Mykolas Drunga. Dviejų tūkstančių metų paveldo valdymas – naujose rankose

Autorius: Data: 2013-03-16, 10:51 Spausdinti

Ar – ir kaip – pasikeis Katalikų Bažnyčios veidas, jai labai greitai išsirinkus Benedikto XVI įpėdinį? Žinoma, ankstyvieji atgarsiai pasaulio spaudoje ribojosi naujojo popiežiaus sukeltu pirmuoju įspūdžiu, bet kai kurie taip pat perteikė ir tai, ko iš jo tikimasi ar galima ir negalima  tikėtis.

Pasak Heidelbergo dienraščio „Rhein-Neckar-Zeitung“, „kardinolas Jorge Maria Bergoglio Romos Kurijos požiūriu kiek per kairus, Bažnyčios kritikų požiūriu kiek per senas, o politikos požiūriu – lotynų amerikiečio išrinkimas popiežiumi tiesiog sensacija.

Ir dar tokio, kuris kovoja su skurdu tiek pat, kiek ir su korupcija, ir kuris limuziną su vairuotoju iškeitė į Buenos Airių autobusus ir metro – tokio tai iš tiesų niekas nesitikėjo“, – rašė Reino krašto dienraštis.

Daugybė laikraščių pabrėžė naujojo popiežiaus pasirinkto vardo reikšmę. Štai seniausio Vokietijos miesto Tryro dienraštis „Volksfreund“ pažymėjo, jog „šv. Pranciškus Asyžietis, kilęs iš pasiturinčios šeimos, savo gyvenimą turtuose iškeitė į gyvenimą neturte“.

 

Veimaro dienraščio „Thüringische Landeszeitung“ nuomone, „Katalikų Bažnyčia šiuo popiežiumi iš Argentinos sugrįš prie savo pirmykštės užduoties – tai įsipareigojimas pasaulio vargšams ir darbas jų naudai.

Juk tai yra žinia, kurią Jėzus žmonėms prieš daugiau nei du tūkstančius metų paliko – žinia, kuri dėl viso per praėjusius šimtmečius pasireiškusio Bažnyčios puikavimosi ir prabangos dažnai būdavo pamirštama“.

Drezdeno dienraštis „Sächsische“ rašė, jog „popiežius Pranciškus turi šią Bažnyčią pagaliau padaryti modernesnę, atviresnę pasauliui, labiau besidžiaugiančią gyvenimu. Ne tikėjimo turiniu, bet savo viešais pasireiškimais, gestais, kalba“.

Vakarinės Vokietijos laikraštis „Saarbrücker Zeitung“ nurodė, jog „savo tėvynėje vyskupas Bergoglio laikomas artimu žmonėms, drąsuoliu, besidominčiu gamtosaugos klausimais, taigi reformatoriumi.

Tačiau jis taip pat kovojo prieš homoseksualų vedybų įteisinimą ir šeimos klausimais laikosi stipriai konservatyvių pozicijų. Kitaip jis nebūtų gavęs daugumos balsų konklavoje, kurioje grynosios doktrinos saugotojai ženkliai geriau atstovaujami negu reformatoriai ir modernizuotojai“, – rašė Zarbriukeno laikraštis.

Miuncheno dienraštis „Süddeutsche“ teigė, jog „nors vis daugiau žmonių žvelgia į Romą, nes ten galima išvysti tokius savotiškai gražius paveikslus, tuo pačiu vis mažiau tikinčiųjų šita Roma seka, kadangi doktrinos, kurios Vatikane aukštinamos, prieštarauja jų gyvenimo patirčiai.

Užtatai žmonės greičiau tampa spektaklio žiūrovais nei išganingos misterijos tikinčiaisiais dalyviais. Iš Pranciškaus laukiama, kad jis darytų tai, ko perėjimui reikia – statytų tiltus į žmones“, – rašė Pietų Vokietijos dienraštis.

Pasak Niurnbergo dienraščio „Nürnberger Nachrichten“, „kaip naujas viršininkas Pranciškus turės Kuriją iššluoti geležine šluota – be gerai veikiančios centrinės Bažnyčios administracijos, be senosios Vatikano dvaro valstybės demontavimo jam nepasiseks įgyvendinti jokio proveržio“, – rašė Bavarijos miesto dienraštis.

Bet kokia turėtų būti to proveržio kryptis? Čia tarp eilinių katalikų vyrauja du gerokai skirtingi požiūriai. Vienam jų atstovauja Vokietijoje veikiantis reformų sąjūdis „Wir sind Kirche“ – „Mes esame Bažnyčia“, kuris jau nuo 1995 metų siekia patvarių ir esminių pokyčių Romos Katalikų Bažnyčioje.

Jo narį Christianą Weisnerį kalbino Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ bendradarbė Christine Watty. Ji suminėjo kai kuriuos to sąjūdžio siekius, kad Bažnyčioje broliai ir seserys, vyrai ir moterys būtų lygiateisiai, kad galėtų vienodai priimti kunigystę, laisvai pasirinkti celibatą arba jo nesirinkti.

Prie to Chr. Weisneris dar pridėjo apskritai seksualinės moralės klausimus – šeimos planavimą, tos pačios lyties asmenų gyvenimo partnerystę – tai klausimai, kuriais „tikimės, kad popiežius bus tikrai pasiruošęs klausytis Bažnyčios tautos balso, pasiruošęs pasižiūrėti, kurlink pasaulis eina, ir pats pasiruošęs žengti žingsnius“.

Ch. Weisnerio žodžiais, „Jono Pauliaus II-ojo ir Benedikto XVI-ojo pontifikatai pasižymėjo teologiniu siaurumu ir aš galiu tik viltis, kad Pranciškus į Katalikų Bažnyčią vėl grąžins daugiau platumo, nes Katalikų Bažnyčioje telpa gausybė teologinių įsivaizdavimų.

Ir labai tikiuosi, kad jis kaip jėzuitas vėl į Bažnyčia įleis šviežio oro, nes jėzuitai juk iš tiesų yra atviras ordinas“, – kalbėjo sąjūdžio „Mes esame Bažnyčia“ atstovas ir pridūrė:

„Norėčiau tik priminti, kad jėzuitas Klausas Mertesas buvo tas, kuris Kanizijaus kolegijoje pradėjo kalbėti apie seksualinį piktnaudžiavimą Vokietijoje. Taigi, iš jėzuitų sklinda labai daug kas pozityvaus, ir tikiuosi, kad poiežius tai tikrai suvoks.

Jis neveiks taip greitai, kaip mes visi norėtume, tačiau turėtume jam duoti galimybę! – teigė Ch. Weisneris.

Bet ar mes tikrai visi norėtume to, kad Bažnyčia priimtų visas siūlomas reformas? Tuo suabejojo dienraščio „Wall Street Journal“ apžvalgininkas James‘as Taranto, kuris pats sakėsi esąs ateistas, ne religinis tikintysis, tačiau nepalaikąs tokių nuomonių, kaip, pvz., žurnalo „New Yorker“ apžvalgininkės Jane Kramer.

O ta apgailestavo, kad, nors Romos Katalikų Bažnyčia turi naują popiežių, tačiau, deja, „dar negreit matysime kuniges moteris, vedusius dvasininkus  ar skyrybų, abortų, kontracepcijos priemonių draudimo panaikinimą.

Negreit sulauksime ir supratimo kelnes apsirengusioms vienuolėms, kurios eina į gatves, kad suteiktų maisto, muzikos ir paguodos vargšams. Negreit bus pripažinta, kad ir neatgailaujantys homseksualūs katalikai bei lesbietės katalikės turi galimybę pakliūti į dangų“.

James‘as Taranto stebėjosi, jog „Jane Kramer lyg ir nesupranta, kad krikščionybė kviečia visus atgailauti, o ne tik tuos su neįprastais seksualiniais skoniais“.

Anot J. Taranto, daugelis žurnalistų vadovaujasi prielaida, kad „Romos Katalikų Bažnyčia yra primityvi institucija, kurią reikia atnaujinti. Per pastaruosius 50 metų „apreikšta“, kad tarp vyrų ir moterų kaip ir nėra skirtumų, kad seksualinė laisvė – tai palaiminimas, kad homoseksualumas yra normalus ir kad celibatas yra iškrypimas. Šiuo metu taip galvoja visi blaiviai mąstantys žmonės“, – ironiškai rašė J. Taranto ir savo pastabas baigė taip:
„Katalikybė išsivystė per du tūkstančius metų, ir kokie bebūtų jos nepasisekimai ir trūkumai, ji šitiek laikėsi ir išsilaikė. Aišku, jei ją vertinsi pagal šiuolaikinio feminizmo ir seksualinio išsilaisvinimo ideologijas, ji atrodys ydinga.

Tačiau šitos madingos dogmos dar turi savo vertę įrodyti – ar žmogaus prigimčiai suprasti, ar ilgalaikiam visuomenės gyvavimui užtikrinti. Jų šalininkai laiko save rafinuotais, tačiau iš tiesų jie dažnai per siauro proto, o gal ir per bailūs, kad rimtai pasvarstytų apie kitos pasaulėžiūros priėmimą“.

Taip, gindamas Katalikų Bažnyčią, rašė netikintis dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbis James‘as Taranto.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra