Pagrindinis puslapis Pasaulis Lietuva - JAV N. Voketaitienė: 50 metų, atiduotų modelio karjerai. „Gyvenimas mane pastūmėdavo ten, kur neplanuodavau atsirasti”

N. Voketaitienė: 50 metų, atiduotų modelio karjerai. „Gyvenimas mane pastūmėdavo ten, kur neplanuodavau atsirasti”

N. Voketaitienė: 50 metų, atiduotų modelio karjerai. „Gyvenimas mane pastūmėdavo ten, kur neplanuodavau atsirasti”

Nijolė Voketaitienė ir gyvenime, ir darbe, pozuodama reklamoms, skleidė eleganciją ir nepakartojamą žavesį. (Nuotraukos iš Voketaičių šeimos archyvo.)

Virginija PETRAUSKIENĖ, www.draugas.org

Dirbti modeliu – daugelio visų laikų paauglių mergaičių svajonė. Tačiau netikėtai ir neplanuotai atsidūrus ant podiumo ir priešais fotoaparatų objektyvus, ten praleisti penkis dešimtmečius – ne kiekvienam skirtas toks gyvenimo scenarijus.

„Gyvenimas mane dažnai pastūmėdavo ten, kur aš net neplanuodavau atsirasti. Tačiau paaiškėdavo, šie kažkieno iš aukščiau priimti sprendimai man būdavo lemtingi”, – sako Čikagoje gyvenanti Nijolė Lipčiūtė-Voketaitienė.

N. Voketaitienė, sulaukusi 75-ojo gimtadienio. Suprantama, kodėl modelių agentūra ją toliau kvietė ir ragino neatsisakyti darbo – fotografuotis reklamoms.

Taip jaunystėje ji buvo „pastatyta” prieš savo būsimąjį vyrą, garsų JAV operos solistą Arnoldą Voketaitį. Su juo pirmą kartą pasimatė visai netikėtai, atvežusi draugę į operos repeticiją. Kartu su šiuo žmogumi Nijolė pragyveno jau penkiasdešimt metų, tačiau sutuoktinis iki šiol į ją žiūri įsimylėjusiomis akimis.

N. Voketaitienės manekenės ir modelio karjerą taip pat nulėmė atsitiktinumas. Daili lietuvaitė, vėliau Čikagos mados pasaulyje žinoma kaip Nijolė, iš kitų savo kolegių išsiskyrė ypatingu grožiu, liekna figūra ir plastiška eisena. Jos plaukuose švietė žilų plaukų sruoga, kuri atsirado vaikystėje per vieną naktį, po patirto stipraus emocinio sukrėtimo. Nedaugelis žino, kad Nijolė gali didžiuotis giminyste su Lietuvos himno „Tautiška giesmė” autoriumi Vincu Kudirka. Jis buvo N. Voketaitienės močiutės brolis.

Apie modelio darbą, netikėtumus, keičiančius gyvenimą bei apie žmones ir įvykius tame gyvenime – pokalbis su N. Voketaitiene. Beje, jeigu ne jos sutuoktinis Arnoldas, nežinia, ar kada nors šis pokalbis būtų įvykęs. Į ne vieną bandymą ją prakalbinti „Draugui”, Nijolė kukliai atsakydavo, kad jos gyvenime nieko įdomaus ir svarbaus nevyko. Kartą, kai ši nuostabi pora užsuko į Balzeko lietuvių kultūros muziejų, Arnoldas pasakė: „Sėskitės čia ir dabar, pasikalbėkite. Aš sutinku palaukti”. Taip atsirado šis netrumpas pokalbis.

Nijole, kaip atsidūrėte mados pasaulyje? 

Tai buvo apie 1960-uosius metus. Tuo metu aš buvau baigusi St. Xavier University, kur studijavau biologiją ir meną. Jau dirbau asistente University of Chicago mokslinių tyrimų mikrobiologijos laboratorijoje pas tokį japonų profesorių George Kasai. Kartą aš mieste susipažinau su viena mergina, kuri pasakė, kad eina į peržiūrą. Aš paklausiau, kas tai yra. Ji pakvietė mane eiti kartu ir pačiai pasižiūrėti. Ir aš su ja nuėjau į tą peržiūrą, kuri vyko  tuo metu labai madingoje vietoje – parduotuvėje „Marshall Field’s”. Nuėjusios turėjome užsirašyti savo pavardes ten padėtame lape. Maniau, kad reikia užsirašyti tik tam, kad galėčiau patekti į salę. Todėl įrašiau savo pavardę tame sąraše. Ten susirinko gal 200 merginų. Jas kvietė po vieną ir prašė pereiti podiumu, apsisukti, žodžiu, pasirodyti. Staiga išgirdau, kaip perskaitė mano pavardę. Supratau, kad ir man teks pasirodyti, kaip ir toms merginoms, todėl visos blusos apmirė. Bet  ant to podiumo pasirodžiau taip, kaip man atrodė gražiau. Mat buvau lankiusi baleto užsiėmimus, todėl mokėjau judėti. Kai baigiau tą pasivaikščiojimą, pagalvojau: „Ačiū Dievui, viskas pa­sibaigė”. Bet peržiūros pabaigoje paaiškėjo, kad mane vienintelę atrinko. Aš tuomet nuėjau ir pradėjau tų organizatorių atsiprašinėti, kad negalėsiu dirbti, nes turiu kitą darbą. Tačiau mane nuramino, sakė, kad galėčiau dirbti savaitgaliais. Išsiaiškinusi, kad nereikės mesti darbo universitete, sutikau demonstruoti drabužius parduotuvėje „Marshall Field’s” ant podiumo savaitgaliais.

Kokia buvo manekenės ir modelio darbo pradžia?

Buvau įmesta į tą profesiją be jokio išankstinio savo plano ir supratimo apie ją. Tačiau dirbdavau tik savaitgaliais, kitas dienas tebedirbau universiteto laboratorijoje. Mano pirmasis pasirodymas buvo šeštadienį. Tuomet parduotuvėje „Marshall Field’s” buvo tokia programa: kol žmonės pietauja prabangiame restorane, salėje, pavadintoje „Walnut Room”, tuo metu vyksta „Luncheon shows” – mes, merginos, demonstruodavome tuos drabužius, kurių galima nusipirkti šioje parduotuvėje. Ponios įsidėmėdavo patikusio kostiumėlio ar suknelės numeriuką, kurį mes nešdavome rankoje,  ir eidavo ieškoti, kur tą drabužį nusipirkti. Kiekviena mergina restorane turėdavo praeiti tam tikrą kelio atkarpą. Šių mūsų pasirodymų metu grieždavo orkestras. Aš, pirmą kartą eidama, susipainiojau ir nebežinojau, kur eiti. Gerai, kad pamačiau, kaip vienas orkestro smuikininkas, gelbėdamas situaciją, smičiumi man parodė kelio kryptį.

Kada nusprendėte visą savo laiką skirti drabužių demonstravimui? 

Man patiko dirbti modeliu, nes žinojau, kad gerai atlieku tą darbą. Pradėjau „Marshall Field’s”, bet po  kurio  laiko sulaukiau pasiūlymų demonstruo-ti drabužius ir kitose parduotuvėse – „Carson’s”, „Neiman Marcus” ir kt. Pasiūlymų daugėjo sniego gniūžtės principu. Vėliau, kai man už pasirodymą ant podiumo ir pozavimą fotografams pradėjo mokėti tiek, kiek ir universitete, tuomet  ryžausi atsisakyti laborantės darbo. Prieš tai pasikalbėjau su laboratorijos vadovu daktaru G. Kasai. Profesorius turėjo tris dukras, todėl puikiai suprato, ką jaučiu. Jis pasakė: „Kol esi jauna, pasinaudok modelio profesijos teikiamomis galimybėmis. O pas mane galėsi grįžti kada tik panorėjusi”. Jis net nenujautė, kad modelio darbas mane pasiims ir nebepaleis iki pat senatvės. Bet noriu pasakyti, kad modeliams mokėdavo tikrai ne fantastiškus atlyginimus. Kai paskaitau, kokius atlyginimus dabar gauna šios profesijos atstovės, tai galiu pasakyti, kad mes net pasapnuoti apie tokius negalėjome. Tik kai pradėjau dirbti su konkrečiomis modelių agentūromis, jos ėmė nustatinėti, kiek užsakovai turi mokėti jų modeliams.

Daug metų dirbote ant podiumo, buvote tikra žvaigždė. Mokėte ir kitas jaunas manekenes šios profesijos paslapčių. Ar galite palyginti tuometinių ir dabartinių manekenių darbą? 

Modelio darbas yra fizinis ir labai sunkus. Aš savo karjeros metu dar dėsčiau International Academy of Mercandise and Design. Turėjau parengti merginų, kurios galėtų demonstruoti drabužius, dirbti fotomodeliais. Mokydavau jas to, ko būtiniausiai reikia modelio darbui: kaip eiti, kaip pasisukti, kokia turi būti laikysena ir t.t. Iš karto matydavau, ar mergaitė jaučia, kaip reikia rūbą parodyti. Modelio darbas yra ne kas kita, kaip drabužio parodymas. Manekenė turi suteikti drabužiui gyvybės. Nes rūbas vienaip atrodo ant pakabos, kitaip – dėvimas žmogaus. Pamenu, vieną merginą, kuri labai norėjo būti modeliu, bet nesuprato to darbo esmės. Ji tiesiog sukiojosi, tačiau negalėjo paaiškinti savo judesių logikos. Ji niekaip nesuprato, kad pats drabužis diktuoja judesius. Mokiau, kad norint parodyt apsiaustą, reikia išskleisti rankas, norint pademonstruoti sijoną – turi vienaip ar kitaip pasisukti. Manekenės turi rodyti ne savo judesius, o rūbą.

Aš negaliu žiūrėti į dabartinių manekenių darbą. Man baisu. Kokia čia technika… kojos statomos šleivai, užpakalis „mėtomas” į šonus. Jeigu tokia eisena ir galėtų būti pateisinama, tai tik demonstruojant suknelę su ilgu šleifu, kuris turėtų vinguriuoti. Nepriimtini man ir dabartiniai modelių atrankos kriterijai.

Jūsų, profesinis – manekenės ir fotomodelio darbo stažas – įspūdingas. Daugiau nei 50 metų buvote įdomi modelių agentūroms, reklamos kūrėjams. Kaip pavyko taip ilgai išsilaikyti žiauria konkurencija garsėjančioje mados ir reklamos rinkoje?

Aš nesistengiau išsilaikyti, seniai norėjau pasitraukti. Bet buvau pasirašiusi sutartį su agentūra, todėl užtruko laiko, kol išsisukau nuo to darbo. Man agentūroje nuolat kartojo, kad esu jiems naudinga. Juk reklamos versle reikia ir pagyvenusių žmonių. Po to, kai prieš kelerius metus patyriau insultą, griuvau ir man skilo skruostikaulis. Veide atsirado didelė kraujosruva. Mane net su ta mėlyne siuntė fotografuotis vaistų reklamai. Nuėjusi į peržiūrą, pamačiau ant sienos daug kreivai pakabintų fotografijų. Paklausiau, ar jos tikrai kreivai kabo, ar man dėl patirtos traumos taip atrodo. Jie mane patikino, kad matau viską teisingai. Bet tuomet pati sau pamaniau: jeigu man kyla tokių klausimų, tai kodėl turėčiau dar dirbti? Nusprendžiau, kad jau tikrai atėjo metas sustoti.

Ar gyvenime visada jautėtės graži?

Noriu pasakyti, kad niekada nesijaučiau esanti graži. Vieną kartą aš, dar būdama vaikas, savo mamos paklausiau: „Mama, ar aš graži?”. Ji išsisuko nuo tiesaus atsakymo: paaiškino, kad savi vaikai net pelėdai yra gražūs. Kai gyvendama Vokietijoje, Oldenburgo DP stovykloje, nusprendžiau užsirašyti į baleto pamokas, mama bandė mane atšaldyti: „Kas tave priims tokią, kaip vorą?”. Baleto mokytoja taip pat pamanė, kad tokiam voreliui nelabai seksis. Bet vėliau pamatė, kad esu gabi balerina. Buvau plona, ilgakojė. Man niekas nesakė, kad esu graži, ir aš niekada taip negalvojau, nesijaučiau gražia. Pavyzdžiui, gimnazijoje būdavo madų parodos, tai aš tame renginyje niekada nedalyvaudavau, nemaniau, kad tam pakankamai gerai atrodau. Tarp mano mokyklos mokytojų buvo tokia vienuolė Bertha. Eidama ji raišuodavo, todėl iš tolo būdavo girdėti, kaip atbarška Bertha su savo rožiniu. Ji per semestrą niekaip neišmoko ištarti mano vardo, todėl į mane kreipdavosi „Nikolai”. Sutikusi mane klausdavo: „Nikolai, ar tu pavalgiusi? Jai atrodydavo, kad aš per mažai valgau. Todėl dažnai išvarydavo iš pamokos ir liepdavo eiti pavalgyti pusryčių. Vėliau, jau būdama suaugusi, esu išgirdusi nemažai komplimentų. Net dabar, kai teko atsidurti ligoninėje, prie mano lovos subėgo seselės slaugytojos, negalėdamos atsistebėti, kokia vis dar lygi yra mano veido oda. Manęs laukė „moteriška” operacija, todėl juokais joms priminiau, kad ne į tą kūno dalį jos sutelkė savo dėmesį.

Jūs nuo vaikystės turėjote išskirtinę išvaizdos detalę – žilų plaukų sruogą. Kaip ji atsirado?

Aš pražilau būdama maždaug 9-erių. Tai atsitiko Lenkijoje, kur per vieną naktį patyriau visą karo klaikumą. Kai mūsų šeima pasitraukė iš Lietuvos, mes kurį laiką gyvenome Lenkijoje, kaimelyje Kozy. Buvome prisiglaudę tokioje lūšnoje prie bažnyčios. Vieną naktį prie mūsų kaimo priartėjo karo frontas. Pro savo namelio langus matėme žiaurų mūšį, kuris vyko gatvėse ir net mūsų kieme. Matėme, kaip rusų ir vokiečių kareiviai kovojo vienas prieš vieną, kaip negyvėlių kūnai gulėjo gatvėje. Vienas pavargęs rusų kareivis atėjo į mūsų namus ir, norėdamas išsimiegoti, paliepė mano seneliui užleisti savo lovą.

Netrukus aviacijos sviedinys pataikė į bažnyčią, o nuo stipraus oro smūgio įgriuvo ir mūsų namelio stogas. Senelio lovoje miegojęs kareivis žuvo iš karto. Mūsų šeimos nariai liko gyvi. Mes iš namų bėgome slėptis į netoliese esančią mūrinę mokyklą. Kartu su mumis ėjo ir keli rusų kareiviai. Jie liepė pirmai eiti mano močiutei, kuri turėjo tapti skydu, jeigu kas imtų šaudyti. Kai mes bėgome, aš girdėjau, kaip pro šalį zvimbia kulkos. Pakelyje mėtėsi žuvusių žmonių kūnai ir jų dalys, mirtinai sužaloti arkliai. Kai kur mama man delnu uždengdavo akis, kad nematyčiau. Mokykloje buvo susirinkę daug žmonių. Rusų kareiviai vaikštinėjo tarp jų ir rinkosi dailiausias jaunas merginas. Priėję nusilenkdavo, tarsi kviesdami šokiui, ištardavo „razrešite priglasit” (leiskite pakviesti) ir galantiškai atkišdavo parankę savo aukai. Ją nusivedę vieni prievartaudavo, o kiti tuo metu laukdami savo eilės, rikiavosi šalia. Išniekintą merginą partempdavo leisgyvę ir numesdavo šalia jos artimųjų. Iki šiol prisimenu tų mergaičių veidus… Mūsų šeimos nariai šiame košmare liko sveiki, bet man nuo patirto išgąsčio atsirado ši žila sruoga.  Rytą po to bombardavimo ir nakties mokykloje, kai prašvito, mano močiutė pamanė, kad aš įlindau į kalkes ir išsitepiau. Bet balta spalva  liko nenuplaunama. Aš dėl tos sruogos save vadindavau šešku.

Arnoldas ir Nijolė Voketaičiai Balzeko lietuvių kultūros muziejuje vykusiame filmo „Prisimenu motinos balsą” (rež. Agnė Marcinkevičiūtė) pristatyme. (Virginijos Petrauskienės nuotr.)

Jau daugiau nei penkias dešimtis metų esate mylima pasaulyje garsaus lietuvių kilmės operos solisto Arnoldo Voketaičio žmona. Užsiminėte, kad jūsų susitikimas buvo dar vienas likimo pokštas?

Mano draugė Daiva Mongirdaitė buvo operos solistė. Ji buvo apsistojusi Marquette Parke, mano namų kaimynystėje, todėl kartą aš ją vežiau į repeticiją. Čikagos lietuvių opera statė Jurgio Karnavičiaus „Gražiną”. Arnoldo tuomet dar niekas nepažinojo, jis buvo gimęs Connecticute. Kai baigėsi repeticija, operos atlikėjai, mėgžiodami garsios Čikagos Lyric operos solistus, ėjo pavalgyti į restoraną „Italian Village”. Mes su drauge pradžioje bandėme nueiti į kitą restoraną, bet ten nebuvo vietos, galiausiai ir mes atsiradome „Italian Village”. Ten buvo likusios tik kelios vietos. Viena iš jų buvo šalia Arnoldo, ten mane ir pasodino. Mes susipažinome, jis mane pakvietė į balių, kuris paprastai rengiamas operos premjeros dieną. Aš ne iš karto sutikau eiti, pasakiau, kad man reikia pagalvoti. Jis paklausė, kiek laiko galvosiu. Pasakiau, kad trijų dienų užteks. Kai Arnoldas man paskambino po trijų dienų, aš sutikau eiti su juo. Taip prasidėjo mūsų draugystė.

Kadangi Arnoldas kantriai laukė ir mūsų pokalbio metu kartais įsiterpdavo, papildydamas Nijolės pasakojimą, neiškenčiau jo  kai ko nepaklaususi. Kaip šeimoje sutarė du menininkai? Kaip jam, operos pasaulio žvaigždei, sekėsi gyventi su kita – grožio pasaulio žvaigžde. Ar didžiavosi savo žmona, ar jos pavydėjo gerbėjams?

2018 metų rugsėjį sukako 50 metų, kaip mes esame kartu. Kai pirmą kartą ją pamačiau, ji man pasirodė tokia graži ir elegantiška, kad mane iš karto sužavėjo. Ji buvo nuostabi, kaip debesis virš žemės – mano pilve iš karto ėmė plasnoti drugeliai. Aš visą gyvenimą kasdien su savimi nešiojuosi jos nuotrauką.

Kai ji eina įsikibusi man į parankę, aš visada didžiuojuosi. Nijolė visada buvo ir yra grožio ir elegancijos pavyzdys. Kai aš dainuodavau operose, kiekvienas dirigentas labai norėdavo, kad į tuos spektaklius ateitų Nijolė. Buvo vienas toks žymus dirigentas ir kompozitorius Stanislav Skrowaczewsky – dailus, elegantiškas. Jis du sykius, pasirašydamas su manimi sutar­tį, juokais pridėjo mažą lapelį su prierašu, kad ši sutartis negalios, jeigu po koncertų į surengtus priėmimus neateisiu su savo žmona. Stanislav būtinai norėdavo, kad tuose priėmimuose Nijolė sėdėtų šalia jo.

Antra vertus, mums abiems gyventi kartu buvo ne tik džiaugsmas, bet ir sunkus darbas. Aš supratau, kad ji dirba labai sunkiai. Ruošiantis pasirodymams, Nijolei reikėdavo anksti keltis, pasidaryti makiažą, pasiruošti. Ji negalėdavo vėluoti, nes kiekviena pavėluota minutė reiškė piniginę baudą. O mano darbas taip pat nebuvo lengvas. Prieš savo pasirodymus man reikėdavo išsimiegoti ir pailsėti. Mūsų darbo ir poilsio laikas nesutapdavo. Nijolė tą visada suprato. Mes stengėmės gyventi suprasdami ir paremdami vienas kitą.

Nijolė Lipčiūtė-Voketaitienė, sceninis vardas Nijole, gimė 1935 m. balandžio 9 d. Plungėje. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui su šeima pasitraukė į Lenkiją, vėliau į vakarinę Vokietijos dalį. Gyveno DP stovykloje Oldenburge, dalyvavo skautų veikloje. 1950 m. Nijolės šeima persikėlė į JAV. N. Lipčiūtė Čikagoje siekė vidurinio išsilavinimo, kartu mokėsi baleto studijoje. Baigė lituanistinę mokyklą, priklausė skautų ir ateitininkų organizacijoms. 1958 m. Chicago St. Xavier University įgijo biologijos bakalauro diplomą, po to šešis metus šioje aukštojoje mokykloje dirbo mikrobiologijos asistente.

Apie 1961–1962 m. pradėjo dirbti ir kaip manekenė. 1966–1969 m. priklausė Čikagos modelių agentūrai A+. 1969–1983 m. buvo sudariusi sutartį su Shirley Hamilton Talant agentūra. Demonstravo Versace, Fendi, M. Bohan ir kt. žinomų mados namų sukurtą aprangą, buvo modeliu žinomiems mados dizaineriams Valentino, B. Bisoulis, J. ir C. Couture, C. Scott bei kt. 1968 m. ir 1969 m. laikraščio Chicago Tribune buvo įrašyta į geriausių modelių sąrašą.

Nuo 1983 m. dėstė JAV Tarptautinėje reklamos ir dizaino akademijoje (angl. International Academy of Merchandising and Desing), 1985–1989 m. buvo Modelių skyriaus direktore. Pagal sutartį dirbo su Elite agentūra, buvo American Express, Chicago Place, McDonald’s, United Airlines ir kt. žinomų kompanijų fotomodeliu. Jos demonstruojamų rūbų nuotraukas spausdino Lands End, Sears, Montgomery Ward katalogai.

Nijolė Voketaitienė priklausė Čikagos modelių draugijai, buvo išrinkta valdybos nare bei Standartų ir etikos komiteto pirmininke. Vyras – garsus operos solistas Arnoldas Voketaitis.

Naujienos iš interneto