Nacių nusikaltimai

Autorius: Data: 2011-04-22, 08:05 Spausdinti

Nacių nusikaltimai

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

Žudynės Dzūkijoje 1941 m. birželį

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–SSRS karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo SSRS okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prie Sovietų Sąjungą nekaltos aukos.

Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės įvyko ties Alytumi, Kelme, Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys. Įžengus į Lietuvą vokiečių kariuomenei vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešantys laisvę ir grąžinantys „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią raudonosios armijos ir SSRS nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją SSRS teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino.

Autoriui žinoma, kad Dzūkijoje masinės žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls., Verstaminų k. ir Šventežerio vls., Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls., Padusio k. ir Miroslavo vls., Cigoniškių k.) bei  Alytaus mieste.

Šios gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų nebuvo daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankinti 76 politiniai kaliniai Rainiuose (netoli Telšių), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.

Žudynės Seimeniškių, Verstaminų ir Kirciliškės kaimuose

1941 m. birželio 23 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Verstaminų k. į žygiuojančius vokiečius šovė ir nukovė vieną kareivį atsilikęs Raudonosios armijos kareivis. Vokiečiai, kurių buvo daug tuo metu kaime, nesipuolė surasti šovusį raudonarmietį, bet surinko 13 Verstaminų k. vyrų, nusivarė juos į Seimeniškių k. ir ten sušaudė. Nuo aklo vokiečių žiaurumo žuvo dar 15 asmenų, kuriuos sušaudė Verstaminų kaime. Pagal kitą versiją – ties Dublojos ežerėliu Raudonosios armijos kareivis iš kulkosvaidžio pradėjo šaudyti į važiuojantį vokiečių automobilį ir nušovė karininką, o Stasys Asevičius prisimena, kad birželio 22 d. apie 15 val. vienas pakrikusio sovietų armijos 188-ojo pulko kareivis Verstaminų kaimo laukuose iš rugių pradėjo šaudyti į žygiuojančią vokiečių vorą. Buvo nukautas karininkas, puskarininkis ir automobilio šoferis, vežęs tuos kariškius. Hitlerininkai įsiuto ir šaudė visus, kuriuos tik sugavo laukuose. Taip iššaudė 36 civilius lietuvius: Verstaminų ir Komisaruvkos kaimų vyrus, o tas ruselis nušliaužė į pakalnę ir dingo rugių laukuose. Dar pirmą karo dieną prie Verstaminų mokyklos susirinkusi grupelė vyrų sudegino komunistų plakatus ir portretus, veiklesni vyrai pradėjo rankioti raudonarmiečių išmėtytus ginklus, kad apsigintų, jei bėgantieji sovietai bandytų griebtis kokio nors smurto. Todėl po karo sovietų valdžia visiškai neminėjo šio nacių įvykdyto genocido.

Ypač žiauriai buvo sunaikintas Seinų aps., Šventežerio vls., Kirciliškės kaimas. Karo pradžioje vokiečių armija puolė labai sparčiai, todėl fronto dalinių užnugaryje likdavo daug išsklaidytų sovietų karių. Tuos pavienius ar pakrikusius būreliais raudonarmiečius gaudė ir naikino vokiečių užfrontės saugumo daliniai (GFP – karo lauko žandarmerija). Vienas toks dalinys birželio 24–25 d. gaudė Šventežerio apylinkėse. Vokiečių kareiviai, priartėję prie Kirciliškės kaimo, pamatė, kad prie sodybų būriuojasi esą ginkluoti vyrai. Vokiečiai ėmė padeginėti ūkininkų sodybas ir šaudyti namuose rastus įtartinus asmenis. Įėję į ūkininko Vaitiekaus Gylio namus, kareiviai ten rado tris jo sūnus ir du kaimynų vyrus, kuriuos visus tuojau sušaudė. Iš 13 to kaimo sodybų nesudegintos liko tik dvi. Degančiose sodybose žuvo ir sunkiai sužeisti tų sodybų gyventojai.

Žudynės Padusio ir Cigoniškių kaimuose

1941 06 23 Simno vls., Padusio k. JuozoTumasonio tvarte nuo prasidėjusio karo pavojų slėpėsi apie 20 žmonių. Pro langą vokiečių kareiviai įmetė granatą. Kulkos nepramušė molio sienų, bet padegė šiaudų stogą. Įėję du vokiečių kareiviai šaudė visus iš eilės, tik kai kurie pabėgo. Žuvo 9 žmonės, o sužeidė Juozą Damulevičių, Aleksandrą (1942 06 30 jis mirė nuo žaizdų) ir Vytautą Dudzinskus bei Juliją Jodaugienę. Vokiečiai keršijo, nes rusai paežerėje (prie Dusios ežero) nušovė vokiečių kareivį.

1941 06 23 Alytaus aps., Miroslavo vls., Cigoniškių k. prie Mikalauskų sodybos Raudonosios armijos kariai iš kulkosvaidžio apšaudė vokiečių karius. Buvo nukautas karininkas. Vokiečiai apsupo kaimą ir padegamosiomis kulkomis pradėjo šaudyti į namus. Nužudyta Mikalauskų 7 asmenų šeima (dvi dukros tragedijos dieną nebuvo namuose), sudegė 30 pastatų.

Žudynės Alytuje

1941 m. birželio 22 d. anksti ryte prasidėjo Vokietijos–SSRS karas. Alytus buvo smarkiai bombarduojamas, nes čia buvo dislokuota sovietų 3-čio mechanizuoto korpuso 5-os tankų divizijos daug tankų ir buvo įrengtas aerodromas.

1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiofoną LAF-o įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos Vyriausybės sąrašą. Laikinoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleido įsakymą, kad visi buvę laisvos Lietuvos tarnautojai grįžtų į savo vietas ir pradėtų eiti ankstesnes savo pareigas. Tose policijos nuovadose, į kurias seni pareigūnai dar negrįžo, policijos organizavimo darbo turėjo imtis šauliai, partizanai ir susipratę aktyvūs vietos lietuviai patriotai.

Tą pačią, birželio 23-iąją, Alytaus gimnazijos mokytojo Mykolo Babiliaus iniciatyva buvo sušauktas vietos lietuvių susirinkimas, kad išrinktų Komitetą viešajai tvarkai palaikyti. Lietuvių komitetas paskyrė laikinai eiti apskrities viršininko pareigas kpt. Stepą Maliauską, o laikinu Alytaus miesto komendantu – kpt. Domininką Jėčį. Pirmomis karo dienomis Alytuje susiformavo trys šaulių–partizanų būriai: kpt. D. Jėčio būrys veikė dešiniajame Nemuno krante, ats. ltn. V. Šimoliūno būrys – prie kelio į Kauną, o ats. ltn. B. Meškelio būrys – artilerijos kareivinių rajone.

Nors šauliai–partizanai ant rankovių ryšėjo pogrindžio nurodytus baltus raiščius, o laikinosios policijos sargybiniai buvo aprūpinti liudijimais vokiečių kalba, tačiau vis tiek įvyko didelė tragedija – birželio 23 d. vokiečiai nuginklavo ir sušaudė ats. ltn. B. Meškelio vadovaujamą 42 šaulių–partizanų būrį, o birželio iš 24-osios į 25-ąją naktį sušaudė 8 Alytaus laikinosios policijos nuovados sargybinius ir 2 partizanus, padėjusius policininkams, taip pat buvo nužudyta ir daug civilių miesto gyventojų. Okupantų vokiečių nužudytieji laikinosios policijos sargybiniai: Jonas Andruškevičius, Rapolas Česynas, Petras Jodauga, Stasys Linkevičius, Antanas Matusevičius, Stasys Mugenis, Juozas Ramanauskas, Juozas Tumasonis; sukilėliai partizanai: Vytautas Buinickas, Algirdas Ražaitis ir kt.

Pirmadienį, birželio 23-iosios rytą, rusų kariškiai pradėjo masiškai bėgti iš miesto Ulonų gatve Kaniūkų tilto link. Juos kitoje tilto pusėje prieštankiniais pabūklais sutiko jau nuo Gardino pusės atžygiavę vokiečiai ir rusams tiltu prasiveržti nepavyko. Sukilėliai suprato, kad jei nesutrukdys sovietams sugrįžti į miestą, prasidės plėšikavimai, jie čia įsitvirtins ir įsivels į gatvių kautynes su iš Simno pusės atslenkančio fronto daliniais. Nukentės miestas, žus daug čia dar užsilikusių alytiškių. Vokiečiai gali panaudoti artileriją, kils dar daugiau gaisrų. Nusprendę neleisti rusų į miestą, kad neprasidėtų kautynės gatvėse, Alytaus pakraštyje jau buvo išsidėstęs ir užsimaskavęs šaulių–partizanų būrys, kurį sutelkė ir jam vadovavo B. Meškelis. Sukilėliai sovietų dalinį sutiko stipria ugnimi. Vykstant mūšiui, besikaunančiuosius apsupo vokiečiai. Rusai mėtė ginklus ir pasidavinėjo, keli vadai ir politrukai nusišovė, o sukilėliai džiaugėsi, kad atsilaikė ir neleido bolševikams prasiskverbti į miestą. Nors šauliai-partizanai ant rankovių ryšėjo pogrindžio nurodytus baltus raiščius, tačiau vokiečiai juos sutiko kaip priešus, visus nuginklavo ir nuvedę uždarė Ulonų gatvėje ištuštėjusiose kareivinėse, palikę apsaugą. Būrio vadas B. Meškelis, mokėdamas vokiečių kalbą, dar bandė aiškintis su vokiečių kariais, bet tie į jokias kalbas nesileido.

Birželio 23-osios areštuotus 42 vyrus ginkluoti vokiečiai Pulko gatve nusivarė per A. Juozapavičiaus tiltą ir Nemuno pakrantėje visus sušaudė. Išsigelbėjo tik vienas vyras – Antanas Merkelis, kuris buvo geras plaukikas. Jis, pastūmęs į šalį artimiausią konvojininką, staiga šoko į Nemuną, pasinėrė ir šiaip taip nusigavo į kitą Nemuno pusę. Kadangi jau buvo prieblanda, vokiečiai pašvietė lemputėmis, pašaudė ir nuėjo. Kai kurių žuvusiųjų pavardės yra žinomos: būrio vadas ats. ltn. Benjaminas Meškelis, ats. vrš. Pranas Valiulis, šauliai Juozas Andriuškevičius, Juozas Laukaitis, Andrius Tamulevičius, Leonas Miglinas, Juozas Pakrosnis… Sąrašas nebaigtas, kaip neturi pabaigos ir mūsų Tėvynės istorija. Sušaudytųjų lavonus vokiečiai ten pat ir paliko. Gavę leidimą, giminės žuvusiųjų kūnus surinko ir palaidojo Alytaus bei Rumbonių (Alytaus vls.) kapinėse. Būrio vadą B. Meškelį artimieji palaidojo Ūdrijos k. (Alytaus vls.) kapinėse. Pasakyti viešai, kad sukilėliai žuvo nuo vokiečių rankos, nebuvo galima. Tiesa, vėliau Vokietijos kariuomenės 3-iosios tankų armijos generolas von Bock per Alytaus miesto komendantą Kurtą Krečmerį atsiprašė, o Vilniaus žandarmerijos vadas, buvęs klaipėdietis Kanapė pripažino, jog Alytaus sukilėliai sušaudyti per klaidą, nes įvyko nesusipratimas. Jis aiškino, kad miestą puolusi vokiečių kariuomenė su sukilėliais neturėjo ryšio ir nesuprato jų veiksmų. Tie vadai, kurie įsakė sukilėlius suimti, nužygiavo pirmyn nepasirūpinę, kad įsakymas būtų pakeistas. Lietuvius sušaudė GFP (karo lauko žandarmerija) kareiviai.

Yra žinoma, kad šauliai–partizanai ir kitose vietovėse nukentėjo tiek nuo sovietų, tiek nuo vokiečių, kai priekiniai vokiečių daliniai sušaudė pagautus su ginklu civilius asmenis, nepaisydami įrodinėjimų, kad jie kovoję prieš sovietus. Buvo atsitikimų, kai pavieniai besitraukiantys nuo raudonųjų iš Varėnos poligono lietuviai kariai, persirengę civiliais rūbais buvo pagauti beeiną namo ir sušaudyti dėl vienos priežasties – trumpai nukirpti plaukai! Trumpai apsikirpusių buvo sušaudyta ir moksleivių, įtarus juos esant persirengusiais raudonarmiečiais. Nors prieš prasidedant karui, Rytprūsiuose stovėjusioms Vermachto divizijoms duotame įsakyme buvo nurodyta, jog Lietuvoje numatoma vietinių partizanų priešbolševikinė veikla (vok. Taltligkeit), todėl užtikti ginkluoti civiliai su baltais rankovės raiščiais ir raidėmis TDA, jei įrodytų savo priešsovietinius veiksmus, laikytini talkininkais (vok. Helfers). Kažkodėl tas įsakymas buvo ignoruojamas. Užtat Lietuvoje ir kalbėjo, kad vokiečiai yra žiaurūs ir žudo net jiems padedančiuosius. (1)

Yra daug svarbių, neatskleistų, neišaiškintų Vokietijos–SSRS karo pradžios istorinių įvykių Alytuje. Reiktų ištirti, kas (sukilėliai, sovietiniai aktyvistai, komjaunuoliai, žydai) tyčia ar netyčia, ar provokuodami šaudė į vokiečių kareivius. Įvairiuose šaltiniuose aukų skaičius svyruoja nuo 42 iki 1 000, skiriasi daug kitų faktų, aplinkybių. (2)

Lietuvos Centriniame valstybės archyve, Alytaus apskrities viršininko fondo 1941 m. bylose yra keletas dokumentų, kuriuose užfiksuotos Alytaus miesto laikinosios policijos sargybinių žuvimo aplinkybės. Alytaus miesto laikinosios policijos vado padėjėjo P. Zenkevičiaus 1941 m. birželio 25 d. raporte Alytaus apskrities viršininkui rašoma:

Š. m. birželio mėn. 24 d. vokiečių armijos N Korpuso generalinės Komandos lauko žandarmerijos vado įsakymu Alytaus miesto laikinoji policija turėjo perimti savo apsaugon devynis sargybos postus prie įvairių turto sandėlių. Tuo pačiu įsakymu sargybos turėjo saugoti joms pavestus postus dieną ir naktį. Visi sargybiniai buvo aprūpinti liudijimais išduotais Alytaus m. Komiteto vokiečių kalba. Naktį tarp 24 ir 25 d. įvyko susišaudymas vokiečių patrulių su vietos komunistais. To pasėkoje per klaidą žuvo žemiau išvardinti penki Alytaus m. laikinos policijos sargybiniai.

1. Jodauga Petras – iš sargybos posto prie Vojentorgo manufaktūros sandėlio Kauno ir Nemuno g. kampe.

2. Ražaitis Algirdas – ėjo į sargybos postą Merkinės g. prie miltų sandėlio (buv. Samunickio).

3. Linkevičius Stasys – kartu su Ražaičiu vyko į tą patį postą.

4. Tumasonis Juozas – taip pat ėjo kartu su Ražaičiu ir Linkevičiumi į tą patį postą.

5. Matusevičius Antanas – ėjo apie 2-rą val. nakties į sargybos postą prie buv. Tamosyno kepyklos į 2-ąją pamainą.

Visų lavonai, išskyrus Matusevičiaus, rasti Lelijų g-vėje. Atrodo, kad jie buvo sulaikyti ir nuvedus į Lelijų gatvę , sušaudyti. Matusevičiaus lavonas rastas Pulko gatvėje. (3)

Alytaus policijos nuovados vyr. policininkas P. Paulauskas 1941 m. liepos 5 d. patyrimo protokole užfiksavęs, kad „1941 m. birželio mėn. laikinosios Alytaus nuovados policijos policininkas Česynas Rapolas buvo paskirtas prie Maršako malūne, Alytaus mieste Nemuno g-vėje esančio javų sandėlio sargybiniu ir, tą pačią dieną, apie 20 val. 30 min. jis buvo pakeistas kitu sargybiniu ir grįždamas iš tarnybos, laike kilusio tarp vokiečių karių su komunistais susišaudymo, žuvo ant Kauno-Nemuno g-vių sankryžos (…)„(4) Alytaus apskrities viršininko įsakymuose – 1941 m. liepos 4 d. Nr.3 (5), 1941 m. liepos 5 d. Nr.4 (6), 1941 m. spalio 25 d. Nr.15 (7) – įrašyta, kad Alytaus policijos nuovados septyni policininkai žuvo eidami tarnybines pareigas, kai birželio mėn. iš 24 į 25 d. naktį Alytaus mieste Reicho armijos daliniai susišaudė su komunistais. 1941 m. rugpjūčio–spalio mėn. Alytaus policijos nuovados viršininko J. Vasiliausko atliktoje kvotoje dėl laikinosios policijos sargybinio Jono Andruškevičiaus žuvimo aplinkybių nustatymo ir pripažinimo, kad jis žuvo einant tarnybos pareigas, be kita ko nurodyta, kad susišaudymas tarp vokiečių ir bolševikų prasidėjo birželio 24 d. apie 20 val. Nemuno–Kauno gatvių rajone. (8)

1941 m. liepos 17 d. Alytaus policijos nuovados viršininko raporte (APNVR) apskrities policijos vadui pateikta (neaiškinant, kas nušovė, kodėl žuvo) 146 Alytaus mieste ir 10 Alytaus valsčiuje žuvę žmonės. (9)

Vienas iš žudynių liudytojų Jonas Borevičius (g.1914), Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas, 1941 m. TDA Alytaus kuopos būrio vadas, karo metais savo rašytuose parodymuose teigė, kad vokiečiai sušaudė apie 150 Alytaus gyventojų, tvirtino pats matęs 19-os žmonių lavonus:

Iš 22 į 23 birželio prie Maršako malūno buvo užmušti du vokiečių patruliai. Užmušėjai nebuvo išaiškinti. Už tų dviejų vokiečių patrulių užmušimą buvo sušaudyta apie 150 Alytaus miesto gyventojų. Civilių gyventojų šaudymui vadovavo G. F. P. štabfeldfebelis. Grupė vokiečių, vadovaujamų minėto štabsfeldfebelio, darė kratas Kauno ir Seirijų gatvių rajone ir suiminėjo visus rastus namuose nuo 15 iki 50 metų amžiaus vyrus ir naktį iš 23 į 24 birželio juos šaudė. Šaudė grupėmis po 20-25 žmones. Šaudoma buvo Kauno gatvėj šlaituose, Vilniaus gatvėj ir už tilto Vilniaus pusėje. Vokiečiai į tautybę nekreipė dėmesio. Šaudė įvairių tautų piliečius. Tą naktį, kai buvo nušauti vokiečių patruliai, vokiečių buvo užmušti keli policininkai, dežuravę gatvėse ir neturėję vokiškų dokumentų. Jų pavardės:

1. Valiulis, smetoninės komendantūros tarnautojas, alytiškis,

2. Česynas Rapolas, kilęs iš Alytaus apskrities, gimnazijos mokinys, buvęs policininkas,

3. Linkevičius, buvęs Alytaus miesto savivaldybės policininkas ir dar trys, kurių pavardžių nežino.

Po to buvo nušautas ir gimnazijos kūno kultūros mokytojas Meškelis. (…) Laike Alytaus miesto bombardavimo žuvo apie 200 civilių gyventojų. Miestas sugriautas iš oro. Tiltai liko nesugriauti.  (10)

Liudytojas A.Vilimas 1949 m. sausio 15 d. rašytuose parodymuose mini 170 Alytuje sušaudytų žmonių: Jau pirmą dieną, kada tik vokiečių kariuomenė įėjo į Alytų (birželio 22 dieną), buvo sušaudytas Alytaus miesto, Vilnijos pusėje, katalikų bažnyčios klebonas kunigas Paulavičius, jo vikaras kunigas, zakristijonas ir, rodos, vargonininkas už tai, kad buk jie paslėpę bažnyčioje Raudonosios Armijos karius. Tą pat dieną Alytaus mieste, Suvalkijos pusėje, kas tai nušovė kelis vokiečius Kauno gatvėje iš Maršako malūno. Už tai vokiečiai tuojau ėjo per butus Kauno gatvėje ir suiminėjo visus rastus vyrus; žydus, lietuvius ir lenkus. Jų surinko apie 170 žmonių ir sušaudė, kad įbaugintų Alytaus miesto gyventojus. (11)

Sovietmečio laikų propagandinėje literatūroje ir spaudoje žuvusiųjų alytiškių skaičius nurodomas taip pat įvairus, pateikiama prieštaringa informacija apie žudynes.

Nuo 1946 m. sausio 26 d. iki vasario 2 d. Rygoje Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolas teisė septynis nacių karo nusikaltėlius, buvusius vokiečių armijos generolus, veikusius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kaltinamojoje išvadoje teigiama, kad masinį gyventojų naikinimą pirmomis karo savaitėmis Alytuje ir jo apylinkėse įvykdė Vokietijos kariuomenės generolui leitenantui Volfgangui fon Ditfurtui (g. 1879, 403-čios apsauginės divizijos vadas, 1946 m. pakartas Rygoje – G. L.) pavaldūs kariuomenės būriai. „Vien tik liepos (turi būti birželio – G. L.) 23 dieną Kauno gatvėje vokiečiai suėmė daugiau kaip 200 vyrų, kurių tarpe buvo 2 kunigai (vienas jų pavarde Paulavičius), išvedė juos į rytinį Nemuno krantą ir netoli bažnyčios viešai sušaudė. 1941 metų liepos (turi būti birželio – G. L.) 25 dieną vėl buvo suimti 200 tarybinių piliečių, ir visi buvo miške sušaudyti. Alytuje Ditfurtui pavaldi komendantūra ir apsaugos būriai įvedė tokią „tvarką“, kad už kiekvieną miesto gatvėse užmuštą vokietį buvo sušaudoma 100 įkaitų iš vietinių piliečių (14 tomas, l. 152,153,154; 15 tomas, l. 33,87,94). 1941 metų liepos (turi būti birželio – G. L.) mėnesį baudėjai iš 403-čiosios divizijos apsaugos būrio, neva ieškodami pasislėpusių komunistų, įsiveržė į Alytaus bažnyčią pamaldų metu ir, suėmę keturis lietuvius, tame tarpe du kunigus, viešai prie bažnyčios juos sušaudė (15 tomas, l. 94,95).“ (12) Leidinyje „Hitlerinė okupacija Lietuvoje“, išleistame 1961 m., taip pat pateikiami tie patys duomenys iš 1946 m. Rygos karo tribunolo teismo kronikos. (13)

1947 m. laikraštyje „Tarybinė Dzūkija“ rašoma: „(…) jau pirmąją savo viešpatavimo Alytuje dieną vokiškieji budeliai sušaudė apie 1000 Alytaus miesto vyrų.“ (14), o 1948 m. tame pačiame laikraštyje nurodomas jau mažesnis skaičius: „(…) vien tik Alytuje pirmąją okupacijos dieną vokiečiai nužudė daugiau kaip 800 žmonių.“ (15)

1960 m. išleistoje knygoje „Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis“ per žudynes išlikęs gyvas Jokūbas Voščikas prisiminimuose teigė, kad birželio 23-osios naktį vokiečiai netoli terpentino–kanifolijos fabriko, prie kelio į lentpjūvę sušaudė 300 vyrų, o kitas išlikęs gyvas žudynių Lelijų gatvėje dalyvis Česlovas Bardzilauskas papasakojo plačiau: „Birželio 23 d. vokiečiai traukė Kauno gatve. Iš skubančių mašinų srauto atsiskyrė vienas tankas ir sustojo prie šaligatvio. Iš jo iššoko karininkas. Mankštindamas nutirpusias kojas, jis ėmė šlitinėti šaligatviu. Netrukus iš tanko išlindo antras vokietis. Staiga iš Maršako malūno driokstelėjo du šūviai. Abu vokiečiai sudribo. Būrys kareivių puolė į malūną, tačiau kaltininkų nesurado. Keli tankai pavažiavo kiek atokiau, jų pabūklų vamzdžiai ėmė lėtai suktis į malūną. Gal dešimtį minučių patrankų sviediniai daužė malūno mūrą, kol jį sulygino su žeme. Nedelsiant grupės ginkluotų kareivių pasklido po miestą. Fašistai ėjo per namus, išsivesdami visus vyrus. Taip buvo vykdomas pirmasis naujosios valdžios įsakymas: “Už nužudytą vokiečių karininką – du šimtai vietinių gyventojų, už eilinį kareivį – šimtas”. Iki vėlyvos nakties pokšėjo budelių šūviai. Daugiau kaip trys šimtai vyrų nebegrįžo į savo šeimas. Daugelis neteko tėvų, brolių, vaikų (…)“. Trečias gyvas išlikęs liudininkas – Jonas Bendoraitis – nurodė, kad ir naktį iš birželio 24 į 25 d. buvo šaudomi Alytaus gyventojai. (16)

Tais pačiais 1960 metais išleistoje, bet jau kitoje knygoje, V. Milaševičius rašė: „1941 metų birželio 22 d. rytas atnešė Alytui rudąją mirtį. Dar smilko subombarduoto miesto griuvėsiai, kai ėmė lietis kraujas. Pirmosiomis aukomis buvo Lelijų gatvės gyventojai. Vokiškieji grobikai pusračiu sustatė tris kulkosvaidžius ir prieš juos išrikiavo 43 vyrus. Švinu prapliupusių kulkosvaidžių ugnis nuskynė niekuo neprasikaltusių 42 vyrų gyvybes. Tik Č. Bardzilauskas išvengė mirties. Jis, sunkiai sužeistas, pateko po lavonais ir liko nepastebėtas. Prie tolumoje boluojančios bažnyčios fašistai taip pat praliejo 150 beginklių vyrų kraują. Jau 1941 m. birželio 24 d. hitleriniai budeliai sušaudė 350 Alytaus miesto gyventojų (…).“ (17)

1961 m. Anzelmas Matutis literatūrinėje apybraižoje aprašo apie 42 vyrų sušaudymą Lelijų gatvėje bei pamini, kad sekančią dieną kitoje Nemuno pusėje vokiečiai sušaudė dar 350 žmonių. (18)

Tačiau 1966 m. Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje (MLTE) apie žudynes Alytuje pateiktas tik toks faktas, kad „pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariuomenė išgriovė miesto centrą ir sunaikino apie 60 % miesto namų, sušaudė apie 70 žmonių.“ (19)

1973 m. S. Pleskus irgi pateikia žymiai sumažintą aukų skaičių – nurodo tik faktą apie 43 nužudytus: „Jau pirmomis karo su fašistine Vokietija valandomis Alytuje sproginėjo priešo numestos bombos. Griuvėsiais pavirto ištisos gatvės. Hitleriniai maitvanagiai sugriovė apie 60 procentų miesto pastatų. Birželio 23 d. buvo sušaudyti 43 Lelijų gatvės gyventojai (…).“ 20

1973 m. paskelbtame Lietuvos masinių žudynių vietų sąraše (LMŽVS) Alytuje yra užfiksuota tik viena žudynių vieta – Lelijų g. ir Vilniaus g. kampas, prie sandėlio sienos, kur 1941 m. birželio 23 d. nužudyti 42 vyrai. (21)

Kai kurių žmonių – tų įvykių liudininkų – prisiminimai buvo išspausdinti ir sovietinėje spaudoje.

Č. Bardzilauskas, tik vienas išsigelbėjęs iš tos 43 vyrų grupės, kuriuos sušaudė Lelijų gatvėje, 1957 m. rašė, jog paklausus vokiečių karininko, už ką jie bus šaudomi, buvo atsakyta, kad po bombardavimo mieste liko tik komunistai, rusai ir kitokie didžiosios Vokietijos priešai, todėl reikia visus sušaudyti.(22) J. Dzienajevičius 1958 m. apie žudynes rašė: „Kai kažkurio liaudies keršytojo pirmomis karo dienomis buvo nušautas vokiečių kareivis, atidengė savo veidą ir patys hitlerininkai. Alytaus mieste, Jiezno gatvėje, naktį jie surinko 400 vyrų, pradedant nuo 16 metų amžiaus, ir sušaudė prie jų pačių išsikastos duobės.“ (23) J. Stepankevičius 1975 m. rašė, kad Joninių naktį Alytuje vokiečiai sušaudė 400 vyrų: „Jie liko gulėti kepinant saulei, lyjant lietui. Tik vėliau buvo leista pasiimti lavonus. Atskirdavo juos iš drabužių. Mes savo tėvelio neradome. Kalbama, kad šaudant keletas bėgo link Nemuno. Tą patvirtina rastos netoli upės bėgusiųjų kepurės.“ (24)

Lietuvių išeivijos autoriai rašydami apie nacių okupantų vykdytas represijas Alytaus gyventojų atžvilgiu aukų skaičių irgi pateikia skirtingai.

Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ (ML) pateikta 200 nužudytųjų: „(…) naktį iš birželio 23 į 24 Alytaus miesto vakarinėje pusėje kažkas apšaudė pravažiuojančią vokiečių mašiną ir sužeidė vokiečių leitenantą. Tuo metu Alytuje stovėjusio vokiečių dalinio vadas tuojau įsakė griebtis keršto akcijos: vokiečiai ėmė vaikščioti po namus, rinkti niekuo nekaltus vyrus, įtardami juos prokomunistais. (…) Iš viso buvo sušaudyta apie 200 asmenų.“ (25)

Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje (BLE) nurodoma 100 žuvusiųjų: „Alytuje žudynės įvykdytos vokiečių keršto sumetimais 1941 birželio 24 naktį, kai miesto vakarų pusėje neaiškiomis aplinkybėmis buvo sužeistas į galvą pravažiuojantis vokiečių leitenantas. Tuo laiku Alytuje stovėjęs vokiečių dalinio vadas tuoj įsakė imtis keršto akcijos. Vokiečių kariai vaikščiojo po namus, rinko vyrus ir šaudė. Moterų ir vaikų nelietė. Iš viso sušaudė apie 100 asmenų, jų tarpe keletą miesto apsaugos vyrų.“ (26)

Tadas Navickas, rašydamas apie pirmas karo dienas Alytuje, pateikia net kelis žudynių faktus: „Jau tą patį birželio 22 rytą Dzūkijoje vyrai griebėsi ginklo prieš sovietų okupantus. Alytaus sukilimo vadai buvo kapitonas D. Jėčys, j.ltn. Jonas Borevičius. Naktį iš birželio 23 į 24-tą Alytuj II kažkas apšaudė pravažiuojančią vokiečių mašiną ir sužeidė vokiečių leitenantą. Vokiečiai tuojau griebėsi keršto. Jie pradėjo rinkti po namus niekuo nekaltus vyrus ir juos be jokio pasigailėjimo šaudyt. Viso buvo sušaudyta apie 100 vyrų, kurių tarpe ir keletas iš miesto apsaugos. Taipgi tą pačią naktį keletas alytiškių šaulių, kurie, kurie veikė prieš sovietus, buvo vokiečių sulaikyti ir įtarti, kad šaudę į juos, nes turėję su savim ginklus. Birželio 24 d. Alytaus II senamiestyje, Kauno g-vėj, sovietų agentai išprovokavo nekaltų žmonių žudynes, kai jie iš Maršako malūno nušovė vieną vokiečių karininką. Vokiečiai atsikeršydami surinko iš Kauno ir Lelijų g-vių apie 40 vyrų ir juos visus prie Beiralo javų sandėlio sušaudė. Vokiečių daliniams žygiuojant miesto tiltu, kažkas lyg tai šovęs iš varpinės bokšto į juos. Įtūžę vokiečiai apsupo bažnyčią. Joje surado kleboną kun. Konstantiną Paulavičių, vikarą kun. Vincą Mazurkevičių, vargonininką Taujanską, Perminą, Navicką bei dar kelis vyrus ir juos visus sušaudė. Negelbėjo jokie prašymai.“ (27)

Išeivijos autorius Albinas Gražiūnas kalba apie 300 aukų: „Antradienį, birželio 24 d., vokiečiai Alytuje vėl griebėsi smurto. Kai viskas jau buvo pradėję rimti, nuo karo veiksmų išsislapstę miesto gyventojai ėmė grįžti į namus. Tada įvyko naujas incidentas, pareikalavęs daug aukų. Apie vidurdienį iš žydo Beiralo nusavinto malūno, kuris stovėjo netoli žydų sinagogos, į pravažiuojantį karišką automobilį kažkas kelis kartus šovęs. Anot vokiečių, šaudęs asmuo buvęs žydas. Niekas nebuvo nei užmuštas, nei sužeistas, tačiau vokiečiai žiauriai keršijo. Jie padeginėjo namus bei griebėsi gaudyti bei šaudyti miesto gyventojus vyrus. Taip buvo sušaudyta apie 300 taikių Alytaus gyventojų. Buvo šaudomi ne kuo nors įtarti ar apkaltinti žmonės, o visi pakliuvę į žudikų rankas.“ (28)

Žurnalistas A. Gražiūnas mini ir dar apie vieną atvejį: „(…) iš I Alytaus bažnyčios šventoriaus pasigirdo šūviai. Krito du vokiečiai. Apsupę šventorių vokiečiai ten surado pasislėpusius tris raudonarmiečius. Sušaudė ne tik raudonarmiečius, bet ir tos parapijos kleboną kun. V. Paulavičių bei vikarą kun. Mazurkevičių, kurie esą leidę raudonarmiečiams šventoriuje slapstytis.“ (29)

Nepriklausomos Lietuvos autorių nacių represijų ir žudynių tematika rašyta nedaug, nes istorikų dėmesys labiau krypo į stalininio režimo sovietų vykdytas represijas, masinius trėmimus ir pan.

1999 m. išleistoje A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“, informacijoje apie Alytų nurodyta, kad: „1941 06 22 užėmę vakarinę miesto dalį, vokiečiai 06 23-24 sušaudė apie 100, o rytinėje – apie 40 žmonių.“ (30)

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE) paminėta, kad: „(…) 1941 06 23-24 vokiečių karininkų įsakymu sušaudyta apie 140 Alytaus gyventojų.“ (31)

Istoriko dr. S. Jegelevičiaus surinktais duomenimis, birželio 23 d. Alytuje, Maršako malūne, susibūrė grupelė nespėjusių pasitraukti ir apsiginklavusių komunistų bei komjaunuolių. Kažkas iš to malūno bokštelio apšaudė netoliese žygiavusius vokiečius, gal kažką sužeidė ar nukovė. Vokiečių tankai malūną sunaikino. „Paskui vokiečiai iš artimiausių kvartalų surinko 42 vyrus ir netoli incidento vietos, Lelijų ir Bloznelio gatvių kampe, Višinskienės darže prie betoninės sandėlio sienos sušaudė juos kaip įkaitus, keršydami už minėtą apšaudymą.“ (32)  Dr. S. Jegelevičius rašo, kad būta dar ir kitokių versijų: „Birželio 24 d. Lelijų gatvėje sušaudyta dar apie 40 žmonių. Tą pačią dieną mieste neva įvykę naujos gaudynės. Sugauta per 200 vyrų. Jie suvaryti į I Alytų ir prie Šv. Liudviko bažnyčios buvę viešai sušaudyti (tame būryje buvę ir 2 kunigai).“ (33) Tačiau pastaraisiais teiginiais stipriai abejoja ir pats dr. S. Jegelevičius.

Įvairių prisiminimų autorių ir liudytojų pateikiami duomenys taip pat nesutampa.

J. Buzas 1992 m. rašė, kad: „(…) birželio 24 vokiečiai, keršydami už du iš Maršako malūno nušautus fašistus, sušaudė apie 300 Alytaus vyrų.“ (34)

Antanas Rinkevičius istorinėje publikacijoje apie Alytų 1994 m. rašė: Birželio 23 d. hitlerininkai suėmė 43 vyrus, nusivarė į Lelijų gatvę ir paskelbė, kad jie bus sušaudyti, nes po bombardavimo mieste esą pasilikę tik komunistai rusai ir kitokie didžiosios Vokietijos priešai. Atvažiavo mašina kareivių ir suimtuosius sušaudė. Iš 43 pasmerktųjų išsigelbėjo tik vienas Č. Bardzilauskas. Mieste buvo iškabinti didelėmis raidėmis išspausdinti skelbimai: “Kas plėšikaus, bus sušaudytas”. Kitas dar grėsmingesnis: “100 lietuvių už vieną vokietį. Už kiekvieną nužudytą vokiečių armijos karį bus tuojau sušaudyta ne mažiau kaip šimtas vietinių gyventojų lietuvių”. Birželio 24 d. keli mieste likę ginkluoti komunistai ir komjaunuoliai susibūrė Kauno gatvėje Maršako malūno rūsyje. Juos pastebėjo vokiečiai ir pasuko link malūno. Susirinkusiuosius saugojęs sargybinis nušovė du vokiečius. Vyrai bandė pabėgti, tačiau netoliese buvę vokiečių kareiviai atidengė ugnį iš tankų į malūną, apsuko kvartalą ir juos suėmė. Kartu buvo suimti gatvėje pasitaikę žmonės. Suvarė visus suimtuosius – apie 40 žmonių – netoli malūno į Tumosyno kiemą ir sušaudė. (…) Mieste prasidėjo žmonių gaudymas. Hitlerininkai suėmė daugiau kaip 200 vyrų (tarp jų du kunigus) nuvedė į rytinį Nemuno krantą ir netoli Šv. Liudviko bažnyčios viešai sušaudė. Šį įsakymą ir masines gyventojų žudynes pirmomis karo dienomis Alytuje ir jo apylinkėse įvykdė vokiečių armijos generolui leitenantui Volfgangui fon Ditfortui pavaldūs kariuomenės būriai ir jam pavaldi komendantūra Alytuje.“ (35)

Zofija Janulynienė (g. 1912), kurios likimą skaudžiai palietė tuometiniai įvykiai, 1997 m. papasakojo: Mūsų šeima gyveno anapus Nemuno, Panemuninkėlių gatvės 4-ame name. Tėvas Jaroslavas Taujanskas buvo vargonininku Alytaus I  Šv. Liudviko bažnyčioje. Birželio 22 d.  prasidėjus karui išbėgome į kolonijas, apsistojome pas ūkininkus Bazevičius. Aprimus sprogimams, birželio 24 d. parėjom į namus. Naktį mieste girdėjom baisų triukšmą, manėm, kad rusai sugrįžo. Birželio 25-ąją paaiškėjo, kad vokiečiai naktį vyrus iššaudė, nes kažkas Nemuno gatvėje vokiečių motociklininką nušovė. Alytaus I vyrus šaudė pievoje šalia bažnyčios, ten buvo granatų išmuštos duobės. Vėliau kiti pasakojo, kad vokiečiai atėję į bažnyčią, rado kunigus ir kelias davatkas. Jie klausę, ar jūs čia vieni. Tie patvirtinę, o paskui vokiečiai radę klausykloje vyrą pasislėpusį. Ir jį, ir kunigus sušaudė kartu su visais. Sužinoję apie tėvo mirtį su seseria nubėgom į tą pievą. Krūvos lavonų gulėjo, net ant viršaus primesta. Šiek tiek žemių užpilta ir kalkių. Įkaltas kuolas, lenta, ant vienos parašyta: “50 komunistų”, ant kitos: “47 komunistai”.  Moterys kurios atpažino, išsitraukė lavonus ir pasiėmė. 1941-ųjų vasara buvo labai karšta, daugiau vyrų neleido paimt. Tik spalio mėnesį, kai atvėso. Nuėjau į ligoninę, gyd. Kudirka davė ilgas juodas pirštines, kartu su broliais ėmėm ieškot tėvo. Karstus liepė pasidėt šalia duobės ir, radus artimąjį, iš karto dėti į karstą, nes lavonai jau buvo pradėję irti. Kasė, traukė, kasė, traukė, o mūsų tėvo vis nebuvo. Radom jį pačiam duobės dugne. Nuvežėm į kapus ir palaidojom.“ (36) Z. Janulynienė nežinojo kitos informacijos apie sušaudytus Alytuje II, už Nemuno.

Liudytojas Juozas Valiūnas (g. 1905) prisimena, kaip vokiečių komendanto įsakymu, 1941 metų trečią karo – Joninių dieną – jie nuėjo palaidoti sušaudytų žmonių: Viena 24 lavonų krūva buvo prie Jiezno gatvės, per stebuklą išsigelbėjo tik vienas Jokūbas Voščikas. Antroji krūva – prie Pirmojo Alytaus bažnyčios, apie 40-50 lavonų ir trečioji – 40 sušaudytų žmonių prie Antrojo Alytaus bažnyčios (dabar ten Alyvų takas). Iš pastarosios išsigelbėjo tik vienas Bendoraitis. Per šimtą visai nekaltų vyrų žuvo dėl kažkokio bepročio kaltės, kuris vidurį baltos dienos nušovė vokietį, gatvės reguliuotoją. Laidotuvėse dalyvavo kunigas ir gydytojas Kylis.“ (37) Pagal šį teigimą, nužudyta tik daugiau kaip 100 žmonių.

Romualdas Launikonis beletristinio pobūdžio publikacijų cikle „Kančių kryžkelėje“, išspausdintame „Alytaus naujienose“ 1999 m. pavasarį rašė: „1941 06 22 lėktuvai išmėtė lapelius, kuriuose lietuviškai ir lenkiškai buvo parašyta: “visi civiliai gyventojai privalo pasitraukti iš miesto į laukus. Mieste pasilieka tik komunistai. Alytaus miesto komendantas Kurtas Krečmeris”. Birželio 23 d. grupė komjaunuolių ant Beiralo kalno pasitiko į Kauno gatvę važiuojančius tankus. Jie šautuvais ir revolveriais šaudė į tankų šarvus, kad nepraleisti Juozapavičiaus tiltu. Apie tokį pasipriešinimą tankistai radijo ryšio priemonėmis pranešė kitiems savo būriams, todėl vokiečiai greitai areštavo daug sukilėlių ir vakare sušaudė Nemuno pakrantėje. Birželio 23 d. po vidurdienio Alytaus kolonijose (laukuose) rusų kareiviai nušovė vokietį, todėl buvo pradėti šaudyti civiliai asmenys pagal formulę: už 1 vokietį – 100 lietuvių. Birželio 24 d. iš Maršako malūno (prie žydų sinagogos) šovė į motociklu važiavusį vokiečių karo gydytoją ir sužeidė. Šarvuotos tanketės apsupo malūną ir šaudė, kol sugriovė. Vakare Kauno gatvėje vokiečiai vėl pradėjo gaudyti ir šaudyti žmones. Alytaus I bažnyčioje vokiečių kareiviai rado du vyrus, vienas buvo pasislėpęs už vargonų, kitas – klausykloje. Už tai sušaudė du kunigus ir grupę vyrų bažnyčios šventoriuje.“ (38) Tas pats autorius apie 1941 metų kruvinojo birželio įvykius Alytuje kitoje publikacijoje 2001 m. rašė: „(…) kažkoks sovietiniu fanatizmu apsikrėtęs komjaunuolis, tupėdamas Ošorės Maršako malūne sumanė sustabdyti karą ir išgelbėti Rusiją, į motociklu pravažiuojančius vokiečius paleisdamas šūvius. Paskui frontą slenkantys gestapininkai mieste pradėjo keršto egzekucijas. Sušaudė niekuo dėtus vyrus Kauno gatvėje, netoli bažnyčios šventoriaus, šaudė gatvėse, laukuose. Savo įniršį permetė į I Alytų. Čia pat, ant šventoriaus, sušaudė abu Šv. Liudviko bažnyčios kunigus, didžiulį būrį vyrų pasiuntė anapilin netoliese, šaudė lentpjūvės kieme. Iki Joninių nakties karui gyvybes jau buvo atidavę 296 alytiškiai, o gestapininkai iš pirkių ginė vyrus į aikštę prie ligoninės (dabartinė Alytaus kolegijos teritorija). Čia apšviesti prožektorių stovėjo apie šimtas vyrų. Motociklu atskubėjęs vokiečių karininkas pranešė, kad reikiamas skaičius įkaitų už nužudytus vokiečius jau sušaudyta. Egzekucija pasibaigė.“ (39)

Vilnietis istorikas dr. Rimantas Zizas teigia, kad birželio 23 d. grupelė raudonarmiečių, pasislėpusių Kauno gatvėje Maršako malūne, nušovė 2 vokiečius patrulius, todėl keršydami vokiečiai gaudė vyrus ir šaudė juos keliose miesto vietose.“ (40)

O štai istorikas Henrikas Rimkus pateikė kitokią versiją: „(…) kiti sukilėliai, pliekę į sovietų karius iš Maršako malūno už sinagogos, netyčia pašovė du vokiečių motociklininkus. Įsiutę anų draugai tanko ugnimi malūną ištaškė, trejetą sučiuptų šaulių sumušė, prie ligoninės sušaudė ir užkasė, o tada surengė taikių alytiškių žudynes pagal principą: šimtas lietuvių už vieno Reicho karį. Tądien Alytus neteko per 300 žmonių, kurių apie šeštadalį sudarė sukilėliai. Daugelį lavonų suvertė duobėn prie Šv. Liudviko bažnyčios.“ (41)

Liudytojas Albinas Žeimys prisimena: „Birželio 22 d. ryte netikėtai danguje pasirodė lėktuvai ir į patį miesto centrą pasipylė bombos. Miesto centras per pusvalandį virto griuvėsių krūva. Kai į sugriautą ištuštėjusį miestą įžengė vermachto kariuomenė, iš vieno pastato – Maršako malūno – pasigirdo šūviai. Nukautas vienas ar keli automobiliu važiuojantys kariškiai. Naciai buvo nustatę, kad už nušautą vokiečių kareivį turi būti sušaudomas tam tikras skaičius žmonių. Po miestą pasklido baudėjai. Buvo ieškomi vyrai ir vedami į vieną vietą – šaudomuosius reikėjo skaičiuoti. Vėliau bažnyčioje buvo iškabinti sąrašai žuvusių žmonių, už kuriuos buvo prašoma pasimelsti. Žuvusiųjų užkasimui buvo prigaudyta vyrų iš apylinkių. Kad nereikėtų lavonų nešioti, laiduotojams buvo išdalinti specialūs kabliai. Lavoną buvo galima tempti žeme, užkabinus kabliu už drabužių.“ (42)

Liudytojas Antanas Aleksiūnas (g. 1919) rašo (1999 09 29): „Pirmą karo dieną per bombardavimus dauguma I Alytaus žmonių su šeimomis slėpėsi dideliame raiste (griovyje). Rytojaus dieną buvo šaukiami buvę policininkai ir šauliai kovoti su komunistais ir palaikyti mieste tvarką, nes buvo daug gaisrų. Tačiau vokiečiai sušaudė visus: ir kas su šautuvais buvo, ir dar daug suėmė žmonių iš gatvių ir namų. Sušaudė Lelijų gatvėje už kelis nušautus vokiečius. Perlaidoti kūnus valdžia leido tik rudenį.“

 Liudytoja Elena Beniukevičienė (g. 1922) rašo (1999 10 07): „(…)  birželio 23 dieną buvusius policininkus ir kitus Lietuvos pareigūnus pakvietė kovoti su komunistais, išdavė jiems ginklus. Kažkas (buvo kalbama, kad šaudė komunistai) iš Maršako malūno nušovė du vokiečius. Tada vokiečiai suėmė daug žmonių ir sargybą ėjusius policininkus, nesiaiškino kas šovė, o visus sušaudė birželio 24 rytą.“

Liudytoja Birutė Stanaitienė (g. 1922) rašo (2003 m.): „(…) pirmomis karo dienomis įvyko tragiškas įvykis, kai vokiečių kariuomenės daliniai sušaudė daug žmonių: sukilėlių ir kitų piliečių. Iš Beiralo malūno įsitvirtinę Alytaus sukilėliai šaudė į plėšikaujančius raudonarmiečius, kurie besitraukdami buvo labai pavojingi. Per neatsargumą mūsų sukilėliai nušovė du vokiečių karius, kurie vijosi bėgančius rusus. Tada vokiečių kariškiai paskelbė, kad už vieną nukautą vokietį turi būti sušaudyta 100 žmonių. Todėl rengėsi sušaudyti 200 vyrų. Iš karto prasidėjo vyrų gaudymas gatvėse, net varė iš butų ar panašių patalpų. Visus pasitaikiusius varė sušaudyti. Dauguma vyrų buvo sukilėliai, kurie saugojo miestą nuo apiplėšimų. Tie, kurie iš malūno šaudė, nebuvo išduoti ir liko nežinomi. (…) Visiems sušaudytiems netoli bažnyčios iškasė bendrą griovį. Kūnai užpilti chlorkalkėmis bei žemėmis. Praėjus kiek laiko, pagal žmonių prašymus, griovį leido atkasti, ir atpažinus savuosius, perlaidoti. Tačiau lavonai buvo labai apirę, sunkiai atpažįstami. (…) Apie nekaltų žmonių sušaudymą Alytuje ir jo apylinkėse, apie vokiečių kerštą dėl iš Beiralo malūno nušautų dviejų vokiečių, žinojo dauguma alytiškių.“

Liudytoja Stefanija Šivokienė (g. 1921) rašo (2004 05 14): „Prasidėjus karui buvę šauliai įsijungė į sukilėlių gretas. Iš sukilėlių vadų gavo ginklus, o ant rankos buvo užsirišę baltą raištį. Jie patruliavo Alytaus gatvėse, prižiūrėjo tvarką, kad neplėšikautų, nes buvo daug gaisrų. Birželio 24 d. Kauno gatvėje, prie Maršako malūno kažkas (žmonės kalbėjo, kad šovė žydas) nušovė vokiečių kareivį. Tada vokiečiai pradėjo šaudyti ginkluotus sargybinius-sukilėlius, ten kur jie patruliavo. Vokiečiai per visą naktį šaudė ir kitus miesto gyventojus kaip įkaitus už nužudytą vokietį.“

Liudytojas Viktoras Biekša (g. 1933) iš savo tėvo šaulio Anupro Biekšos (g. 1911) žino ir papasakojo (2006 03 01): „Birželio 23 d. iš Maršako malūno 2 aukšto į žygiuojančius vokiečius Kauno gatve iš kulkosvaidžio pradėjo šaudyti Maršako du sūnūs ir nušovė du vokiečių kareivius. Tada vokiečiai iš patrankos sudaužė malūną, o tie žydai žuvo viduje.“

Liudytojas Bronius Čepulis (g. 1928) papasakojo (2006 03 01): „Prie Maršako malūno žydai nušovė 2 vokiečių kareivius, kurie žygiavo pro šalį, už tai vokiečiai šaudė įkaitus lietuvius. O I Alytuje nuo vokiečių bėgo žmogus. Jis pasislėpė bažnyčioje už altoriaus, tačiau jį ten rado. Už tai vokiečiai sušaudė 2 kunigus.“

Liudytojas Dionizas Gudebskas (g. 1933) tvirtina, kad Maršako malūne buvo nušautas (sukilėlių ar sovietinių aktyvistų) vokietis mechanikas darbininkas. Apie tai sužinoję vokiečių kariai Lelijų gatvėje sušaudė 42 įkaitus lietuvius.

Liudytoja Onutė Jankauskienė-Dusevičiūtė (g. 1940) prisiminimuose apie karą rašo: „Karo nusiaubtą bei sudegintą Alytų menu vaikystėje, o tą siaubą, kurį teko išgyventi senbuviams alytiškiams noriu atpasakoti pagal tėvų daugkartinį pasakojimą. Tėvai apie 1938 metais apsigyveno Maršakų name Nemuno gt. Nr.3. Maršakams priklausė ir namas Nemuno gt. Nr.1 (2004 m. antrame pusmetyje nugriautas kaip susidėvėjęs-avarinis). Prie šio namo tada buvo pristatyta ledainė, priešais namą malkinė, sanitariniai įrenginiai. Priešais Nemuno gt. Nr. 3 – tvartas gyvuliams laikyti. Svarbu tai, kad prie Maršakų namo Nemuno gt. Nr.1 iš Kauno gatvės pusės buvo pastatytas malūnas. Nuo 1940-ųjų metų tėtė dirbo Ulonų gt. kareivinėse prie įvairių darbų. Dėl neatidėliotinų darbų teko dirbti ir birželio 21 d. (šeštadienį). Darbui užsitęsus iki vėlumos, buvo nutarta atvykusias automašinas iškrauti sekmadienio rytą, nes buvo sutarę dirbti ir sekmadienį – birželio 22 dieną. Prieš atsisveikinant, karininkas paprašė darbininkus iškrauti automašiną, nepaliekant darbų sekmadieniui, prasitardamas: “Gali reikti naktį vežti snariadus (sviedinius)”. Tačiau ten esantiems tada neatėjo mintis, kad gali prasidėti karas. Tik vėliau šie rusų karininko žodžiai įgavo prasmę. Sekmadienį, birželio 22-osios rytą virš Alytaus ėmė gausti lėktuvų motorai. Žmonės kėlėsi iš patalų ir ėjo į gatvę žiūrėti, kas atsitiko. Atpažinę vokiškus lėktuvų ženklus pajuto nerimą. Nejaugi karas? Tėtė bandė eiti į miesto centrą. Šiek tiek paėjus, pirmoji bomba buvo numesta ties kariniu komisariatu Vilniaus gatvėje. Tačiau nieko nei sugriovė, nei nukovė, tik ilgam ant šaligatvio liko išrausta duobė. Po šio signalo alytiškiai ėmė trauktis iš miesto. Ėjo per tiltą į I-ąjį Alytų pas tolimus giminaičius ir mūsų šeima. Tiltą minavo rusų kariai, tačiau nesuspėjo, nes vokiečiai pradėjo bombarduoti I-jame Alytuje buvusias medines kareivines. Po pietų lyg viskas aprimo. Dauguma alytiškių grįžo namo. Tą naktį tėtė išėjo iš Alytaus į Bagušiškių kaimą pas brolį. Ėjo su nuotykiais, nes netoli Alytaus visur jau buvo vokiečių kariuomenė. Jo pasitraukimas iš Alytaus miesto, jam išsaugojo gyvybę. Kitą rytą Kauno gatve nuo Ūdrijos atvyko kolona vokiečių. Privažiavę Maršakų namą, prie malūno, ties sankryža sustojo. Matomai nežinojo kur toliau važiuoti, ar sukti į kalną t.y. Vilniaus gatvę, ar tiesiai į Lelijų gatvę, ar į Nemuno pusę. Išlipo karininkas ir eilinis, išsiskleidė žemėlapį ir ėmė jį studijuoti. Tuo metu iš Maršakų malūno kažkas į juos metė granatą. Buvo spėjama, kad tai padarė senasis Maršakas. Abu vokiečiai žuvo vietoje. Po šio įvykio sukaukė sirenos ir kolona nuvažiavo Vilniaus gatvės link. Po poros valandų atskrido vokiečių eskadrilė ir pradėjo bombarduoti Alytų. Atsitiktinumo dėka liko Nemuno gatvės neporinė pusė. Maršakų namai nei vienas, nei antras nenukentėjo. Subombardavo jų malūną, namus nuo žydų sinagogos iki komisariato, Vilniaus gatvės kairiąją pusę ir namus prie kapinių Bloznelio, Bakšio, Savanorių, Bažnyčios, Ugniagesių,  gatvėse, Dariaus ir Girėno gatvę nušlavė iki žemės. Tai buvo siaubo valandos. Diena maišėsi su naktim. Nukentėjo ir I-asis Alytus. Juozapavičiaus gatvės kairėje pusėje buvo likę tik du maži mediniai nameliai. Po šios akcijos sekė kita, nei kiek ne geresnė. Gatvėse pasirodė vokiečiai su motociklais. Per garsiakalbius pranešė, kad už nužudytus vokiečius, bus sušaudyta 300 vyrų. Pirmiausia nukentėjo Lelijų gatvės vyrai. Vėliau ginkluoti vokiečiai ėjo po namus ir rinko vyrus. Tetos vyras, tuo metu gyvenęs Merkinės gatvėje Petras Juozapavičius pasakojo: “Du ginkluoti vokiečių kariai, radę namuose vyrus liepė eiti į gatvės vidurį. Ėjome, nieko negalvodami. Vieni manė, kad varys prie darbų, kiti – kad sušaudys. Tačiau tuo nelabai tikėjome. Nebėgome, ėjome miesto link. Kai atvedė prie duobės, išrikiavo. Statė po kelis prie duobės ir šaudė. Laimei, motociklu atvyko vyresnysis ir įsakė šaudymą nutraukti. Taip, atsitiktinumo dėka, likau gyvas. Grįžus namo, šeima manęs nepažino. Per kelias akimirkas susenau, plaukai pabalo. Tada supratau, kas yra kas, slapsčiausi”.  Mano šeima, tėtei pasitraukus, liko Maršakų name – Nemuno gt. Nr.3. Mama pasakojo, kad dar visą naktį ginkluoti vokiečiai naršė likusius namus. Man jau buvo vieni metukai ir trys mėn. Mama jau žymiai laukėsi antrosios sesers. Su mumis buvo močiutė. Su įėjusiu vokiečiu močiutė šiaip ne taip susikalbėjo. Nežinia kodėl, dabar kartais galvoju, kad Vokietijoje buvo savo panašią šeimą palikęs, jis mamai su močiute patarė prieangio duris palikti iki galo atidarytas, o pačiom kniūpščia atsigulti vidury kambario ant grindų. Po jo į mūsų namus daugiau niekas neužėjo. Praeidami pro langus tik pašviesdavo prožektoriais. Grįžus tėtei, jį gelbėjo Maršako name Nr.1 įsikūrusiuose vaikų namuose dirbusios vienuolės. Užrakindavo tai malkinėje, tai ledainėje. Vėliau pasiligojo, gavo pažymą, kad karinei tarnybai netinkamas. Tačiau šiuos “netinkamus” tris vyrus vokiečiai paėmė ir nuvarė į I-ąjį Alytų už miesto, pasibaigus Juozapavičiaus gatvei, dabar ten šalia yra ežerėlis, o priešais jį miškelis. Čia, ant tų kalnelių buvo pašauti rusų tankai, o juose mirę, tiksliau žuvę kariai. Buvo duota užduotis iš tankų ištraukti žuvusiuosius ir užkasti. Reikia prisiminti, kad buvo vasara. Nuo lavonų sklido baisus tvaikas. Tad darbas nebuvo malonus. Iš jų trejeto atsirado vienas, kuris galėjo įlįsti į tanko vidų, užrišti virve mirusiajam per juosmenį, o kiti du ištraukdavo. Vietoje, šalia tankų, buvo iškasama duobė, į kurią įstumdavo žuvusįjį ir užkasdavo. Aišku, tie rusų kariai taip ir liko nežinomais, dingusiais be žinios. Žydus, kurie nesislėpė, sušaudė (…).“

Liudytoja Birutė Krutulienė-Petukauskaitė (g. 1925) papasakojo (2006-09-20): „Tėvo visai neprisimenu, nes aš dar buvau visai maža, kai jis apie 1928 m. nuskendo Nemune, dirbdamas prie plukdomų sielių. Gyvenome I Alytuj, Pakalnės gatvėje. Patėvis Jurgis Vyšniauskas buvo darbininkas – mūrininkas, o mama namų šeimininkė. Šeimoje dar gyveno brolis Jonas (g.1918) ir sesuo Izabelė (g.1921). Aš mokiausi Alytaus gimnazijoje. 1941 m. prasidėjus vokiečių-sovietų karui, birželio 22 d. turėjo būti mano brolio Jono vestuvės su Albina Grabliauskaite, kuri gyveno Nemuno g. Tą sekmadienį jie turėjo imti santuokos sakramentą pas kunigą Paulavičių I Alytaus bažnyčioje. Vos prašvitus pradėjo skraidyti lėktuvai. Žmonės kalbėjo, kad vyksta karinės pratybos. Tačiau greitai pradėjo bombarduoti miesto centrą, nes ten buvo daugiausiai žydų prekybos namai, liko tik Zimavičienės mūras. Sprogusi bomba sunkiai sužeidė A.Grabliauskaitę. Mieste važinėjo su vežimais gelbėtojai ir rinko sužeistus ir lavonus, vežė juos į ligoninę, kur daktaras Kudirka sužeistiesiems suteikdavo pagalbą. Tie gelbėtojai buvo daugiausiai civiliškai apsirengę vyrai, bet užsirišę ant rankovės baltus raiščius; gal tai buvo šauliai ar policininkai, tiksliai nežinau. A.Grabliauskaitė liko gyva, bet tapo invalide. Mūsų šeima pasitraukė už miesto, kur I Alytuje buvo Moteries upelio didelis tunelis. Jo šonuose buvo labai daug žmonių sulindę, nes per vidurį tekėjo upelis.  Atbėgo koks tai išsigandęs ruselis su atkištu pistoletu rankose, bet vyrai pradėjo garsiai rėkti ir jis perbėgęs per visą tunelį pasitraukė. Tame tunelyje prabuvome pirmą karo naktį. Birželio 23 d. ryte išėjome iš tunelio ir nuėjome prie Dailidkės ežerėlio (dabar ten Druskininkų gatvės pradžia), kur buvo kažkokie grioviai. Ten jau buvo keliolika didžiulių rusų tankų, bet greitai atlėkė mažiukai vokiečių tankai. Kilo didelis mūšis, buvo labai baisu. Visus tuos rusų tankus sunaikino, sudaužė, daug rusų karių matėsi negyvų. Vokiečių kariai mums liepė eiti į namus. Vaikams davė arbatos pakelių ir saldainių. Ir mes parėjome į savo namus. Naktį iš 23 į 24 d. po vidurnakčio vokiečiai, po 10-15 karių būryje, pasišviesdami prožektoriais pradėjo vaikščioti po namus ir rinkti žmones. Kai beldėsi vokiečiai, mes išsigandę neatsiliepėme, tylėjome. Vokiečius lydėjo toks žydas (jo pavardės dabar neprisimenu, bet jis gyveno Pakalnės gatvės kampe  su mama ir turėjo baltą arklį). Jis prieidavo prie namo ir lietuviškai klausdavo: “ar čia kas yra?”, jei kas atsiliepdavo – tada vokiečiams vokiškai pasakydavo, nes tie žmonės, kurie jau buvo vokiečių atvaryti ir stovėjo gatvėje, visi tylėjo. Kai atsiliepėme, mūsų šeimai liepė išeiti į gatvę. Jau buvo paimta ir daugiau mūsų gatvės gyventojų – Malinauskai, Pečiuliai. Kitų nerado, nes dar ne visi buvo sugrįžę į namus. Dar atvedė senuką Danilevičių. Iš Pakalnės gatvės, pro tilto sankasą, pro Kreivąją gatvę varė visus link bažnyčios, į klebono pievą. Tačiau atvažiavo su motociklu vokiečių koks tai vyresnysis ir pasakė, kad moterys ir vaikai eitų atgal į namus. Vienas vokietis lenkiškai pasakė, kad vyrai eis į miestą gesinti gaisrų. Vokietis parvedė į namus mamą ir mane su seserim, o brolis ir patėvis liko kartu su kitais vyrais. Nors ir girdėjosi visokie šaudymai, bet mes nežinojome, kad vyrus sušaudė. Dvi dienas ieškojome, nes buvo kalbos, kad juos kur tai išvežė gaisrų gesinti, nes rusai bėgdami viską degina. Vėliau sužinojome, kad juos sušaudė ties bažnyčia, žemyn link Nemuno, klebono pievoje. Buvo 4 duobės, o kiekvienoje daugiau kaip po 10 vyrų. Mama rado tas duobes, bet neleido iškasti, nes saugojo sargybiniai vokiečiai. Buvo užpilta žemėmis, bet tik paviršiuje ir matėsi lavonai. Moterys su vaikais ėjo į II Alytų pas komendantą prašyti, kad leistų palaidoti. Jis liepė išsikasti iki vakaro ir išsivežti, nes užpils kalkėmis. Traukėme tuos lavonus iš duobių ir atpažindinėjome. Prisimenu, kad iš Merkinės gatvės broliai Kryžiauskai irgi buvo sušaudyti. Radome brolio ir patėvio lavonus. Brolio dokumentai buvo peršauti, o auksinis laikrodis nepaimtas. Nors brolis iš namų išėjo basas ir nešėsi batus rankoje, bet radome batais apsiavusį. Karstų nebuvo, tai moterys vyniojo savo artimuosius į paklodes. Ten pat sušaudyto Juozo Malinausko žmona Bronė turėjo arklį, tai moterys krovė lavonus į vežimą ir vežė į I Alytaus kapines laidoti. Buvo nemažai duobių, kurias išmušė bombos, kai bombardavo aerodromą, kuris rusų buvo įrengtas klebono pievose. Laidojome be kunigo, bet kapus padarėme. Po 3 mėnesių leido iškasti ir įdėti į karstus. Gavome lentų, giminaitis padarė karstus ir jau su kunigu saviškius  perlaidojome. Vokiečiai žmones nekaltai sušaudė, nes iš Maršako malūno koks tai žydas komjaunuolis nušovė vokiečių karininką. Už tai vokiečiai įsakė sušaudyti 400 Alytaus vyrų. Sušaudė ir daug šaulių. Jie rodė kryželius, kad yra katalikai ir žegnojosi, bet vis tiek juos sušaudė, nes rado pas juos ginklus ir vokiečiai sakė, kad jie komunistai. Žinau, kad žmones šaudė I Alytuje Merkinės gatvės gale, Alytaus kolonijose – ten kur dabar “Žuvinto” prekybos centas, Kauno gatvėje prie žydų sinagogos, Lelijų gatvėje prie Tamosyno kepyklos ūkinio pastato sienos. Šaudė ne tik lietuvius, bet ką tik pagavo. Prisimenu, kad sušaudė žydės Malkės sūnų Rufkę, apie 18 metų amžiaus. I Alytaus parapijos klebono Paulavičiaus paklausė, kiek bažnyčioje yra žmonių. Atsakė, kad dviese su kunigu Mazurkevičiumi. Tačiau rado bažnyčioje pasislėpusį kokį tai komunistėlį, už tai abu kunigus sušaudė šventoriuje. Karo metais ir dar kelis metus po karo, birželio 24 d., už sušaudytus asmenis I Alytaus bažnyčioje vykdavo sudėtinės šv. Mišios (aukas duodavo ne viena kuri šeima, o daugelio nužudytųjų giminės), o kunigai sakydavo, kad už nekaltai sušaudytus 400 vyrų meldžiasi ir aukoja šv. Mišias.“

Liudytojas Bronius Baranauskas (g. 1930) žino, kad Pirmojo Alytaus bažnyčioje bandė pasislėpti komunistuojantis Petras Baliukonis, s. Andriaus, gim. Alovės vls. Mieliūnų k., gyv. Alytuje. Tačiau jį ir 2 kunigus, bei kitus asmenis vokiečiai sušaudė. (43)

Kad Alytuje vokiečiai sušaudė 2 kunigus dar 1944 m. vasarą, rašė ir sovietinė spauda: „1941 metais, vokiečiams barbarams įsiveržus į Alytų, nuo jų rankos žuvo Alytaus klebonas ir klebonijos vikaras kunigas Mazurkevičius. Jie buvo nušauti esesininkų Alytaus bažnyčioje (…).“ (44)

Čia pateikta keletas ne visiškai išaiškintų skirtingų versijų. Pokaryje sovietinėje spaudoje minėti labai dideli pirmomis karo dienomis sušaudytų alytiškių skaičiai – 1 000 ir 800 – kelia daug abejonių. Aišku, kad šie skaičiai buvo politizuoti ir ideologiškai išpūsti, siekiant demaskuoti vokiškųjų fašistų žiaurumus, tačiau jie neturi realaus pagrindo. MLTE pateikia 70, o BLE ir J. Valiūnas 100–110. APNVR, J. Borevičiaus, T. Navicko, A. Miškinio, VLE duomenys beveik sutampa – apie 140–150 nužudytų. A. Vilimas mini 170. ML ir B. Stanaitienė nurodo 200. Č. Bardzilauskas, J. Voščikas, J. Buzas, A. Rinkevičius, A. Gražiūnas, R. Launikonis, H. Rimkus ir O. Jankauskienė kalba apie 300 aukų, o A. Matutis, J. Dzienajevičius, J. Stepankevičius, V. Milaševičius, B. Krutulienė – 400 ir daugiau. Bet LMŽVS, S. Pleskaus ir dr. S. Jegelevičiaus duomenys (skaičiai) žymiai mažesni – tik 42. Vienu atveju vokiečiai nužudė 42, kitais – daugiau kaip 150, iki 300-400, arba vėl – tik apie 100-110 įkaitų. Taigi Alytaus gyventojų žudynių mastus apibendrinantys duomenys istoriografijoje labai skirtingi, prieštaringi. Sovietinės istoriografijos duomenis tenka atmesti kaip politizuotus, nepagrįstus ir išpūstus.

Autoriaus nuomone, realu ir tikėtina, kad nacių egzekucijų aukomis tapo apie 200 alytiškių (nors visų pavardžių nežinome), ir dar keliasdešimt gyventojų žuvo per bombardavimus.

Neaišku, kur ir kiek buvo nukauta vokiečių karių ar karininkų. ML, BLE minimas vienas sužeistas leitenantas vakarinėje miesto dalyje. A.Vilimas parodymuose rašė apie kelis nušautus vokiečius Kauno gatvėje prie Maršako malūno. A. Gražiūnas rašo, kad per pirmą incidentą prie Beiralo malūno užmuštų ir žuvusių vokiečių nebuvo, o per antrą incidentą prie I Alytaus bažnyčios nušauti du vokiečiai. Č. Bardzilauskas, likęs gyvas po žudynių, tvirtino, kad prie Maršako malūno nušovė vokiečių karininką ir kareivį. T. Navickas kalba apie vieną sužeistą leitenantą, o kitame įvykyje – apie iš Maršako malūno nušautą vokiečių karininką. Dr. R. Zizas rašė, ir J. Borevičius, dalyvavęs tų dienų įvykiuose, teigė, kad prie Maršako malūno buvo užmušti du vokiečių patruliai, o H. Rimkus – kad prie Maršako malūno pašauti du vokiečių motociklininkai. J. Valiūnas nurodo, kad nušautas vokietis gatvės reguliuotojas, o Z. Janulynienė, kad Nemuno gatvėje (prie Maršako malūno) nušautas vokiečių motociklininkas. R. Launikonis rašo, kad prie Alytaus rusų kareiviai nušovė vokietį, o prie Maršako malūno sužeidė motociklu važiavusį vokiečių karo gydytoją. A. Žeimys prisimena, kad šaudė iš Maršako malūno ir nukovė vieną ar kelis automobiliu važiavusius kariškius. A. Aleksiūnas teigia apie kelis nušautus vokiečius. J. Buzas, E. Beniukevičienė, V. Biekša, B. Čepulis prisimena apie du nušautus vokiečius prie Maršako malūno, o B. Stanaitienė – apie du vokiečių karius, nušautus prie Beiralo malūno. A. Rinkevičius irgi nurodo du nušautus vokiečius prie Maršako malūno. S. Šivokienė žino atvejį apie vieną nušautą vokiečių kareivį, o B. Krutulienė apie vieną nušautą karininką prie Maršako malūno. J. Dzienajevičius irgi minėjo vieną nušautą kareivį. Dr. S. Jegelevičius taip pat aprašo incidentą prie Maršako malūno, kai gal kažką sužeidė ar nukovė. O. Jankauskienė prisiminimuose rašo, kad prie Maršako malūno nuo mestos granatos sprogimo žuvo vokiečių karininkas ir kareivis.

Gandai apie žudynes Alytuje karo metais buvo pasiekę net sovietinius baltarusių partizanus: esą karo pradžioje Alytuje buvo nušautas žymus vokiečių kariškis. Keršydami vokiečiai esą „iššaudė visą kvartalą.“ (45)

Kas šovė, provokavo? 1941 m. Alytaus miesto laikinosios policijos raportuose, kuriuose užfiksuotos lietuvių policijos sargybinių žuvimo aplinkybės, nurodyta, kad susišaudymas tarp vokiečių kareivių ir vietos komunistų prasidėjo  birželio 24 d. apie 20 val. Nemuno-Kauno gatvių rajone.

A. Vilimas ir A. Gražiūnas rašo, taip pažymėta ML ir BLE bei prisimena J. Valiūnas, A. Žeimys, Z. Janulynienė, E. Beniukevičienė ir S. Šivokienė, kad šovė „kažkas“, t. y. šovusieji nebuvo žinomi ar nustatyti. Č. Bardzilauskas prisiminimuose, o J. Borevičius parodymuose rašė, kad užmušėjai nebuvo išaiškinti. J. Dzienajevičius tvirtino, kad vokiečių kareivį nušovė „kažkuris liaudies keršytojas“. T. Navickas, A. Rinkevičius, R. Launikonis ir dr. S. Jegelevičius teigia, kad provokavo likę sovietų agentai – ginkluoti komunistai ir komjaunuoliai, o dr. R. Zizas – kad šaudė grupelė raudonarmiečių. B. Stanaitienė prisiminė, o H. Rimkus, nenurodydamas informacijos šaltinių, rašė, kad vokiečius neatsargiai nušovė mūsų sukilėliai. B. Čepulis ir V. Biekša pasakojo, kad vokiečių karius nušovė žydai; V. Biekšos teigimu – du Maršako sūnūs, o B. Krutulienė žino, kad vokiečių karininką nušovė koks tai žydas komjaunuolis. O. Jankauskienė prisiminimuose rašo, kad granatą metė “kažkas”, tačiau buvo spėjama jog tai padarė senasis Maršakas. Žymus kraštotyrininkas Vladas Ulčinskas savo prisiminimuose „Makniūnai“ (rankraštis), skyriuje „Didysis Tėvynės karas“ rašo: „Pirmomis karo dienomis taip pat buvo sušaudyti makniūniškiai Julius ir Juozas Kilmanai, gyvenę Alytuje. Ėjo kalbos, kad abu Kilmanai iš Maršako malūno kulkosvaidžio ugnimi pasitiko nuo Seirijų pusės žygiavusią vokiečių koloną. Keršydami vokiečiai Alytuje sušaudė daug vyrų, tarp jų ir abu Kilmanus.“

J. Abraitis rašė apie Alytuje vokiečių sušaudytą „slapuką raudonarmietį“, apšaudžiusį vokiečių pėstininkų kuopą ir keletą nekaltų žmonių, tarp jų ir vieną uniformuotą, ėjusį tarnybos pareigas lietuvių policininką. (46)

Taigi įvairių autorių ir liudininkų pateikiami duomenys skiriasi. Vis dėlto galima manyti, kad iš Maršako malūno šaudė ne sukilėliai, o komunistuojantys asmenys, tikėtina – žydų tautybės.

Sovietmečiu Alytaus žudynių faktas propagandos tikslais nebuvo minimas (kaip Ablingos ar Pirčiupių kaimų sunaikinimai), nes okupantų vokiečių nusikaltimų aukos buvo 1941 m. Birželio sukilėliai, karinės patriotinės Šaulių organizacijos nariai, lietuvių policininkai, kunigai, t. y. „buržuaziniai nacionalistai“, o ne paprasti „darbo žmonės“.

Taigi iškyla daug Alytaus istorijos mįslių, į kurias, labiau ištyrinėję, atsakytų nebent kvalifikuoti istorikai, kraštotyrininkai. Platesnio atgarsio nesulaukusi Alytaus tragedija pradeda skęsti užmarštyje, nors kol dar yra gyvų liudininkų, istorikai turėtų viską surašyti ir suskaičiuoti.

Negalima daryti vienareikšmių išvadų, nes yra dar daug neaiškumų. Karo pradžioje vokiečiai tik keliose vietose taikė kolektyvinės prievartos priemones, šaudė įkaitus, bet taip masiškai – tik Alytuje, ir netgi sukilėlius. Galbūt šie prisiminimai, istorikų ir kraštotyrininkų pastabos, išvados padės geriau išsiaiškinti 1941 m. birželio mėn. karo pradžios įvykius Alytuje, sukilėlių kovą ir aukas, nes sukilėliai, jų būriai veikė ir visoje Alytaus apskrityje – Alovėje, Birštone, Butrimonyse, Dauguose, Druskininkuose, Marcinkonyse, Merkinėje, Miroslave, Nedzingėje, Nemunaityje, Punioje, Rudnioje, Seirijuose, Simne, Stakliškėse, Varėnoje, Ūdrijoje. Nors oficialių kautynių nebuvo, bet jie gaudė besislapstančius Raudonosios armijos karius, rinko ginklus, palaikė tvarką ir užtikrino rimtį visuomenėje, nes policija dar ne visur buvo atsikūrusi; steigė komitetus valsčiuose, kad perimtų valdžią, nes buvę sovietinės valdžios pareigūnai pabėgo ar pasislėpė. Tačiau istorinė medžiaga ne visiškai surinkta, nesutvarkyta, dar neparengta spaudai. 1941 m. karo pradžios įvykiai Alytuje – tik trumpa tyrinėtina istorijos ištrauka.

Į praeitį nuėjo šiurpūs karo įvykiai, kurių niekada neužmirš juos išgyvenusieji. Laikas gydo žaizdas ir užmaršties skraiste uždengia pačius sunkiausius išgyvenimus. Tačiau karo įvykiai yra tokie, kurių negalima pamiršti. Istorijos akivaizdoje vertindami tragiškus tų dienų įvykius turėtume galvoti, kad geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms nors spaudos puslapiuose.

Išvados:

1. Šiuo tyrimu siekta pateikti faktologinę medžiagą, paminėti jau žinomus įvykius ir faktus, priartėti prie istorinės tiesos, siekiant parodyti Vokietijos okupacinės kariuomenės įvykdytų žudynių mastus Dzūkijoje pirmomis karo dienomis.

2. Nužudytų alytiškių jau per kelias pirmas karo dienas tikrai daugiau kaip 200 (žinomos 120-ies pavardės, tačiau žuvusiųjų skaičius turėtų būti daug didesnis, nes ne visi įrašyti į laidojimo knygas). Įkaitai, tarp jų ir sukilėliai, buvo šaudomi keliose, gal 5-7 vietose. Ne visų žūtis užfiksuota mirimo aktų knygose, bet yra žinoma ir iš kitų šaltinių. Pagal turimus duomenis galima daryti prielaidą, kad Kauno gatvėje iš Abraomo Maršako malūno šaudė ne sukilėliai, o komunistuojantys asmenys.

3. Pats Alytuje vykdytų masinių žudynių faktas nekelia abejonių, tačiau labiausiai žinomas tas įvykis, kai Lelijų gatvėje vokiečiai sušaudė 42 įkaitus vyrus, nes išliko gyvas vienas tų žudynių liudininkas. Jis buvo sunkiai sužeistas, bet pasveiko ir jo prisiminimus paskelbė sovietmečiu Alytaus laikraštyje „Komunistinis rytojus“ bei kituose leidiniuose. Tačiau yra žinoma, kad buvo šaudoma ir kitose vietose: I Alytuje prie bažnyčios, Jiezno ir Merkinės gatvėse, laukuose prie Nemuno, II Alytuje prie bažnyčios, II Alytaus kolonijose (kur dabar „Žuvinto“ prekybos centras) ir kt.

4. Alytuje per pirmos karo dienos bombardavimus žuvo daugiau kaip 70 asmenų (nustatytos 39 pavardės, o kiti – nežinomi). Yra žinoma, kad Alytuje bombarduojant Saratovo kareivines žuvo daugiau kaip 30 ten dirbusių civilių asmenų, kurie buvo atvežti darbams iš Kauno. Jie dokumentų neturėjo (sovietai dokumentus buvo atėmę, kad jie nepabėgtų), todėl tų asmenų tapatybės nebuvo nustatytos. Asmenų, kurie neturėjo dokumentų ar lavonai liko duobėse artimųjų neatpažinti, pavardžių nebuvo galima nustatyti. Jie liko bendrose duobėse. Tas pats nutiko su žuvusiais pabėgėliais, kuriuos giminės atpažino, bet išsivežė palaidoti kitose parapijose. Žuvusių ir sušaudytų žydų pavardžių bažnytinėse metrikų knygose nėra. Žydai patys palaidojo nežinia kur.

5. Duomenų apie vokiečių karių nužudytus civilius asmenis Alytaus apskrityje dar gali pasipildyti, kadangi šie klausimai mažai buvo moksliškai tyrinėti ir objektyviai vertinti, taip pat nebuvo galimybių peržiūrėti visų Alytaus apskrities bažnyčių parapijų mirimo metrikų knygų, o pasikeitus įstatymams dėl archyvų saugojimo Lietuvoje, rajonų CMS neteikia informacijos.

Išnašos:

1. Lučinskas G. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio S. Mugenio tragiška lemtis // Voruta. 2000 10 14. Nr. 37–38, p. 5

Lučinskas G. Birželio 23-iosios sukilėliai Alytuje sušaudyti… per klaidą // Alytaus naujienos. 2001 06 23. Nr. 122, p. 9

Lučinskas G. B.Meškelis – šaulys, karininkas, mokytojas // Trimitas. 2001 m. Nr. 9, p. 36–37

2. Lučinskas G. 1941 m. birželio įvykiai Alytaus apskrityje. Istoriniai kraštotyriniai tyrimai (rankraštis). 1998–2010 m.

3. LCVA, f. R-1436, ap.1, b. 27, l. 58–58v

4. Ten pat, l. 59–59v

5. Ten pat, b. 5, l. 3v. –4

6. Ten pat, l. 5–5v

7. Ten pat, l. 21

8. Ten pat, b. 27, l. 418–424v

9. 1941 m. birželio sukilimas: dokumentų rinkinys (sudarytojas V. Brandišauskas). Vilnius, 2000, p. 203–205 (raporto originalas yra LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 71–72)

10. LYA, f. 1, ap.1, b. 99, l. 3–4.

Ten pat, b. 98, l. 28–32

11. LYA, f. 3377, ap. 3377, b. 1237, l. 55–55v.

Zizas R. Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos tyrimai // Lietuvos aidas. 2002 07 05. Nr. 154, p. 7

12. Hitlerininkų piktadarybės Pabaltijyje (1946 m. Rygos Karinio tribunolo teismo proceso kronika). Vilnius, 1957, p. 33–34

13. Hitlerinė okupacija Lietuvoje (autorių kolektyvas). Vilnius, 1961, p. 53–54, 63

14. Alytaus apskrityje // Tarybinė Dzūkija (Alytus). 1947 02 09. Nr. 8, p. 3

15. Akiraitis A. Laimėjome fronte, laimėsime ir darbe // Tarybinė Dzūkija (Alytus). 1948 06 26.  Nr. 72, p. 3

16. Vabalas A. Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis. Vilnius, 1960, p. 3–7

17. Stanionis V., Milaševičius V. Alytus. Alytus, 1960, p. 7

18. Matutis A. Mirties piūtis. Čia užaugau (autorių kolektyvas). Vilnius, 1961, p. 154–157

19. Mažoji Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija. T. 1 (A–J). Vilnius, 1966, p. 46

20. Pleskus S. Alytus. Vilnius, 1973, p. 16

21. Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944. Dokumentų rinkinys, 2 dalis. (red. Barauskas B., Razauskas E.). Vilnius, 1973. (Masinių žudynių vietų sąrašas)

22. Bardzilauskas Č. Atsitikimas Lelijų gatvėje… // Komunistinis rytojus (Alytus). 1957 06 15. Nr. 48, p. 3

23. Dzienajevičius J. To negalima užmiršti // Tarybinis balsas (Varėna). 1958 06 21. Nr. 49, p. 3-4.

24. Stepankevičius J. Mes grįšime… // Komunistinis rytojus (Alytus). 1975 05 09. Nr. 55, p. 4

25. Mūsų Lietuva (paruošė B. Kviklys). T. 3. Boston, 1966, p. 536–537

26. Lietuvių enciklopedija. T. 36 (papildymai). Boston, 1969, p. 24

27. Navickas T. Alytus ir jo apylinkės. Lietuvių istorijos draugija. Chikago, 1988, p. 132–133

28. Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944. Vilnius, 1996. p. 93

29. Ten pat, P.9

30. Miškinis A. Užnemunės miestai ir miesteliai. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T. 1. Vilnius, 1999, p. 335

31. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1. Vilnius, 2001, p. 352

32. Jegelevičius S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis // Alytaus miesto istorijos fragmentai (sudarytoja A. Jakunskienė). Alytus, 2001, p. 142

33. Ten pat, p. 142–143

34. Buzas J. Jų kraują sugėrė Alytaus žemė // Alytaus naujienos. 1992 12 08. Nr. 202, p. 3

35. Rinkevičius A. Pirmosios karo dienos // Alytaus naujienos. 1994 02 04. Nr. 23, p. 3

36. Janulynienė Z. Teko plauti kruvinus pinigus // Ramovė (Alytus). 1997 06 20. Nr. 49, p. 1

37. Valiūnas J. Kruvinos Joninės // Alytaus naujienos. 1998 06 26. Nr. 122, p. 9

38. Launikonis R. Kančių kryžkelėje // Alytaus naujienos. 1999 03 23. Nr. 53, p. 8; 1999 04 17. Nr. 72, p. 7; 1999 04 20. Nr. 73, p. 7; 1999 04 21. Nr. 74, p. 4; 1999 05 04. Nr. 83, p. 7; 1999 05 12. Nr. 89, p. 4; 1999 07 02. Nr. 126, p. 4; 1999 07 15. Nr.134, p. 7

39. Launikonis R. Apie Emilijaną Cimermaną, prieš 60 metų išgelbėjusį trylika alytiškių // Alytaus naujienos. 2001 06 26. Nr.123, p. 5

40. Zizas R. Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos tyrimai // Lietuvos aidas. 2002 07 05. Nr. 154, p. 7

41. Rimkus H. Dzūkijos patriotai // Alytaus naujienos. 2004 07 10. Nr. 130, p. 9

42. Žeimys A. Alytaus tragedija // Lietuvos aidas. 2004 06 08. Nr. 131, p. 14

43. Lučinskas G. 1941 m. birželio įvykiai Alytuje. Istoriniai kraštotyriniai tyrimai (rankraštis). 1998–2010 m.

44. Vokiečiai nužudė du kunigus // Tarybų Lietuva. 1944 07 17

45. LYA, f. 1, ap. 1, b. 29, l. 58

46. Abraitis J. Gedimino pulko likimas: atsiminimai. Vilnius, 1994, p. 87

Šaltiniai:

1. Dieckmann Ch., Toleikis V., Zizas R. Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944. Vilnius, 2005, p.87–94

2. Asevičius S. Praeitin atsigręžus. Kaunas, 1993, p. 113

3. Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944. Vilnius, 1996, p. 91–92

4. Lietuvių enciklopedija. T.36 (papildymai). Boston, 1969, p. 522

5. Kraštotyrininko Juozo Kučinsko, gyv. Lazdijų raj. Verstaminų k., 2001 m. rugpjūčio mėn. suteiktos žinios

6. Rimkus H. Baltramiejaus naktys prie Dusios // Alytaus naujienos. 2002 08 17. Nr. 179, p. 5

7. Rimkus H. Baltramiejaus naktys prie Dusios // Alytaus naujienos. 2002 08 17. Nr. 179, p. 5

8. Lapinskas A. Cigoniškių kaimo tragedija // Komunistinis rytojus (Alytus). 1975 08 05. Nr. 92, p. 3

9. Rinkevičius A. Pirmosios karo dienos // Alytaus naujienos. 1994 02 04. Nr. 23, p. 3

Nuotraukose:

1. Ltn. Benjaminas Meškelis, šaulys, Alytaus miesto 1941 m. sukilėlių būrio organizatorius ir vadas (Lietuvos kariuomenė, 1931 m. nuotr.)

2. Ats. viršila Pranas Valiulis, šaulys, 1941 m. sukilėlis. (Lietuvos kariuomenė, 1930 m. nuotr.)

3. Ats. vyr. puskarininkis Juozas Ramanauskas, šaulys, 1941 m. sukilėlis (po 1936 m. nuotr.)

4. Ats. jaun. puskarininkis Jonas Andruškevičius (1-as iš kairės), 1941 m. sukilėlis (dešinėje dėdė Antanas Stankevičius, apie 1939 m. nuotr.)

5. Eil. Stasys Mugenis, šaulys, 1941 m. sukilėlis, buvęs pasienio policininkas (pirmas iš dešinės),

(Alytaus apskrities pasienio baras, po 1936 m. nuotr.)

6. Algirdas Ražaitis (1-as iš kairės) su broliu Jonu ir seserimi Ada, Miklusėnai, 1940-01-02. Šaulys, 1941 m. sukilėlis

7. Vytautas Buinickas (1-as iš kairės) su draugais, Alytus, 1940. Organizacijos „Jaunoji Lietuva“ narys, 1941 m. sukilėlis.

8. Pažymėjimas 1941-06-24 – tokie pažymėjimai buvo išduoti Alytaus laikinosios policijos sargybiniams. Dokumento kopija iš LCVA f.R-1436, ap.1, b.27, l.420

Istorija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra