Namai traukia visada

Autorius: Data: 2016-08-03, 13:55 Spausdinti

Namai traukia visada

Juozas ir Aldona Barkauskai su vaikais Danute ir Romuku

G. Pakutkienė, punskas.pl

Pakalbinau savo kraštietę, jaunystėje išvykusią ir pasilikusią gyventi užsienyje. Onutė Barkauskaitė-Poderienė papasakojo apie gyvenimą Kanadoje.

 Esu kilusi iš Seinų krašto. Gimtinė visada traukia sugrįžti. Metams bėgant – vis labiau. Gana dažnai parvažiuoju. Kanada man patinka, nors priprasti, pritapti nebuvo lengva.

Mane teta, mamos jauniausia sesė Birutė Druskienė pakvietė į Kanadą, o po kiek laiko aš kviečiausi pusbrolius – mamos brolio sūnus. Tokie laikai buvo…

Greitas ten gyvenimas. Prieš 20 metų lietuviai labiau būrėsi, daugiau jų buvo nei dabar, daug suėjimų rengė, kurių ypač nekantriai laukdavom. Kai tik savaitgalis, imam maisto, miegmaišius ir keliaujam vieni pas kitus. Dabar tos senos kartos lietuvių beveik jau neliko, jaunimas keliasi, ieško, kur geriau gyventi, dirbti. Apsigyvena dideliuose miestuose, neretai sukuria mišrias šeimas. Mūsų regione reikalingiausios prancūzų ir anglų kalbos. Kai pati pramokau angliškai, gavau padorų darbą. O pritapti tai sunku buvo, ypač kad kalbos nemokėjau. Kai jaunas žmogus, atrodo, gudriausias iš visų. Kitokie ten papročiai, kalba, kiti žmonės. Reikėjo išmokt, priprast.

 Žiemos ten būna gilios, kaip ir visur seniau, nors dabar tai žiūriu, kad čia šilčiau nei ten. Pati išvykus buvau 10-čiai dienų Kalėdoms į šiltuosius kraštus, bet kas per Kalėdos be sniego?.. Ilgėjomės tikrų švenčių su sniegu. Šiaip mėgstu visus keturis metų laikus.

Gyvenam 400 kilometrų nuo Toronto į šiaurę. Sniego netrūksta, šalčio taip pat būna per 40 laipsnių. Reikalingi būna kailiniai. Šiaip tai ten žmonės nekreipia dėmesio į aprangą, nesipuošia, rengiasi patogiai, paprastai, kukliai.

Mano a. a. teta Birutė išvyko tuomet, kai vaikinai ten ieškojo panelių, žmonų iš šio krašto. Tada jos galėjo lengviau išvažiuoti, gauti vizą negu merginos iš Lietuvos. Todėl daug išvyko iš Punsko bei Seinų apylinkės kaimų.

Antroji emigrantų banga – kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tik dabar jau sunkiau pasilikti, darbovietė reikalauja pateikti gyvenamąją vietą, pastovų adresą. Kanadoje 35 mln. gyventojų, visokiausių tautybių žmonių ir iš visokių pasaulio vietų, bet visi gerai sutaria.

Mūs regionas gan lietuviškas, turime savo bažnyčią, savas lietuviškas kapines, Toronte leidžiamas laikraštis „Žiburys“. Štai pusbrolio Stasio vaikai išvyko koncertuoti į Lietuvą.

Aš esu jau 39 metus Kanadoje. Išvykau 1977 metais. Sakyčiau, gyvenimas išginė. Baigusi Seinų licėjų išvykau atostogoms pas tetą į Kanadą. Įsikurti buvo lengviau, nes kai pas gimines gali prisiglausti, nerūpi būstas. Dabar sunkiau gauti darbą. Žinau iš pasakojimų, kad po karo Kanadoje buvo pilna darbų, bet dabar jų trūksta. Kai kas nors atvykdavo, tuoj būdavo rengiama rinkliava ir tuščiom nieks namo neišleistas. Vieni kitiems lyg duoklę atiduoti turim, dėl to pasidarom stipresni. Mat jei aš atvykau ir man padėjo, tai lyg turiu atiduoti skolą. Kai Lietuva atgavo nepriklasusomybę, masiškai vykdytos rinkliavos įvairiems dalykams. Čia gyvendami labiau vertiname Tėvynę, gimtinę. Jaučiuosi lyg Eglė, žalčių karalienė, tik kad parvykčiau, neturiu sunešiot poros klumpių. Tačiau ilgiuos, neapsakomai ilgiuos gimtųjų namų. Čia jau lyg ir antri namai, ir šeima. Mano vyras Kęstutis mirė 2006 metais. Gyvenu su sūnum Edvardu. Šeima mūsų lietuviška. Tikiu, kad ir toliau taip bus.

Man patinka Kanadoje tai, kad žmonės vieni kitiems nereiškia pretenzijų, nepavydi, yra nuoširdūs, gerai išauklėti, mandagūs, šypsosi vieni kitiems. Pastebėjau, kad kanadiečiai atviri vieni kitiems ir kaip niekur kitur labai daug šypsosi.

Parvykusi į savo kraštą taip pat matau pokyčių: visko pilna – maisto, mašinų, gerai ir net geriau nei kitur čia apsirengę žmonės.

Šiemet buvau parvykusi į tėvuko laidotuves. Juozas Barkauskas mirė sausio 31 d. Jis gimęs 1935-06-20 Ūsukalnio kaime Lietuvoje, o per karą pabėgo su savo mama į Lenkiją.

Neapsakoma jėga traukte traukia gimtinėn. Čia grįžti visam laikui nepavyks, nes ten šeima, dar ir dėl sveikatingumo draudimo, užtarnautos pensijos reikia likti Kanadoje. Kai gyveni užsieny, gali leisti sau daugiau pakeliauti, aplankyti kitas šalis. Buvau Amerikoje, Kanados kitam pakrašty, Kuboje, Meksikoje. Žavūs ežerai, miškai, ten irgi auga mėlynės.

Aš namo į Seinus galėjau tik po 7 metų išvykti, nes per tuos metus turėjau sulaukti Kanados pilietybės ir tik tada pateikiau prašymą dėl vizos. Paskui jau dažniau parvykdavau, nes traukė kaip magnetas gimtinė. Dėkoju mamai už išlaikytus jaukius namus. Gera pasklaidyti senas nuotraukas. Laikui bėgant kiekvienam praeitis darosi įdomi ir vis brangesnė. Būdami vaikai tiek nekreipėm dėmesio į senelių nuotraukas ar senus rakandus, nei pasakojimų per daug neklausėm. Kai savas sūnus pradėjo klausinėti, pamačiau, kad ir pati tai to, tai to nežinau. Tad skubėjau klausti tetos, mamos. Gera prisiliesti prie praeities ne tik nuotraukose. Smagu išsaugotu kuparu pasigrožėti. Juk kiek rankų jį lietę, kiek džiugesio teikęs, kiek darbo įdėjo meistras, naudodamas paprastus kaltus, o kalvis apkaustydamas… Neišliko senų pintų pintinių, bet jas irgi pamenu, taip pat statinaites. Žinoma, dabartiniai daiktai patogūs, bet kaip gerai, kad senovinis menas atnaujinamas, pagerbiamas, išlaikomas ir perduodamas kaip kraitis iš kartos į kartą. Užsienyje senieji rakandai taip pat tampa vertingi, jie yra didelė puošmena.

Mano mama Aldona Maksimavičiūtė-Barkauskienė iš Rakelijos į Kanadą buvo atvykusi 1980, 1986 ir 2002 metais. Užsieny ją pasitikau aš. Mama susitiko su savo sese Birute Druskiene ir drauge Anele Jonuškaite, atvykusia ten gyventi iš Vidugirių kaimo. Tada viešėdama pastebėjo, kokie tautiškai susipratę lietuviai, kaip moka bendrauti. Ir užsispyrę labiau negu Seinuose. Po įprasto mokslo šeštadieniais vaikai mokomi lietuvių kalbos. Juos vežama į kaži kur esančias šeštadienines mokyklas.

Mamos broliai Antanas ir a. a. Jonas įsikūrė Rakelijoje (Jonas tėviškėje), a. a. sesuo Danutė Janulevičienė Aradnykuose, sesuo Ona Antanavičienė Žagariuose, a. a. sesuo Birutė Kanadoje. Brolis Jurgutis ir sesutė Magdutė mirė mažiukai. Mamos tėvukas Jurgis Maksimavičius (1894–1971) mirė būdamas 77 metų, motina Marė Pecukoniūtė (1902–1986), kilusi iš Žagarių, gyveno 84 metus. Ji daug padėjo Antanui, kurio žmona Ona mirė būdama 33-ejų.

Mama Aldona ištekėjo už Juozo Barkausko iš Didžiulių kaimo. Nuėjo ten į marčias, o paskui šeima išsikėlė į Seinus. Senieji Barkauskai kilę iš Lietuvos. Jie gyveno išvykusių į Lietuvą Grabliauskų žemėje, paskui ji tapo Moliušių nuosavybe. Jonas Pajaujis rašė: „1941 m. Juozo Grabliausko (6 žmonės) iš Didžiulių išsikėlė į Lietuvą“. Būdavo, uošvė Marė (1902–1976) užeis ant aukštesnio Grabliauskų kalniuko ir rodo Kalesinskų sodybą Ūsukalnio kaime. Deja, jau niekad ten neteko lankytis.

 Ačiū už pasakojimą.

http://punskas.pl/namai-traukia-visada/

Seinų - Punsko kraštas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra