Minint Trakų istorijos muziejaus 60-čio jubiliejų, vyks daug renginių, parodų, susitikimų, švenčių. Bus išleistas parodų katalogas ir plačios apimties leidinys, supažindinantis visuomenę su muziejaus įkūrimo aplinkybėmis, jo vystymosi raida bei jame dirbančiais muziejininkais. Nuspręsta papasakoti ir apie ilgametę muziejaus direktorę, prieš metus Anapilin išėjusią Ireną Misiūnienę.
Savęs nesureikšmino
Keista, kad Irena Čekanauskaitė-Misiūnienė iš pagrindų sukūrusi Trakų istorijos muziejų ir su kolegomis surinkusi bei sutvarkiusi per 50 tūkstančių eksponatų, visai nesirūpino savo pačios gyvenimo faktų, padarytų darbų išsaugojimu bei įamžinimu. Trakų karaliene vadinta moteris neturėjo nei baltojo nei juodojo metraštininkų, kurie būtų kruopščiai aprašę kaip vyko salos pilies restauravimas, kaip didžiulėse menėse buvo įrengiamos pirmosios puikiai apipavidalintos nors ir ne itin reikšmingos, neturinčios išliekamosios vertės parodos. Belieka tiktai atsidusti, toksai buvo metas. Žiniasklaidos dėmesio sulaukdavo tik socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, darbo spartuoliai bei komunistų partijos suvažiavimai, plenumai, rezoliucijos. Kas dabar juos beprisimena? O šit didinga salos pilis stovi iškėlusi bokštus ir minios žmonių net iš pačių tolimiausių pasaulio kampelių plūsta į ją tarsi maldininkai į šventąją Meką, kad pasigrožėtų ir žemai nusilenktų pilies statytojo Didžiojo kunigaikščio Vytauto bei ją iš griuvėsių prikėlusių žmonių atminimui. Gal direktorė suprato, kad tikrieji istorijos kūrėjai ją sukuria ir išeina, o rudenį ant kapo krintantys lapai – vieninteliai jų dokumentai.
Manau, kad visi su I. Misiūniene kartu dirbę žmonės tikrai pritartų minčiai, kad Irena buvo muziejininkė iš Dievo malonės. Pasak J. Misiūno: kur tik jinai benutūpdavo, ten netrukus atsirasdavo muziejus. Be muziejaus Trakų salos pilyje ir Karaimų ekspozicijos, jinai padarė muziejų ir savo išpuoselėtoje sodyboje Birštone. Pakrantėje sukūrė originalią ekspoziciją iš medžių kelmų, o garaže veikė dar viena paroda. Skubantis laikas lyg sraunus upės vanduo nusineša užmarštin visa kas jaudino žmones: kalbas, kurias jie kalbėjo, sapnus, kurie žadino jų vaizduotę, viską, apie ką jie kitados karštai svajojo, kam skyrė savo dienas ir savo sielos liepsną. Vienas po kito tyliai išėjo Irenos artimieji. Kiek beieškojau, pavyko rasti vos kelis apie Ireną Misiūnienę parašytus straipsnius.
Šeima ir mokslai
Kukliose jos pačios ranka rašytos autobiografijos eilutėse minima Irena Čekanauskaitė gimė 1932 metais, laikinojoje sostinėje Kaune. Darbininkų šeimoje. Jos mama Onutė Čekanauskienė labai mėgo būti gamtoje, mylėjo gėles ir buvo profesionali jų augintoja. Savo potraukį grožiui perdavė abiems dukroms: vyresnėlei Pranciškai ir jaunėlei Irutei. Pranciška tapo dailininke keramike. Irutė paveikslų netapė, tačiau turėdama gerą meninį skonį ir lakią vaizduotę ne tik įžvelgdavo daiktuose slypintį grožį, bet sugebėdavo jį parodyti aplinkiniams.
1952 metais Kaune baigusi vidurinę mokyklą, Irena panoro studijuoti Vilniaus Valstybiniame Universitete. Pasirinkusi istorijos archeologijos specialybę 1958 metais gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą. Tačiau ji buvo iš tų žmonių, kurie noriai mokosi visą gyvenimą. 1957 metais dar būdama universiteto studente, Irena panūdo atvažiuoti į Trakus, pamatyti Maironio apdainuotą pelėsiais ir kerpėmis apaugusią garbingą pilį. Susiradusi kuklų miziejėlį, sumanė laikinai jame padirbėti. Bet taip jau atsitiko, kad tas ,,laikinai“ tęsėsi trisdešimt penkerius metus. 
Likimas jai buvo dosnus
Galima tikėti arba ne, bet vien gimimo data, apie žmogų pasako labai daug. Irena Čekanauskaitė į šį pasaulį atėjo gudriosios Beždžionės metais, šviečiant Mergelės žvaigždynui. Pasak kinų horoskopo tais metais gimę žmonės yra intelektualūs, turi puikią atmintį, nepaprastai išradingi ir gali stebėtinai greitai išspręsti sunkiausias problemas. Jie labai sumanūs imasi didelių darbų, išmano finansinius reikalus, gali puikiai dirbti įvairiose srityse, kur reikia turėti nuovokumo bei daug žinių.
O ką jai davė Mergelės žvaigždynas? Mergelė – Žemės ženklas apdovanotas praktišku giliu protu, gabumais politikai, ekonomikai, turintys polinkį tvarkai, pedantiškumui. Visi kas Ireną pažinojo ir bendravo, tikina jog ji buvo tikra Mergelė: subtilus siluetas, graži, elegantiška, nuolat besišypsanti, mokanti bendrauti, dosni.
Ir dar spėju, kad prie Irutės lopšio buvo palinkusi istorijos mūza – Klėja. Ji davė labai gerai išvystytus tikram muziejininkui būdingus vertybių suvokimo genus. Kitaip sunku suprasti iš kur jaunos merginos širdyje būtų atsiradusi meilė archeologijai, pagarba istorijos paminklams, romantizmo dvasia. Noras rinkti, saugoti vertingą palikimą, jį gausinti ir taip džiuginti kitus. Ir dar Likimas jai skyrė nepaprastai daug energijos. Jos užteko ir visiems darbams atlikti.
Darbas, darbas, darbas
Sakoma, kad muziejininkų darbas reikalauja akmentašio kantrybės ir, kad kiekvienas istorijos paminklų saugotojas yra savotiškas karys kovojantis su bėgančiu laiku. Jie rausiasi istorijos kelių dulkėse, ieškodami aukso smiltelių.
I.Misiūnienės darbo knygelėje tėra tik 3 svarbūs įrašai. 1957 matai – priimta dirbti Trakų kraštotyros muziejaus moksline bendradarbe. 1959 m. – paskirta to paties muziejaus direktore. 1992 m. – atleista iš užimamų pareigų.
Tokius darbštuolius kaip I. Misiūnienė vadina darboholikais, fanatikais, patrakėliais. Tačiau kaip juos bevadintum, regis tik ant jų laikosi pasaulis. Nors jai kaip ir visiems mirtingiesiems buvo duotos 24 valandos, ji kažkaip įsigudrindavo parą prailginti. Per tą patį laiko tarpą padarydavo trigubai daugiau nei kiti. Pasak bendradarbių buvusi Trakų istorijos muziejaus direktorė I. Misiūnienė darbo valandų niekada neskaičiuodavo. Dirbdavo tiek, kiek reikėdavo, kol pasiekdavo norimą rezultatą. Buvo labai reikli ne tik kitiems, bet ir pati sau. Ne kartą betriūsdama pamiršdavo kad pavėlavusi į paskutinį autobusą turės nakvoti pilyje arba darbo kabinete. Ir likdavo, ir nakvodavo, ir niekada dėl to nesiskundė.
Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad muziejininkų darbas ramus ir lengvas, nes visi mato tik jų darbo rezultatus, bet ne procesą. O tai didžiulis sudėtingas mokslinis, organizacinis ir net ekonominis darbas, kurį tenka nuveikti, kad visi vertingi daiktai sustotų į savo vietą salėje ar fonduose. Tame darbe nėra nei tylos nei ramybės, bet muziejų lankytojai to nemato ir negirdi. 1959 metais Irenai Misiūnienei, pradėjus vadovauti Trakų kraštotyros muziejui, teko dirbti įvairiausius darbus: su bendradarbiais augino kolūkyje kukurūzus, tempė per tiltus į pilį kūrenimui skirtas anglis ir malkas, rūpinosi lėšų pilies restauravimo darbams ,,išmušinėjimu“. Vykstant tokio didžiulio objekto, kaip salos pilis restauracijos darbams, direktorė realiai tempė dvigubą naštą. Kadangi nebuvo nei pavaduotojo nei inžinieriaus. Be pagrindinių muziejininkų darbų – eksponatų rinkimo, tvarkymo bei saugojimo, privalėjo rūpinti statybos reikalais. Išmoko skaityti brėžinių sąmatas, priimti atliktus darbus, rūpinosi unikalios šildymo elektra sistemos įrengimu. Regis, kad ir gerai ,,pasikausčiusiam“ inžinieriui tai būtų buvęs kietas riešutėlis. Juolab, kad visa tai tęsėsi ne vienerius metus, o tris ilgus dešimtmečius. Sunku patikėti jog gležna trapi moteris įveikė šitiek darbų, šitiek kliūčių. Trakų pilies restauracijos projekto autorius, architektas Stanislovas Mikulionis itin palankiai vertino I. Misiūnienės veiklą. ,,Restauruojant salos pilį dirbo daug žmonių ir nelengva juos visus suminėti. Bet jaučiu malonią pareigą paminėti keletą pavardžių. – Pirmiausia – ilgametė Trakų istorijos muziejaus direktorė Irena Misiūnienė, daugelio pilies dalių restauravimo ir pritaikymo projektų užsakovė, kuri padėjo daug pastangų, kad pilyje būtų galima plėsti muziejų.“
Be to I. Misiūnienė yra sakiusi, kad įsimintiniausi metai jos gyvenime – 1962-ji, kai buvo baigti saloje esančios pilies restauravimo darbai. Bet vėl gi, iš mažų iki tol turėtų patalpų teko kraustytis į didžiules pilies menes. Atrodė, jog jų net per 10 metų nepavyks užpildyti, o paaiškėjo, kad ekspedicijų metu ir iš kolekcininkų muziejus jau supirkęs turi tiek eksponatų, kad būtų galima užpildyti tris tokias pilis ir dar liktų.
Atidarius pilį, užplūdo turistų srautai. Buvo ir tokių metų, kai pilyje apsilankydavo per pusę milijono ekskursantų. Teko dirbti pagal slenkantį darbo grafiką be išeiginių, o ekspozicijų parodas keisdavo po darbo ir net naktimis. Surinkus daug pinigų galėdavo pirkti naujus eksponatus, rengti ekspedicijas.
Viskas, ko Trakų istorijos muziejaus direktorė Irena Misiūnienė imdavosi, jai sekėsi. Sekėsi dirbti, kurti muziejus, bendrauti su aukštais pareigūnais ir Kultūros ir Finansų ministerijų, restauratoriais, statybininkais, muziejininkais, aptarnaujančiais darbuotojais. Jos darbinės karjeros gulbės giesmė – priešpilnio restauracijos pabaiga. Per gana trumpą laikotarpį vakarinių kazematų 14-oje salių buvo patalpinti gražiausi ir vertingiausi daiktai iš per ilgus metus surinktų porceliano, baldų, stiklo, pypkių kolekcijų.
Kitas, regis, jau pradėtų galvoti apie ramesnį gyvenimą, apie poilsį. Bet tik ne I. Misiūnienė. Jos galvoje, brendo nauji sumanymai, planai ir darbai. Deja, deja Viešpaties keliai nežinomi. Taip, jau yra atsitikę ne vienam šventyklos statytojui. Kai sunkiausi darbai būna baigti, kai auksu žeri pagrindinis altorius ir kupolai, kai nušvinta langų vitražai, dega žvakės ir groja vargonai, esi priverstas nusilenkti ir neatsigręžęs  išeiti, nes už šventyklos durų jau laukia kažkas kitas.
Negalima tvirtinti, kad jos darbai liko nepastebėti, neįvertinti. 1986 metais I. Misiūnienei įteiktas aukštas apdovanojimas – Darbo raudonosios Vėliavos ordinas. 1998-siais (tarsi norint sušvelnint padarytą skriaudą) ją prisiminė respublikos prezidentas ir apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I-ojo laipsnio medaliu.
Tolimosios žvaigždės šviesa
Kai padangėje užgesta pirmo ryškumo žvaigždė, jos šviesa į žemę sklinda dar kelis šimtmečius. Jei miršta iškilus žmogus, prisiminimai apie jį išblėsta per kelias dešimtis metų. Trakų istorijos muziejų sukūrusią ir išpuoselėjusią direktorę velionę Ireną Misiūnienę žmonės prisimena ir mini vien gerais žodžiais. Atrodo, kad ir saloje dunksanti gražuolė pilis ištikimai tebesaugo jos skubių žingsnių aidą, jos juoką ir jos nerimą, kaip pilį išsaugoti, kaip parodyt visam pasauliui. Nors I. Misiūnienė iš savo  posto pasitraukė prieš penkiolika, o iš gyvųjų tarpo beveik prieš metus, kalbinti bendradarbiai jos nepamiršo. Drauge su jais vyniojome plonas prisiminimų kamuolio gijas.
Virginija: Dirbome kartu ir bendravome 18 metų. Keliais žodžiais galėčiau Ireną apibūdinti taip: bateliai ant aukštų kulniukų, maži žingsneliai ir bėgte… Į muziejų užsukau perskaičiuosi laikraštyje išspausdintą skelbimą, kad jiems reikia dailininko. Tada ten dirbo tik 3 moksliniai bendradarbiai. Mūsų kabinetai buvo Karaimų muziejaus patalpose. Iš direktorės labai daug ko išmokau. Jinai bendravo su garsiais muziejininkais: R. Budriu, P. Gudynu. Labai gražiai sutarė su kitais žinomais muziejininkais. Dėl to buvo išrinkta muziejininkų draugijos ,,Krivulė“ vadove. Irena turėjo subtilią eksponavimo meno gyslelę. Kai mūsų nuomonės dėl ko nors nesutapdavo, tekdavo pasiginčyti, bet galų gale paaiškėdavo, kad jinai teisi. Buvome geros draugės.net po kelerių metų nepamiršo mano gimtadienio ir atsiuntė piniginę perlaidą, kad nusipirkčiau sau prašmatnią puokštę.
Irena buvo nepaprastai energinga, imdavosi bet kokio darbo, nelaukdama kol kiti išsijudins. Pati remontuodavo butą, tepetuodavo sienas, lipdydavo iš molio skulptūrėles, darė įspūdingas puokštes. Mėgo gaminti gardžius patiekalus ir vaišinti kitus. Kai labai pavargdavo, susiruošdavo į keliones. Būdama tolimose kraštuose atidžiai stebėdavo tenykščių žmonių gyvenimą, jų papročius, o paskui, žiūrėk ima ir ką nors pritaiko darbe ar namuose. Iš kelionių būtinai parveždavo kolegoms suvenyrų, mažų dovanėlių. Be to stengėsi, kad ir mes kur nors išvažiuotume, pamatytume gražiausius Lietuvos kampelius.
Apie jos polinkį gražiai ir skoningai rengtis, būti visada elegantiška, galima spręsti iš vieno nutikimo. Sužinoję jog dygsta pulkai baravykų, suskubome į mišką ir mes. Mūsų direktorė ta proga apsivilko baltą chalatėlį, apsiavė baltas kojinaites ir batelius. Sutikęs  miško tankmėje baltai apsirengusią gražią panelę, pusamžis grybautojas neteko žado: ar čia tikras angelas, ar jam tik vaidenasi? Ilgai nedvejojęs leidosi bėgti iš miško. Gi, Irena išvydusi tolyn sprunkantį girinį taip pat ne juokais išsigando.
Ekspedicijų ir kelionių metu direktorė mėgo dainuoti, juolab, kad turėjo gražų stiprų balsą. Ir dar buvo atidi visiems, be jokių išimčių, bendradarbiams. Neskirstė žmonių pagal užimamas pareigas. Viena vertus buvo principinga, kita vertus atlaidi.
Ela: Su Irena Misiūniene susipažinome 1980 m., dar man besimokant VVU. Iš pradžių buvau paskirta sekretore, o baigus studijas, 1982 metais vyr. moksline bendradarbe. Drauge su kitais dalyvaudavau direktorės organizuotose ekspedicijose po Dzūkijos kaimus, pasiskolindavo mašinų kokiai savaitei ir keliaudavome. Rinkom etnografinius eksponatus: audinius, sijonus, lovatieses. Atgavus Nepriklausomybę, teko išdraskyti anksčiau ruoštas tarybinio laikotarpio ekspozicijas ir rengti naujas. Nors mūsų santykiai su direktore nuolat keitėsi (nuo labai šiltų iki audringų), prisimenu kad jinai buvo darbšti, sąžininga, išradinga. Turėjo diplomatams būdingo įžvalgumo, gudrumo. Rasdavo išeitį, net ir iš labai sudėtingų situacijų.
Janina: Su Trakų istorijos muziejaus direktore I. Misiūniene bendravome 14 metų. Galiu pasakyti, jog man jinai buvo idealaus žmogaus pavyzdys.