Nacių olimpinių žaidynių šventė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš dvejus metus pasaulis džiaugsmingai šventė XXIX vasaros olimpines žaidynes Pekine. Vos prieš du mėnesius lyg žiemos audra praūžusios XXI Vankuverio žiemos olimpinės žaidynės, prasidėjo tylos minute pagerbiant išvakarėse žuvusį Gruzijos sportininką.
 
Kokia olimpinių žaidynių reikšmė ir įtaka XX a.- XXI a. sandūroje? Ar jose iš tikrųjų buvo išsaugomos ir yra išsaugotos pagrindinės olimpinių žaidynių vertybės – universalumas, tobulumo siekis, taika ir atvirumas? Išties, verta susimąstyti, ar tas gražus olimpinis apdaras (skiriami milžiniški pinigai šiai sporto šventei, sportininkų pagerbimas ir apdovanojimai, daugybę besišypsančių žmonių), nėra tik puikiai surežisuotas scenarijus, po kuriuo slypi kur kas stipresnės jėgos – griaunančios ir konkuruojančios tarpusavyje.
 
Šio straipsnio tikslas yra pristatyti – nacistinėje Vokietijoje 1936 m. įvykusias vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko ypatingomis aplinkybėmis, t. y. esant diktatūrinei sistemai ir valdant A. Hitleriui. Kaip joms buvo ruoštasi ir kokią įtaką jos turėjo turėti, atskleisiu viso šio straipsnio eigoje.
 
Bet pradžioje vis dėl to dar kartą norėčiau trumpai pristatyti mums visiems ir taip žinomą Olimpinių žaidynių istoriją ir reikšmę, siekiant atrasti sąsajų tarp Antikinėje Graikijoje užsimezgusių tradicijų, baigiant šiuolaikinėmis olimpinėmis žaidynėmis, ypatingai užakcentuojant 1936 metus.
 
Olimpinės žaidynės prasidėjo dar 776 m. pr. Kr. Antikinėje Graikijoje, IV a. romėnų imperatoriaus Teodosijaus I uždraustos, ir dėka prancūzų barono bei pedagogo Pjero de Kuberteno 1896 m. atgaivintos ir vėl pradėtos rengti siekiant išsaugoti tradicijas. Olimpinių žaidynių tikslas yra ne valstybių lenktyniavimas, o atskirų sportininkų meistriškumas ir komandų laimėjimai, todėl Tarptautinis Olimpinis komitetas žaidynių šeimininku pasirenka ne šalį, o miestą. Teigiama, kad nė viena šalis ,,nelaimi“ žaidynių, tačiau drįsčiau nesutikti su šiuo teiginiu, kadangi bet kuriuo atveju šalys kovoja dėl jų rengimo, negailėdamos nei resursų nei pažadų. Pagalvokim kodėl? Pirma – šaliai laimėjusiai šią ,,taikią ir draugišką“ kovą suteikiama galimybė prisistatyti ir reprezentuoti savo šalį pasauliniu mastu. Parodyti kokia nuostabi jos kultūra, kokie nuostabūs ir draugiški joje gyvena žmonės, ir kokia ji turtinga, nes galinti surengti dar prabangesnes olimpines žaidynes negu buvo prieš ketverius metus, nepaisant to, kad galbūt finansiniai resursai tai nelabai leidžia, tačiau antra vertus olimpinės žaidynės duoda ir nemažai pelno, juk pritraukiama žmonių iš viso pasaulio. Antra – savotiškai tarpusavio kovai yra pajungiami ir patys sportininkai, jiems daromas spaudimas, stengiamasi juos kaip galima geriau paruošti, kad būtų iškovotos aukščiausios prizinės vietos, pademonstruosiančios tos šalies sportininkų fizines ir psichologines galimybes. Tai ypač galima pastebėti tarp didžiųjų pasaulio valstybių ir prilyginti XX a. vykusiam ,,Šaltojo karo“ procesui – užmaskuotam lenktyniavimui. Juk neveltui Rusijos prezidentas D. Medvedevas pasipiktinęs prastais rusų sportininkų pasirodymais Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse paragino atsistatydinti visus valdininkus, kurie prisidėjo prie prasto sportininkų pasirengimo olimpiadai. Vėlgi puikiai galima įžvelgti politikos kišimąsi į atrodytų visai ne politiškus reikalus, nors ir sakoma, kad taikus varžybų pobūdis ir draugystės bei bendradarbiavimo dvasia vienijanti dalyvius išliko, nepaisant aršios konkurencijos. Tačiau  Olimpinis šūkis, kurį 1912 m. sugalvojo vienuolis Tėvas Henri Didon tebegalioja – ,,Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau). Greičiau – būk greitesnis, pranašesnis sporto varžybose. Aukščiau – būk aukštesnės moralės. Tvirčiau – būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais, negerovėmis.
 
Ir visgi Olimpinės žaidynės šiuolaikinio pasaulio mastu užima labai svarbią vietą ne tik dėl olimpinio medalio kovojantiems sportininkams, bet ir dėl politinių, ekonominių bei visuomeninių kiekvienos šalies interesų.
 
Bet grįžkim prie svarbiausio šio straipsnio objekto, 1936 m. vasaros olimpinių žaidynių Berlyne. Siekiant konkretumo ir aiškumo verta atsakyti į šiuos klausimus: dėl kokių priežasčių buvo nutarta Berlyną paskelbti 1936 m. vasaros olimpinių žaidynių miestu? Kaip buvo rengiamasi šiai olimpiadai? Ir kokia šių žaidynių reikšmė nacistinei Vokietijai?
 
Dar 1912 m. Tarptautinis Olimpinis komitetas buvo nusprendęs, kad 1916 m. vasaros olimpinės žaidynės turi būti surengtos Vokietijos mieste Berlyne, todėl tam tikslui turėjo būti pradėtas statyti olimpinis stadionas netoli Griunvaldo. Šio stadiono projektas turėjo tapti didžiausiu pasaulyje, kuriame galėtų tilpti daugiau nei 40 000 žiūrovų. Tačiau dėl pirmojo pasaulinio karo šias žaidynes teko atšaukti.
 
Praėjus kiek mažiau nei 20 m. , t. y. 1931 m. Tarptautinis Olimpinis komitetas nusprendžia 1936 m. vasaros olimpinių žaidynių miestu paskelbti Berlyną, nors dėl olimpiados rengimo kovojo dar vienas miestas – Barselona. Tačiau už rengimą Berlyne gauta 27 balsai, o už Barselonoje – 16. Elementariai iškyla klausimas, kodėl pasirinkta Vokietija, juk ji sukėlė pirmąjį pasaulinį karą, kitaip istoriografijoje dar vadinamą Didžiuoju karu per kurį nukentėjo milijonai žmonių, padaryti milžiniški nuostoliai visam pasauliui? Kodėl būtent ji? Ogi, todėl, kad Tarptautinio olimpinio komiteto išsikeltas tikslas buvo parodyti signalą Vokietijos grįžimo į pasaulio bendriją po Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimo ir pažeminimo. Beje, nevalia pamiršti dar vieno svarbaus fakto, kad Vokietija tuo metu buvo demokratinė valstybė valdoma prezidento P. von Hindenburgo ir niekas net negalėjo tikėtis, kad vos po kelių metų į valdžią ateis A. Hitleris ir taps vienvaldžiu visos Vokietijos valdovu, abejoju ar tuomet TOK būtų priėmęs tokį sprendimą, bet ką gali žinoti…
 
Ir štai 1933 m. A. Hitleris teisėtu keliu ateina į valdžią. TOK priėmęs sprendimą dėl olimpiados rengimo Berlyne, nejau ir vėl antrą kartą imsi ir atšauksi šioje šalyje būsimą sporto renginį, be to nuspręsta nelaužyti senų tradicijų – nepainioti sporto ir politikos, viskas turėjo vykti taip, kaip buvo suplanuota, tačiau Vokietija turėjo vykdyti vieną iškeltą sąlygą – olimpinėse žaidynėse galės dalyvauti ir žydai, jokio priešiškumo kitos rasės, klasės ar religijos asmenims. Vokietija su šia sąlyga sutiko, tačiau sąžiningai jos kaip matysime nevykdė, mat daugelis žydų prieš olimpiadą buvo suimti ir uždaryti į specialias stovyklas, arba jiems buvo apribotos galimybės dalyvauti joje.
 
Vos tik paskelbus olimpinių žaidynių vietą ir laiką Vokietijoje turėjo prasidėti didžiuliai darbų planai ir pats svarbiausias buvo olimpinio stadiono pastatymas. Pagrindinis tikslas pastatyti patį didžiausią pasaulyje stadioną, kuris neprilygtų nė vienam iki tol buvusiam. Iškilo dilema, ar paprasčiausiai atkurti 1916 m vasaros olimpinėms žaidynėms numatytą buvusio olimpinio stadiono projektą, ar statyti visiškai naują. Šią dilemą išsprendžia naciai, jie nutaria olimpiadą panaudoti savo propagandos tikslams, atsisako atnaujinti senąjį projektą, ir numato statyti naują stadioną bei sporto kompleksą, kuris pavadintas ,,Reichssportfeld‘u“ (Reicho sporto laukas). Taigi statybos pradėtos 1934-1936 m. Bendras Reichssportfeld‘o plotas 326 ha. Šį milžiniško ploto sporto kompleksą sudarė: olimpinis stadionas, kuriam buvo skirta 42 000 000 RM (105 000 000 Lt), Maifeld‘as (gegužės laukas), teatro scena bei įvairiose vietose išsidėstę sporto įrengimai skirti įvairioms sporto šakoms. Trumpai apie kiekvieną iš jų. Olimpinis stadionas, savaime suprantama, turėjo tapti pačiu svarbiausiu statiniu šioje olimpiadoje, jį projektuoti pavesta architektui Werneriui Marchui (Werner March). Tai turėjo tapti tarsi Romos Koliziejaus prototipu, nes kaip žinoma A. Hitleris žavėjosi Antikinės Graikijos ir Romos architektūra. Tai buvo ovalo formos, milžiniškomis kolonomis, statytas remiantis neoklasicistiniu stiliumi statinys, kuriame žiūrovų skaičius galėjo siekti iki 100 000. Maifeld‘as – tai didžiulė veja skirta gimnastikos renginiams, metiniams A. Hitlerio minėjimams. Juokinga, kad nacių diktatorius jau taip toli galvojo apie ateitį ir manė, kad jo metinių pranešimų bus klausomasi keletą dešimtmečių. Šalia jos pastatyta 77 m. aukščio varpinė iš kurios buvo matomas visas Berlynas. Olimpiniu žaidynių metu buvo panaudota kaip stebėjimo postas (administratoriai, policijos pareigūnai, gydytojai, žiniasklaida). Teatro scena – sėdimų vietų iki 23 000, krinta į 30 m. gylį. Žaidynių metu vyko gimnastikos konkursai ir daugybę sportinių renginių.
 
1936 m. vasaros olimpinės žaidynės Vokietijoje sukėlė didžiulį pasaulio susidomėjimą, juk pirmąkart per visą istoriją, šis sporto renginys yra surengiamas diktatūrinėje sistemoje ir valdant tokiam žmogui kaip A. Hitleris, anot kurio, vienintelė ir nepakartojama yra tik arijų rasė, visas kitas reikia negailestingai naikinti it parazitus. Tačiau šis nacių lyderis, pavadinčiau jį ironiškai intelektualu puikiai sugebėjo išnaudoti Olimpines žaidynes savo propagandos tikslams skleisti, ir be jokios abejonės puikiai sugebėjo apkvailinti viso pasaulio gyventojus bei įvairių šalių lyderius, kurie neabejotinai manė esą protingiausi, geriausi ir žinantys ko nori visuomenė…Argi neįdomu kaip visa tai vyko?
 
Vos tik naciams atėjus į valdžią jie iš karto įjungė savo propagandos mašiną, o vasaros olimpiada tapo puikiu postūmiu tai mašinai važiuoti. Pirmiausiai, ką reikėjo padaryti, tai kuo geriau paruošti Vokietijos sportininkus šiai olimpiadai, kad būtų galima visam pasauliui pademonstruoti arijų rasės pranašumą prieš kitas tautas bei sustiprinti vokiečių vienybę. Juk vien tik pažvelgus į nacių laikotarpiu fotografuotas nuotraukas, skulptūras galime pamatyti, koks turėjo būti tobulas arijų atstovas – idealaus kūno, besišypsantis, ir simbolizuojantis jėgą, sveikatą, ištvermę, lenktyniavimo norą. Beje, būtina paminėti, kad to tobulo arijų rasės atstovų skulptūrų buvo pristatyta labai nemažai visoje Vokietijoje. Argi ne juokinga, juk ne visi vokiečiai yra mėlynakiai, šviesiaplaukiai, turintys gražų ir tobulai ištreniruotą kūną. Bet tebūnie, juk žmonių akims dumti, kartais pakanka skulptūros ir vieno kito tinkamo žodžio tinkamu metu, truputį ironizuoju, atleiskit…Taigi sportininkai buvo itin stipriai pajungti nacių tikslams, jiems buvo suteikiamos pačios geriausios ir tinkamiausios sąlygos, o siekiant sustiprinti dar labiau jų ryžtą, pasitikėjimą, menininkams įsakyta kurti ir idealizuoti savo kūriniuose žavėjimąsi šiomis būtybėmis.
 
Kitas svarbus veiksnys nacių tikslams skleisti buvo architektūra. Juk kaip pradžioje minėjau, buvo siekiama pastatyti grandiozinio dydžio sporto kompleksą Reichssportfeld“e, kuriame be pačio Olimpinio stadiono turėjo tilpti iki 300 000 žmonių. Statybos vyko labai sparčiai ir kokybiškai. Milžiniški pastatai turėjo pasauliui parodyti nacių galimybes ir įtakoti žmonių sąmonę, buvo įdarbinta nemažai žmonių, kurie už tai gaudami atlygį, galėjo socialiai jaustis ramesni ir pasirūpinti savo šeimomis.
 
Pasiruošimas XI vasaros olimpiadai vyko itin kruopščiai ir atsakingai, viskas buvo prižiūrima propagandos ministro J. Gėbelso ir paties A. Hitlerio. Visa žiniasklaida, televizija ir radijas nuolat skelbė su olimpiada susijusias naujienas… Ir štai 1936 m. rugpjūčio 1 d. iškilmingai atidaryta Olimpiada Berlyne. Siekiant sustiprinti įspūdį buvo pasitelkta eilė dalykų – varpo skambėjimas, priesaika, olimpinės ugnies įžiebimas, patrankų šūviai, kompozitoriaus R. Štrauso muzikos garsai ir pagaliau į dangų pakilę 30 000 karvelių, simbolizuojančių sporto ir taikaus rungtyniavimo idėja viso pasaulio tautose. O olimpiados pradžioje A. Hitleris pasakė, kad Vokietija visomis išgalėmis rengdama šias žaidynes turi viltį, kad jie daug prisidėsią prie įvairių tautų savitarpio gerinimo santykių, papasakojo skambiais žodžiais Graikijos olimpinių žaidynių reikšmę ir kilmę. Lietuvių spaudoje šioji olimpiada taip pat buvo aprašoma, ir pasiskaičius ją galima iš tikro susidaryti įspūdį, kad ji nepaliko nė vieno abejingo – olimpiada pavyzdingai sutvarkyta, lengva susiorientuoti, didesnių pastatų nemačiusiam jau vien didysis stadionas sudaro stiprų įspūdį ir t. t. Daugeliui užsienio žiūrovams ir žurnalistams Vokietija sukūrė tolerantiškos ir taikios valstybės įspūdį…idiliškai gražu…
 
Beje, trumpai norėčiau užsiminti, kad šios olimpinės žaidynės galėjo didžiuotis didžiausiu skaičiumi dalyvavusių valstybių, nors TOK nusprendus rengti olimpiadą Vokietijoje, daugelis šalių ėmė jas boikotuoti, bet vėliau aprimo. Vokiečiams pavyko įrodyti pranašumą iškovojus 89 medalius ir antroje vietoje palikus JAV su 56 medaliais, SSRS žaidynėse nedalyvavo iki 1954 m. Tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės, kurias pirmą kartą transliavo kino ekrane (25 milžiniški ekranai visame Berlyne, radijo transliacija 28 kalbomis), ir jokios diskriminacijos dėl rasės, religijos, homoseksualumo, visų blogybių tarsi nebuvo, jos taip gerai ir šauniai buvo užmaskuotos.
 
Baigiant verta prisiminti olimpinių žaidynių atgaivintojo P. de. Kuberteno žodžius: ,,Kas ketverius metus sukurti paliaubas – žmogiškumo pavasario festivalį ir garbinti grožį įtraukiant ir filosofinius menus į žaidynes“. A. Hitleris iš tikrųjų sugebėjo padaryti įspūdingą šventę pasauliui, pamiršdamas nors trumpam savo neapykantą kitoms rasėms, religijoms, ir padarydamas tai, kad vokiečiai iš tikro pasijustų išdidūs, savimi pasitikintys ir išnaudojantys visas savo tiek fizines, tiek psichologines galimybes…Bet smagu turėjo būti pačiam fiureriui, kai visas pasaulis jam buvo dėkingas ,,už žmogiškumo pavasario festivalį“, o jis sužinojo kaip lengva apmulkinti žmones išoriniais blizgučiais ir valdyti jų protus…
 
Nuotraukose:
 
1. Ramusis atletas prie olimpinio stadiono
2. Werner March, Olimpinio stadiono vartai
3. Werner March, Olimpinis stadionas ir Teatro scena
4. Werner March, visas Reichssportfeld‘o planas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra