Mykolas Drunga. A. Sharonas – paskutinis didis Izraelio vyras?

Autorius: Voruta Data: 2014-01-15 , 12:50 Spausdinti

Užgeso Arielio Sharono gyvybė, pirmadienį jį palaidojo. Kadangi visa pasaulio spauda pripažino, kad jis buvo ir mylimas, ir nekenčiamas, ši pagrindinė mintis galėjo įvairiai atsispindėti gausybėje straipsnių, kurių kiekvienas išplėtojo ją savaip, sudėdamas skirtingus akcentus.

Venas būdingiausių apibendrinimų priklauso Potsdamo dienraščio „Märkische Oderzeitung“ vedamųjų autoriui. Anot jo, A. Sharonas „įkvėpė baimę ir neapykantą, meilę ir pagarbą. Kaip beveik joks kitas Izraelio politikas, jis stulbino ir šalininkus, ir priešininkus, o politikoje garsėjo neprognozuojamais smūgiais“.

„Taip, tai buvo karys, kuris, jei būtinai reikėjo, lipdavo per lavonus. Tačiau A. Sharonas taip pat buvo ir realistas, pakankamai protingas, kad mokytųsi iš klaidų ir gebėtų radikaliai persiorentuoti naujo požiūrio link – kitaip nei daugelis jo įpėdinių“, – rašė Potsdamo laikraštis.

Gretimame Berlyne leidžiamas nacionalinis dienraštis „Welt“ pažymėjo, jog „Arielis Sharonas ilgai laikėsi ekspansyvios ir agresyvios priekinės gynybos. Tačiau su laiku ir „buldozeris“ suprato, jog vien karinės jėgos negana. Teritorijų užkariautojas virto atsitraukimo administratoriumi“.

„Išėjimas iš Gazos 2005-aisiais – įstabiausia politinė transformacija Izraelio istorijoje. Ji patvirtino seną Artimųjų Rytų konflikto pamoką: dažniausiai tai buvę  griežtosios linijos šalininkai, kurie imasi žingsnių konfliktui išspręsti.

Neatmestina galimybė, jog kada nors ir Benjaminas Netanyahu savyje atras vidinį Sharoną“, – baigė savo vedamąjį šiaurinėje Vokietijoje leidžiamas nacionalinis laikraštis.

Bet tuo labai suabejojojo Miunchene išeinantis dienraštis „Süddeutsche“. Girdi, „kol kas B. Netanyahu istorijoje nepaliko jokių pėdsakų. Jo kelias atrodo kaip nuotykių zigzagas – be tikslo ir vizijos. Užuot savo žmonėms nuėmęs baimę išmintinga politika, jis ją kursto ir naudoja tam, kad išlaikytų galią“.

„Todėl prie B. Netanyahu net negalioja senoji taisyklė, kad tai galų gale vis dėlto  dešinieji, kurie Izraeliui atneša taiką. Tai įrodė Menachemas Beginas, to tikėtasi ir iš Arielio Sharono – abu džiaugėsi savo tautos pasitikėjimu, nes ji buvo pasiruošusi žengti paskui juos naujais takais. Izraeliečiai turi susitaikyti su tuo, kad didžiųjų vyrų era jau baigėsi“, – rašė Pietų Vokietijos dienraštis.

Su tuo, kad A. Sharonas „buvo paskutinis didis savo šalies politikas“, sutiko ir Hasselto miesto Belgijoje dientaštis „Het Belang van Limburg“. Vis dėlto šis laikraštis, kaip ir keli kiti, akcentavo tai, kas laikoma labai blogais jo darbais.

Anot Belgijos dienraščio, „nuo A. Sharono pavardės negalima atskirti žudynių pabėgėlių stovyklose Libane jam esant gynybos ministru“. O dienraščio „Luxemburger Wort“ nuomone, „prie jo tamsiosios pusės priklausė ir ligi šiol ne galutinai įvertintas vaidmuo žudant palestiniečius Sabros ir Šatilos bėglių stovyklose prie Beiruto 1982-aisiais“.

Kritiškai pasisakė ir Stambulo laikraštis „Aksam“: „A. Sharonas visą laiką provokuodavo palestiniečius. Trumpai sakant, prie jo rankų prilipo daug kraujo. Jis nuolat imdavosi karo. Ir jam niekada nereikėdavo už savo veiksmus atsakyti“.

„Dėl to jis ir buvo pavyzdys kitiems Izraelio vadovams – Ehudui Olmertui ir Ehudui Barakui, kurie abu žinojo, kad už savo nusikaltimus Gazos ruože niekada nebus traukiami atsakomybėn. O A. Sharonas kartą pasakė: „Gal arabai turi naftos, bet mes turime degtukų“. Tai rodo, kuo jis vadovavosi“, – rašė Turkijos laikraštis.

Daugelis komentarų pabrėžė tai, kad, anglakalbio dienraščio „Jerusalem Post“ žodžiais, „A. Sharono palikimas – tai jo lojalumas izraeliečių tautai ir jo išskirtinis sugebėjimas kurti kariškai ir politiškai taip, kad tautos interesai atsirastų priešakyje. Jis buvo beatodairiškas ir neišsigandęs žmogus“.

Pasak Kinijos laikraščio „Hubei Ribao“, „visą gyvenimą A. Sharonas kovėsi dėl savo tėvynės. Jis davė geriausio, ką turėjo, kad Izraeliui laiduotų saugumą – ar tai anksčiau vesdamas karus, ar tai vėliau leisdamasis į kompromisus ir dialogą. Taika bus tik tada, kai Izraelio saugumas bus užtikrintas“, – rašė Uhano Kinijoje dienraštis.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ taip pat priminė, jog „jis grąžino palestiniečiams Gazos ruožą, tačiau jam krenta dalis atsakomybės ir už žudynes per Libano karą“.

„Ką per savo ilgą karjerą kaip karys ir politikas jis būtų bedaręs, tai Izraelyje vedė prie kontroversijų. Tačiau A. Sharono aukščiausias tikslas visada buvo saugoti ir stiprinti Izrelio valstybę“, – rašė Ciuricho laikraštis.

Anot Briuselio dienraščio „Standaard“, „faktas tas, jog Artimųjų Rytų taikos procesas po A. Sharono pasitraukimo iš politikos ir Y. Arafato mirties nė centimetro nepajudėjo į priekį“.

O JAV dienraštis „Chicago Tribune“ pastebėjo, jog „ir palestiniečių pusėje nėra jokios pažangos. Susikivirčijusios organizacijos „Fatah“ ir „Hamas“ neranda bendros linijos, ir „Hamas“, kol laikysis prievartos, užkirs kelią kiekvienam taikos susitarimi“.

Bratislavos dienraštis „Sme“ teigė, jog „A. Sharonas savo politinio gyvenimo pabaigoje nubrėžė tai, ko dauguma izraeliečių trokšta: saugumo, liberalesnio priėjimo prie socialinių ir ekonominių klausimų ir pritarimo palestiniečių valstybei, kuri negrasintų Izraeliui“.

„A. Sharono idėja gyvuoja toliau. Tie izraeliečiai, kurie suprato, kad raktas į išgyvenimą, šalia jėgos ir ideologijos, yra ir pragmatizmas bei skaudūs kompromisai, veltui dairosi žmonių, už kuriuos dabar galėtų balsuoti“, – rašė Slovakijos sostinės dienraštis.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Nuomonės, diskusijos, komentarai Arielis Sharonas, Izraelis, Mykolas Drunga, Žydai