis Šaulių sąjungos ginklų, patekusių Lietuvon internuojant lenkų karinius dalinius 1939 m. rudenį.
 
Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje įkurta pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Didžioji dalis narių priklausė: Alytuje ir Alytaus valsčiuje 96 nariai, Alovės valsčiuje – 73, Daugų valsčiuje – 231, Merkinės valsčiuje – 65, Simno valsčiuje – 46. Visiškai nėra duomenų apie Jiezno, Stakliškių, II Varėnos valsčius. Neabejotina, kad skaičiai, palyginti su kitais valsčiais, yra per maži Butrimonių valsčiuje – 15, Miroslavo valsčiuje – 12, Seirijų valsčiuje – 6, I Varėnos valsčiuje – 35. Galima manyti, jog organizacijos narių buvo ir Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi platinti atsišaukimai.
 
Alytaus apskrities NKGB skyriaus viršininkas saugumo kapitonas V. Rogožin 1945 m. birželio 14 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje priklausė iki 760 narių, iš kurių, 1945 m. kovo 2 d. duomenimis: 117 – jau nustatyta jų gyvenamoji vieta, 13 – „banditai“, 11 – tarnauja Raudonojoje armijoje, 13 – slapstosi nežinia kur, 5 – pasitraukę į Vokietiją, 44 – įvairiu laiku areštuoti.
 
Pagal knygos autoriaus surinktus duomenis (jie nėra galutiniai) yra žinomos 579 organizacijos narių pavardės, iš kurių 123 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.
 
Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, keldavo Lietuvos trispalves, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose ((I Varėnos skyriaus nariai planavo ginklų gauti iš Varėnos vasaros karinėje stovykloje tarnaujančių lietuvių karių, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos karių).
 
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – „Tautinio darbo apsaugą“ – TDA. 361 buvęs „Geležinio Vilko“ organizacijos narys gavo pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš sovietų režimą. Dalis „Geležinio Vilko“ organizacijos narių įstojo į jau legaliai veikiančią LNP bei į 1941 m. rugpjūčio mėn. įkurtą „Aktyvistų sąjungą“.
 
Tiksli statistika nėra žinoma, tačiau keliasdešimt „Geležinio Vilko“ organizacijos narių 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. buvo teisiami, kai kurie net mirties bausme, o tai įrodo, kad okupacinei valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir laikyta pavojinga. Keliasdešimt vyrų pokaryje tapo partizanais, o didelė dalis asmenų – represuoti, ištremti, žuvo lageriuose (surinkti duomenys pateikiami pirmoje knygos dalyje).
 
Knygoje Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ pateikiama medžiaga suskirstyta į šešis skyrius.
 
Pirmame skyriuje pateikiamas organizacijos narių vardynas ir jame tik tokie duomenys, kurie neabejotinai žinomi: pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, gyvenamoji vieta, karinis laipsnis, priklausymas tautinėms organizacijoms, tarnyba policijoje ir pan. Taip pat pateikiami duomenys apie asmenų represavimą (suėmimas, įkalinimas, nuteisimas, tremtis), dalyvavimą partizaninėse kovose, žūtį ar mirtį, pasitraukimą į užsienį.
 
Antrame ir trečiame skyriuose daugiausiai skaitytojas ras atsiminimų apie organizacijos narius, jų vargus ir tragiškus likimus, kelią į lagerį ar tremtį. Tikrais faktais dar kartą yra primenamas ne tik sovietinių okupantų žiaurumas, bet ir patriotų pastangos kovoti prieš neteisybę, laisvės siekimas. Atsiminimai, gyvenimo istorijos – tai lyg nedidelės apybraižos. Vienos parašytos paprasčiau, kitos – talentingiau.
 
Ketvirtame skyriuje įterpiama 1940–1941 m. laisvės kovų kūrybos posmų. Jie irgi byloja apie nepalaužiamą ir nesunaikinamą lietuvio dvasią. Eilėraščiai – lyg poetiškai perteikta praeitis. Dauguma eilėraščių virto dainomis, ypač plito tarp jaunimo ir tapo viena iš pasipriešinimo okupantams formų.
 
Penktame skyriuje publikuojami periodikoje įvairiu laiku įvairių autorių jau skelbti rašiniai, publikacijos apie šią pogrindžio organizaciją.
 
Šeštame skyriuje skaitytojams pateikiamus archyvinius dokumentus apie organizacijos veiklą sudaro autoriaus išversti iš rusų kalbos dokumentai.
 
Knyga galės naudotis ne tik lokalinės istorijos, ne tik žmonių istorijos tyrinėtojai, bet ir tyrėjai, siekiantys apibendrinti antisovietinį pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Šis leidinys – tai paminklas buvusiems užmirštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę.
 
Nuotraukoje: Knygos viršelis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra