Pagrindinis puslapis Sena Voruta Nauja knyga apie kaimo gyvenimą ir etnografiją

Nauja knyga apie kaimo gyvenimą ir etnografiją

Lapkričio mėnesį Varėnos rajono gyventojus pasiekė antroji Onos Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knygos „Burokaraistis“ dalis.

Tai – pirmieji jos egzemplioriai. Gruodžio mėnesį knyga atsidurs Lietuvos bibliotekų kolektoriuje. Pirmoji jos dalis buvo išspausdinta 2003 m. ir susilaukė nemažo susidėmėjimo*. Knyga labai palankiai buvo įvertinta dviejose (I d. – 2003 m., II d. – 2007 m.) Varėnos rajono Merkinės seniūnijos Burokaraisčio kaimo gyventojų bendruomenės sueigose. Pristatant antrąją jos dalį, žemdirbiai vos tilpo Varėnos rajono bibliotekos skaitykloje. Atvyko ir autorė, rajono vadovai ir kiti svečiai. Kuo knyga taip sudomino rajono visuomenę, kuo įdomi ir vertinga skaitytojui?
Visų pirma, ji stebina skaitytoją labai didele aprašomų įvykių chronologine aprėptimi ir istorinės bei kitos faktografinės medžiagos apie Dzūkijos krašto kaimo žmonių gyvenimą gausa. Pristatydamas antrąją knygos dalį, jos aptarimo organizatorius, Burokaraisčio kaimo bendruomenės atstovas, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos (VAVB) direktorius Petras Zurlys, pažymėjo, kad autorė, rinkdama medžiagą, atliko milžinišką darbą. Beveik penkiasdešimt metų jį nuosekliai kaupė faktus, todėl žinių apie kaimą čia randame nuo pat jo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1561 m.) iki šių dienų. Gausu ir archyvinių dokumentų kopijų bei nuotraukų.
Kita vertus, labai plati ir įvairi yra knygos tematika. Jau pirmosios dalies redaktorius Alijušas Grėbliūnas yra minėjęs, kad čia surinkta etnografinė medžiaga apie kaimo žmonių buities ir ūkio darbus (žemės dirbimą, derliaus nuėmimą, linininkystę, bitininkystę, naktigones ir kt.), vestuves ir šeimų gyvenimą, liaudies mediciną, religines šventes, valgių ir gėrimų gaminimą, etiketą, prietarus. Daug vietos skirta Dzūkų tautosakai, spausdinamos unikalios vestuvių ir krikštynų dainos. Išsamiai aprašytos Burokaraisčio kaimo XVII a. sodybos (gyvenamieji namai, pirtys, tvoros, apavas ir drabužiai, kraičio skrynios), žmonių tarpusavio santykiai ir kt. Kartu spausdinamos kaimo žmonių istorijos, pateikiami kaimo sodybų išsidėstymo 1934 ir 2000 m. planai ir daug kitos vertingos medžiagos (1 t., p. 4).
Antrojoje knygos dalyje skelbiami Burokaraisčio kaimo vaikų ir anūkų pasakojimai apie sunkius karo metų išgyvenimus, neramius pokario laikus, kaimo žmonių, stovėjusių vienoje ar kitoje barikados pusėje, sulaužytus likimus, tėvų rūpesčius dėl vaikų mokslo bei jų ateities, kaimo žmonių tarpusavio santykius, giminystės ryšius, neblėstančią meilę savo Tėvynei, kraštui ir jo žmonėms, iš kartos į kartą perduodamą patriotizmą. Itin daug vietos skirta liaudies medicinai, gydomosioms žolelėms bei kitoms gydymo (-si) priemonėms. Skyriuje „Senoliai pasakoja“ randame net liaudiškosios etnokosmologijos žinių. Tarp jų – ką senoliai išmanė apie gamtos reiškinius, kaip jie šias žinias įvairiais metų laikais taikė kasdieniniame savo gyvenime, ypač buityje ir dirbdami žemės ūkio darbus. Yra čia ir mažosios tautosakos dalykų: senovinių mįslių pasakų, mįslių galvosūkių, liaudies dainų, senovinių pašmaikštavimų ir kt.
Kalbėdamas apie leidinį (I ir II d.), VAVB bibliografas Vytautas Rimša itin pabrėžė jo mokslinę-istorinę, etnografinę, kraštotyrinę ir lingvistinę (yra daug Dzūkų tarmės pavyzdžių, sudarytas aiškinamasis dzūkiškų žodžių žodynėlis) reikšmę. Taigi ši knyga – amžinas rašytinis paminklas kelių kartų Burokaraisčio kaimo žmonėms ir jų darbams. Ji prisodrinta faktų apie Dzūkijos kaimo žmonių likimus, buitį, darbus, švietimą, kultūrą, tarpusavio santykius, dvasinį pasaulį – tikėjimą, papročius, išmintį ir savimonę. Kita vertus, knygoje surinkta tiek daug etnografinės medžiagos, kad ji pelnytai galėtų tapti gan rimtu šaltiniu tolesniems XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios Dzūkijos kaimo žmonių gyvenimo etnokultūros tyrinėjimams. Pagaliau, knygą gali būti geru pavyzdžiu pradedantiesiems šalies kraštotyrininkams, ketinantiems rašyti savųjų kaimų istorijas.
Antrosios dalies redaktorius Vladas Buragas sakė, kad šio leidinio redagavimas pareikalavo nepaprasto kruopštumo, nes čia be galo daug įvykių. Nepaisant to, jis skatino visus drąsiau imtis kraštotyros darbo ir, nieko nelaukiant, rengti savo kaimų bei miestelių istorijas, nes pasikeitus žmonių generacijai, nebeliks kaime žmonių, menančių praeities įvykius, senąsias kaimo tradicijas, papročius.
Labai palankiai knygą įvertino ir už kruopštų darbą autorei nuoširdžiai dėkojo leidyklos „Jandrija“ direktorius Jonas Endrijaitis, Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas, LR Seimo nariai – Aldona Staponkienė ir Gediminas Jakovonis, Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovas Alfonsas Kairys, Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, knygos autorės buvusios bendradarbės – Druskininkų krašto mokytojos ir kiti aptarimo dalyviai. Kartu „Burokaraistis“ autorę O. Zakarauskienę jie pasveikino su gimtadieniu. Knygos autorė, redaktoriai, leidėjai, taip pat ir Burokaraisčio kaimo bendruomenės susitikimo organizatoriai buvo apdovanoti LR Seimo narių, Varėnos rajono savivaldybės, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos padėkos raštais ir asmeninėmis dovanomis. O knygos autorei O. Zakarauskienei už ilgametį darbą, kaupiant kraštotyrinę medžiagą ir rašant minėtos knygos dvitomį, buvo įteikta išskirtinė Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininko Gedimino Kirkilo padėka bei dovana – vardinis laikrodis.
Padėkojusi už apdovanojimus ir tokį platų knygos „Burokaraistis“ aptarimą bei pristatymą gimtojo krašto žmonėms ir Varėnos rajono visuomenei, leidinio autorė priminė, kad siekti užsibrėžto tikslo ją visuomet skatino meilė savo gimtajam kraštui, pagarba jo žmonėms ir pasišventimas kraštotyros darbui. Jos žodžiais, ji norėjusi „<…> dabartiniam jaunimui ir ateinančioms kartoms papasakoti apie senąjį Burokaraistį, jo žmones, šimtmečiais išsaugojusius lietuvių kalbą, papročius, kovojusius prieš visokio plauko okupantus, už Nepriklausomą Lietuvą, savo vaikams diegusių meilę žemei, dorovės principus“. Atliktas darbas rodo, kad su šiais savo siekiais knygos autorė sėkmingai susidorojo…
Šiandien knyga „Burokaraistis“ (I – II d.) lygiomis teisėmis gali stoti į vieną gretą su tokiais moksliniais Lietuvos istorijos, kraštotyros ir etnografijos darbais, kaip Eduardo Volterio „Etnografinė išvyka į Lietuvą ir Žemaitiją 1887 metų vasarą“, Žemės ūkio akademijos prof. Jono Aleksos 1932 m. atliktų sociologinių tyrimų „Lietuvos kaimo moteris sodietė“, apėmusių 37-ių respublikos kaimų vidutinių ūkių moterų gyvenimą, apibendrinimais, Lietuvos TSR MA Istorijos instituto 1958–1989 m. išleista 14-kos tomų serija „Iš lietuvių kultūros istorijos“, tarp jų – Izidoriaus Butkevičiaus, Vidos Kulikauskienės, Marijos Miliuvienės ir Angelės Vyšniauskaitės studija „Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas“ (serijos t. 11, 1981 m.) ar kita jų knyga „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“ (t. 13, 1985 m.).
O. akarauskienės „Burokaraistis“ (I–II d.) istorinės ir etnografinės medžiagos gausa mums mena ir Lietuvos kraštotyros draugijos Vilniaus krašte surengtų kompleksinių ekspedicijų (vadovas Norbertas Vėlius) medžiagos pagrindu 1964–1971 m. išleistą dešimtį mokslinių monografijų. Tarp jų – Zervynos 1964 m., Ignalinos kraštas 1966 m., Dieveniškės 1968 m., Raudondvaris 1969 m., Eržvilkas 1970 m., Dubingiai 1971 m. ir kt.
Savo turiniu knyga taip pat yra labai artima po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Petro Jonušo ir Venanto Mačiekaus iniciatyva pradėtos leisti knygų serijos „Lietuvos valsčiai“ kraštotyros ir etnografijos leidiniams. Jau išspausdinta 14 šios serijos knygų. Tai – Sintautai 1996 m., Obeliai 1998 m., Plateliai 1999 m., Širvintos 2000 ., Žiobiškis 2000 m., Lygumai. Stačiūnai, Veliuona, Raguva (visos trys 2001 m.), Seredžius 2003 m., Kvėdarna 2004 m., Papilė 2004 m., Tauragnai, Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Laukuva (visos trys 2005 m.).
Visa tai rodo, kad iki šiol Lietuvoje yra atliktas didelis istorinių ir etnografinių Lietuvos kaimo gyventojų tyrinėjimų mokslinis įdirbis. Nemažai šia tema yra išleistų ir vertingų mokslinių leidinių. Nepaisant to, mokytojos O. Zakarauskienės knyga „Burokaraistis“ yra viena pirmųjų, kurioje taip plačiai aprėpta, atskleista ir aprašyta vieno iš Dzūkijos krašto kaimų, taip pat– ir dalies šio regiono gyventojų istorija bei etnokultūra. Tai didina šios knygos mokslinę bei praktinę reikšmę ir kartu rodo, kad ji yra svarus įnašas į bendrą Lietuvos istorijos, kraštotyros bei etnografijos aruodą.
Prie knygos pasirodymo daug prisidėjo Burokaraisčio kaimo bendruomenė, kraštiečiai ir kiti rėmėjai. Tai – Kultūros ministerija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, Kultūros ir sporto rėmimo fondas, leidykla „Jandrija“, Varėnos rajono savivaldybė, Varėnos rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos.
Yra prielaidų, kad leidinys nenuguls bibliotekų lentynose. Pastaruoju metu, vis didėjant Lietuvos gyventojų susidomėjimui savo šeimų, kaimų ir miestelių istorijų rašymu, knyga „Burokaraistis“ galėtų būti labai pravarti kitoms gyventojų bendruomenėms. Ir ne vien savuoju pavyzdžiu ar vien edukacine prasme, bet taip pat – ir metodiniu atžvilgiu, ypač visiems tiems, kurie ketina imtis savo giminės ar kaimo istorijų rašymo darbų.
Palinkėkime, kad šis unikalus (tarytum, tai – pirmasis atvejis Lietuvoje, kai apie vieno kaimo gyvenimą parašytos dvi knygos) etnokultūros leidinys susilauktų deramo šalies skaitytojų dėmesio ir įvertinimo. Juo labiau, kad kaip sakydavo Dzūkijos kaimo senoliai, „Saulės ir knygos vienoda paskirtis – šviesti ir šildyti“.

Naujienos iš interneto