N. Maliukevičius – apie tai, kodėl kuriama teorija, kad Sąjūdžio snaiperiai „darbavosi“ prie TV bokšto

Autorius: Data: 2012-01-31, 14:47 Spausdinti

N. Maliukevičius – apie tai, kodėl kuriama teorija, kad Sąjūdžio snaiperiai „darbavosi“ prie TV bokšto

Stanislovas KAIRYS

Politologas, informacinių karų tyrinėtojas dr. Nerijus Maliukevičius perspėja: niekas taip nesupriešina visuomenės, kaip atpirkimo ožių paieškos.

Nespėjau Jūsų paklausti apie sąmokslo teorijų gyvavimo mūsų kultūroje paslaptis, o Jūs jau kalbate apie mįslingus, žmoniją valdančius driežažmogius.

Taip, tarp pačių kurioziškiausių sąmokslo, arba konspiracinių, teorijų yra ir tokia, kuri aiškina, kad viską pasaulyje valdo paslaptinga driežažmogių rasė. Prisiminiau ją kaip pavyzdį, rodantį, kad tam tikroje terpėje gali būti tikima pačiomis absurdiškiausiomis pasakomis.

Tokių prasimanymų – šimtai. Tačiau ne visada sąmokslo teorijos neturi jokio realaus pagrindo. Būna, kad ilgainiui kai kurios jų pasitvirtina ir vien dėl to negalime teigti jas visas esant vien tik fantazijomis.

Taip, kartais žmonės sugeba įžvelgti daugiau, nei kai kam norėtųsi.

Bet ne visur vienodai sąmokslo teorijomis tikima, ne visose šalyse jos plačiai paplitusios. Rodos, Lietuva yra iš tų šalių, kuriose tokiems dalykams dirva palankesnė?

- Sudėtinga įvertinti visuomenės imlumą tokio pobūdžio istorijoms. Greičiau galima pasakyti, kad per visą istoriją susidomėjimas jomis mažai tesikeičia. Visada visuotiniais ar vietinio masto sąmokslais buvo daugiau ar mažiau tikima, taip yra ir dabar. Pavyzdžiui, JAV nuolat cirkuliuoja „žinios“ apie valdžios susimokymą kontroliuoti visuomenę ir apie nepaprastą tokios kontrolės efektyvumą.

Taip pat ten yra nemažai tikinčių, kad Rugsėjo 11-oji – tos pačios JAV valdžios darbas.

Čia įdomus dalykas: vienos sąmokslo teorijos gyvuoja šimtmečius, o kitos atsiranda kaip aktualijos ir po kiek laiko pamirštamos. Pirmosios dažniausiai būna mistinio pobūdžio, o pastarosios – technologinio. Mistinėmis teorijomis tikima nė nebandant gilintis į jų realumą, o technologinės dažniausiai apipinamos galybe vadinamųjų faktų. Tiesa, absoliučios daugumos tų „įrodymų“ mes negalime patikrinti, tad ir šiuo atveju lieka tik pasirinkti, kuriais jų tikėsime.

Apie nemažos visuomenės dalies polinkį tikėti antgamtiniais reiškiniais arba sąmokslais galima spręsti iš to, kaip žmonės priima visokius burtininkus ir aiškiaregius. Kitaip nei pas mus, sunku įsivaizduoti Kašpirovskio tipo veikėjų sėkmę kur nors Šveicarijoje ar Norvegijoje. Jeigu lyginsime Lietuvą su ta pačia Šveicarija, tai matysime, kad ten ir aukštesnė bendroji kultūra, ir didesnis žmonių pasitikėjimas vieni kitais, ir didesnis visuomenės pasitikėjimas savo valdžia. Ar ne čia ir slypi vienas atsakymų, kodėl vienur sąmokslo teorijos labiau paplitusios, o kitur jomis domimasi kur kas menkiau?

Ryšys čia tikrai yra. Štai Rusijoje plačiai aptarinėjamas galimas noo virusų egzistavimas. Priminsiu, kad čia galvoje turima neva valdžios kruopščiai slepiama žmogaus smegenų programavimo technologija. Atseit Rusijos valdžia skleidžia noo virusus ir jais apkrėstus žmones valdo, kaip jai reikia. O kokie per visą Rusijos istoriją buvo jos vadovų ir žmonių santykiai? Buvo daug tikėjimo ir beveik jokio pasitikėjimo. Ir dar – žmonės ten niekada nesijautė saugūs. Lygiai kaip ir visos posovietinės erdvės visuomenėje. Todėl būtent čia Kašpirovskis ir buvo toks populiarus. Dabar padėtis keičiasi ir Lietuvoje jau daug mažiau publikos sutraukia visokie televiziniai kerėtojai, o Rusijoje tokios laidos dar labai populiarios. Gal tai reiškia, kad per pastaruosius dvidešimt metų mūsų visuomenė nusikratė kai kurių kompleksų?

Gal ir nusikratė, tačiau sąmokslo teorijų mums tikrai netrūksta.

Galima būtų vardyti ir vardyti: „Snoro“ bankrotas, valstybininkai–visuomenininkai, pedofilai–kedofilai, žydai, masonai…

Be jau čia minėtų tokio įtikėjimo visur egzistuojančiais sąmokslais priežasčių, matyt, reikėtų paminėti ir dar vieną, gal pačią svarbiausią – psichologinį nemažos dalies žmonių nusiteikimą visur įžvelgti piktus kitų kėslus ir niekur nematyti geros valios.

Įdomiausia, kad tikintieji juoduoju pasaulio raidos scenarijumi visuomet mano esą gėrio pusėje, o juos nuolat atakuoja piktosios jėgos, priešai. Taip pasaulis nejučia sudėstomas į pačią paprasčiausią schemą, paaiškinančią daugelį žmonių nelaimių ir nesėkmių. Tik svarbu nepamiršti, kad suinteresuotos grupės tokias žmonių nuostatas iš tiesų gali nesunkiai panaudoti siekdamos savo tikslų. Vertindami sąmokslo teorijų paplitimo vienoje ar kitoje visuomenėje mastą turime atsižvelgti ir į patį paprasčiausią verslo interesą gauti pelno iš manipuliavimo tariamomis paslaptimis. Kai kur ir politikai nevengia mobilizuoti savo elektoratą kviesdami aplink juos susitelkti kovai su prasimanytais priešais.

Imkime Dano Browno „Da Vinčio kodą”: milijoniniai tiražai dešimtimis kalbų, pakartotiniai leidimai, filmai, komiksai… Rinkodara beveik tobula ir sunku jai atsispirti. Pelnas milžiniškas. Arba nuolatinė Kremliaus propaganda apie neva Rusiją pavergti susiruošusius Vakarus, apie tam tikrą sąmokslą prieš pasaulio dvasingumo centrą.

Nepasiduoti gudriai rinkodarai arba grubiai propagandai padeda išsilavinimas. Tačiau yra tokių sąmokslo teorijų, kurios perduodamos iš kartos į kartą ir tam tikrų žmonių grupių net nebekvestionuojamos. Galima sakyti, jos virsta nepajudinamais mitais, o prieš mitus nebeveikia jokie argumentai.

Daugelio tokių mitų kilmės dažnas nebegali atsekti, tačiau nė vienas jų neatsirado iš nieko. Mūsų laikais mitai taip pat randasi. Ir taip pat ne iš nieko. Imkime odiozinio veikėjo frazę „savi šaudė į savus”. Mūsų akyse rezgama sąmokslo teorija, kuri ilgainiui gali virsti nepajudinamu mitu.

Man tokios pastangos labai primena sovietiniais laikais KGB taikytą „aktyvių priemonių“ metodą. Yra dokumentai, iš kurių matyti, kad prieš keletą dešimtmečių KGB labai kryptingai dirbo skleisdama mitą, jog AIDS virusas Trečiojo pasaulio šalyse buvo išplatintas Vakarų valstybių slaptųjų tarnybų iniciatyva. Prieš dvidešimt metų Rusijoje buvo pradėta sistemingai skleisti informacija apie Baltijos šalių nacionalistų snaiperius. Vėliau smarkiai padirbėta skleidžiant „informaciją“ apie „baltąsias pėdkelnes“, Baltijos šalių snaiperes Čečėnijoje. Dabar štai – „teorija“, kad Sąjūdžio snaiperiai „darbavosi“ ir prie Televizijos bokšto Vilniuje. Norintiesiems tuo tikėti išeina gana „logiška“ istorija. Dabar reikia tik palaukti, kol nurims aistros, kol ir tuometinių įvykių, ir dabartinių insinuacijų detalės bus pamirštos, kad būtų galima tokią istorinių įvykių versiją, jog „savi šaudė į savus“, pateikti kaip neva visiškai tikrą ir ne kartą įrodytą.

O tuomet jau viskas stoja į savo vietas: dabartinės Lietuvos valdžia – tai tie patys Sąjūdžio laikų sąmokslininkai, susimokę užgrobti valdžią ir visaip engti paprastus žmones.

Tokio mito auginimą aš ir suprantu kaip aiškų „aktyvių priemonių“ tikslą įdiegti žmonėms „įsitikinimą“, kad mūsų valstybė yra nevykusi, o visuomenė nori visai ko kito, nei oficialiai skelbiama.

Dirva tokiam įsitikinimui, reikia pripažinti, palanki, nes perša patį paprasčiausią atsakymą, kodėl aplink tiek daug vargstančių. O jeigu kalbėtume, kad mūsų valdžioje – ne gudrūs sąmokslininkai, o šalį valdyti nepasirengę mėgėjai, darantys daug klaidų, tai tuomet reikėtų ir šiokio tokio mūsų išmanymo tas klaidas parodyti. Bet toks kelias daugeliui pernelyg sudėtingas. Geriau kanalizuoti savo pyktį su kaimynais aptarinėjant valdžios sąmokslus. 

Tuo labiau kad į tokią išpurentą dirvą yra kam sėti. Reikia suvokti, kad ne kokie sąmokslininkai, o tam tikrų tarnybų profesionalai niekada nepraleidžia progų pasinaudoti žmonių nepasitenkinimu ar laiku apčiuoptomis esminėmis visuomenės problemomis.

Laiku apčiuoptomis, vadinasi, dar visuomenėje plačiau kvalifikuotai neaptartomis. Kol valdžia ar intelektualai tyli, galima sėkmingai paskleisti prasimanymus. Ir pabandyk vėliau juos paneigti… Išeitų, tinkamiausias vaistas nuo piktų fantazijų – laiku pateikiama objektyvi informacija ir viešos diskusijos. Valdžia tuo turėtų rūpintis nė kiek ne mažiau nei žiniasklaida. Gal „Snoro“ atveju valdžia diskusijų ir neturi skatinti, tačiau tinkamai apie padėtį informuoti visuomenę – privalo. Deja, ne visada tokias pastangas matome.

Žinoma. Juk nei valdžia, nei visuomenė iš nepagrįstų spekuliacijų ne tik neturi jokios naudos, bet ir patiria nemenką žalą. Valdžia praranda ir taip jau menką piliečių pasitikėjimą, o žmonės jaučiasi vis labiau sutrikę ir nesaugūs. O visi drauge prarandame tikėjimą savo jėgomis ir nebematome perspektyvų… ir vis labiau linkstame tikėti sąmokslo teorijomis. Visiems pravartu paskaityti Umberto Eko „Fuko švytuoklę“, kad pamatytų, koks pražūtingas gali būti įtikėjimas fantazijomis. Ir, pridėsiu, atpirkimo ožių paieškos. Turiu galvoje ne tik paprastus žmones, bet ir valdžią. Politikai patiria gal net didesnes pagundas tų atpirkimo ožių ieškoti arba skelbtis juos jau radus, o jiems to reikėtų ypač vengti. Toks kelias pilnas užprogramuotų pavojų ir dar labiau didina visuomenės susipriešinimą.

Atgimimas“

www.delfi.lt

Nuotraukose:

1. Sausio 13-oji

2. Dr. N. Maliukevičius (K. Čachovskio nuotr.)

Sausio 13-oji , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra