Muziejaus vadovė K. Donelaičiui žvakes uždega tarsi savo vyrui

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kaliningrado srityje lietuviškų vietovardžių seniai nelikę. Beveik neliko ir lietuviškos dvasios. Išimtis – Čystyje prudy miestelyje (buvusiame Tolminkiemyje) kunigavusio Kristijono Donelaičio muziejus. Nors slapčia per sieną pernešti radiatoriai šiandien šildo tik ypatingomis progomis, o rusų valdžia darbuotojams jau siūlė išsivaikščioti, muziejaus durys dieną būna visada atvertos. Už grašius K. Donelaičio atminimą sauganti muziejaus direktorė Liudmila Silova teigia prie mūsų dainiaus prisirišusi kaip prie vyro ir apgailestauja, kad jį apleido Lietuva.
 
K. Donelaičio dvasią puoselėja rusų moterys
 
„Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,/O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia./Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia/Ir biaurius purvus kaip tašlą mindami minko“, – taip rašė europiečių su Homeru lyginamas, bet šiandieninių lietuvių ne itin vertinamas K. Donelaitis, maždaug prieš 250 metų kunigaudamas Tolminkiemyje.
 
Praėjusį savaitgalį jo atminimą saugantis muziejus minėjo savo 30–metį. Ta proga patalpose buvo įjungtas šildymas – kad nesušaltų čia apsilankę garbūs svečiai. Tarp jų – ir Lietuvos kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. „Geras žmogus, bet gudrus. Su visais pakalbėjo, bet niekam nieko nepažadėjo“, – taip ministrą apibūdino muziejaus direktorė po dienos čia apsilankiusiems Kelionių ir pramogų klubo žurnalistams.
 
1974 m. muziejus buvo įtrauktas į Sovietų sąjungos respublikinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. Kadangi sienų tuomet nebuvo, lietuviai čia traukdavo būriais. Sugriuvus totalitarinei valstybei, 1997 m. muziejus priskirtas prie Rusijos vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų. Taip prasidėjo nuosmukio laikai. Jei anksčiau čia vykdavo įvairūs edukaciniai renginiai, šiandien beveik iš entuziazmo dirbančios moterys gali pasirūpinti tik tuo, atvykę lankytojai nerastų užrakintų durų.
 
„Per tuos 30 metų taip susigyvenau su K. Donelaičio atminimu – degu jam žvakes, dedu gėles, kad jis man tapo tarsi vyras, – pusiau rimtai, pusiau juokais atviravo L. Silova. – Anksčiau kasmet apsilankydavo per tūkstantį lankytojų. Dabar sulaukėme tik 60. Žinau, kad jums, lietuviams, K. Donelaitis labai svarbus, bet Lietuva jį paliko“.
 
Iš 11 buvusių etatų muziejuje liko vos pustrečio, o teritorija, kurią reikia nuolat tvarkyti – gan didelė: 1979 m. nuo pamatų atstatyta bažnytėlė, 19 kambarių turinti klebonija ir 40 ha žemės sklypas su sodu. Muziejaus darbuotojų atlyginimas nesiekia nė 200 litų.
 
Nuo kitų metų, artėjant K. Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejui, kuris bus švenčiamas 2014 m., Rusijos valdžia pažadėjusi didesnę paramą. Ketina prisidėti ir lietuvių politikai. Tačiau visus šiuos metus bene labiausiai muziejų kuravo Lietuvoje įsikūrusi K. Donelaičio draugija. Entuziastai rašo įvairiausius projektus, kad gautų lėšų muziejaus ekspozicijos rengimui ir atnaujinimui.
 
Bažnyčia iškilo per klaidą
 
Beje, kad šiandien atstatyta po karo sugriauta K. Donelaičio bažnytėlė, reikia dėkoti prieš tris dešimtmečius įvykusiai specialistų klaidai. Pastarieji laiku neidentifikavo klebonijos pastato, kuriame tuo metu gyveno keletas šeimų. „Tačiau mes radome bažnyčios pamatus ir įtikinome valdžią, kad būtina ją atstatyti – juk reikėjo kažkur įkurti atminimo muziejų. Kai buvo išaiškintas klebonijos pastatas, bažnyčia jau buvo iškilusi. Tuomet juokėmės, kad jei ne ši klaida, bažnyčios atstatyti niekas nebūtų leidę“, – prisiminė K. Donelaičio draugijos pirmininkas Napalys Kitkauskas.
 
Bažnyčios kriptoje ilsisi ir K. Donelaičio palaikai, kurie per kasinėjimus darbus šalia bažnyčios.
 
Vėliau buvo restauruota ir klebonija. Ji apstatyta XVIII amžiaus laikų baldų, rastų lietuvio kolekcijoje, kopijomis. Interjeru siekta atspindėti kiek aukštesnio nei būrų socialinio sluoksnio buities sąlygas, kurios aprašomos to meto literatūroje.
 
K. Donelaitis į Tolminkiemį buvo paskirtas 1743 m. Čia jis ir parašė savo garsiuosius „Metus“, kuriuos 1977 m. UNESCO įtraukė į Europos literatūros šedevrų sąrašą. Tolminkiemio parapijos pastoriumi K. Donelaitis išbuvo iki pat mirties. Čia jis meistravo įvairius muzikos bei kitokius instrumentus, užsitarnavo puikaus sodininko vardą, pastatė mokyklą bei pastorių našlių namus, kuriuose daugybę metų po jo mirties gyveno jo žmona. Manoma, kad K. Donelaitis, sulaukęs 66 metų, mirė dėl jo sveikatą nualinusio gyvsidabrio, kurį jis naudodavo meistraudamas.
 
Gimė K. Donelaitis netoli nuo Tolminkiemio buvusiame Lazdynėlių kaime. Dabar čia plynas laukas, tačiau jame stūkso memorialinis akmuo bei pasodinti 275 ąžuolai. Iki 2014 m. jubiliejaus planuojama, kad čia jų augs 300.
 
www.delfi.lt
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukoje: K. Donelaičio biustas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra