Mykolui Firkovičiui (1924–2000) atminti

Autorius: Data: 2020-10-13 , 18:48 Spausdinti

Mykolui Firkovičiui (1924–2000) atminti

Mykolas Firkovičius kenesoje. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Dr. Halina Kobeckaitė, www.voruta.lt

Šių metų spalio 12 d. sukanka 20 metų, kai užgeso Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus gyvybė (1924–2000). Atrodo, taip neseniai visi buvome kartu, o štai jau dvidešimt metų, kai netekome šio vieno šviesiausių Lietuvos karaimų bendruomenės narių, aktyvaus visuomenės veikėjo, karaimų istorinės atminties saugotojo, gimtosios kalbos puoselėtojo. Epitetų, apibūdinančių patį Mykolą Firkovičių ir jo veiklą, gali būti daug, ir jų niekada nebus per daug, nes jo veiklos spektras buvo labai platus ir niekaip nesutelpa į vieną kurią nors rūšį.

Ryškiausiai Mykolo Firkovičiaus kaip dvasininko ir karaimų dvasinio palikimo saugotojo bei puoselėtojo savybės atsiskleidė prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui ir vėliau – atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kai jau buvo galima atvirai kalbėti apie tautinių mažumų kultūrą, jos praradimus sovietmečiu ir būtinumą ją atkurti. Į šį darbą Mykolas ir pasinėrė stačia galva, remdamasis turimu paveldu, kurį nuo visiško sunaikinimo dar sovietmečiu neoficialiai ir beveik pogrindžio sąlygomis, aukodamas tam savo laisvalaikį, gelbėjo pats Mykolas.

Augdamas labai religingoje, pareigingoje ir darbščioje šeimoje, kurios galva – Josifas Firkovičius (1895–1939) tarpukariu buvo Trakų bendruomenės pirmininko pavaduotojas ir iždininkas, o jo brolis – Simonas Firkovičius (1897–1982) nuo 1920 metų buvo Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas ir Dvasinės valdybos pirmininko pavaduotojas, karaimų kalbos ir religijos mokytojas, pokariu – didžiausias bendruomenės autoritetas, Mykolas nuo mažens ne tik puikiai išmoko gimtąją kalbą, bet ir įsisavino pagrindinius karaimų tikėjimo ir doros principus. Abiejų šeimų vaikai nuo pat kūdikystės augo kartu ypatingoje dvasinėje aplinkoje ir matė tėvų pastangas palaikyti karaimų tautinį tapatumą. Karaimų gatvėje, kurioje jie augo, koncentravosi bendruomenės kultūrinis, ūkinis ir religinis gyvenimas. Yra dar žmonių, prisimenančių, kad po pamaldų kenesoje visi susirinkdavo pas Firkovičius, ir senelis mokė vaikus giedoti giesmes, deklamuoti karaimiškus eilėraščius.

Halina Kobeckaitė ir Mykolas Firkovičius, 1991 m. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Mykolas anksti suprato, kad jei įvairialypis karaimų kultūros dvasinis paveldas, sukauptas per amžius, nebus užfiksuotas, kol dar gyvi žmonės, autentiškai jį išsaugoję ir prisimeną, Lietuvos karaimų bendruomenės laukia liūdnas likimas. Juolab, kad po Antrojo pasaulinio karo įsigaliojusi oficialioji sovietinė ideologija tokiai baigčiai buvo labai palanki.

Jau ne kartą „Trakų žemės“ puslapiuose esu rašiusi apie Mykolo Firkovičiaus bendruomenės labui atliktus darbus, apie svarų jo indėlį restauruojant Vilniaus ir Trakų kenesas, atgaunant nacionalizuotą karaimų bendruomenės turtą, atgaivinant pamaldas kenesose, mokant jaunąją kartą karaimų kalbos, rengiant spaudai pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį ir atskirų Biblijos dalių vertimų į karaimų kalbą leidinius. Jis taip pat sudarė ir išleido du Karaimų maldynus, skirtus pamaldoms kenesoje ir įvairioms apeigoms namuose. Tai unikalūs darbai, leidžiantys šiandien susirinkusiesiems kenesoje maldininkams aktyviai dalyvauti pamaldose.

Per paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų, nepaisydamas retkarčiais šlubuojančios sveikatos ir didžiulio užimtumo, Mykolas Firkovičius parengė ir išleido devynias labai rimto turinio knygas karaimų kalba, sudarė ir taip pat išleido karaimų religinių apeigų kalendorių nuo 2000 iki 2053 m. Visi šie leidiniai gerai žinomi ne tik Lietuvos karaimų bendruomenei, bet ir mūsų tautiečiams Kryme, Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje.

Karina Firkavičiūtė su tėčiu Mykolu Firkovičiumi, 1993 m. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Priėjusi prie dar vis iki galo nesutvarkyto Mykolo Firkovičiaus archyvo, kaskart randu ką nors nauja. Šį kartą mano dėmesį patraukė aplankas, pavadintas „Mano paskaitos ir straipsniai“. Kas gi tame aplanke?

Sukaupti šiame aplanke rankraščiai atskleidžia dar vieną Mykolo Firkovičiaus veiklos sritį – per visą jau nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, kurį jam teko gyventi, jis atstovavo karaimų bendruomenei įvairiuose renginiuose, konferencijose, simpoziumuose, ir bevei visur skaitė pranešimus. Šitame aplanke radau kelių konferencijų programas ir Mykolo pastabas kone ties kiekvieno kalbėtojo pavarde. Čia taip pat yra kelių Mykolo rašytų straipsnių į įvairius leidinius juodraščiai, bet įdomiausią dalį sudaro jo specialių religijos pamokų rankraščiai, kuriuose labai ryškiai atsispindi jo paties gyvenimo ir tikėjimo suformuotos nuostatos bei siekiai.

Puikiai žinodamas, kad jaunoji karta beveik nemoka gimtosios karaimų kalbos ir kad dėl objektyvių priežasčių ji neturėjo galimybės nei lankytis pamaldose (nes jų tiesiog nebuvo), nei mokytis religijos (nes niekas jos nemokė), jis jautė pareigą imtis darbo ir mėginti užpildyti šią spragą. Tuo tikslu jis ir parengė kelias paskaitas apie vieną pagrindinių karaimų religijos ramsčių ir etinių normų kodeksą – Dekalogą, t.y. Dešimt Dievo įsakymų, apie karaimų istorinę kilmę ir religiją apskritai. Kadangi pamaldos kenesoje vyksta karaimų kalba, aiškindamas kelių populiariausių giesmių turinį, jis taip pat aiškino ir kalbos ypatybes, mokė kirčiavimo, teisingo priebalsių ir balsių tarimo ir giesmių melodijos. Šios paskaitos buvo numatytos skaityti dviems skirtingoms auditorijoms – vienos, bendresnio pobūdžio, buvo skirtos visai bendruomenei, o kitos, labiau specifinės, – vyrams ir vaikinams, kurie ateityje galėtų vadovauti pamaldoms. Taip Mykolas Firkovičius buvo numatęs ruošti būsimų dvasininkų ar skaitovų, galinčių ateityje vadovauti pamaldoms kenesoje, pamainą. Pastarosios paskaitos ruoštos 2000 metų sausio mėn. Deja, nei pats Mykolas, nei niekas iš aplinkinių tuo metu net nenujautė, kad ta jaunoji pamaina netrukus iš tikrųjų turės stoti prie altoriaus ir tikriausiai apgailestaus, kad pamokų spėta parengti tiek mažai. Tų pačių metų spalio mėn. Mykolas amžiams užmerkė akis…

Mykolas Firkovičius ir T. Lavrinovič kieliašmiak metu, 1996 m. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Kalbėdamas su jaunosios kartos atstovais Mykolas Firkovičius ypač daug dėmesio skyrė moralinėms karaimo savybėms. Jis nuolat mėgo cituoti Patarlių knygos žodžius, kad „Dievobaimingumas yra išminties pradžia“ ir pabrėždavo, kad kuklumas bei pagarba kitam – vienos iš esminių karaimų charakterio dorybių, garantavusių ir išlikimą, ir garbingą vietą tarp kitataučių, kurių aplinkoje karaimai Lietuvoje visados gyveno. Turbūt ne veltui jis savo jauniesiems mokiniams išvertė į lietuvių ir rusų kalbas „Tėvo pamokymų laišką sūnui“ (Atasynyn ügiuť bitigi uvluna. – Karaj koltchalary, p. 86–91), kurio tekstas karaimų kalba buvo jo rastas senuosiuose rankraščiuose ir pirmą kartą paskelbtas Kasdienių karaimų maldų (Karaj koltchalary) knygutėje, jo paties sudarytoje ir išleistoje 1993 m. Šios maldaknygės Pabaigos žodyje Mykolas Firkovičius rašo, kad šis tekstas, kaip ir kiti, čia spausdinti pirmą kartą, „buvo sukurti karaimų šviesuolių, išsilavinusių dvasiškių, filosofų, mokytojų. Tomis maldomis mūsų dievobaimingi tėvai ir protėviai kasdien šlovindavo visagalį Dievą – Tienri“( Karaj koltchalary, p.121).

Pagrindinė mintis, kurią tėvas perduoda savo sūnui – nebūti pasipūtusiam, neniekinti kitų, kalbėti su visais ramiai ir mandagiai, nežeminant jų orumo ir nepamirštant, kad ir pats gali būti kuo nors nusidėjęs. „Jei kalbi su žmogumi, – sako tėvas sūnui, – tvardyk pyktį, nes pyktis veda prie nuodėmės, ir kiekvienas susierzinęs yra pragaro dvasių valdomas. O kai išsivaduosi iš pykčio, tapsi kuklus, ir tik kuklumas yra geriausias elgesio būdas. Jei elgsies kukliai, dieviškasis įkvėpimas aplankys tave, ir tu pajusi Dievo apvaizdos spindesį ir jos galybę. Apgalvok savo žodžius prieš ištardamas juos. Skaityk Šventąjį Raštą, išnagrinėk ir apmąstyk, ką perskaitei, pagalvok, kaip gali įvykdyti tai, kas ten parašyta. Ir taip elkis visais atvejais kiekvieną dieną, ir tada netapsi nuodėmingas. Tokiu būdu bus teisingi tavo žodžiai, o maldos bus tyros ir sąžiningos ir bus Dievui priimtinos.“

Karaimų bendruomenės atstovai su Turkijos prezidentu Suleimanu Demireliu. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Baigęs pamokymus, kurie, beje, užima net tris knygos puslapius, Tėvas pataria sūnui skaityti šį laišką kas savaitę, kad nepamirštų jo teiginių ir jais sektų, taip užsitikrindamas Dievo palaimą, žmonių pagarbą ir sėkmę savo darbuose.

Pats Mykolas savo gyvenime tikrai vadovavosi šiais anoniminio Tėvo nurodymais ir niekada nesipuikavo nei savo žiniomis, nei padėtimi. Jis dirbo labai daug, bet niekada nesigyrė, suvokdamas likimo jam skirtą istorinę misiją – paviešinti ir perduoti kitoms kartoms tai, ką žinau, sugebu ir moku. Ne pinigai jam rūpėjo, ne uždarbis, ne nauda ar savęs demonstravimas, o kilnus, nesavanaudiškas pareigos savo tautai suvokimas. Nei už vyresniojo dvasininko atliekamas funkcijas, nei už savo leidybinį darbą jis negavo nė cento.

Mykolas Firkovičius su Alma Adamkiene Ankaroje, 1999 m. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Žinoma, jam būdavo malonu, jei kas padėkodavo, ir to jam pakakdavo, nes labiausiai jam rūpėjo bendruomenė – jos dvasinės vertybės ir moralinės nuostatos. Mykolo paskaitos apie šį „Tėvo pamokymų laišką sūnui“ pabaigoje radau tokius žodžius, kurie, mano galva, išreiškia esminius jo paties gyvenimo principus ir siekius:

„Nepaisant to, kad šiandien laiko prasme esame gana smarkiai nutolę nuo savo istorinių šaknų, įsigilinę į čia paminėtas karaimų moralines ir dvasines nuostatas, turime pripažinti, kad ir šiandien, kaip ir viduramžiais ar dar anksčiau, šie klausimai yra aktualūs. Ir šiandien pasaulyje matome karus, atvirus ar slaptus pykčio protrūkius, atvirus ar slaptus kivirčus tarp atskirų asmenų ar kompanijų, siekiančių lobių ar valdžios. Todėl mes, tikime Dievą ar ne (ko mus mokė per pastaruosius penkiasdešimt metų), privalome gerbti savo dvasinio palikimo vertybes, nagrinėti, tyrinėti, analizuoti tą palikimą ir neatmesti gerų, protingų pamokymų, o priešingai – ieškoti juose gyvenimo tiesos ir atramos.

Atkreipkime dėmesį, kad žmogus, esantis galingas savo techniniais pasiekimais, sugebantis vieno mygtuko paspaudimu sugriauti milžinišką miestą ir sunaikinti milijonus gyvybių, tuo pačiu yra ir labai silpnas, nuo staigaus nervinio sutrikimo galintis prarasti protą arba numirti nuo menkiausios musės įkandimo. Tik visagalio Dievo skirta duoti žmogui protą ir palaimą, kad dorai gyvendamas, sąžiningai elgdamasis paliktų šioje žemėje gražius pėdsakus.

Iš kairės – prof. T. Kocaoglu, Halina Kobeckaitė, Mykolas Firkovičius ir totorių bibliofilas Otar Stambule, 1999 m. H.Kobeckaitės asmeninio  archyvo nuotr.

Pastarieji pamokymai, išminčių įspėjimai ir nurodymai, jei jų laikysimės, jais seksime, gali mums atnešti tik gėrį. Todėl verta juos prisiminti, nes būtent per juos, per tuos gražius ir įkvepiančius žodžius, mus pasiekia šventa mūsų protėvių dvasia, pašaukta mus saugoti šioje žemėje!“

Skaitydama Mykolo Firkovičiaus ruoštų paskaitų rankraštinius tekstus dar kartą įsitikinu, kad jo tikėjimas Visagaliu Dievu buvo giluminis, plaukiantis iš širdies. Jis nuoširdžiai troško, kad jaunuomenė įsiklausytų į tuos protėvių žodžius, o

įsiklausiusi taip ir elgtųsi. Čia ir atsiskleidė vienas svarbus, bet viešai nedeklaruotas Mykolo Firkovičiaus bruožas: dvasininko pareigos buvo tikrasis jo pašaukimas, nors jo profesinė veikla buvo susijusi su inžinerinėmis statybos konstrukcijomis ir jų projektavimu. Be galo gaila, kad oficialiai Lietuvos karaimų bendruomenės vyresniojo dvasininko pareigas Mykolas Firkovičius ėjo tik aštuonerius metus, nors neoficialiai šiam pašaukimui tarnavo visą savo gyvenimą. Tuo ir nusipelnė šlovės ir pagarbos visose karaimų bendruomenėse.

Teneišblėsta jo šviesus atminimas ateinančiose kartose ir tespindi jo šviesi žvaigždė amžinybėje.

Karaimika Lietuva Naujienos Trakai , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra