Nauja knyga Dainavos krašto žmonėms

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Alytiškis kolekcininkas, kraštotyrininkas ir atsargos karininkas Gintaras Lučinskas vis neduoda ramiai miegoti – „privertė“ rašyti atsiliepimus apie jau antrą savo knygą – „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“.
 
Per vienerius metus tai jau antroji šio autoriaus knyga. G. Lučinską labiausiai domina karo istorijos tema. Pats kilęs iš Dzūkijos, todėl labai brangina šio krašto istoriją, renka faktologinę medžiagą, nuolat publikuoja istorinius straipsnius, atiduodamas duoklę kažkada čia gyvenusiems žmonėms, stengdamasis, kad jų atminimas būtų išsaugotas. Šis autorius pasižymi dar ir tuo, kad jam svarbi kiekviena knygos detalė: pradedant tekstu, iliustracijomis ir baigiant poligrafine knygos išraiška. Keletą kartų jam esu sakęs, kad tikri bibliofilai naudoja ir skaito savo knygas taip, kad praktiškai nelabai matyti naudojimo žymių. Tačiau G. Lučinskas turi savo nuomonę šiuo klausimu ir stengiasi, kad jo knygos būtų geras ne tik turinys, bet ir išvaizda. Todėl šios išleidžiamos kietais viršeliais, kokybiškai susiūtos, tiesiog smagu jas skaityti, kaip sakoma – limpa prie rankų. Visos šio kraštotyrininko išleistos knygos gana gausiai iliustruotos. Knygoje „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (416 psl.) autorius pateikia 209 iliustracijas (vertingas fotografijas ir atvirukus, žemėlapius, schemas, dokumentus) iš įvairių kolekcijų, archyvų, taip pat ir iš savo gausios kolekcijos. G. Lučinskas 16 metų rinkdamas medžiagą šiai knygai, pasinaudojo 104 archyviniais šaltiniais, o naudotos literatūros sąraše – 318 pozicijų. Knygoje dauguma fotografijų publikuojamos pirmą kartą. Autorius mano, kad jos knygai suteiks daugiau informatyvumo.
 
Savo tekstą skiriu į dvi dalis. Pirmoje paminėsiu keletą dalykų, kurie svarbūs knygoje nagrinėjamai temai. O antroje pabandysiu būsimiesiems skaitytojams pristatyti pačią knygą.
 
Naujoje knygoje G. Lučinskas sau leidžia truputį humoro (jo nuomone, tauta turi žinoti savo „herojus“), kuris šiaip jo tekstams nėra būdingas. Mat knygos pabaigoje skaitome sąrašą tų Dzūkijos savivaldybių ir jų atsakingų valdininkų, kurie atsisakė finansiškai paremti knygos leidybą. Tikėkimės, kad ateityje ir kiti knygų autoriai paseks jo pavyzdžiu. Juk ne paslaptis, kad valdininkai mieliau „prašaudo“ spalvingais fejerverkais keliolika tūkstančių litų, negu keliais šimtais litų paremia knygų leidybą, sakyčiau, netgi – istorijos išsaugojimą. Beje, knygos autorius neužmiršo padėkoti ir tiems, be kurių pagalbos ir paramos knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.
 
Kraštotyrininkas G. Lučinskas bendradarbiauja ir su istoriku doc. dr. Sigitu Jegelevičiumi, kuris recenzavo jo knygą. Dalį savo surinktos medžiagos (tyrinėjimų) apie Seinų kraštą G. Lučinskas jau publikavo „Vorutos“ laikraštyje.
 
Nagrinėjant lietuvių–lenkų santykius Nepriklausomybės kovų laikotarpiu būtina suvokti kai kurias ankstesnes realijas. Neišvengiamai reikia nagrinėti ir bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės patirtį. Tačiau svarbiausia tai, kas įvyko XIX amžiuje. Susiformavo 2 ideologijos, nulėmusios tolesnę pasaulio istorijos raidą. Gimė komunizmas ir nacionalizmas. Beje, komunizmas rado sau labai palankią dirvą būtent buvusios Lenkijos–Lietuvos valstybės teritorijoje, taip pat Prūsijoje. Čia kūrėsi ankstyvos marksizmo kuopelės, iš čia kilę nemažai garsių veikėjų. XX amžius – tai lemiamos kovos tarp šių dviejų ideologijų metas. Pirmasis pasaulinis karas lėmė naujų valstybių atsiradimą, tarp jų – Lenkijos ir Lietuvos.
 
Kai kas mano, kad būtent Lietuva sužlugdė Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio svajones apie sukūrimą galingo gynybinio buferio, į kurį būtų patekusios naujai susikūrusios valstybės. Tačiau iš esmės šią idėją palaidojo Rusija. Po Pirmojo pasaulinio karo buvusioje jos teritorijoje susikūrė ne viena nauja valstybė, tačiau daugelis iš jų gyvavo labai neilgai. Vos tik sustiprėjusi Sovietų Rusija pasiuntė į kiekvieną Raudonosios armijos dalinius. Nepriklausomybę iškovoti pavyko tik nedaugeliui, tarp jų – Lietuvai ir Lenkijai.
 
Lenkai 1918 m. greičiausiai nesuprato nacionalizmo esmės, nes manė, kad lietuviai ir lenkai turėtų, kaip ir anksčiau, jungtis į bendrą valstybę. Tą pačią klaidą darė vokiečiai 1939 m., kada siūlė lenkams bendrai pulti Sovietų Sąjungą. Nes iš tikrųjų lenkai savo nacionalizmą nukreipė ir prieš sovietus, ir prieš vokiečius. O lietuvių nacionalizmo 1918 m. netenkino bendra valstybė su lenkais. Pavarčius tarpukario Lietuvos periodiką, galima rasti daug karikatūrų, kuriose neigiamai pavaizduoti lenkai, bet nestinga ir tų, kuriose šaipomasi iš vokiečių.
 
Pačioje nacionalizmo esmėje ir glūdi paaiškinimas, kodėl nacionalizmas pralaimėjo savo lemiamą kovą prieš komunizmą. Nacionalizmo sistema – labai susiskaldžiusi, nevieninga. Buvo daug mažų valstybių ir tik viena labai stipri – Vokietija. Jos turėjo mažiau laiko tobulinti savo sistemą palyginti su 1917 m. Rusijoje įsigalėjusiais komunistais. Komunizmas pasirodė esąs daug lankstesnis, pritaikytas eksportui.
 
1918–1920 m., kai Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, per Pietų Lietuvą traukė ginkluoti lenkų ir raudonarmiečių būriai, priartėdavo ir nutoldavo Lietuvos–Sovietų Rusijos, Lenkijos–Sovietų Rusijos ir Lietuvos–Lenkijos frontai. Dainavos krašte net iki 1923 m. vidurio tęsėsi kovos. Neišvengta įvairių grasinimų, provokacijų, išpuolių, žudynių. Visa tai dar labiau sunkino švietimo darbą ir skurdino neturtingą kraštą, sunkiai atsigaunantį po Rusijos ir Vokietijos okupacijų. Deja, po Pirmojo pasaulinio karo nusistovėjusi taika atnešė daugybę naujų rūpesčių. 1920 m. po Lenkijos kariuomenės generolo Liucjano Želigovskio avantiūros dalis lietuviškų žemių liko atplėštos nuo etninės Lietuvos. Lenkiškosios dalies lietuviai tapo tarsi antrarūšiais žmonėmis, o lietuvybė – vienu iš nusikaltimų. Seinų apskrities žmones, jų gimines, žemę ir turtą padalijo demarkacijos (vėliau administracinė) linija.
 
Tačiau net ir tuomet Lietuvos valstybės pakraštyje atsirado krašto šviesuolių, visuomenininkų, kultūros veikėjų (daugiausia tai buvo mokytojai ir kunigai, kuriais žmonės labiausiai pasitikėjo), kurie steigė naujas mokyklas, kūrė savivaldos institucijas, Šaulių sąjungą, stiprino Lietuvos kariuomenę, ne tik savo darbu, bet ir savo gyvybe prisidėdami prie atgimusios valstybės gynimo ir stiprinimo.
 
Kovojant su vidaus ir išorės priešais, Lietuvos šauliai atliko svarbų vaidmenį gindami Lietuvos Nepriklausomybę. Lietuvos kariuomenės savanoriams, stojusiems tarnauti į kariuomenę, buvo žadama duoti žemės, o šauliams tokie Vyriausybės pažadai nebuvo taikomi, nekalbėta ir apie kitokias socialines garantijas. Kareiviai gaudavo uniformas, batus, o šauliai tuomet dėvėjo savo sermėgas ir apavą. Dažniausiai ir ginklus turėjo nuosavus, tik šaudmenis gaudavo iš karinių struktūrų. Daugelis Seinų krašto šaulių veikė ir kovėsi priešo užnugaryje, t. y. tikros partizaninės kovos sąlygomis. Pietų Lietuvos šaulių dalyvavimas Nepriklausomybės kovose, prasidėjęs 1918 m. pabaigoje, pasibaigė 1923 m. ne tik kovomis abipus demarkacijos linijos, bet ir jiems dalyvaujant Klaipėdos krašto sukilime.
 
1931 m. birželio 24 d., minint Šaulių sąjungos dieną, paskelbtas nutarimas „Apdovanoti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. Šaulių žvaigždės ordinais apdovanoti ir Dainavos krašte žuvę partizanai bei šauliai: kun. Juozas Bakšys, Juozas Bloznelis, Tarasas Fiodorovas, Feliksas Kuckailis, Viktoras Kuckailis, Juozas Kvedaravičius, Vincas Marcinkevičius, Petras Mockevičius, Martynas Petravičius, Juozas Slavikas, Petras Švedas, Petras Vitkauskas, Juozas Urbonas, Kazys Žukas. 1938 m. jų pavardės įrašytos Karo muziejaus kovose už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusiųjų kriptoje, marmuro lentoje. Šiandien mes laisvi ir nepriklausomi, tačiau vertėtų prisiminti dr. Jono Basanavičiaus žodžius: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities.“ Tik pažinus ir pamilus gimtinę, galima puoselėti, ugdyti Tėvynės ir tautos meilę.
 
Knygoje pateikiamos 7 apybraižos. Vienoje iš jų apžvelgiamos 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovos Seinų krašte (sąlygiškai senojoje apskrityje). Šiai apybraižai yra artima apybraiža apie lenkiškąją Varviškės „savivaldą“ ir jos likvidavimą (Varviškės „respublika“). Tai irgi Nepriklausomybės kovų Seinų krašte siužetų rinkinys. Likusios apybraižos skirtos 5 pasižymėjusiems Nepriklausomybės kovų Dainavos krašte dalyviams – šauliams, mokytojams: kun. dr. Juozui Bakšiui, Juozui Blozneliui, Petrui Mockevičiui ir Motiejui Aldoniui bei kariuomenės kūrėjui savanoriui Liudvikui Stanišauskui. Pastarojoje daug vietos skirta 1-ojo pėstininkų pulko kovoms 1919 m. vasario mėn. dėl Alytaus su puolančiais Sovietų Rusijos Raudonosios armijos daliniais. Visas šias 7 apybraižas sieja viena bendra idėja – kova už Lietuvos Nepriklausomybę.
 
Knygos pabaigoje pateikiami jau publikuoti kitų autorių tekstai apie Seinų krašte laisvės kovose pasižymėjusius asmenis: kun. Juozapą Galecką, karininką Aleksandrą Urbelį, mokytoją Juozą Liaukevičių, šaulius Feliksą ir Viktorą Kuckailius, Juozą Kvedaravičių, Juozą Slaviką, Juozą Urboną, Petrą Vitkauską, Antaną Česonį ir kt.
 
G. Lučinskas, siekdamas perteikti Lietuvoje vyravusias nuotaikas, skaitytojams pateikia autentišką 1919–1940 m. Lietuvos periodinės spaudos informaciją. Kiekvienam skaitytojui paliekama laisvė pačiam spręsti ir individualiai interpretuoti konflikto su lenkais įvykius, kurie ne visada galėjo būti kritiškai nušviečiami periodinėje Nepriklausomos Lietuvos spaudoje.
 
Viliuosi, kad apybraižose autoriaus atskleidžiamos Nepriklausomybės kovų dalyvių gyvenimo istorijos padės geriau pažinti savo gimtojo krašto praeitį, sužadins susidomėjimą Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia, praplės akiratį ir papildys žinias apie kovų už laisvę epizodus.
 
Nuotraukoje: G. Lučinsko knygos viršelis
 
Voruta. – 2010, spal. 2, nr. 19 (709), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra