Česlovas Iškauskas. Nacionalizmas, patriotizmas, tautiškumas – atgyvenusios sąvokos?

Autorius: Data: 2019-03-09 , 14:15 Spausdinti

Česlovas Iškauskas. Nacionalizmas, patriotizmas, tautiškumas – atgyvenusios sąvokos?

Kovo 11-osios patriotinė eisena Gedimino prospekte ir gausi policijos palyda | T.Baranausko

Česlovas IŠKAUSKAS, www.iskauskas.lt

Jeigu Jūsų paklaustų, ar esate patriotas, ką atsakytute? Įsižeistute, sutriktute, atsakytute nedvejodami? Šis klausimas paliečia Jūsų įsitikinimus, tokį modus vivendi, vidinę asmenybės būklę. Į viską galima numoti ranka, gyventi kurmio gyvenimą, nesikišti į politiką, neiti į rinkimus, nediskutuoti viešojoje erdvėje, bet – argi tai piliečio gyvenimas?

Visuomenėje vis daugiau atsiranda tokių, kurie pasirenka kurmio gyvenimą: sąmoningas aklumas ir egzistavimas savo išsiraustame tunelyje, neigiant bet kokias visuotinai pripažintas vertybes, kad ir krikščioniškąsias, tampa norma, madingu stiliumi, kuriuo didžiuojasi net postmodernistiniai kūrėjai ir jų gynėjai.

Prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Prezidentė vieną kart savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“ Toks atsakymas ne juokais užpykdė kitataučius radikalus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos Prezidento rinkimuose. Ideologizuota nacionalisto samprata ir šiandien daug ką glumina.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius Anthony D. Smithas, parašęs 12 didelių darbų apie nacionalizmą ir tautiškumą, dažniausiai traktavo juos kaip ideologiją, ypač pasireiškusią XX amžiuje. Jis pripažino, kad, tyrinėjant nacionalizmo reiškinį, iškyla problema, jog jo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėmis nuostatomis, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Tos ideologijos, tokios kaip fašizmas, nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas, turi glaudų ryšį su nacionalizmu, yra persipynusios, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo visiškai sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, ypač jeigu nutolsime nuo ideologinio jų traktavimo.

Kitu kampu nacionalizmą aiškino, pavyzdžiui, rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas, vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus pasaulio mitologijos ir religijos tyrinėtojų Mircea Eliade, tvirtinęs taip: „Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai”.

Tuo tarpu enciklopediniai žinynai nacionalizmo sąvoką aiškina tiesmukai: tai ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kitaip sakant, nacionalistas – tai būtinai siekiantis dominuoti virš kitos tautinės grupės ir ketinantis užvaldyti aukštą valstybės postą bei lemti jos sprendimus asmuo. Dažniausia jis aiškinamas kaip priešiškas ir netolerantiškas individas, aklai pasitikintis vienos tautinės grupės ideologija ir norintis primesti ją kitai.

Formaliu semantiniu kalbiniu aiškinimu nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybė tautos skelbiamiems tikslams, idėjoms, tapatybės išsaugojimas jokiu būdu nereiškia kitų ignoravimo ar diktato jiems. Iškart išlyga: bendrose taisyklėse ir gyvenimo patvirtintose normose yra begalė išimčių. Pirmiausia tos išimtys kai kam nacionalizmą leidžia traktuoti kaip visuotinį blogį ir kažkokį visuomeninį antstatą virš tautinių mažumų ir grupių.

Tai suprantama. Į žmonijos atmintį įsispaudė negatyvūs XX-ojo amžiaus reiškiniai – itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas, kurių šovinistinis užtaisas gerokai sukompromitavo ankstesnį nacionalizmo aiškinimą. Nieko nuostabaus, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose būtent per šią prizmę vertinamas tautiškumas.

Tad jeigu šiemet per Kovo 11-ąją eisenoje sušmėžuos šūkis „Lietuva – lietuviams“, ar tai reikš, kad Lietuvoje įsigali nacionalistai, pagiežingai vadinami super ar pseudopatriotais? Ideologinio fronto apkasuose – ir ne tik už Lietuvos ribų – iškart ims šaukti, kad Vilniuje laisvai žygiuoja neonaciai, į kuriuos valdžia žiūri pro pirštus. Iš anksto bus laukiama, kad gatvėse susipeš antifašistai ir nacionalistai, patriotai ir vadinamas „tolerantiškas jaunimas“.

Tokie lūkesčiai metai iš metų sklinda ne tik iš Rusijos žiniasklaidos ir politikų. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo”, įeinančio į Socialistinį liaudies frontą (SLF), vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys prieš keletą metų, artėjant Kovo 11-ajai, perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje” ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: nusišnekėjo apkaltinęs pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944-1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys”, – su patosu Rusijos žurnalistams tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai” į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose…

Tokiems sunku įrodyti, kad nacionalizmas (tautiškumas) yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti tautinę savastį globalizacijos okeane. Bet įsidėmėtina tai, kad šiuo baubu mus gąsdina ne tik sovietine ideologija persunktos smegenys, bet ir garbūs visokių nacionalinių premijų laureatai bei jų gynėjai. Štai eilinį kartą į Lietuvą grįžęs Tomas Venclova per LRT televiziją keletą minučių linčiavo „pseudopatriotus“.

Kaip anksčiau rašė Vytautas Rubavičius, jis rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, o dabar ir su Mariumi Ivaškevičiumi, viešai išryškinusius tautinės saviniekos kompleksą.  Šlovinęs J. Pilsudskį, smerkęs 1941 m. Birželio sukilimą, Laikinąją vyriausybę, LAF‘ą, K. Škirpą ir J. Brazaitį, „dūstąs“ nuo lietuvius apėmusios rusofobijos, polonofobijos, žydšaudžiavimo ir kitų blogybių, dabar T. Venclova kala prie sienos „mažaraščius“ nacionalistus ir patriotus, kurie esą nejaučia pučiančių kosmopolitizmo vėjų.

O tie vėjai greičiausiai taip išvėdino kai kurių komisijų narių, politikų ir kūrėjų galveles, kad jose mintys sukasi tik apie tai, kaip išskirti jų „drąsius“ veikalus, niekinančius partizaninį judėjimą, kaip įteigti visai tautai kaltę už kelis tūkstančius žydšaudžių, kaip pavaizduoti savo šalies patriotus niekingais fašistais, Hitlerio pasekėjais, o tautiškumą sukergti su juodžiausiu istorijoje nacizmu.

Neramu, kad šiai tendencijai žalią šviesą uždega didelį poveikį turintys transliuotojai, viešoji interneto erdvė, visuomenėje žinomi veikėjai. Jiems tos trys sąvokos taip pat tampa keiksmažodžiais.

Iškauskas Česlovas , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra