Mykolas Giedraitis. Kraterio pakraštys (Crater‘s Edge) atsiminimų rankraštis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ištrauka iš 5–ojo skyriaus „Nikolajevka“, p. 147–150
 
Masinė balandžio 13–osios deportacija – dar vienas sklandžiai įvykdytas tarptautinio gangsterizmo aktas. Nurodytą dieną net keli šimtai gyvulinių traukinių unisonu ėmė riedėti į rytus, veždami trečdalį milijono senolių, moterų ir vaikų pasitikti savo likimo. Rašydamas šiuos žodžius 2001 m. spalį sunkiai galiu išvengti palyginimų su rugsėjo 11–osios Manhetenu. Tik sovietinis 1940 m. variantas numatė ne tūkstančių, o šimtų tūkstančių nekaltų žmonių sunaikinimą.
 
Rytų Lenkijos integravimo į Sovietų Sąjungą greitis buvo lygiai toks pat įspūdingas. Jau už 50 kilometrų į rytus nuo Slonimo pamatėme, kad geležinkelio bėgiai pritaikyti prie sovietinės plačios vėžės ir gyvulinis traukinys jau laukia mūsų Baranovičių stotyje. Traukinys buvo visai toks pat, kaip ir tas, kuriuo iki šiol važiavome, su vieninteliu patobulinimu: grindyse buvo angos gamtiniams reikalams atlikti.. Du traukiniai stovėjo greta vienas kito ir žmones iš kiekvieno vagono tiesiog pervarė per bėgius. Dauguma iš mūsų pešėsi dėl vietų ant vagono grindų, manau, jie tikėjosi, kad susigrūdus, bus šilčiau. Mano motina pasielgė priešingai: ji mums keturiems užėmė viršutinę vietą prie mažyčio langelio. Nors ten buvo šalta, bet oras geresnis ir vietos daugiau. Šalia mūsų įsitaisė trijų žmonių šeima – Naumovičiai. Šeimos galva jau sėdėjo kalėjime, kai jo žmona, švelnioji ponia Nadzia su paaugle dukra Zosia buvo suimtos. Sūnus Vladekas, geležinkelininkas, buvo išvykęs darbo reikalais, namo grįžo tik dieną prieš, tad nebuvo įtrauktas „į sąrašą“. Bet jis primygtinai norėjo dalytis tuo pačiu likimu, kaip ir jo šeimos moterys – įspūdingas sūnaus ir brolio pareigos jausmo pasireiškimas. Kiti žmonės apačioje, kuriuos aš prisimenu, buvo ponia Bazilevska su gitara, labai senas rabinas, kuris pasinėręs į maldą atrodė visiškai abejingas aplinkai, ir žydų berniukas, nepaliaujamai – veltui reikalavęs kogelemogele mit monchkes – plakto kiaušinio trynio su cukrumi.
 
Mūsų kampelyje man leido užimti „vietą prie lango“, tad galėjau stebėti išorinį pasaulį. Ties maža Neharelajės stotele – senąja siena tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos – mes įvažiavome į Proletariato Tėvynę, kuri iš karto padarė man siaubingo neturto įspūdį. Prieškario Lenkijos pasienis, palyginus, atrodė linksmas, tvarkingas, na gal šiek tiek kuklus. Balandžio 15–ąją pasiekėme Minsko, Sovietinės Baltarusijos sostinės, centrinę stotį. Priemiesčiai buvo smarkiai apgriauti. Stotyje buvo pilna kitų gyvulinių traukinių su tremtiniais. Kai sargybiniai pašaukė savanorius atnešti vandens, mūsų vagono vardu pasiūliau savo paslaugas. Tai suteikė man galimybę prasimankštinti ir truputį apsižiūrėti. Žinojau, kad mano tėvas kalinamas Minske, tai paklausiau sargybinių, kur kalėjimas. Jie parodė į didžiulę tvirtovę, metančią šešėlį virš stoties. Kažkas paaiškino, kad tai buvusi Sapiegų pilis – Sapiegų iš Derečino. Supratau, kad mes su tėvu akimirkai priartėjome vienas prie kito vos per kelis šimtus metrų. Jam taip ir nebuvo lemta sužinoti, kad žmona su vaikais pravažiavo taip arti paskutinio jo kalėjimo sienų.
 
Antrą dienos pusę traukinys vėl išjudėjo į Rytus, vis dar tebevažiuodamas buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorija. Prilipęs prie savo stebėjimo posto, sugebėjau iššifruoti pavadinimus, taip gerai pažįstamus Senkevičiaus trilogijos skaitytojams. Riedėjome per Borisovą iki Oršos, kur 1514 m. LDK kariuomenė sustabdė Maskvos plėtrą į Vakarus… Balandžio 17–ąją pasiekėme Smolensko miestą. Ši vietovė mums, Lobzovo Giedraičiams, svarbi, nes būtent čia XVII a. buvo sutvirtinti giminės ryšiai su Polubinskiais. Mums buvo keista, kad traukinys nestojo Smolensko stotyje. Šiandien šios skubos priežastys, žinoma, yra aiškios.
 
Prieš atvykstant į Smolenską pravažiavome mažą Chatynės stotelę, kuri yra apie šešiolika mylių nuo miesto į vakarus. Iš karto po to tik per 2 kilometrus priartėjome prie Kozogorų miško. Būtent tą dieną, balandžio 17–ąją, 1940 m. šis miškas buvo masinės 420 lenkų karininkų egzekucijos liudininkas. Tos dienos įvykiai toli gražu nebuvo vienkartinis barbariškumo protrūkis. Tarp balandžio 4–osios ir gegužės 12–osios dvidešimt Raudonosios armijos į nelaisvę paimtų lenkų karininkų grupių – iš viso 4 143 žmonės – buvo atvežti iš karo belaisvių stovyklos Kozelske, netoli Kalugos, į Kozogorų mišką. Čia kalinius atitempė prie bendro kapo duobės pakraščio ir patyręs NKVD karininkas šaudė juos į pakaušį. Pasaulyje šis pasibaisėtinas nusikaltimas šiandien žinomas kaip Chatynės miško žudynės. Panašios žudymo akcijos, pareikalavusios dar dešimties su puse tūkstančių aukų gyvybių, buvo įvykdytos Charkove ir Mednojės kaimelyje netoli Tverės. Taip buvo sunaikintas lenkų tautos žiedas, taip Sovietų Sąjungos Centro Komitetas ir jo generalinis sekretorius Josifas Džiugašvilis, taip pat žinomas kaip Stalinas, atkeršijo kariuomenei, kuri 1920 m. vasarą sustabdė sovietų agresiją Vakarų Europoje.
Šias detales sužinojau iš knygos „Chatynės nusikaltimas“ („Zbrodnia Katyńska“, London, 1962, trečias leidimas). Knygoje pasakojama, kaip visą 1940 m. balandį Smolensko geležinkelio stotis buvo pilna vagonų su mirčiai pasmerktais lenkų karininkais. Nenuostabu, kad sovietų valdžia nusprendė, kad protingiau būtų neleisti lenkų tremtiniams pamatyti savo akimis tiesioginius šio bjauraus nusikaltimo įrodymus.
Už Smolensko įvažiavome į istorinės Maskvos žemes. Geografiniai pavadinimai buvo man nebepažįstami, o kaimai už lango visi panašiai apgriuvę, nebenorėjau žiūrėti pro grotuotą langelį. Pastebėjau, kad visi kiti vagone nutilo dar anksčiau už mane. Nervinė energija išseko, įsigalėjo gynybinis pasyvumas – gerai išbandyta išgyvenimo formulė. Štai kokiais žodžiais po trejų metų, būdamas keturiolikos, aprašiau tą savo kelionę lenkų emigracinės valdžios institucijų Teherane prašymu: „Dvi savaites keliavome krovininiais vagonais (pritaikytais gyvulių ir žmonių transportui M. G.). Kiekviename vagone buvo apie 40 žmonių. Stotyse mūsų į lauką neišleisdavo. Per sustojimus mus apsupdavo ginkluota sargyba. Kartais (kelionės metu) mums duodavo vadinamąją „sriubą“ arba „košę“. Vieną sykį per dieną budintieji iš kiekvieno vagono, lydimi ginkluotų sargybinių, atnešdavo vandens. Mūsų vagone žmonės kentėjo nuo nešvaros, oro stygiaus ir vietos trūkumo. Žmonės sirgo. Medicinos pagalbą sudarydavo jodas ir „valerijonas“ (raminantis vaistas). Kažkas, netekęs vilties, nusižudo (po kito traukinio ratais). Kiti išlieka abejingi. Meldžiamasi (kolektyviai) – kas rytą ir kas vakarą.“ Turiu pridurti, kad dalijo ir duoną, tiesa, tik du kartus! Kovojama už išgyvenimą buvo tik tiek, kad bandyta taupyti maistą (duoną ir kumpį), kurį geri Slanimo žmonės balandžio 13–ąją sugebėjo slapta perduoti į vagonus. Tai reikalavo geležinės disciplinos, nes nežinojome, kiek truks kelionė. Bet greitai paaiškėjo, kad mūsų padėtis gal kiek ir geresnė, negu žmonių, gyvenančių tose vietovėse. Kai kuriose stotyse badaujantys vaikai ir moterys prasiverždavo prie vagonų ir maldaudavo mūsų sušelpti juos maistu. Jaučiuosi priverstas oficialiai pažymėti, kad nemažai mūsiškių, tarp jų ir mano motina, rado širdyse pasiryžimo pasidalinti su nelaimingaisiais savo „geležiniais Slanimo racionais.“
 
Balandžio 22–ąją, ar panašiai, mes persikėlėme per galingą Volgą netoli Kuibyševo (dabar vėl Samara). Šis įvykis vėl pažadino manyje susidomėjimą išoriniu pasauliu. Netrukus atsiradome baškirų žemėje, ir mano dėmesį patraukė egzotiškai skambantis Ufos, Baškirijos pagrindinio miesto, pavadinimas. Mūsų „transporto vienetas“ laikėsi nuošaliau nuo Maskvos, ir šiandien, naudodamasis sovietų geležinkelių (apie 1940 m.) tinklo žemėlapiu, galiu pabandyti atkurti mūsų kelią tarp Smolensko ir Ufos. Esu gana tvirtai įsitikinęs, kad mes turėjome pravažiuoti per Viazmą, Kalugą, Tulą ir Penzą. Mūsų kelionės nuobodulį tik retkarčiais trumpam prablaškydavo susitikimai su kitais traukiniais, vežančiais tremtinius iš Lenkijos. Kai mūsų traukiniai stovėdavo greta atsarginiuose keliuose, mažai tegalėdavome vieni kitiems papasakoti naujienų. Bet vis tiek galėjome nors apsikeisti informacija apie mūsų suėmimo ir išvykimo į Sibirą punktus. Po kelių tokių susitikimų pradėjome įsivaizduoti didžiulį operacijos, kurios aukomis mes tapome, mastą ir suprasti, kiek daug buvo iškeldinta žmonių. Iš šių susitikimų spontaniškai gimė solidarumas tarp visų, jėga pervarytų per Rytų Europos lygumas neaiškaus likimo link.
 
Tačiau toks draugiškas bendravimas per langų grotas baigėsi dėl įvykio, kurio pasekmės buvo ir tragiškos, ir kartu gal kiek tragikomiškos. Dramatis persona buvo – taip, jūs atspėjote – mūsų putlioji gitaristė. Ji, nesupratusi, kad geriamojo vandens kibirai, skirti kitam traukiniui, pastatyti (labai neprotingai, turiu pasakyti) tiesiai po mūsų „tualeto“ anga, užsimanė pasinaudoti minėtais patogumais. Ir ką gi, nesant plovimo ir dezinfekavimo priemonių, šalia stovintis traukinys neteko savo brangiųjų ir neįkainojamųjų vandens atsargų. Jiems tai buvo siaubingas smūgis. Veltui vargšė gitaristė atsiprašinėjo. Kitas traukinys, šnekant perkeltine reikšme, atsuko mums nugarą, ir daugiau mes gandais nebesidalijome…
 
Po Ufos prasidėjo ilgas kopimas Uralo link. Niekada anksčiau nematęs tikrų kalnų, vėl, nepaisydamas šalto rytų vėjo, grįžau prie savo stebėjimo posto prie lango. Žinoma, Uralas negali susilyginti su snieguotomis Altajaus ar Elbruso kalnų virtinėmis, kurios šmėkštelėjo kiek vėliau. Bet užtat man padarė įspūdį žinios, gautos iš vieno mūsiškio tremtinio, kad mes, pasirodo, perkertame vieną iš didžiausių pasaulio aukso ir platinos šaltinių, net neminint tokių trivialių produktų, kaip geležies rūda ir nafta. Čeliabinskas, mūsų kitas sustojimas, buvo niūrus industrinis miestas, uoliai „pridedantis“ šių fantastiškų žemės resursų „vertę“ proletariato labui. Po Čeliabinsko ėmėme leistis Vakarų Sibiro lygumos link, balandžio 25–ąją (ar 26–ąją?) įvažiuodami į mūsų pirmą stambų Centrinės Azijos miestą. Ėmiausi jo pavadinimo – Kurgan – iššifravimo, paskui paskelbiau jį motinai. Tai ją paveikė tiesiog kaip elektrošokas. Ji tarė: „Kaip tik čia buvo ištremtas mano tėvas, o motina pas jį atvažiavo…“
 
Balandžio 27–ąją pasiekėme mažą Petuchovo stotelę, apie 200 kilometrų už Kurgano ir 3 000 kilometrų į rytus nuo Slanimo. Čia mums liepė išlipti iš traukinio ir įsitaisyti ant žemės šalia bėgių. Pagaliau atvykome. Mūsų vagonui pasisekė. Kelionės metu nebuvo mirčių. Kitur, žinojau, jų buvo daug. Tokiais atvejais sovietų laidotuvių apeigos buvo paprastos. Du sargybiniai nustumdavo į šalį šeimą ir, pageidautina, traukiniui važiuojant, išmesdavo kūną iš vagono. Vaikui užtekdavo ir vieno sargybinio. Tie, kurie pasiekėme Petuchovą gyvi, gulėjome, susigrūdę, kad būtų šilčiau, po žvaigždėtu Sibiro dangumi. Ankstyvą rytą miegančių žmonių kūnus padengė šerkšnas, paslėpęs po savo kerinčiu blizgesiu mūsų kančias.
 
Iš anglų kalbos išvertė Ana Venclovienė
 
V. Kulikauskienės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Mykolo Giedraičio ekslibrisas
2. Savo vyro M. Giedraičio vardu pranešimą skaito Rosy Giedroyć
3. Oksfordo istorikas M. Giedraitis, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės
4. Eksponuojami leidiniai
 
Voruta. – 2009, spal. 17, nr. 20 (686), p. 13.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra