Nacionalinės Mažvydo bibliotekos 90–metį pasitinkant

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. Lietuva mini savo vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį, Vilnius tapo Europos kultūros sostine, tačiau, nepaisydami daugelio renginių bei šventinės sumaišties, negalime nepaminėti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos devyniasdešimtmečio.
 
„Tai puiki proga atsigręžti į nueitą kelią, dar kartą įvertinti daugelio kultūros žmonių pastangas bei nuveiktus darbus, dėl kurių šiandien didžiuojamės tapę modernia, reikšmingą vietą Lietuvos kultūros ir žinių visuomenės struktūroje užimančia bei į Europos bei pasaulio nacionalinių bibliotekų šeimą integruota biblioteka“ – dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Vytautas A. Gudaitis.
 
Bibliotekos istorijos pradžia
 
Bibliotekos, kurioje būtų surinkta lietuviška spauda, idėja puoselėta lietuvių tautos šviesuolių jau XIX amžiuje. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metai (1864–1904), privertę lietuvišką spaudą pasitraukti į pogrindį, ilgam numalšino šiuos siekius. Tik po I Pasaulinio karo, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, bibliotekos idėja pagaliau buvo realizuota.
 
Dokumentų, kuriuose būtų nurodyta tiksli Valstybės centralinio knygyno (taip tuomet buvo vadinama biblioteka) įkūrimo data, neišliko. Žinoma, kad 1919 m. rugsėjo l d. bibliotekos vedėju paskirtas žinomas mokslininkas, Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekininkas, etnografas, profesorius E. Volteris.
 
Tais pačiais metais priimtas Spaudos įstatymas, kuriuo leidėjai įpareigoti pristatyti bibliotekai Lietuvos Respublikoje išleidžiamų spaudinių 5 privalomuosius egzempliorius.
 
Oficialiai Valstybės centrinės bibliotekos statusas bibliotekai buvo suteiktas 1919 m. gruodžio 20 d. ministro pirmininko ir švietimo ministro „Įsakymu apie Centralinį Valstybės knygyną“ bei 1920 m. liepos 19 d. „Įsakymo apie Centralinį Valstybės knygyną papildymu“. Šiais dokumentais buvo nustatyti bibliotekos veiklos pagrindai: bibliotekos priklausomybė Švietimo ministerijai, įpareigojimas surinkti bent po vieną anksčiau išleistų lietuviškų spaudinių egzempliorių, po 4 visų naujai išleidžiamų knygų egzempliorius, sudaryti visų Lietuvos bibliotekose saugomų knygų pagrindinį katalogą, steigti skyrius periferijoje.
 
Svarbu tai, kad Centriniam valstybės knygynui minėtais įsakymais nebuvo paskirtos visos to laikotarpio nacionalinėms bibliotekoms būdingos funkcijos: dalį jai priklausančių funkcijų, tokių kaip valstybinės ir nacionalinės bibliografijos rengimas, vykdė Kauno universiteto biblioteka (įsteigta 1923 m.), kurioje susibūrė pajėgiausi darbuotojai, turintys darbo bibliotekoje patirties bei reikalingų žinių. Šiai bibliotekai, valdžios nurodymu, buvo perduota dalis vertingų senų ir retų spaudinių bei rankraščių, kad būtų sustiprinti šios institucijos atliekami moksliniai tyrimai.
 
Nors bibliotekai neretai trūko tarpukario Lietuvos valdžios bei mokslinės visuomenės palaikymo, dažnai paprasčiausių darbo sąlygų, kvalifikuotų specialistų, sugebančių formuoti bei pagrįsti nacionalinės bibliotekos misiją ir funkcijas, nacionalinės bibliotekos kūrimo procesas Lietuvoje vis dėlto vyko.
 
Biblioteka karo metais ir pokariu
 
Bibliotekos kūrimo darbas nutrūko 1940 metų vasarą, šalį okupavus SSRS kariuomenei, ir Lietuvą integravus į SSRS. Lietuvos centrinės bibliotekos veikla turėjo atitikti sovietinės bibliotekininkystės nustatytus standartus ir principus. Biblioteka buvo pavadinta Lietuvos SSR centrine biblioteka (nuo 1951 m. – Lietuvos SSR valstybine respublikine biblioteka).
 
Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijos (1941–1944), pirmieji pokario metai – turbūt juodžiausi Lietuvos nacionalinės bibliotekos istorijoje. Sovietų valdžia leido perimti uždarytų buvusių Lietuvos Respublikos įstaigų ir organizacijų knygų rinkinius bei skyrė SSSR privalomąjį egzempliorių (dažniausiai tokie egzemplioriai buvo leidžiami sovietinių respublikų kalbomis bei neaktualiomis Lietuvai temomis).
 
1941 m. gegužės mėn. buvo įsakyta išvalyti bibliotekos fondus nuo sovietinei sistemai žalingų leidinių bei įsteigti specialųjį spaudinių saugojimo skyrių. Tuose skyriuose saugomais leidiniais buvo galima naudotis tik su specialiais, ne bibliotekos administracijos išduodamais, leidimais.
 
Lietuvą okupavus vokiečių kariuomenei, biblioteka buvo iškelta į netinkamas patalpas pusrūsyje, todėl 1943 m. buvo nutrauktas skaitytojų aptarnavimas. Iš bibliotekos fondų buvo išmestos okupantams pasirodžiusios netinkamos knygos; dalis retų ir vertingų leidinių, kurių nepavyko paslėpti, buvo išgrobstyta.
 
Pokario metais, Lietuvai taip ir neatgavus nepriklausomybės, bibliotekai, kaip ir Lietuvos Mokslų akademijos bei Vilniaus universiteto bibliotekoms bei Lietuvos Knygų rūmams (įsteigti 1945 m.), labiausiai rūpėjo sutvarkyti savo fondus bei pasirūpinti po karo beglobėmis likusiomis knygomis. Rizikuodami savo gyvybe, bibliotekininkai ir mokslininkai važinėjo po SSSR atitekusį Kionigsbergo (dab. RF Kaliningrado srities) kraštą, kuriame XIX–XX a. pradžioje buvo spausdinami lietuviški raštai, rausėsi griuvėsiuose, gelbėdami knygas bei rankraščius.
 
1949–1950 m. speciali komisija peržiūrėjo iki 1940 m. ir vokiečių okupacijos metais išleistų spaudinių fondus. Dalis šių spaudinių buvo perduota 1945 m. atgaivintam specialaus saugojimo skyriui, o 22,6 tonos spaudinių išvežta į popieriaus fabriką.
 
Bibliotekos direktorius atleistas „už nurodymų nevykdymą bei fondų užteršimą politiškai žalinga literatūra“. Tačiau bausmės ir nuolatinė sovietų valdžios kontrolė neišgąsdino bibliotekos darbuotojų. Visos pokario Bibliotekos darbuotojų kartos pakankamai gerai suprato šios bibliotekos, kaip tautos kultūros paveldo saugotojos, reikšmę. Per visą keturiasdešimties metų laikotarpį, nepaisydami skaudžių karo, nacistinės okupacijos ir pokario metų padarinių, bibliotekos darbuotojai sukaupė daugiau nei 5 mln. spaudinių ir kitų dokumentų fondą.
 
Persikėlusi iš Kauno į Vilnių (1963 m.), į specialiai bibliotekai pastatytus sovietinio istorizmo stiliaus rūmus, ji tapo stambiausia Lietuvos biblioteka.
 
Tuomet buvo kaupiama lietuviška spauda, tarp jų, įvairiais būdais iš užsienyje gyvenančių lietuvių gauti spaudiniai (dauguma jų, žinoma, iš karto patekdavo į specialaus saugojimo skyrių), gaunami Lietuvos SSR bei SSRS centrinių leidyklų privalomieji egzemplioriai.
 
Bibliotekoje buvo atidarytas specialus, moksliniams darbuotojams skirtas Lituanistikos skyrius (kurį laiką vienintelis tokio pobūdžio skyrius sovietinėse respublikinėse bibliotekose). Jo fonduose buvo sukaupta nemaža dalis kitose bibliotekose, tik specialiuose saugojimo skyriuose, saugomų leidinių.
 
Leidinių iš kitų šalių bibliotekoje atsirasdavo mainų keliu: lietuviška spauda buvo mainomasi su užsienio bibliotekomis (tiesiogiai pirkti ar prenumeruoti buvo galima tik iš Rytų Europos socialistinio lagerio šalių), kurios dažnai, nekreipdamos dėmesio į nelygiaverčius mainus, siųsdavo vertingų leidinių.
 
1949 m. pradėtas leisti profesinis žurnalas „Bibliotekų darbas“ (nuo 1991 m.– pavadinimas „Tarp knygų“) – pirmas profesinis žurnalas bibliotekininkams, leidžiamas ne Maskvoje. Tuo metu mokslinis darbas buvo vystomas labai ribotai – Lietuvoje dažniausiai buvo adaptuojami SSRS valstybinės Lenino bibliotekos sprendimai ir tyrimų metodikos, bei pateikiama medžiaga jos atliekamiems tyrimams.
 
Daug dėmesio teko skirti politinėms propagandinėms kampanijoms, kontroliuoti ir apibendrinti šalies viešųjų bibliotekų veiklą (SSRS pavyzdžiu nuo 1950 m, jos pervadintos „masinėmis“, tačiau šis pavadinimas nereiškė nei jų prieinamumo, nei jose esančių dokumentų atitikimo visų gyventojų sluoksnių poreikiams), orientuojant jas į politinių-propagandinių uždavinių vykdymą.
 
Bibliotekai pavyko atsispirti nuolatiniam Maskvos spaudimui ir apsaugoti šalies bibliotekas nuo ideologizuotos bibliotekinės – bibliografinės klasifikacijos kataloguose, kuri buvo parengta Maskvoje ir diegiama SSRS bibliotekose vietoje visame pasaulyje naudojamos universalios dešimtainės klasifikacijos. To nepavyko padaryti kitoms sovietinėms respublikoms.
 
Prasidėjus perestroikai, buvusių SSRS respublikų bibliotekininkai pradėjo drąsiau reikšti savo nuomonę, intensyviau domėtis pasaulio bibliotekų pasiekimais bei bandyti taikyti juos savo bibliotekų veikloje. Dar paskutiniais sovietų valdžios metais (1988 m.) pavyko pasiekti, kad Bibliotekai būtų suteiktas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardas. Tokiu būdu buvo stengtasi pabrėžti būtinumą kaupti visą lietuvišką ir lituanistinę spaudą, nepriklausomai nuo jos išleidimo vietos ar turinio.
 
1989 m. Lietuvos SSR kultūros ministerija Bibliotekai suteikė Nacionalinės bibliotekos statusą, nors tuo metu Biblioteka dar nevykdė visų nacionalinei bibliotekai priklausančių funkcijų.
 
Biblioteka Nepriklausomybės metais
 
Naujų galimybių ir iššūkių atsirado 1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
 
Pirmiausiai, Bibliotekoje sukauptus informacijos lobius buvo būtina atverti visuomenei, bei atsikratyti partinių organų nustatytų apribojimų leidiniams komplektuoti. Skirtingai nuo kitų SSRS respublikų, specialaus saugojimo skyrius mūsų Bibliotekoje buvo panaikintas jau 1988 m. pradžioje. Į laisvai prieinamus fondus buvo perkelta visa lietuviška spauda, užsienio lietuvių leidiniai bei leidiniai užsienio kalbomis, dėl įvairių priežasčių neįtikę sovietiniam režimui. Bibliotekos vartotojai gavo teisę laisvai naudotis 19,3 tūkst. knygų ir 27 tūkst. periodikos komplektų, perduotų iš specialaus saugojimo fondo.
 
Po nepriklausomybės atgavimo, bibliotekoje kaupiant užsienio leidinių fondus, svarbus vaidmuo atiteko atskiriems asmenims, lietuvių organizacijoms užsienyje, užsienio šalių valstybinėms institucijoms, visuomeninėms organizacijoms.
 
Ypač svarbios Čikagoje įsikūrusio Lituanistikos tyrimo ir studijų centro pastangos kaupti ir siųsti į Lietuvą per Nacionalinę biblioteką emigracijoje išleistus, ar įvairiais keliais ten patekusius, ir taip išgelbėtus nuo sunaikinimo lietuviškus spaudinius.
 
Pirmasis 20 tonų konteineris su knygomis ir periodika pasiekė Nacionalinę biblioteką 1990–jų spalio mėnesį. Per keletą metų pavyko surinkti daugiau nei 90 proc. išeivijoje išleistų knygų ir periodinių leidinių, bei jomis papildyti ne tik Nacionalinės bibliotekos, bet ir visų Lietuvos bibliotekų fondus.
 
Be to, 1992 m. reorganizavus Knygų rūmus į Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centrą, tapo būtina apdoroti apie 2 mln. XIX – XX a. pirmosios pusės netvarkytų įvairiakalbių spaudinių (sovietiniais metais, baiminantis galimo sunaikinimo, informacija apie juos nebuvo skelbiama, ir jie buvo saugomi uždarytoje bažnyčioje).Taip buvo išsaugotas ir didelis, žydų kalbomis išleistų spaudinių fondas. Nemaža šių išslapstytų spaudinių dalis, ypač lietuvių kalba, papildė ir kitų šalies bibliotekų fondus.
 
Emigracijoje atsidūrusių tautiečių bei jų organizacijų sukauptas, ir iki šiol kaupiamas kultūros paveldas tebelaukia mūsų dėmesio. Bibliotekos darbuotojai stengiasi, kad jis būtų išsaugotas ir žinomas: tokiu būdu į Lietuvą iš Romos buvo pargabenta Lozoraičių šeimos biblioteka, A.Strolios muzikologijos ir plokštelių archyvas iš JAV, vyksta kitų archyvų ir bibliotekų paieškos.
 
Antras, ne mažiau svarbus ir aktualus klausimas – naujos bibliotekų veiklos juridinės bazės, atsisakiusios ideologinės cenzūros ir galinčios spręsti šiuolaikinės bibliotekos uždavinius, kūrimas. Patirties šioje srityje praktiškai nebuvo, todėl buvo studijuojama kitų šalių bibliotekinės teisėkūros patirtis. Pirmiausia, dėmesys buvo kreipiamas į pačios nacionalinės bibliotekos veiklą reguliuojančių teisės aktų rengimą.
 
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos teisės aktas, skirtas Nacionalinei bibliotekai, yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) nutarimas, kuris praplėtė Nacionalinės bibliotekos funkcijas, suteikdamas jai parlamentinės bibliotekos statusą (1991 m.). Šis nutarimas ne tik įrodė, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia vertina Nacionalinės bibliotekos veiklą, bet ir Lietuvos aukščiausios valdžios ryžtą, kuriant teisinius šalies gyvenimo pagrindus, remtis pasaulio šalių teisėkūros mokslo ir praktikos pasiekimais.
 
Nacionalinės bibliotekos Nuostatų tvirtinimas negalėjo būti atidėliojamas, nes biblioteka turėjo tik 1967 m. SSRS kultūros ministerijos patvirtintus Nuostatus, kurie jau seniai reikalavo korekcijos ne tik dėl daugybės ideologinio pobūdžio nuostatų (pavyzdžiui, „prisidėti prie komunistinio darbo žmonių ugdymo“, „platinti politines ir mokslines žinias gyventojų tarpe“ „komplektuoti sąjunginės reikšmės leidinius“ ir pan.), bet ir dėl pasikeitusių Nacionalinės bibliotekos uždavinių ir funkcijų, bei jų derinimo su pasauline praktika.
 
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka šiandien
 
Naujieji Nuostatai Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo patvirtinti 1992 m., o 2006 m. jie buvo žymiai išplėsti ir papildyti. Nuostatai tapo dar vienu žingsniu kuriant Bibliotekų įstatymą (1995 m., antroji redakcija – 2004 m.), nes juose suformuluoti Nacionalinės bibliotekos uždaviniai ir funkcijos tapo pagrindu bibliotekų įstatymo kūrėjams.
 
Įstatymas suteikė Nacionalinei bibliotekai didesnį, negu turėta, savarankiškumą (Nacionalinės bibliotekos steigėja yra Vyriausybė, finansavimas skiriamas tiesiogiai iš Valstybės biudžeto): suteikta teisė nusistatyti organizacinę-funkcinę struktūrą, spręsti visas problemas savarankiškai, o su Kultūros ministerija derinti tik strateginius klausimus.
 
Svarbiausiais Nacionalinės bibliotekos uždaviniais Bibliotekų įstatyme bei Nuostatuose įvardyti įpareigojimai kaupti ir saugoti Lietuvos ir lituanistinį rašytinį kultūros paveldą (2001–2006 m. buvo tobulinami Vyriausybės nutarimai dėl privalomųjų egzempliorių skyrimo tvarkos, paskutiniajame variante numatytas ir privalomasis elektroninių dokumentų skyrimas), rūpintis jo bibliografine apskaita, nacionalinės bibliografijos sudarymu, rengti visų bibliotekininkystės sričių standartų ir kitų teisės aktų projektus, aprūpinti valstybės valdymo institucijas informacija, vystyti mokslinę veiklą bibliotekininkystės ir gretutinių mokslų srityse, teikti visapusišką pagalbą kitoms šalies bibliotekoms, kaupti statistinę bei kitokią informaciją apie bibliotekų veiklą Lietuvoje, rūpintis bibliotekų veiklos automatizavimu, plėtoti ryšius su kitų šalių nacionalinėmis bibliotekomis bei kitomis susijusiomis organizacijomis.
 
Šiems uždaviniams įgyvendinti buvo sudarytos palankios sąlygos: įkurtas valstybės institucijų aptarnavimo skyrius, Knygų rūmai, atlikę tuometinės ir retrospektyviosios bibliografijos, spaudos statistikos, leidybos standartizacijos ir tarptautinės numeracijos bei privalomojo egzemplioriaus archyvinio saugojimo funkcijas, (kaip jau minėta, 1992 m. reorganizuoti į Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centrą), 1994 metais įkurtas Dokumentų konservavimo ir restauravimo centras, 1995 m. – Bibliotekininkystės centras, atsakingas už mokslinius tyrimus, bibliotekų veiklą norminančių dokumentų projektų rengimą (jis buvo pagrindinis Bibliotekų įstatymo rengėjas) bei pagalbą šalies bibliotekoms.
 
Savaime suprantama, kad įsprausti Nacionalinės bibliotekos veiklą į griežtai apibrėžtus rėmus yra neįmanoma, nes gyvenimas diktuoja daug spartesnį tempą ir pokyčius, nei galima numatyti norminiuose dokumentuose.
 
Optimalaus Lietuvos bibliotekose sukauptos informacijos panaudojimo bei integravimo į pasaulio mokslinės informacijos struktūras siekiai iškėlė bibliotekų veiklos procesų kompiuterizavimo uždavinius. Nacionalinės bibliotekos iniciatyva, 1994 m., sukūrus Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) koncepciją, Vyriausybė patvirtino valstybinę LIBIS kūrimo programą 1996–2008 metams. Nors originalios programinės įrangos kūrimas užėmė daug laiko ir pareikalavo daug investicijų, tačiau leido ją geriau pritaikyti Lietuvos bibliotekų specifikai.
 
Šiuo metu LIBIS programinę įrangą naudoja visos viešosios (65) bibliotekos, 10 muziejų, 4 valstybinės reikšmės bibliotekos, ji diegiama ir kitose institucijose (įdiegta, pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio ir Aukščiausiojo teismų bibliotekose), studentų mokymo tikslais programa įdiegta Vilniaus universiteto komunikacijų fakultete ir Šiaulių universitete. LIBIS pagrindu yra sukurta speciali programa MOBIS mokyklų ir gimnazijų bibliotekoms.
 
LIBIS bibliotekos turi vieną vartotojo pažymėjimą, ir gali naudotis visų LIBIS bibliotekų paslaugomis, per Nacionalinę biblioteką joms nupirkta kompiuterinės technikos daugiau nei už 1 milijoną eurų.
 
Nacionalinė biblioteka remia LIBIS bibliotekų kompiuterinių tinklų kūrimą, organizuoja bibliotekų darbuotojų apmokymus. Nauja investicinė programa, pratęsianti bibliotekų veiklos procesų automatizavimo uždavinių sprendimą, patvirtinta 2009–2011 metams.
 
2009 m. Nacionalinė biblioteka pradėjo vykdyti ES struktūrinių fondų finansuojamą investicinį projektą „Interaktyvių elektroninių paslaugų, skirtų leidiniams ir publikacijoms užsakyti ir gauti viešosiose bibliotekose, plėtra“. Projekto tikslas – plėsti viešųjų bibliotekų teikiamas elektronines paslaugas, susijusias su dokumentų paieška, užsakymu, gavimu ir grąžinimu, tokiu būdu užtikrinti ir savitarnos galimybę.
 
Sėkmingas LIBIS įdiegimas Lietuvos viešosiose bibliotekose iki galo neišsprendė šalies gyventojų aprūpinimo informacija problemos, nes tik apie 40% viešųjų bibliotekų filialų kaimo vietovėse ir miesteliuose šiuo metu turi interneto prieigą, be to, netgi ją turinčiose bibliotekose, tarp jų, ir centrinėse, buvo nemažai problemų: trūko technikos, vartotojams skirtų darbo vietų, kvalifikuotų specialistų. Bibliotekų modernizavimą buvo būtina spartinti.
 
Tam tikslui Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2008–2011 m. įgyvendina projektą „Bibliotekos pažangai“. Pagrindinis projekto tikslas – pasiekti, kad Lietuvos gyventojai, ypač kaimo vietovėse, o taip pat socialinės rizikos gyventojų grupės plačiau naudotųsi informacinių technologijų galimybėmis informacijai gauti ir bendrauti.
 
Lėšų projektui įgyvendinti skiria Bilo ir Melindos Gatesų fondas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir bendrovė „Microsoft“, padovanojusi programinę įrangą. Iš viso internetas bus įrengtas apie 900 viešųjų bibliotekų filialuose.
 
Vietos savivaldybės įsipareigojo padėti bibliotekoms pasirengti teikti viešą interneto prieigą ir vykdyti kitas projekto veiklas, bei ateityje užtikrinti šių veiklų tęstinumą.
Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos nare, atsirado naujų iššūkių. Atsiradus galimybei panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, Nacionalinei bibliotekai pavyko gauti finansavimą projektui „Lietuvos integralios virtualios informacijos sistemos sukūrimas“, kuris buvo vykdomas 2005–2008 m. Kartu su partneriais (Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos archyvų departamentas) sukurtas bibliotekų, archyvų ir muziejų suskaitmenintų kultūros paveldo objektų duomenų bankas (žr.www.epaveldas.lt), talpinantis daugiau nei 3 mln. 605 tūkst. skaitmenintų originalių rankraščių, laikraščių, senų knygų, metrikų, metraščių, meno kūrinių, taip pat kitų itin vertingų dokumentų puslapių.
 
Partneriai už projekto lėšas įsigijo vertingos technikos. Vykdydama šį projektą, Nacionalinė biblioteka iš savo fondų suskaitmenino per 3 milijonus puslapių: vertingiausias senąsias lietuviškas (1547–1863) bei spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) knygas, lietuviškus laikraščius ir žurnalus iki 1940 m., 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos teisės aktus bei kitus oficialius dokumentus, kai kuriuos svarbius rankraščius.
 
2009 m. Biblioteka pateikė naują paraišką šio projekto plėtrai, kuriame numatoma žymiai išplėsti partnerių ratą: be dalyvavusių ankstesniame projekte, Lietuvos dailės muziejaus ir Archyvų departamento, projekte dalyvaus Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos, 4 apskričių viešosios bibliotekos bei Teatro, muzikos ir kino muziejus.
 
Nacionalinės bibliotekos iniciatyvos reikšmingos ir visos šalies bibliotekininkystės, kultūros ir informacinės visuomenės plėtrai. Pritariant Lietuvos bibliotekų tarybai, eksperto funkcijas bibliotekų politikos ir strategijos klausimais atliekančiai visuomeninei institucijai prie Kultūros ministerijos, parengta bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. patvirtinta Lietuvos bibliotekų renovacijos ir modernizavimo programa 2003–2013 metams.
 
Nacionalinė biblioteka yra viena iš pagrindinių Skaitymo skatinimo programos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos 2006 m., iniciatorių ir vykdytojų. Lietuvos Respublikos Seimui 2008 m. paskelbus Skaitymo metais, Nacionalinė biblioteka buvo pagrindinė visų renginių organizatorė.
 
Nors buvo skirtos, palyginti nedidelės lėšos, ši programa sulaukė išskirtinio visuomenės, leidėjų ir bibliotekininkų dėmesio: viešosios ir mokyklų bibliotekos nemokamai gavo knygų, buvo organizuoti vieši skaitymo renginiai, pasirodė ypač daug knygų recenzijų, išleista keletas specialių leidinių skaitybos klausimais. Viliamės, kad ekonominė krizė leis šią programą bent minimaliai tęsti toliau.
 
Nepriklausomybės atgavimas atvėrė galimybę užmegzti ir išplėtoti tarptautinių kontaktų. Lietuvos nacionalinė biblioteka dalyvauja visose pagrindinėse tarptautinėse bibliotekininkų ir bibliotekų organizacijose, vykdo dvišales bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių nacionalinių bibliotekų, tradiciškai plėtoja ir stiprina ryšius su Baltijos šalių nacionalinėmis bibliotekomis.
 
Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir programose sudaro galimybę optimaliai integruotis į pasaulines bibliotekų informacines struktūras, perimti kitų šalių patirtį. Nuo 2007 m. Lietuvos nacionalinė biblioteka yra pilnateisė Europos bibliotekos (the European Library–TEL), suteikiančios laisvą prieigą prie 48 Europos nacionalinių bibliotekų elektroninių katalogų 35 kalbomis (tarp jų ir lietuvių), narė. Nuo 2008 m. biblioteka dalyvauja Europos bibliotekos inicijuotoje Europos skaitmeninės bibliotekos EUROPEANA kūrimo programoje, yra šios programos koordinatorė Lietuvoje.
 
Nepriklausomybės atgavimas iškėlė naujus mokslo tiriamojo darbo bibliotekininkystės, bibliografijos, mokslinės informacijos ir knygotyros klausimais poreikius. Greta jau nuo seno vykdomų temų (skaitytojų ir jų skaitymo turinio, bibliotekinės terminijos, bibliotekų veiklos analizės), pradėtos nagrinėti anksčiau nepopuliarios ar nepageidaujamos temos: tarpukario Lietuvos leidyba, knygų ir bibliotekų istorija, sovietinės ir nacistinės cenzūros padariniai, ir pan.
 
Daug dėmesio skiriama teisės aktų, reglamentuojančių bibliotekų veiklą, projektų rengimui, bibliotekų veiklos analizei ir lyginamiesiems tyrimams, bibliotekininkų informavimui apie užsienio šalių bibliotekų veiklą. Mokslinio tyrimo darbų rezultatai skelbiami Lietuvoje bei užsienyje vykstančiose mokslinėse konferencijose, leidžiamos monografijos, mokslinių straipsnių, bibliotekų veiklos analizės, spaudos ir bibliotekų statistikos rinkinių, parengtas lietuviškųjų slapyvardžių sąvadas, periodiškai leidžiami dabartinės ir lietuvių išeivijos spaudos bibliografijos leidiniai, sulaukiantys teigiamų atsiliepimų ne tik šalyje, bet ir užsienyje. Kartu su kitomis Lietuvos didžiosiomis bibliotekomis, sėkmingai tęsiamas Lietuvos nacionalinės bibliografijos sudarymas bei leidyba, Nacionalinio bibliografinių duomenų banko kūrimas.
 
Be savo pagrindinės funkcijos, kaupti ir saugoti rašytinį tautos paveldą bei užtikrinti jo prieinamumą ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio vartotojams, Biblioteka atlieka ir švietimo bei kultūros centro funkcijas. Lietuvoje nėra institucijos, kuri rūpintųsi vaikų bibliotekiniu aptarnavimu ir su tuo susijusiais tyrimais, todėl Nacionalinėje bibliotekoje yra Vaikų literatūros centras, atliekantis ir mokslinius vaikų lektūros tyrimus, dalyvaujantis Tarptautinės vaikų ir jaunimo asociacijos (IBBY) veikloje.
 
Bibliotekoje vyksta ne tik tradicinės spaudinių, bet ir dailės kūrinių parodos. Kultūriniai renginiai yra populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir tarp užsienio dailininkų, rašytojų, leidėjų, dėl to gana dažni yra užsienio šalių ambasadų, reziduojančių Lietuvoje, bei kitų Europos šalių nacionalinių bibliotekų inicijuojami renginiai.
 
Bibliotekos skaitytojai
 
Į Nacionalinę biblioteką kasdien ateidavo iki 800 lankytojų. Tokiu kasdieniu lankytojų srautu negalėjo pasigirti nei viena kultūros įstaiga, todėl Bibliotekos švietimo ir kultūrinė funkcija yra labai svarbi. Deja, 2008 m. pabaigoje prasidėjusi Bibliotekos centrinių rūmų rekonstrukcija fiziškai riboja lankytojų srautus, tačiau ieškoma naujų skaitytojų ir lankytojų aptarnavimo formų – nuotolinių, virtualių, pagrįstų naujausiomis technologijomis.
 
Nuo 1963 m. eksploatuojamas pastatas jau seniai netenkino nei mūsų pačių, nei išaugusių ir nuolat besikeičiančių skaitytojų reikmių, o daugelio konstrukcijų avarinė būklė kėlė grėsmę ne tik fondų, bet ir skaitytojų bei darbuotojų saugumui.
 
Pagrindinio pastato rekonstrukcijos projektas buvo įtrauktas į Valstybės investicijų programą. Rengiant rekonstrukcijos projektą teko atsižvelgti į tai, kad pastatas yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip sovietinio istorizmo stiliaus statinys, todėl visiškai jo keisti negalima. Tačiau projekte numatytas bibliotekos erdvių ir komunikacijų pritaikymas išaugusioms bibliotekos lankytojų reikmėms: įrengti liftus, pagerinti neįgaliųjų lankymosi sąlygas. Pagrindinės skaityklos taps jaukesnės, labiau specializuotos, bus pertvarkytas skaityklų apšvietimas, visos skaitytojų darbo vietos taps kompiuterizuotos.
 
Kultūrinei Bibliotekos misijai plėtoti, kuri yra labai svarbi, tačiau iki šiol kartais trukdydavo skaitytojų darbui, numatyta papildomi, labiau izoliuoti, plotai. Taip pat bus visiškai pertvarkytos saugyklos, atsižvelgiant į dabartinius bibliotekinių fondų išsaugojimo reikalavimus, greitesnis taps leidinių pateikimas skaitytojams.
 
Kadangi Lietuvoje nėra vaikų skaityba užsiimančios institucijos, planuojama žymiai išplėsti Vaikų literatūros centro patalpas. Bibliotekai labai trūko patalpų skaitmeninimo, kopijavimo, mikrofilmavimo ir kitiems techniniams, bet labai reikalingiems šiuolaikinei bibliotekai darbams, o ir jų poreikis nuolat auga – projekte numatytos minimalios patalpos ir jų plėtrai.
 
Rekonstrukciją buvo planuota baigti 2011 m., tačiau finansinio sunkmečio sąlygomis (2009 m. skirta tik 3 milijonai litų vietoj planuotų 30 milijonų) šiandien to tikėtis negalime. Kol kas dirbame ekstremaliomis sąlygomis, skaitytojų aptarnavimui organizuoti pasitelkiame neišnaudotus rezervus, kitų institucijų bei bibliotekų pagalbą, aktyviai plėsdami nuotolinės paslaugas.
 
Per palyginti neilgą savo gyvavimo laikotarpį, Nacionalinė biblioteka sukaupė daugiau nei 7 mln. dokumentų fondą. 258 tūkstančiai lankytojų per metus pasinaudoja 2226,9 tūkst. dokumentų. Bibliotekos sukurtomis bei prenumeruojamomis duomenų bazėmis naudojasi 11978,9 tūkst. virtualių lankytojų. Nacionalinės spaudos archyvinis fondas pagrįstai gali būti vadinamas „tautos smegenimis“.
 
Didėjant globalizacijai ir pasaulinės informacinės erdvės integracijai, jis tampa ir lietuviško identiteto atrama. Nacionalinė biblioteka ir toliau vykdys savo pagrindinę misiją – išsaugoti ateities kartoms Lietuvos ir su Lietuva susijusį publikuotą kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą ir prieinamumą Lietuvos ir pasaulio vartotojams, aktyviai dalyvauti žinių visuomenės kūrimo šalyje procese.
 
www.bernardinai.lt
 
Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra