Napoleonas Lietuvoje

Autorius: Data: 2012-06-11, 14:19 Spausdinti

Prof. Aleksandras VITKUS, Kaunas

1812 m. birželio-gruodžio mėn. Prancūzijos-Rusijos karas istorijoje plačiai vadinamas antruoju lenkų karu (Ta,284); šis laikotarpis Lietuvos istoriografijoje vadinamas prancūzmečiu (Gum,208); šis karas dar vadinamas Tėvynės karu, Rusijos-Prancūzijos karu (LTE,11,288).

Napoleono Bonaparto karo kelias vedė ir per Lietuvą. Čia pateikiame pagrindinius įvykius vykusius Lietuvoje, kuri nuo 1795 m. spalio 24 d. per III Lietuvos padalijimą pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Lietuvoje susidarė dvi bajorų grupuotės, kurios stengėsi sukurti Lenkijos karalystę, tik viena – valdoma Rusijos caro Aleksandro I, kita – visas viltis dėjo į Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą.

Per vadinamąjį prancūzmetį vien Vilniaus gubernijoje kilnojamo turto ir gyvulių nuostoliai siekė 19 273 007 sidabro rublių, buvo sugriautas 9761 namas (Dund1,32), Vilniaus gubernijoje palaidota 75 571 įvairių tautybių karių ir užkasta 10 199 arkliai (A. P.).

Sunaikintų namų ir dingusių gyventojų skaičius

(Iš Vilniaus civilinio gubernatoriaus D. N. Bantyš-Kamenskio pranešimo)

LIŠ,404

Lentelė Nr. 1


 

Miestas Buvę namai Sunaikinta Nuostoliai rubliaissidabru
Vilniaus apskrityje 295 kiemų ir smuklių 36 585
Vidžių mieste 450 kiemų 16 gyvenamų namų ir l vandens malūnas
Šiauliuose 220 namų 39 namai 26 431
Raseiniuose 289 namai didžioji dalis gerokai sugriauti; kalėjimo pastatas visai sugriautas
Kaune 289 namai 24 sugriauti; 12 sudeginti
Kauno apskrityje   62 kiemai sudeginti  

 

Lentelė Nr. 2


 

Miestas Gyventojų skaičius Išnyko gyventojų
Šiaulių miestas 1 115 priešą išvijus, visi pabėgę sugrįžo
Telšių apskrityje 2 000
Raseiniuose 60
Trakų apskrityje nuo šiltinės žuvo trečdalis gyventojų

1812 m. Imperatorius Napoleonas Bonapartas Vilkaviškyje. Paskelbė Rusijai karą. Vilkaviškis tuo metu buvo Prūsijos karaliaus miestas. Atvykęs Napoleonas apsistojo dvaro rūmuose ir išbuvo čia 4 dienas (ML,III,365, Š,445).

Birželio 24 d. Imperatorius Napoleonas pradėjo karą prieš Rusiją. Kariuomenė forsavo Nemuną ir persikėlė ties Tilže, Kaunu, Prienais, Gardinu ir pradėjo žygį į Rusijos imperiją. Imperatorius Napoleonas įsiveržė į Lietuvą ir per kelias dienas be didesnių mūšių užėmė ją (Gum,207, Dund1,11).

Pagrindinės Rusijos jėgos atsitraukė Švenčionių-Drisos-Vitebsko kryptimi (Juč,119).

Prancūzų kariuomenės puolama Rusijos I Vakarų armijos iš Vilniaus pasitraukė į įtvirtintą Drisos stovyklą. Generolas T. Vavžeckis su kunigaikščiu M. K. Oginskiu pasitraukė iš Vilniaus su caro svita (Al,117, LTE,11,288).

Birželio 24–26 d. Kaune Karmelitų vienuolyne buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas (dabar Kaunas, Kaunakiemio 40) (Vit).

Birželio 28 d. Prancūzai užėmė Vilnių. Čia Napoleonas I išbuvo 19 dienų (Gum,207,LTE,11,290 ).

Imperatorius Napoleonas leido pirmam įžengti į Vilnių kunigaikščio D. Radvilos ulonų pulkui (LTI1,252).

Deltuvos (Ukmergės) kautynės tarp prancūzų maršalo M. Udino (Oudinot) korpuso avangardo ir rusų generolo P. Vitgenšteino korpuso avangardo. Tai buvo pačios didžiausios kautynės prancūzmetyje Lietuvos teritorijoje (A. P., ML,II,476).

Liepos 1 d. Vilniuje įsteigta prancūzų kontroliuojama Lietuvos Laikinoji Vyriausybės komisija, kuriai tapo pavaldžios departamentais pavadintos Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijos bei Balstogės (Bialistoko) sritys. Ją sudarė septyni Lietuvos dvarininkai, kuriems pirmininkavo S. Soltanas (buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka). Lietuvos Laikinoji Vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. Tam tikslui buvo įvestos rekvizicijos. Į komisiją buvo paskirtas imperatoriaus Napoleono komisaras E. Binjonas (Bignon) (Š,446, Dund1,11, LIŠ,396, LTI1,252).

Liepos 2 d. Prancūzų generolas Žomini tapo Vilniaus departamento Gubernatoriumi (LIŠ,397, Al,118).

Liepos 5 d. Imperatorius Napoleonas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės komisijai leido suformuoti iš lietuvių karininkų gvardijos kavalerijos pulką, iš lietuvių savanorių ir rekrutų penkis pėstininkų: 18-tą, 19-tą, 20-tą, 21-mą, 22-rą, ir keturis kavalerijos pulkus: 17-tą, 18-tą, 19-tą, 20-tą, 21-mą, bei kitus pagalbinius dalinius. Kariuomenę turėjo sudaryti apie 40 tūkst. vyrų (LTI1,253, Sch,16-17).

Liepos 6 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės komisijos raštas vietos administracijai dėl valstiečių paklusnumo ir baudžiavinių prievolių atkūrimo (LIŠ,397).

Liepos 11 d. Imperatoriaus Napoleono armijos paskelbtame šeštame biuletenyje teigiama, kad Lietuvos valstiečiai tikisi, jog karo pabaiga atneš jiems laisvę (Dund1,68).

Liepos l4 d. Vilniaus universiteto jaunuomenės iniciatyva Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasižadėjimas atnaujinti uniją su Lenkija (LIŠ.398, Š,446).

Lietuvos Laikinoji komisija paskelbė aktą dėl Lietuvos ir Lenkijos unijos. Tačiau imperatorius Napoleonas nesiskubino jo vykdyti (Gum,208).

Rugpjūčio 5 d. Žemaičių vyskupas J. A. Giedraitis laišku klebonams liepė įtikinėti parapijiečius, kad jie nemurmėdami klausytų dvarininkų ir Napoleono valdžios (LTI1,253).

Rugpjūčio 16–18 d. Smolensko kautynės. Prancūzijos-Rusijos kariuomenių mūšis prie Smolensko. Žlugo imperatoriaus Napoleono planas prasiveržti į Rusijos kariuomenės pagrindinių jėgų užnugarį ir jas sumušti (LTE,10,265).

Rugpjūčio 22 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Laikinosios Vyriausybės komisijos nutarimas dėl rinkimo nuo visų Lietuvos gyventojų mokesčių, pavadintų „asmenine vienkartine auka“, „kaip … pagalba tėvynei“(LIŠ,400).

Rugpjūčio 24 d. Laikinajai komisijai ima vadovauti Lietuvos generalgubernatorius generolas, grafas D. Hogendorpas (Gum,207).

Rugpjūčio 27 d. Generolo D. Hogendorpo paskyrimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Laikinosios Vyriausybės komisijos pirmininku (LIŠ,403).

Rugsėjo 7 d. Borodino mūšis. Rusijos kariuomenė turėjo 132 tūkst. karių, 624 artilerijos pabūklų; Prancūzijos kariuomenė – 135 tūkst. karių, 587 artilerijos pabūklų. Imperatorius Napoleonas siekė šiame mūšyje sutriuškinti pagrindines Rusijos pajėgas ir neleisti joms pasitraukti į Maskvą. Rusai neteko 44 tūkst., prancūzai 58 tūkst. karių. Rusijos kariuomenė paliko mūšio lauką (LTE,2,223).

Rugsėjo 14 d. Imperatorius Napoleonas užėmė Maskvą (Gum,208).

Rugsėjo 18 d. Laikinosios Vyriausybės komisijos raštas Vilniaus departamento administracijai dėl priemonių prancūzų kariuomenei aprūpinti (LIŠ,403).

Spalio 10 d. Caras Aleksandras susitiko Peterburge su kunigaikščiu M. K. Oginskiu ir pageidavo, kad jis parengtų „atsišaukimą į imperijos pavaldinius lenkus“ (Dund1,29).

Spalio 13 d. Prancūzų imperatoriaus reikalavimas Vilniaus departamento administracijai pristatyti prancūzų kariuomenei 1 000 arklių, grasinant karine egzekucija (LIŠ,404).

Spalio 19 d. Kunigaikštis M. K. Oginskis pasiuntė carui Aleksandrui I laišką, prie jo pridėjo caro laiško feldmaršalui Kutuzovui ir caro atsišaukimo į lenkus projektus. Caro pavedimu pa rengtame atsišaukime į lenkus Rusijos imperatorius žadėtų atkurti jų tėvynę, Lenkijos karalystę, pats pasiskelbtų Lenkijos karaliumi (Dund1,30).

Spalio 24 d. Kautynės prie Malojaroslaveco. Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių dalyvavo po 25 tūkst. karių. Prancūzų žuvo 5 tūkst., rusų 3 tūkst. karių. Po šių kautynių prancūzai galutinai prarado strateginę iniciatyvą (A. P.).

Prancūzai buvo priversti palikti Maskvą ir trauktis per Lietuvą karo nusiaubtu Smolensko keliu (LTE,11,288).

Lapkričio mėn. Vilniuje gvardijoje tarnavo 1 450 žmonių iš Lietuvos. Tautinė gvardija stovėjo ir Ukmergėje (apie 40 žmonių) (LTI1,253).

Lapkričio 13 d. Caras Aleksandras I priėmė kunigaikštį M. K. Oginskį ir pareiškė, kad dar ne laikas skelbti Oginskio parengtą atsišaukimą, nes priešas dar neišvarytas iš Rusijos ir t. t. (Dund1,30).

Lapkričio 15 d. Lietuvių 22-tas pėstininkų pulkas pirmasis gavo kovos krikštą su rusų kariuomene ties Kaidanovu (A. P.).

Lapkričio 26–27 d. Berezinos operacija. Rusijos kariuomenė ruošėsi apsupti ir sunaikinti besitraukiančią Prancūzijos kariuomenę prie Berezinos upės. Prancūzų gvardijos daliniai atbloškė rusus ir tai įgaliojo persikelti pagrindinėms prancūzų pajėgoms. Tai buvo puikus Napoleono karinis laimėjimas. 10 tūkst. nuvargusių ir sušalusių karių (neįtraukiant civilių žmonių, kurie traukėsi su prancūzais) buvo kazokų iškapoti arba paimti į nelaisvę (Ta,288).

Gruodžio mėn. Sumušę prancūzus, į Lietuvą grįžo rusai (Al,320).

Per Vilnių, Alytų į Varšuvą grįžo lenkų korpuso vadovaujami kunigaikščio Juzefo Poniatovskio daliniai (Dund1,26).

Gruodžio 5 d. Imperatorius Napoleonas iš Smurgainių (netoli Ašmenos)išvyko, paskyręs vyriausiuoju armijos vadu Neapolio karalių J. Miuratą, kuriam įsakė stengtis Vilniuje sutelkti armiją

ir įsikurti žiemai (Dund1,13).

Gruodžio 6 d. Imperatorius Napoleonas atvyko į Vilnių, sustojo priemiestyje prie Kauno kelio. Čia įvyko trumpas pasitarimas su savo užsienio ministru H. B. Marė (Dund1,13).

Varšuvos kunigaikštystės karo ministras, jos kariuomenės vadas generolas, kunigaikštis J. Poniatovskis Vilniuje (Dund1,26).

Gruodžio 7 d. Į Vilnių atplūdo visiškai pakrikusi imperatoriaus Napoleono armija (Juč,120).

Gruodžio 8 d. Rusijos armijos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas feldmaršalas M. Kutuzovas būdamas Molodečne kreipėsi į Vilniaus, Gardino gubernijų ir Bialistoko srities gyventojus ragindamas nepasiduoti prancūzų viliojimams ir padėti Rusijos armijai (Dund1,16).

Gruodžio 9 d. J. Miuratas nusprendė miestą evakuoti, o pats išvyko.

Rusų partizanų dalinio vadui pulkininkui A. Seslavinui su savo kariais nepasisekė užimti Vilniaus (Dund1, 13-16).

Gruodžio 10 d. Imperatorius Napoleonas per Kauną, Marijampolę, Seinus, Augustavą pasiekė Varšuvą (Dund1,13).

Lietuvos Laikinoji Vyriausybė pasitraukė kartu su imperatoriumi Napoleonu ir apsistojo Drezdene (Š,447).

Miuratas su gvardija išvyko į Kauną. Ariergardo vadas maršalas M. Nėjus ryte paliko Vilnių (Dund1,13).

Rusijos kariuomenė įžengė į Vilnių (Dund1,13).

Kunigaikštis M. K. Oginskis buvo iškviestas į Aleksandro I štabą pas imperijos sekretorių A. Šiškovą, kad jį supažindintų su projektu amnestijos, skirtos visiems Rusijos pavaldiniams lenkams, kurie susikompromitavo prancūzų armijai užėmus kraštą (Dund1,31).

Gruodžio 11 d. M. Kutuzovas įžengė į Vilnių ir apsistojo generalgubernatoriaus rūmuose (Dund1,17).

J. Poniatovskis išvyko rogėmis per Trakus, Marijampolę ir atvyko į Varšuvą (Dund1,26).

Gruodžio 13 d. Prancūzų ariergardiniai daliniai, vadovaujami maršalo M. Nėjaus (Ney), paliko Kauną (Dund,14).

Gruodžio 14 d. Rusijos armija įžengė į Kauną (Dund1,14).

Gruodžio 16 d. Prancūzų dalinys buvo išstumtas iš Prienų (Dund1,21).

Gruodžio 17 d. Raporte carui M. Kutuzovas mini Vilniuje 10 tūkst. sveikų ir 5 tūkst. ligonių belaisvių (Dund1,18).

Pirmame savo laiške A. Čartoriskis domėjosi, ar Aleksandras I nepamiršo savo planų dėl Lenkijos (Dund1,34).

Gruodžio 18 d. Maršalas A. Makdonaldas gavęs įsakymą trauktis nedelsdamas iš Jelgavos per Žemaitiją išžygiavo Tilžės link (Dund1,14).

Aleksandras I priėmė M. K. Oginskį Peterburge ir pareiškė, kad, kai tik rusų armija užims Varšuvos kunigaikštystę, įvykdys savo pažadus dėl Lenkijos (Dund1,31).

Gruodžio 22 d. Į Vilnių atvyko rusų caras Aleksandras I, kurį su raportu ir palyda prie generalgubernatoriaus rūmų vartų sutiko Kutuzovas (Dund1,17).

Gruodžio 24 d. Į Lietuvos generalgubernatoriaus postą iš armijos buvo grąžintas generolas A. Rimskis-Korsakovas. Buvo įkurta Vilniaus gubernijos laikinoji vykdomoji komisija, kuriai vadovavo grafas Adomas Chreptavičius, buvęs Napoleono įkurtos Vilniaus gubernijos administracinės komisijos narys (Dund1,17).

Gruodžio 27 d. Rygos generalgubernatorius ir atskirojo korpuso vadas generolas F. Paulučis (rusams tarnaujantis italas) puolė iš Kuršo ir įžengė į Prūsijos valdomą Klaipėdą. Klaipėdoje paėmė 700 žmonių įgulą, 26 karo laivus ir 36 prancūzų bei jų sąjungininkų pirklių laivus su kontrabandinėmis prekėmis (Dund1,22).

A. Čartoriskis dar kartą kreipėsi į Aleksandrą I dėl Lenkijos (t. y. Lenkijos ir Lietuvos ) karalystės atkūrimo (Dund1,34).

Rygos generalgubernatorius ir atskirojo korpuso vadas generolas F. Paulučis, užėmęs Klaipėdą, siūlė carui Aleksandrui I, šį svarbų miestą Klaipėdą prijungti prie Rusijos (Dund1,37).

Gruodžio 29 d. A. Makdonaldas per Šiaulius, Kražius, Šilalę, Vainutą, Katyčius pasiekė Tilžę ir persikėlė per Nemuną (Dund1, 14,22).

Gruodžio 30 d. Tauragės konvencija. Požerūnų malūne prie Tauragės, prūsų pagalbinis dalinys (korpusas), vadovaujamas generolo Hanso Liudviko Jorko su rusų generolu Ivanu Dibičiumi pasirašė paliaubų sutartį (Dund1,14).

Gruodžio 31 d. A. Makdonaldas atvyko į Karaliaučių, kur stovėjo prancūzų įgula (Dund1,22).

 1813 m.

Sausio 2 d. M. Kutuzovas Vilniuje išleido įsakymą armijai, skelbiantį Tėvynės karo pabaigą (Dund1,18).

Sausio 6 d. Caras Aleksandras I Vilniuje pasirašė manifestą apie pergalingą karo su Napoleonu pabaigą. Lietuvos bajorams, bendradarbiavusiems su prancūzais, paskelbta amnestija (Al,320).

T. p. 1812 m. gruodžio 24 d. (sen. stilius) (Dund1,17).

Sausio 8 d. Vyriausiasis Rusijos armijos vadas feldmaršalas M. Kutuzovas išvyko iš Vilniaus (Dund1,20).

Sausio 12–13 d. Feldmaršalas M. Kutuzovas iš Vilniaus per Varėną atvyko į Merkinę, ir čia išbuvo dvi dienas (Dund1,21).

Sausio 13 d. Pirmiausia sieną – Nemuną – perėjo generolo A. Tormasovo avangardinis dalinys (Dund1,21).

Lenkų miestelyje Zeiče pasirašyta slapta sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo tarp Rusijos ir Austrijos kariuomenių. Neutralizuotos stambiausios antirusiškos pajėgos lenkų žemėje (Dund1,38).

Sausio 14 d. Caro ir jo vyriausioji būstinė atkelta iš Merkinės į Leipalingį (Dund1,21).

Sausio 15 d. Generolas M. Grabovskis nurodė, kad Varšuvoje susirinko lietuvių iš įvairių dalinių 472 raiteliai ir 2504 pėstininkai, kiti daliniai išsisklaidė po Lenkijos ir Prūsijos teritorijas. Vėliau jie buvo įtraukti į Varšuvos kunigaikštystės stambesnius dalinius ir kartu su prancūzų kariuomene dalyvavo kituose Europos mūšiuose. Pav. pėstininkai (beveik visus metus) gynė Modlino tvirtovę, 17-tas ir 19-tas lietuvių ulonų pulkas gynėsi Hamburgo tvirtovėje (Sch,24-25).

Sausio 16 d. Vitgenšteino korpusas vakare pasiekė Karaliaučių kairiuoju Priegliaus krantu; naktį skubiai apleido miestą (Dund1,22).

Sausio 17 d. Rusų avangardai užėmė miestą Karaliaučių (Dund1,22).

Sausio 25 d. Caras Aleksandras I iš Leipalingio-Varšuvos kunigaikštystės teritorijos atsakė į laiškus A. Čartoriskiui. Caras pareiškė, kad laikas nepakeitęs jo nusistatymo prieš Lenkiją, tačiau dar ne laikas, nes nepasibaigęs karas su imperatoriumi Napoleonu (Dund1,34).

Vasario 7 d. Kunigaikštystės sostinė Varšuva buvo užimta be pasipriešinimo (Dund1,26).

Vasario 12 d. Vilniaus apskrities žemės ispravniko raportas Lietuvos kariniam gubernatoriui apie kelių nuvalymą nuo žuvusių prancūzų ir kritusių arklių (LIŠ,405).

Vasario 28 d. Kališo-Breslau sutartis. Kališe – caro vyriausiojoje būstinėje – Rusija ir Prūsija pasirašė sąjungos sutartį. Rusijos vardu sutartį pasirašė feldmaršalas M. Kutuzovas (Kališe, vasario 28 d.), o Prūsijai atstovavo kancleris K. A. Hardenbergas (Breslau, Prūsijoje, dab. Vroclavas Lenkijoje, vasario 27 d.) (Dund1,37).

Prūsija turėjo būti atkurta iš esmės tokia, kokia buvo iki 1806 m. karo su Napoleonu. Tačiau dėl lenkų žemių grįžimo Prūsijai sutartyje pasakyta neaiškiai (Dund1,37).

Kovo mėn. Vilniaus gubernijoje grąžinta ankstesnė administracija, vadovaujama civilinio gubernatoriaus (Dund1,17).

Aleksandras I įkūrė Varšuvos kunigaikštystės laikinąją aukščiausiąją tarybą, kurią sudarė penki asmenys (du rusai, du lenkai ir vienas buvęs prūsų valdininkas). Tarybai pirmininkavo rusų generolas Vasilijus Lanskojus. Iš Lietuvos lenkų priklausė Tomas Vavžeckis ir Ksaveras Liubeckis (Dund1,26).

Kovo 17 d. Iš Lietuvos generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo raporto sužinome, kad Vilniuje buvo palaidota 36 999 žmonės, o kitose gubernijos vietose – 38 577 (Dund1,18).

Balandžio 15 d. Imperatorius Napoleonas iš Paryžiaus išvyko pas savo kariuomenę, esančią Erfurte, kur buvo naujai surinkta 200 tūkst. karių ir beveik tiek pat formuojamo rezervo (Dund1,39).

Gegužės 2 d. Liutceno mūšis. Jungtinė Rusijos ir Prūsijos kariuomenė 72 tūkst. karių (dalyvavo abiejų valstybių imperatoriai) kovėsi su 100 tūkst. prancūzų kariuomene, kuriai vadovavo imperatorius Napoleonas. Sąjungininkai pasitraukė, netekę 20 tūkst., prancūzai 18 tūkst. karių (A. P.).

Gegužės 13 d. Rusų kariuomenė įžengė į Krokuvą (Dund1,27).

Gegužės vid. Napoleono atstovas A. Kolenkūras atvyko į Rusijos kariuomenės avanpostus ir karinei vadovybei pareiškė norįs pasimatyti su imperatoriumi Aleksandru I. Iš jam duotos instrukcijos matyti, kad Napoleonas buvo sumanęs tarp Rusijos ir Prancūzijos sudaryti 300 mylių pločio „buferį“, todėl siūlė likviduoti Varšuvos kunigaikštystę. Aleksandras I sutiko pradėti tik karinį pasitarimą (Dund1,40).

Gegužės 20–21 d. Bauceno mūšis. Napoleono vadovaujama kariuomenė 115 tūkst. karių sumušė jungtinę Rusijos-Prūsijos kariuomenę 100 tūkst. karių. Prancūzai neteko 13 tūkst., rusai ir prūsai 15 tūkst. karių. Dėl neaiškių priežasčių imperatorius Napoleonas nepasinaudojo minėtomis pergalėmis (Liutceno ir Bauceno mūšiai) ir padarė lemtingą klaidą, kuria pasinaudojo sąjungininkai (A. P.).

Rugpjūčio 26–27 d. Drezdeno mūšis. Imperatoriaus Napoleono vadovaujama 70 tūkst. kariuomenė sumušė jungtinę Rusijos, Prūsijos, Austrijos kariuomenę 150 tūkst. karių. Prancūzai neteko 10 tūkst. karių; jungtinė kariuomenė 16 tūkst. žuvusiais, 15 tūkst. karių pateko į nelaisvę, o su jais ir 40 artilerijos pabūklų (A. P.).

Spalio 16 d. Lenkijos kariuomenės vadas J. Poniatovskis gavo Prancūzijos maršalo vardą (Dund1,42).

Spalio 16–19 d. Leipcigo mūšis (istorijoje vadinamas Tautų mūšiu). Napoleono karų 1813 m. kompanijos lemiamas mūšis. Sąjungininkų kariuomenę sudarė: Rusijos – 127 tūkst. Austrijos – 89 tūkst., Prūsijos – 72 tūkst., Švedijos – 18 tūkst. karių. Viso 306 tūkst. karių ir 1385 artilerijos pabūklai. Prancūzijos kariuomenę sudarė 200 tūkst. karių ir 700 artilerijos pabūklų. Šį kruviną kelių parų mūšį imperatorius Napoleonas pralaimėjo. Sąjungininkai mūšio lauke prarado 54 tūkst. karių, prancūzai 80 tūkst. karių ir 325 artilerijos pabūklų. Lietuviai kovėsi vienoje ir kitoje pusėje (LTE,6,411, A. P, Dund1,42).

Spalio 19 d. Žuvo lenkų kariuomenės vadas, maršalas, kunigaikštis J. Poniatovskis (Dund1,42).

Spalio 27 d. Imperatorius Napoleonas atvyko į lenkų karinius dalinius prie Fuldos miesto Vokietijoje ir pasakė jiems kalbą.

Lenkų kariniai daliniai (o kartu ir lietuvių) iki karo pabaigos liko Prancūzijos kariuomenėje (Dund1,43, A. P.).

1813 pradžia – 1845 m.. Beveik visa buvusios Varšuvos kunigaikštystės teritorija 1815 m. išbuvo Rusijos kariuomenės rankose (Dund1,27).

1814 m. pradžia.Caras Peterburge priėmė Vilniaus bei kitų vakarinių gubernijų atstovus ir pažadėjo pagerinti jų padėtį (Dund1,62).

Sausio-vasario mėn. 1814 m. kelių mėnesių kompanija laikoma viena iš nuostabiausių Napoleono epochos puslapių. Triuškindamas sąjungininkus jis paėmė 30–40 tūkst. belaisvių, (neskaičiuojant žuvusių) 200 patrankų ir daug generolų (Ta,328-329).

Balandžio 6 d. Napoleono atsisakymo nuo sosto dokumente skelbiama, kad lenkų kariuomenė (lenkai kartu su lietuviais) ,esanti Prancūzijos tarnyboje, gali grįžti į tėvynę su ginklais ir savo vėliavomis (Dund1,47).

Balandžio 11 d. Didžiųjų valstybių Paryžiaus sutarties 19-tu paragrafu lenkų kariuomenės likučiams buvo suteikta laisvė grįžti į tėvynę, pasilikti ginklus ir bagažą kaip garbingos tarnybos liudijimą (Dund1,47).

T. p. gegužės 30 d. (M,99).

Balandžio 21 d. Tadas Kosciuška, gyvendamas Prancūzijoje, parašė carui Aleksandrui I laišką, kuriame garantavo, kad atkūrus Lenkiją, pasirengęs grįžti į savo šalį (Dund1,48).

Balandžio 22 d. Paryžiuje išleistu caro įsakymu Napoleono įkurtos okupacinės valdžios Lietuvos vyriausybės komisijos nariams – S. Soltanui, K. Prozorui, grafui P. Jelskiui, generolui, grafui J. A. Kosakovskiui ir kt. – buvo leidžiama iš Paryžiaus grįžti į savo kraštą. Jiems buvo grąžintos sekvestruotos žemės (Dund1, 47-48).

Balandžio 25 d. Caro Aleksandro I įsakas apie sekvestruotų turtų grąžinimą (Dund1,63).

Gegužės 12 d. Aleksandras I davė instrukciją, pagal kurią pagrindinis diplomatinio caro patarėjo ir atstovo Vienoje uždavinys buvo išrūpinti Rusijai Varšuvos kunigaikštystę (Dund1,51).

Gegužės 15 d. Caras laiške Tadui Kosciuškai labai bendromis frazėmis rašė, jog manąs „atgaivinti lenkų tautą“ ir tikįs, jog T. Kosciuška tuo reikalu jį remsiąs. T.Kosciuška atmetė pasiūlymą, nes nenorėjo, kad jo vardas ir autoritetas būtų panaudotas caro vykdomai politikai prieš Lenkiją pridengti (Dund1,48).

Rugsėjo mėn. – 1815 birželio mėn. Vienos kongresas (LTE,12,222).

Rugsėjo mėn. Vyko parengiamieji pasitarimai, nes kongreso pradžia buvo nukelta į spalio mėnesį. Svarbiausias vaidmuo kongrese priklausė Rusijai, Anglijai, Austrijai irPrūsijai (LTE,12,222).

Rugsėjo 28 d. Oficiali Vienos kongreso pradžia (Dund1,52).

T.p. rugsėjo 16 d. – sen st.

1815 m. Užnemunė buvo priskirta prie vad. Kongreso karalijos, kurioje ir toliau liko veikti Napoleono teisynas (LE,XV,3270).

Vienos kongrese, iš didžiosios dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, taip pat ir Užnemunės, sudaroma Lenkijos karalystė, kuri personalinės unijos ryšiais sujungiama su Rusijos imperija (Al,320).

Gegužės 3 d. Rusija, Prūsija ir Austrija sudarė tarp savęs sutartis, kuriomis pasidalijo Varšuvos kunigaikštystę ir įkūrė naują Lenkijos karalystę (Dund1,57).

Gegužės 15 d. Aleksandras I Bavarijoje susitiko su T. Kosciuška (Dund1,61).

Birželio 9 d. Rusijos, Prūsijos, Austrijos, Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos ir Portugalijos atstovai Vienos kongrese pasirašė baigiamąjį aktą. Keturiolika pirmųjų akto straipsnių liečia buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritoriją. Rusija gavo didžiąją Varšuvos kunigaikštystės dalį su jos centru Varšuva ir jai priklausiusią Lietuvos Užnemunę (Suvalkiją). Prie Rusijos prijungta teritorija buvo pavadinta Lenkijos karalyste, o jos karaliumi paskelbtas caras. Lenkijos karalystė užėmė 128 tūkst. km. kv., joje gyveno 3,3 mln. žmonių (Dund1,57).

Prūsijai teko nedidelė vakarinė Varšuvos kunigaikštystės dalis – Poznanės ir Bidgoščiaus departamentai su Torunės ir Chelmno miestais. Ši teritorija sudarė atskirą Prūsijos provinciją – Poznanės didžiąją kunigaikštystę su labai ribota autonomija. Prūsijai vėl atiteko napoleoninei Prancūzijai priklausęs laisvasis miestas Gdanskas (Dancigas). Austrija atgavo Varšuvos kunigaikštystei priklausiusią Galiciją su Veličkos druskų kasyklų rajonu po 1809 m. karo Rusijai tekusią Tarnopolio apygardą. Tačiau nebuvo grąžinta Krokuva. Iš Krokuvos miesto ir mažos aplinkinės teritorijos Vyslos kairiajame krante buvo sudaryta Krokuvos respublika, jai suteikta konstitucija ir plati autonomija Austrijos, Rusijos ir Prūsijos globoje (Dund1,57).

Iš apkarpytos Varšuvos kunigaikštystės Vienos kongrese sukurta Lenkijos karalystė (neoficialiai dažnai vadinama Konstitucine Lenkija) turėjo savo konstituciją ir vidaus autonomiją. Valstybinių institucijų – administracijos ir kitų organų – oficiali kalba buvo lenkų (Dund1,57).

Naujai įkurtoje Lenkijos karalystėje, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė, liko Napoleono kodeksas, valstiečių asmeninė laisvė, administracijos ir teismo įstaigose lenkų kalba, savi pinigai (zlotai), vyrai tarnavo Lenkijos karalystės kariuomenėje, galiojo naujasis kalendorius (Grigaliaus) (Dund1,60).

Užnemunė priklausė Augustavo vaivadijai (Dund1,61).

Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės( Bialistoko) departamentui. Senoji santvarka čia buvo panaikinta, ir bajorai gavo tik tokias teises, kokias turėjo Prūsijos bajorija (Š,448).

Užnemunėje įvestos savivaldybės (Š,479).

Lapkričio 12 d. Caras Aleksandras I priėmė kunigaikštį M.K. Oginskį, kaip Vilniaus gubernijos atstovų vadą, vieną. Caras sutiko priimti Vilniaus ir dviejų kitų (Gardino ir Minsko) gubernijų atstovus su sąlyga, kad jie nelies, kaip sakė, keblaus klausimo, t. y. Lenkijos ir Lietuvos sujungimo (Dund1,62).

Lapkričio 26 d. Caras Aleksandras I priėmė Lietuvos gubernijų atstovus. Be senatoriaus grafo M. K. Oginskio, Vilniaus gubernijai atstovavo dar T. Vavževskis, grafas L. Pliateris (Dund1,63).

T.p. gruodžio 24 d. (A,221).

Lapkričio 27 d. Caras Aleksandras I, atvykęs į Varšuvą, patvirtino Lenkijai konstituciją (Dund1,58).

Lenkijos karalystė tapo lyg atskira valstybė po Rusijos caro valdžia su atskira savo vyriausybe, seimu, senatu, kariuomene (A,221).

Caro vietininku buvo paskirtas generolas J. Zajončekas (Dund1,58).

Literatūra:

A. – Alekna A. Lietuvos istorija // Tilžė, 1923.

A.P. – Arvydas Pociūnas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus skyriaus vedėjas.

Al – Aleksandravičius E., Kulakauskas A// Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva // V,: Baltos lankos, 1996.

Dund1 – Dundulis B. Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.) // V.: Mokslas, 1989.

Gum – Gumuliauskas A. Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo // V.: Debesija, 1993.

Juč – Jučas M., Lukšaitė I., Merkys V., Lietuvos istorija // V,: Mokslas, 1988. //Voruta,1993, Nr. 26-26.

LE – Lietuvių enciklopedija. T. I-XXXVI // Bostonas, 1953-1969.

LIŠ – Lietuvos TSR istorijos šaltiniai T.1. // V., 1955.

LTE – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1–12 // V.: Mokslas.

LTI1 – Lietuvos TSR istorija. T.1 Nuo seniausių laikų iki 1917 metų // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos institutas. V.: Mokslas, 1985.

M – Maksimaitienė O. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai // V.: Mokslas, 1991.

ML – Mūsų Lietuva. T. I-IV // V.: Mokslas, 1989–1991.

Sch – Schmitttlein R. Lietuvos kariuomenė 1812 metais // K., 1937

Š – Lietuvos istorija. Red. Šapoka A. // K., 1936

Ta – Tarlė J. Napoleonas // V.: Mintis, 1984.

Vit – Vitkus A. Kiek metų Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje? // Voruta, 1997, – Nr. 22. – P. 13

Voruta. – 2012, birž. 9, nr. 12 (750), p. 12.

Voruta. – 2012, birž. 23, nr. 13 (751), p. 12.

Voruta. – 2012, liep. 7, nr. 14 (752), p. 12. 

Voruta. – 2012, liep. 21, nr. 15 (753), p. 12.

Istorija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra