Nacių rasizmo klausimas lietuviškoje spaudoje (1933–1939 m.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rasizmas užėmė vieną iš svarbiausių vietų nacionalsocialistų ideologijoje. Naciai pasiremdami XIX a. pseudomokslo idėjomis, darvinizmu bei antisemitizmu, bandė visas šias idėjas pritaikyti gyvenime bei sukurti „aristokratų visuomenę“. 1933 metais Adolfui Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu, visos šios idėjos apie rasę, „gryną kraują“ imtos taikyti praktikoje.
 
Ideologinė samprata
 
XIX amžiuje Čarlzui Darvinui paskelbus natūralios atrankos teoriją, greitai susiformavo filosofų, mokslininkų, visuomenės veikėjų grupė, kuri teigė, jog dėsniai galiojantys gamtoje, galioja ir žmonių visuomenėje. Socialdarvinistų darbuose buvo keltos idėjos, jog tarp atskirų žmonių, tautų ar rasių negali būti lygybės, nes kiekviena jų kovoja dėl išlikimo bei geresnių sąlygų savo tautai.
 
Tokios idėjos negalėjo nepatraukti nacių. A. Hitleris savo knygoje „Mano kova“ kovą tarp atskirų tautų ar visuomenės grupių prilygino neišvengiamui procesui, kurią iliustravo metafora – „lapė neparodys gailestingumo žąsiai“. Anot A. Hitlerio, kiekvienai tautai ar atskiram jos atstovui, būtina laikytis gamtoje egzistuojančių dėsnių, kuriems padedant galima išlaikyti tautą „gryną“, sveiką ir pan. Tuo pačiu tokios idėjos vedė ir į Vokietijos tautinių mažumų (ypač žydų) teisių panaikinimą. 1920 m. vasario 24 dieną paskelbtoje NSDAP „25 punktų“ programoje buvo skelbiama, jog piliečiais gali būti tik vokiečiai, o visi kitataučiai Vokietijoje gali gyventi tik svečio teisėmis. Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį ir į 1935 metais paskelbtus Niurnbergo įstatymus, konkrečiai į Pilietybės įstatymą, kuris įtvirtino programoje skelbtus punktus, o žydus atskyrė nuo viso Vokietijos visuomenės gyvenimo.
 
Reikėtų sutikti su istoriko Anthony Smith‘o teiginiu, jog naciai savo numatytoje pasaulio tvarkoje vadovavosi kastų bei hierarchijos principu: pasaulį valdytų vokiečiai, antrąją tautų grupę sudarytų – anglų, skandinavų bei olandų tautos, trečiąją – Viduržemio jūros tautos, galiausiai – slavai, kuriems privalėjo atitekti tarnų vaidmuo. Galiausiai žydai bei čigonai buvo tos tautos, kurios nacių numatytoje valstybės bei pasaulio tvarkoje yra nepriimtinos.
 
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip naciai žvelgė į Pabaltijo tautas. Vienas iš pagrindinių nacionalsocialistų ideologų Alfredas Rosenbergas Baltijos jūros regioną laikė namais. Jis siūlė su Baltijos valstybių tautomis elgtis teisingai bei žmoniškai. Kita vertus, tokią jo poziciją lėmė tai, jog A. Rosenbergas buvo Pabaltijo vokietis, gimęs Estijoje, Taline. Galima teigti, jog tokios A. Rozenbergo pažiūros nebuvo priimtinos plačiajam nacių sluoksniui. Čia reikėtų pasiremti istoriko Arūno Bubnio tyrinėjimais, kurie atskleidžia, jog naciai palankiausiai žiūrėjo į estus. Nacių okupaciniuose planuose pažymima, jog net 50% estų buvo tinkami germanizavimui, tuo tarpu lietuvių – tik 5%.
 
Lietuviškos spaudos vertinimas
 
Tokia nacių rasizmo ideologija susilaukė nemažo tarpukario lietuviškos spaudos dėmesio, o pati nacių rasistinė ideologija buvo apibūdinama zoologizmo bei kitais epitetais. Nemažą dėmesį nacių rasistinei ideologijai skyrė žydų savaitraštis „Apžvalga“, kuris akcentavo, jog tokia ideologija yra nukreipta ne vien prieš žydų tautą, bet ir prieš visas kitas tautas, o nacių teiginius apie „grynąją rasę“ laikė pretekstu persekioti žydus.
 
Panaši pozicija buvo išsakoma ir krikščionių demokratų spaudoje, kuri nacių rasizmą laikė brutalia ideologija, paremta selekciniu principu. Toks principas, anot dienraščio „Rytas“, pakeičia dėsnį „nedaryk kitai tautai ar rasei to, ko nenori, kad tavo tautai ar rasei būtų daroma“ ir pakeičia jį nauju „daryk kitiems tai, ko nenori, kad tau kiti padarytų.“ „Ryte“ buvo iškeliami humanizmo ir visuotinos žmonių lygybės klausimai. Buvo keliama mintis, jog nėra skirtumo tarp žydo ir pagonio, vyro ir moters, laisvojo ir vergo, nes visi iš prigimties yra lygūs. Čia reikėtų atkreipti dėmesį ir arkivyskupo Mečislovo Reinio poziciją išsakytą paskaitose bei knygelėje „Rasizmo problema“. Jis akcentavo, jog naciai iškreipia sąvokas ir neteisingai deda lygybės ženklą tarp tautos bei rasės sąvokų. Kartu M. Reinys, kritikavo ir nacių iškeltą kraujo principą, kuris, anot jo, žadina tautų kovą viena su kita: „Jei rasistų manymu, visa yra leista daryti ir dora, kas tarnauja rasės kraujo grynumui palaikyti, tai, turint prieš akis faktą, kad žmonijoje yra daug rasių, tuo būdu yra skelbiama rasių kova, kurios išdava tegali būti rasių naikinimas“. M. Reinys nacių rasizmą vertino per etikos, pedagogikos, teisės, valstybės, psichologijos prizmę. Nacių akcentuotą tautų hierarchijos sistemą, jis laikė žalinga, nes ji skiepijo savimylą, neteisingą savęs vertinimą, konfliktus tarp žmonių ir tautų.
 
Daug radikalesne nacių rasizmo kritika pasižymėjo valstiečių liaudininkų „Lietuvos žinios“. 1933 balandžio 3 dienos numeryje, N. Sven straipsnyje „Trečiojo Reicho kontūrai“ buvo teigiama: „dėsniai štai kokie: kiekvienas gyvulys poruojasi tiktai su lygios veislės kontrahentu. <…> Iš to matyti, kad Hitleris skelbė karą ne tik žydams, bet visai žmonijai, nes tik vokiečiai turi „über alles“ viešpatauti.“ Šiuo atveju „Lietuvos žinios“ nacių rasizmą prilygino zoologijai, o pačią ideologiją laikė brutalia bei agresyvia. J. Kerniaus išspausdintame straipsnyje „Vokiečių ekspansija ir mes“ (1934 07 19) buvo akcentuojama, jog jei vokiečiams pavyktų įvykdyti savo ekspansinius planus, tai su pavergtomis tautomis būtų pasielgta taip pat, kaip turkai elgėsi su armėnais karo pradžioje.
 
Savo ruožtu tautininkų spaudos požiūris nepasižymėjo vieningumu. Antanas Smetona teigė, jog Europoje nėra „grynų“ tautų ar rasių, o nacių rasinę ideologiją laikė neparemta antropologijos mokslu. Anot A. Smetonos, nacių rasizmas tarnauja tik politiniams tikslams bei siekiui sukurti antžmogį, apie kurį kalbėjo Frydrichas Nyčė. Panašų požiūrį jis išsakė ir tautininkų sąjungos suvažiavime 1935 sausio 5 dieną. Savo kalboje A. Smetona pažymėjo, jog rasizmas egzistuoja jau nuo seniausių laikų, tačiau nacių propaguojama vokiečių tautos viršenybė yra nepagrįsta ir netiksli. Taip pat prezidentas pažymėjo, jog visos kultūros bei tautos sąveikauja viena su kita, o nacių bandymas viską suvienodinti tėra kliūtis mokslo ir kultūros pažangai bei tolesniam vystimuisi.
 
Kiek kitaip nacių rasizmą vertino tautinės lietuvių studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ žurnalas „Akademikas“, kuriame buvo nevengiama reikšti palankumo nacių ideologijai. Algirdas Daumantas savo straipsnyje „Į doktrinas besidairant“ (1937, nr. 9), nacionalsocializmą laikė egoistišku ir savanaudišku judėjimu, kuris negalėjo būti priimtinas nevokiškuose kraštuose. Kita vertus, anot autoriaus, ši doktrina lietuvį galėtų pamokyti „tikro savo tautos interesų gerbimo ir besąlyginės meilės, kovos kulto už savo tautos interesus, savo tautos interesų iškėlimo viršum visokių „bendrai žmoniškosios“ iliuzinės gerovės siekimų.“ Tokia „Akademiko“ laikysena nacių rasizmo atžvilgiu nebuvo išimtis visoje tautininkų spaudoje. Radikalėjimas ir palankumas rasizmui buvo pastebimas ir „Vaire“, kuris nesibodėjo raginti pasekti vokiečių „pavyzdžiu“ bei labiau ginti tautiečių, o ne kitataučių teises. Pasekti vokiečių pavyzdžiu „Vairas“ ragino ir sprendžiant lituanizacijos klausimą Vilniuje, po miesto atgavimo 1939 spalio 10 dieną. Buvo siūloma pritaikyti principą „vienus iškelk, kitus atkelk“ (1939, nr. 44). Kaip teigė straipsnio autorius V. Alantas, tokiu būdu „lenkiškiausias miestas Gdynia per savaitę kitą gyventojų atžvilgiu pasidarė vokiškiausias miestas.“
 
Tokia tautininkų laikysena susilaukė opozicinės spaudos kritikos. Valstiečių liaudininkų „Lietuvos žinios“ priekaištavo „Lietuvos aidui“, jog tautininkai maišo nacionalizmą su tautiškumu (Dar viena pamoka. Lietuvos žinios, 1933 birželio 13, nr. 132, p. 1). Straipsnyje pažymima, kad tautiškumas yra natūrali kiekvieno žmogaus būsena, tuo tarpu nacionalizmas yra dirbtinas bei rasistinis. Savo atsakomajame straipsnyje „Lietuvos aidas“ pažymėjo, jog „jei kaimynas (Vokietija – aut. past.) išrado kokį naują stiprų ginklą, tai prieš jį negalima kovoti atgyvenusiu, o reikia stengtis dar stipresnį surasti“ (L. Ž. „Tautiškumas“. Lietuvos aidas, 1933, birželio 14, nr. 132, p. 4).
 
Kritikos tautininkų atžvilgiu negailėjo ir krikščionių demokratų spauda, kuri ypač kritikavo jaunųjų tautininkų radikalumą bei jų simpatijas nacionalsocializmui. „Rytas“ kritikavo „Akademiką“ dėl jo viršelį puošiančios svastikos, o kartu pažymėjo, jog jaunieji tautininkai turėtų ne žavėtis nacionalizmu bei jo skelbiamomis šovinistinėmis „tiesomis“, bet savo kelią sieti su teisingumu ir kitais principais, kurie garantuotų visuomenės kultūringumą (Babriškis. Kuriuo keliu. Rytas, 1933, gegužės 5, nr. 101, p. 4.). „Akademiko“ redaktorius A. Valiukėnas atsakydamas į tokią kritiką išlaikė leidinio radikalumą. Anot jo, nacionalizmas padėjo pamatus patriotizmui, kuris buvo vienintele viltimi išsivaduoti iš dvasinės krizės. A. Valiukėnas pripažino, jog nacių priemonės yra amoralios, tačiau jas prilygino revoliucijai, kuri anksčiau ar vėliau pasieks savo kulminaciją (Valiukėnas, A. Kuris kelias ką lemia? Akademikas, 1933, nr. 9, p. 158).
 
Apibendrinant išsakytas mintis, galima teigti, jog lietuviška spauda nacių rasistinę ideologiją vertino neigiamai. Ji buvo prilyginama zoologijai bei naikinančiai prigimtinį žmonių lygybės principą. Kita vertus, tautininkų spaudos poziciją reikėtų laikyti svyruojančia: iš vienos pusės, jie kritikavo nacių rasizmą, laikė jį nelogišku ir nemokslišku. Savo ruožtu jaunųjų tautininkų spaudoje buvo nevengiama palankumo vokiškajam „patriotizmui“.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra