Autorius: Voruta Data: 2013-03-30 , 11:02 Spausdinti

Paskutiniu metu užsienio spaudos apžvalgose daug rašėme apie Kiprą. Šįkart nukreipkime žvilgsnį truputį pietryčiau – į Šventąją Žemę. Šiuo metu, bent rengiant šią apžvalgą Didįjį penktadienį, ten nuostabiai ramu. Aišku, džiaukimės šv. Velykų viltimi. Tačiau politologas Robertas D. Kaplanas santykinei politinei ramybei randa žemiškesnių priežasčių.

Nors Sirijoje vis dar siaučia pilietinis karas, jis, rodos, neintensyvėja, nesiplečia, prie jo, galima sakyti, – bet tai skamba žiauriai, – beveik priprantama. Be to, – pridurtų cinikai, –  ko geresnio iš šio regiono dar galima tikėtis?

Svetainei „Stratfor“ skirtame straipsnyje „Izraelio įžvalgus cinizmas“  R. D. Kaplanas rašo, kad „nuo 1974 m. Izraelis turėjo tam tikrą nerašytą taikos sutartį su Sirijoje šeimininkaujančia Assadų šeima. Todėl egzistavo aiškios raudonos linijos, kurių abi pusės žinojo negalinčios peržengti. Taip pat galiojo ir tam tikras prognozuojamumas abiejose pusėse.

Užmirškite apie pakilią retoriką, reikalavimą keistis ambasadoriais ir kitas taikos susitarimus paprastai lydinčias puošmenas. Kas svarbu šiuo atveju buvo tai, jog abi šalys paisė ribų ir suvaržymų, užtat ir ginčijamoji siena tarp Sirijos ir Izraelio liko saugi.

Dar geriau, kadangi nebuvo oficialios taikos sutarties raštu, nė viena pusė neturėjo daryti nepatogių viešų ir strategiškai svarbių nuolaidų.

Izraelis, pvz., neprivalėjo atiduoti Golano aukštumų. O jei Sirija peržengtų raudoną liniją Libane arba siektų apsiginkluoti branduoliniu ginklu, tai Izraelis turėjo laisvas rankas ją nubausti tikslingais kariniais antpuoliais. Nebuvo taikos sutarties, kurią Izraeliui būtų reikėję pažeisti – o tai naudinga.

Aišku, sirijiečiai išplėtojo cheminių ginklų arsenalą ir prisikvietė iraniečių į savo šalį bei Libaną. Tačiau realiame pasaulyje ir atsižvelgiant į Sirijos režimo pobūdį, jokia oficiali sutartis tokiems dalykams tikriausia nebūtų pastojusi kelio. Netobulame nuogos jėgos pasaulyje Assadai bent jau buvo pusėtinai  pakenčiami.

Be to, jie musulmonų pasaulyje atstovavo mažumos sektai, alavitams. O tai neleido Sirijai tapti didesne ir daug galingesne radikalios, arabų sunitų valdomos Gazos versija. Kaip jau rašiau 1993 m. žurnale „Atlantic Monthly“, Sirija – ne valstybė, bet kunkuliuojantis sektantiškų ir etninių darinių pogrindis. Iš jo Assado šeima kada nors, tyliai palaikoma Izraelio saugumo tarnybų, galės pasitraukti per šalies šiaurės vakaruose esančią alavitišką mini valstybę.

Taigi Izraelis kelis dešimtmečius turėjo patogias aplinkybes tuo, kad jį supo stabilios arabiškos diktatūros. Izraelis galėjo save pristatyti kaip regiono vienintelė demokratija, tuo pačiu tykiai pasikliaudamas tokiais kaip Hosnis Mubarakas, Assadų klanas ir Hašemitų karaliai, kad užsitikrintų tvarką ir kuo mažesnį staigmenų kiekį.

O dabar diktatoriai griūva ir anarchija kyla. Kovoti su valstybinėmis armijomis, kokias buvo sukūrę diktatoriai, per 1948 m., 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. karus buvo paprasčiau nei kariauti dabar. Kadangi arabai iš tiesų niekada per daug nesikliovė savo nelabai gerai funkcionuojančiomis valstybėmis, jie ne visada labai gerai kovėsi ir valstybės suorganizuotuose daliniuose.

Kur kas didesnis iššūkis izraeliečiams – tokios kariaunos kaip „Hezbollah“ ir  „Hamas“ – žemesnio nei valstybės lygio, bet platesnės nei vienos valstybės apimties.  Anksčiau Izraelis galėdavo sunaikinti egiptietiškas oro pajėgas sausumoje ir išspręsti savo saugumo problemas pietuose.

Šiandien Izraeliui sprendimų nėra: tėra nevalstybinio lygio priešai, kurie užsislėpę savo civilinių gyventojų tankmėje tam, kad rengtų išpuolius prieš tavo  civilinius telkinius. Taigi niekad niekada nebus taikos, bus tik periodiniai karai, laimės atveju, pakankamai nedažni.

Artimieji rytai šiandien tau labai geri, jei esi žydas naujakurys Vakarų krante. Susiskaldymas palestiniečių gretose ir didėjanti anarchija arabų pasaulyje reiškia, kad galimybės teritorinėms nuolaidoms iš Izraelio pusės sumažėjo. Iš tiesų, Izraelio vienintelis pasirinkimas gali būti tik vienašališki pasitraukimai. O tai ko gero vienintelis dalykas, turis naujakuriams turėtų kelti rūpesčio.

Vis dėlto sionistų svajonė tebegyvuoja toliau. Jeruzalė ir didžiuma likusio Izraelio klesti. Lengvojo metro transportas ir pėsčiųjų takai Jeruzalę daro pilnesnę gyvybės nei bet kada anksčiau.

Arabai senamiestyje laikosi neblogai „žydiškojoje“ sienos pusėje, kur gyvenimo lygis ir kokybė daug aukštesni nei arabiškojoje pusėje. Taip, „siena“ yra ir šlykštybė moraline prasme, bet sykiu ir praktiškas sprendimas pakartotinių diplomatinių nesėkmių ir vis mažesnių diplomatinių galimybių amžiuje.

Jei aštuntojo dešimtmečio viduryje Izraelio karinės išlaidos siekė 28 procentus BVP, tai dabar jos svyruoja tarp 6 ir 8 procentų. Gyvenimas Izraelyje geras. Nedarbo lygis žemesnis nei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje, nepaisant didelių gyvenamojo ploto kaštų ir būtinybės reformuoti sveikatos apsaugos bei švietimo sistemas.

Galima argumentuoti, kad ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, taip niekinamas Vakaruose, ekonomikos reikalus tvarkė ne taip jau blogai.

O kaip su idealizmu? Kaip su geresniais, humaniškesniais Artimaisiasias Rytais?  Kaip su protingais ir talentingais valstybės vyrais, kurie periodiškai įžvelgia galimybių ten, kur kiti jų nemato? Ir kaip sustabdyti Izraelio slinkimą pusiau aparteidinės visuomenės link – visuomenės, kurioje izraeliečiai turi viršų prieš gausesnius arabus, o tai tikrai netarnauja Izraelio interesams?

Visa tai reikia turėti omenyje, to neužmiršti, ir už gerus dalykus nuolatos kovoti. Tačiau Artimieji Rytai ir toliau lieka nulinės sumos kautynių už fizinį išlikimą zona. Todėl tai vieta, kur visuomet bus naudos iš santykių su stipriais diktatoriais.

Atsižvelgiant į jų geografines aplinkybes, izraeliečiams galima atleisti jų ciniškumą“, – baigia savo rašinį strateginių studijų svetainėje „Stratfor“ politologas  Robertas D. Kaplanas.

Komentaras skaitytas per LRT radiją. 

Nuomonės, diskusijos, komentarai Izraelis, Mykolas Drunga