Nancy W. Beasley: „Lietuviai gelbėję žydus, turėjo būti labai drąsūs žmonės“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Neseniai Lietuvoje viešėjo amerikiečių publicistė ir rašytoja Nancy Wright Beasley, 2005 metais pasirodžiusios knygos „Izio ugnis“ („Izz‘ys Fire“), autorė. Šioje knygoje pasakojama kelių Lietuvos žydų šeimų, per holokaustą vienos lietuvių katalikų šeimos išslapstytų iki išvadavimo, istorija. Vienas iš svarbiausių N. W. Beasley atvykimo tikslų, aplankyti vietas, apie kurias rašant knygą žinota tik iš liudininkų pasakojimų.
 
Papasakokite apie „Izio ugnies“ genezę. Kas Jus inspiravo parašyti šią knygą?
 
1997-ųjų rudenį, Frederiksburgo laikraščio Virdžinijoje „Free Lance Star“ redaktorė Gwen Woolf paprašė mane parengti publikacijų apie Virdžinijos holokausto muziejų. Iš pradžių atmečiau šį pasiūlymą sakydama, kad niekada, niekada nerašysiu apie holokaustą. Ši tema mane pernelyg jaudino, buvau sukrėsta viso to, kas vyko, šlykštumo. Žinojau, kad rašant teks išgyventi visą šį skausmą, agoniją. Esu emocionali žurnalistė, paprastai atlieku ilgus tyrimus, taigi žinojau, kad turėsiu panirti į šią temą. Atsisakinėjau mėnesių mėnesius.
 
Tačiau galų gale sutikote?
 
1998-ųjų metų lapkritį nuėjau į „Krištolines nakties“ minėjimą, kuris įvyko Ričmondo Emek Sholomo kapinėse. Jei neklystu, Amerikoje yra tik dvi holokausto kapinės vietos, kurios yra įtrauktos į nacionalinės reikšmės vietovių sąrašą , taigi tai labai specifinė vieta. Eidama ten, norėjau išlikti nepastebėta. Maniau, paskambinsiu po to Gwen ir pasakysiu, kad tikrai negaliu apie tai rašyti. Taigi nuėjau į minėjimą ir… jis pakeitė mano gyvenimą. Tiesiogine ta žodžio prasme. Kai išėjau į lauką, dėvėjau tuos pačius batus, tačiau jau buvau kitas žmogus. Renginys buvo labai gražus, labai jaudinantis. Ten dalyvavo žmonės, kurie išgyveno „Krištolinę naktį“ dar būdami vaikai. Jie dalijosi savo prisiminimais. Koplyčioje buvo ir tų, kurie juos išvadavo.
 
Ceremonijos pabaigoje prie mikrofono ėmė eiti žmones ir vardyti savo artimuosius, kurių neteko per holokaustą. Paskutinis buvo Alanas Zimmas, liaunas, penkių pėdų aukščio žmogus, kilęs iš Lenkijos, per karą išgyvenęs keturiose koncentracijos stovyklose. Jis priėjo prie mikrofono ir ėmė vardyti savo šeimos narius, kurie buvo nužudyti per holokaustą: tėvas, mama, sesuo, brolis, ir dar vienas brolis…
 
Nežinau, kodėl, tačiau ėmiau lenkti pirštus. Kai jau nebeužteko pirštų, o jis tebevardijo, aš ėmiau verkti. Pirmą kartą gyvenime suvokiau holokaustą kaip šeimos tragediją, o ne kaip įvykį, ne kaip didžiulį, monstrišką dalyką, didžiulę bendrą nelaimę. Po ceremonijos priėjau prie jo ir pasakiau, kad jis pakeitė mano gyvenimą, ir kad turiu apie tai rašyti. Taigi galima sakyti, jog knyga pati mane pasirinko, ne aš ją. Vėliau sutikau Edną Ipson, pagrindinę „Izio ugnies“ heroję ir pasakotoją. Štai ji šioje nuotraukoje…
 
Ar ši nuotrauka daryta Lietuvoje? Labai graži ir elegantiška moteris.
 
Taip, ji daryta Kaune. Tada jos vardas buvo Eta Ipp. Tik atvykusi į Ameriką ji pakeitė vardą ir tapo Edna Ipson.
 
Trumpai papasakokite apie ką yra „Izio ugnis“?
 
Tai yra knyga apie lietuvių katalikų ūkininkų šeimą, kuri Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo trylika žydų iš Kauno, Semeliškių ir Žiežmarių. Septyni iš jų buvo uždaryti Kaune gete. Provincijoje gyvenusio Ednos dėdės Iciko Kalamickio (Kaišiadorių r., Sepijoniškių k. – Z.V.) dėka jiems pavyko pabėgti. Kai dėdė sužinojo, kad Edna yra gete, jis sugalvojo pasinaudoti pažįstamo ūkininko Marčiuko pagalba. Marčiukas nuvyko į Kauno getą, Ednos vyro pusbrolis atvėrė spygliuotą vielą, ir juos iš ten ištraukė. Taip jie vežimu slapta atvyko į Marčiuko namus (Jiezne – Z.V.). Jų dukrytė dėl vaistų trūkumo mirė gete.
 
Iš pradžių išgelbėti žmonės glaudėsi trijose skirtinguose ūkiuose. Galų gale atsidūrė viename ūkyje, netoli Kaišiadorių. Tai buvo Onos ir Vaclovo Paškauskų ir jų posūnio Stanislovo Krivičiaus sodyba (Kaišiadorių r., Klėriškių k. – Z.V). Tai turėjo būti labai drąsūs žmonės. Galų gale prie Ippų prisijungė Ednos dėdė, jo žmona Ida ir du jų sūnūs, taip pat Idos sesuo Raja Šlom su sūnumi ir Izio pusbroliai Mošė ir Izraelis Gilmnanai su žmonomis. Kai jie atvyko į ūkį, rado dvi bulvių duobes. Izis ir Icikas jas išplatino. Taip jie išsislapstė apie tris mėnesius: nuo balandžio iki išvadavimo liepą.
 
Izis – tai Ednos vyras? Papasakokite apie jį.
 
Taip, Ednos vyras buvo Izraelis Ippas. Izis. Izraelis Ippas gimė pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas buvo aludaris, o mama – siuvėja. Izis studijavo teisę VDU ir užsiėmė advokato praktika, turėjo dvi jaunesnes seseris. Ippų šeima gyveno Kaune, Slabodkoje (dab. Vilijampolė). Čia jie susilaukė sūnaus Jokūbo, vėliau Amerikoje pasivadinusio Jay. Sūnų Jokūbu pavadino mamos senelio Jokūbo Kalamitckio garbei. Kai Lietuvoje žydams buvo uždrausta verstis advokato praktika, Izis ėmėsi prekybos motociklais ir jų dalimis.
 
Kodėl knygą pavadinote „Izio ugnimi“?
 
Izio ugnimi Edną pavadino Izio sesuo. Kai Izio tėvai prieštaravo Izio ir Ednos vedyboms, jo sesuo Dvoira prašė mamos, kad ji neišskirtų Izio ir Ednos. „Ji – Izio ugnis“, sakė ji.
 
Jeigu ne Gwen pasiūlymas, dalyvavimas „Krištolinės nakties“ minėjime, susitikimas su Edna, holokausto temos galbūt ir būtumėte išvengusi. Ar buvo dar priežasčių, kodėl ėmėtės rašyti apie šį laikotarpį?
 
Taip, šios knygos objektas yra toks šiurpus, toks neįtikėtinas, kad netgi kyla klausimas, kaip apie kalbėti. Kaip jau minėjau, ilgai to nenorėjau daryti. Kaip galime kalbėti apie šešių milijonų žmonių sunaikinimą? Kalbant apie kitus motyvus, mano tėvas buvo antisemitas. Tai buvo beraštis sunkiai pasitikėjęs kitais žmogus. Dėkoju Dievui, kad jo kalbos nubėgdavo nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies. Nesu tobula, turiu išankstinių nusistatymų, yra dalykų, kurių tikrai nemėgstu, tačiau to nepakanka, kad imčiau nekęsti kitų žmonių, juo labiau juos žudyti. Kai dėsčiau Virginijos universitete Ričmonde, raginau savo studentus diskutuoti, pašėlusiai diskutuoti, ginti savo nuomonę, tačiau sakiau, kad negalite smogti kitam žmogui, negalite jo mušti. Turi būti nubrėžta aiški riba. Iš dalies dėl to ir parašiau šią knygą.
 
Ar „Izio ugnis“ žinoma Amerikoje?
 
Iš šios knygos mokomasi daugelyje valstijos, kurioje aš gyvenu, mokyklų, taip pat ir už jos ribų. Ji naudojama kai kuriuose koledžuose ir universitetuose. Kadangi holokaustas vis labiau tampa diskusijų objektu, tai mano mažytis indėlis į šią diskusiją. Žinoma, kalbama tik apie žydus, tačiau apie genocidą apskritai. Pavyzdžiui, pagalvokime apie konfliktą Kosove. Amerikoje buvo žudomi čiabuviai, mes pavertėme vergais afrikiečius. Taip pat neturėtumėte pamiršti tų, kurie buvo nužudyti Sibire kaip politiniai kaliniai ir panašiai. Vaikščiojau po sniege paskendusį mišką ir įsivaizdavau, kaip buvo partizanams…
 
Savo studentus mokėte, kad nesutarimai neturi peraugti į smurtą…
 
Vaikai ateina į šį pasaulį neturėdami jokių neigiamų nusistatymų. Vaikams žaidimų aikštelėje nesvarbu, kuris iš jų krikščionis ir kuris žydas. Jiems rūpi kartu pastatyti smėlio pilį, nors kartais jie ir susiginčija.
 
Neapykanta yra išmokstama?
 
Neapykanta yra neabejotinai išmokstama, diskriminacija ir išankstiniai nusistatymai – įgyjami. Manau, kad čia būtų galima prisiminti ištrauką iš Šventojo Rašto, kur rašoma „Veršis ir liūtukas maitinsis kartu/juos prižiūrės mažas vaikas“ (Iz 11, 6–9). Ar gali būti kitas kelias nei šis? Žinote, nėra jokio skirtumo tarp žmonių: įpjovus odą, iš mūsų visų kūno bėgs raudonas kraujas. Kai vaikas suserga, mes neklausiame, ar jis žydas, ar krikščionis, ar musulmonas. Mes taip neklausiame. Tai turėtų būti išeities taškas.
 
Ar Ippų ir Paškauskų šeimos kada nors susitiko?
 
Esu bendravusi su Stanislovo Krivičiaus sūnumi. Jis atvyko į Ameriką būdamas 70-ies. Tai nepaprasta istorija! Šeimų tarpusavio bendravimas buvo nutrūkęs dešimtmečius. Tėvams mirus, senų laiškų krūvoje rado voką su Ipsonų adresu ir nutarė jiems parašyti. Knygoje yra šio laiško kopija. Ant laiško buvo neaiškiai užrašyta pavardė, nurodytas senas adresas, be to, Stanislovas suklydo užrašydamas pavardę, laiškas Ipsonų šeimą pasiekė tik po ilgo klaidžiojimo. Laišką pašte aptiko Ednos sūnaus žmona. Kai ji nuėjo į paštą ir pamatė voką su nepažįstamu pašto ženklu, ėmė tiesiog šaukti iš džiaugsmo. Nebuvo jokių abejonių, kieno šis laiškas.
 
Kadangi Ipsonai jau nebekalbėjo lietuviškai, laišką jiems išvertė Rita Ghatak, ričmondietė, taip pat kilusi iš Kauno. Stanislovą pasitikau jau Amerikoje, laukiau jo oro uoste. Taip šios šeimos susisiejo iš naujo. Tai buvo labai emocionalus susitikimas. Stanislovą pasitiko ne tik Ipsonų šeima, bet laukė televizija ir vietos žurnalistai. Apie Stanislovo atvykimą juos informavo Jay‘us Ipsonas. Kai Stanislovas priartėjo ir pamatė Ipsonus, apkabino juos ir ėmė verkti, o Jay‘us virš Stanislovo galvos iškėlė Lietuvos vėliavą.
 
Edna Ipson įteikė Stanislovui gėlių puokštę, ir juodu vėl apsikabino. Atsimenu, kad visi ten buvusieji verkė. Mes įėjome į vidų, kur Stanislovas, vertėjaujant Ritai, atsakinėjo į žurnalistų klausimas. Atsakinėjo kaip įmanydamas geriau. Vėliau Edna paklausė „Stasiuko“, ar tas vis dar grojąs smuiku. Stanislovas atsakė, kad ne, tačiau pabandysiąs. Sakė, kad jaučiasi toks laimingas. Per susitikimą Edna ir Stanislovas nekalbėjo daug, tačiau nenuleido vienas nuo kito akių. Esu tikra, šis susitikimas jiems turėjo pasirodyti siurrealus.
 
Kaip šiuo metu gyvena Edna?
 
Jai 97-eri ar 98-eri metai. Šį mėnesį jos gimtadienis. Ednos sūnus Jay‘us šiuo metu yra Holokausto muziejaus Virdžinijoje, Ričmonde, direktorius. Šiame muziejuje yra atkurta Ippų šeimos istorija. Įrengtos bulvių duobes, panašios į tas, kuriose jie slapstėsi pas Paškauskus. Lankytojai gali patekti į vidų. Izis mirė 1997 metais. Gaila, tačiau su juo neteko susitikti.
 
Klausimas pabaigai, kokį įspūdį Jums paliko Lietuva? Ar aplankėte vietas, apie kurias rašote knygoje?
 
Buvau nuvykusi į Kauną ir Semeliškes. Tai buvo tarsi sugrąžintas laikas. Pati užaugau ūkyje. Moku pamelžti karvę, užsiauginti daržovę. Fotografavau viščiukus Semeliškėse, mačiau vyrą, kuris važnyčiojo vežimą ir pardavinėjo kiaušinius prie bažnyčios. Labai branginsiu šias nuotraukas, šiuos labai gražius darbo žmonių veidus. Įspūdį Lietuvoje padarė seno ir naujo buvimas kartu. Vienoje gatvės pusėje gali matyti senų pastatų, kitoje – šiuolaikinių. Visi žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai mandagūs ir paslaugūs, esu jiems labai dėkinga.
 
Ačiū už pokalbį
 
*Ona ir Vaclovas Paškauskai ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais 1998 metais.
 
*Vaclovo ir Onos Paškauskų, bei Stanislovo Krivičiaus nuotraukos yra iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGZM), Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus, archyvų.
 
Nuotraukos buvo eksponuotos parodoje: „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“.

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:
 
1. Rašytooja Nancy W. Beasley (kairėje) ir Edna Ipson
2. „Izio ugnies“ viršelis (2005 m.)
3. Itzikas ir Ida Kalamickiai
4.
Eta ir Izraelis Ippai (1934 m.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra