Nauja knyga apie Nemuno žemupio istoriją

Autorius: Data: 2018-03-02, 10:46 Spausdinti

Nauja knyga apie Nemuno žemupio istoriją

 

Doc. dr. Martynas PURVINAS, Kaunas

 

2017 m. pabaigoje leidykla „Voruta“ išleido mano antrąją knygą iš 2015 m. pradėto leisti pažintinio ciklo „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“, kuriame apibūdinta nedaug kam žinoma Nemuno žemupio ir jo pakrančių istorija. Pirmojoje knygoje buvo aprašytas upės ruožas nuo Smalininkų iki Ragainės (dabar vadinamos Neman). Antroji knyga apima Nemuno ir jo atšakos Rusnės atkarpą nuo Paskalvių kaimo ir Tilžės iki Kaukėnų (dabar Jasnoje).

560 psl. apimties knygoje aprašoma Tilžės didmiesčio ir dar 60 pakrančių gyvenviečių istorija (pirmojoje knygoje buvo apibūdintos 25 gyvenvietės). Po 1944 m. daugelio tų lietuviškų kaimų nebeliko, lietuvininkų sodybų ir rūpestingai dirbtų laukų vietoje dabar plyti dykvietės ir brūzgynai. Nesustabdoma laiko tėkmė ir lietuvybei nepalankūs istorijos įvykiai dabar verčia kalbėti apie praeityje klestėjusio Mažosios Lietuvos regiono buvusius laikus.

Bene pirmą kartą mūsų šalyje išsamiau apibūdinta Lietuvos sostinės istorija. Dabar nedaug kas žino, kad XVIII–XIX a. svarbiuose leidiniuose „Lietuvos sostinė“ vadintas ne tuomet kuklus Kaunas ar Rusijos okupuotas Vilnius, o šiandieniniams lietuviams mažai žinoma Tilžė.

Praeityje Tilžė buvo svarbi ne vien „Lietuvos provincijos“ (taip ilgai vadinta nemaža teritorija Prūsijos karalystėje), bet ir gretimos Žemaitijos gyventojams. Žemaičių (kaip ir suvalkiečių) kaimuose atsirasdavo įvairių daiktų, atkeliavusių iš netolimos Tilžės. Tenykštėse senose kapinėse dar stovi ne vienas antkapinis paminklas su įrašu „Pagaminta Tilžėje“.

Šiandien prisimenant Tilžę kaip lietuviškajai kultūrai ir raštijai svarbų miestą, retai kada minimi ten besidarbavę lietuvininkai verslininkai, amatininkai ir kitokie baltiškos kilmės žmonės. Įrašai senuose dokumentuose ir dabartinėje Lietuvoje menkai žinomuose istoriniuose šaltiniuose liudija, kad lietuviškos kilmės asmenys praeityje ten užsiėmė įvairia veikla, kartais užimdavo ir svarbesnius postus. Du dešimtmečius besidarbuodamas Vokietijos archyvuose, ten aptikau įdomių žinių apie Tilžę ir lietuvininkų gyvenimą, kurios skelbiamos naujojoje knygoje.

Čia apibūdinti ir šimtmečius užtrukę upės pertvarkymai – laivybai nepatogių vingių ištiesinimas, Nemuno vagos naujų atkarpų kasimas ir kitkas. Knygoje aprašoma senoji laivyba Nemunu, krašto vandens keliai, sielių plukdymas ir kiti pamiršti dalykai.

Antai, 1897 m. iš Nemuno aukštupio iki Tilžės atplaukė 980 pakrautų ir dar 74 tušti burlaiviai, plukdę 87 340 tonų krovinių. Tada prieš srovę išplaukė 896 tušti ir 145 pakrauti burlaiviai, kuriais gabenta 11 596 tonos krovinių. Nemunu pasroviui dar praplaukė daugybė sielių, kuriuose buvo 561 170 tonų medienos. Beliktų priminti, kad dabar didžiausioje Lietuvos upėje galėtume pamatyti nebent žvejų valtelę, o laivai ten tapo didele retenybe.

1913 m. pro Smalininkus Nemunu žemyn iš Didžiosios Lietuvos ir Gudijos (tuomet okupuotų Rusijos imperijos) praplaukė net 1 112 092, 5 tonos krovinių (iš jų 471 988 tonos laivais, o 694 104 tonos sieliais). Tada plukdyta daugybė medienos iš Nemuno baseino miškų, grūdai, linai ir kitkas.

Tuomet Nemunu aukštyn plukdyta 40 060 tonų krovinių (tarp jų 446 tonos ryžių ir jų miltų, 58 tonos kavos, kakavos ir arbatos, 2591,5 tona keraminių plytų ir stogo čerpių, 1656 tonos cemento, 16 830,5 tonų akmens anglių ir daug kitokių dalykų).

Upe plukdyta mediena (ypač ąžuolinės sijos) kelis šimtmečius pasiekdavo įvairias Vakarų Europos šalis. Žinoma, kad jūrų valdove tapusi Didžioji Britanija, kasmet stačiusi daugybę medinių laivų, jiems naudodavo ir medieną iš Baltijos šalių (po kelių šimtmečių sėkmingos ūkio plėtros Vakaruose savi miškai ten labai praretėjo). Tada vienam tvirtam kariniui burlaiviui pastatyti prireikdavo bent kelių šimtų nemažų ąžuolų medienos, o didžiųjų laivynų kūrimas nušluodavo ištisas girias. Dabar vertėtų prisiminti, kad kokioje Lietuvos vietoje augęs ąžuolas galop tapdavo sija ar kitkuo britų ar kitokiame laive ir su juo galėjo nukeliauti į tolimiausius pasaulio kraštus.

XIX amžius Vakarų Europoje tapo šachtų kasimo ir geležinkelių tiesimo amžiumi, tam prireikė daugybės medienos, kurios dalis tiekta iš Baltijos kraštų. Antai, 1913 m. Nemunu žemyn plukdyta 50 377 tonos geležinkelio pabėgių, 1912 m. – 6994,5 tonos medinių ramsčių kalnakasybai. Taip lietuviškos žemės (bent per savo eksportuotas miškų gėrybes) svariai prisidėjo prie Vakarų Europos šalių ekonominio suklestėjimo.

Jau pamirštu dalyku buvo didžiųjų sielių plukdymas. Pagerinus laivybos sąlygas, XX a. pradžioje sielis iš Kauno iki Tilžės nuplaukdavo per 8 – 14 dienų, o iš Nemuno aukštupio plukdyti sieliai kelyje užtrukdavo mėnesius. Surišti į sielius upe žemyn tada praplaukdavo neapsakoma daugybė rąstų, primenanti apie uolų lietuviškų miškų kirtimą. Pavyzdžiui, 1891 m. pro Smalininkų muitinę praplaukė 558 400 eglinių, 222 400 pušinių, 301 000 alksninių ir begalės kitokių rąstų. Upe žemyn plaukdavo ir kitokia mediena. Antai, 1892 m. nuplukdyta 197 300 ąžuolinių pabėgių, 2 683 100 storų ąžuolinių ir kitokių lentų, daug kitokios medienos.

Kai kam ši knyga apie Mažosios Lietuvos istoriją gal užklius – esą po kelis ar keliolika puslapių reikėjo paskirti žinomiems krašto veikėjams aprašyti. Tačiau šiame veikale (kaip ir visame knygų cikle) siekta kitko – ne kartoti vis tuos pačius, jau ne kartą skelbtus dalykus apie išgarsėjusius žmones, o paviešinti mažiau kam žinomus duomenis apie to krašto istoriją, eilinius lietuvininkus ir jų gyvenimą.

Žingeidžius istorijos mėgėjus turėtų sudominti šioje knygoje skelbiamos asmenvardžių rodyklės su keliais tūkstančių lietuvininkų ir kitų pavardžių. Dabarties žmonės ten galėtų aptikti savo bendrapavardžių, paspėlioti – gal anas žmogus buvo koks jų prosenelio dėdė ar kitoks giminė. Prisimintina, kad daugelį šimtmečių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos neskyrė kokia „geležinė uždanga“, kad šimtai žmonių keldavosi į gretimą kraštą, nepamiršdami kitapus sienos likusių giminių, tik vėliau atskirtų nepalankių žmonėms ir lietuvybei aplinkybių.

Pirmą kartą Lietuvoje skelbiami panemunių gyventojų senieji sąrašai, duomenys apie jų buvusią veiklą, apie buvusius vietos verslus ir gyvenimo būdą. Primenami senovėje buvę dalykai – nuo pilių ir įtvirtinimų Nemuno pakrantėse iki seniai pamirštų verslų (vargu ar kas šiandien bemoka tarp seklumų ir rėvų vairuoti didžiulį sielį, teisingai perrišti jo rąstus ilgosios kelionės pusiaukelėje). Knygoje primenamas praeities lietuvininkų darbštumas ir verslumas – vieni augindavę žąsis, kiti didelius vyšnynus; daržoves auginusios moterys užplūsdavo didįjį Tilžės turgų ir kitas prekyvietes.

 

 

_______________________________

VšĮ „Vorutos“ fondo išleistas doc. dr. M. Purvino knygas galima įsigyti ir internetu: http://www.patogupirkti.lt/, https://www.knygos.lt/.

Fotografija Kultūros paveldas Lietuva Literatūra Mažoji Lietuva Švietimas , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra