Klaipėdos apskr. Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos nuotr. 

Vytautas A. Gocentas, www.voruta.lt

Kelios įvadinės pastabos.

Prieš penketą metų žurnalistė Daiva Jankauskaitė savo rašinį pavadino „Mūsų upė. Dangė ar Danė?“ (2016-08-18 „Klaipėdos“ laikraščio svetainė). Be visų kitų čia buvo minimi ir kelių lietuvių kalbininkų argumentai: „(…) Danės vardo šalininkas buvo ne tik A. Vanagas, bet ir tarpukario kalbininkas Antanas Salys. Jų argumentu tapo ir faktas, jog kalbininkai ekspedicijų metu Klaipėdos krašte yra užrašę faktą, jog upę jie vadino ir Danės vardu. Tai byloja apie gyvą žodžio vartojimo tradiciją. Šį upėvardį įvairiais argumentais parėmė ir tokie filologai kaip Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė.“

Pateikiama ir Klaipėdos leidyklos „Libra Memelensis“ savininko ir leidėjo Kęstučio Demerecko nuomonė: „Sakydami Dangė, tuo pat metu minime tūkstantmetę čia gyvenusių kuršių genties istoriją. Tai yra jų kalbos paminklas. Latviai ir dabar turi bendrinį žodį „danga“, kuris reiškia – „duobė“, „pravėža“. Prieš važiuodamas į Vilnių atlikau didelį tyrimą. 1252 m. pirmą kartą užrašytas upės vardas – Dangė. Ilgus šimtmečius ir vokiškuose, ir lotyniškuose dokumentuose minima būtent „Danga“ su galūne -a. 1757 m. čia atėjo rusai ir užrašė: „reka Danga“. Jokių kitokių užrašymų dokumentuose neturime. Upės vardas pasako, kokia ji yra. Mūsų upė tekėjo iš vakarų ir lenkėsi į šiaurę. Vikingai ir kuršiai iš vardo suprato, kad plaukdami šia upe pamatys didžiulį posūkį. Jos aukštupys labai akmenuotas, todėl ja neįmanoma plaukti, tad nuo tam tikros vietos ji vadinta Akmena. Šie du vardai vienas kitam netrukdo ir šiandien bei parodo šios upės vardų turtingumą.“

1945 m. sausio 28 d. į uostamiestį įžygiavus raudonosios armijos daliniams sovietinis karo komendantas naudojosi vokišku miesto planu. Ten buvo rašoma „Dange“. Tas užrašymas sovietiniuose rusų ir lietuvių raštuose virto į „Dangė“. Tokį pavadinimą po to jau skaitė ir girdėjo visi miesto naujakuriai, o netruko ir įmonės taip pasivadinti.

Taigi, 1757 metais yra „reka Danga“, o 1945 metais, kaip minėta, jau „Dangė“…

Ar menkas riktas, kad nepasidomėta ką sako ir vietos gyventojai, jų šviesuliai?

Vilius Kalvaitis knygos „Lietuviškų vardų klėtelė“ (Tilžė: Otto v. Mauderodės spaustuvė, 1910) antraštiniame lape nurodo, kad minėtoje knygoje paskelbti vardai buvo surinkti 1888–1894 metais. Tai 15 000 lietuvių, kiemų (kaimų), upių, gyvūnų, želmenų, metolų vardų. Natūralu, kad krašto vokiečių naujakurių kultūros poveikyje trečdalį minėto skaičiaus sudarė vokiški vardai. V. Kalvaitis vietos lietuvių naudotą vandenvardį užrašė Dane (68 p.), o greta įdėjo ir vokišką – Dange. Čia vietovardžių sąraše yra užrašytas ir lietuvių naudotas vietovardis Minija arba Mine (46 p.), o greta įdėtas ir vokiškas – Minge. Taip pat ir lietuviškas vietovardis Gilije (33 p.), o greta įdėtas ir vokiškas – Gilge.

Klaipėdos apskr. Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos nuotr. 

Vilius Storostas-Vydūnas knygoje „Ltauen in Vergangenhei und Gegenwart“ (Tilsit: Verlag der Buchdruckerei Lithuania, 1916) (Lietuva praeityje ir dabartyje) rašo, kad yra Minja, o vokiečių – Minge (21 p.).  Lietuvių Danja arba Akmena, o vokiečių rašoma – Dange. Taigi, kad rašoma, o tariama taip pat – Danja…

Nauji „atradimai“ su sena „kvaraba“.

Klaipėdos universiteto prof. dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos istorija. Antroji laida“ (Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2021) skyriuje „Regionas, toponimai ir hidronimai“ aptaria ir Klaipėdos vietovardžio kilmė ir reikšmė, bet neminima klaipėdiškio pedagogo Jono Užpurvio knygos „Trys kalbinės studijos“ (vok. k. 1990 ir liet. k. 2016) viena iš studijų, t. y. „Upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė“… Šio pedagogo studijų istoriko knygos naratyvuose nėra.

Minėtame knygos skyriuje istorikas V. Safronovas rašo: „“Daugiavardystė, atsiradusi vadinant per Klaipėdą vingiuojančią ir į Kuršių marias čia įtekančią upę, yra ne tradicijos, bet kalbininkų ginčo padarinys. 1960 m. išspausdintoje publikacijoje Aleksandras Vanagas (1934–1995) pirmasis pasūlė vandenvardį Dangė laikyti „antriniu“ ir „nevietiniu“, atsiradusiu dėl vokiečių kalboje vykusių procesų. Nors šaltiniuose šis pavadinimas fiksuojamas nuo pat 1252 m., A. Vanago teigimu, vietos gyventojai upę vadino Dane arba Danija; iš jų antrasis laikytinas pirmine lytime. Kontrargumentų A. Vanago teiginiams pateikė ne vienas kalbininkas, įskaitant Vytautą Mažiulį (1926–2009), teigusį, kad Danė ir Danjja, skirtingai nei Dangė, nėra autentiški pavadinimai (…).“

Čia jau esame nurodę, kad V. Mažiuliui oponuoja ne tik kalbininkas A. Vanagas, bet ir A. Salys, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė. Šioje vietoje būtina priminti, kad V. Safronovo vienintelis minimas krašto mokslininkas Vilius Pėteraitis taip pat nurodo: „Danė ir senesnė lytis Danija, klaipėdiškių dar tariama ir Danė.“ (knyga „Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų laikais. Daugiau kaip 4000 metų nenutrūkstamos baltiškosios vandenvardinės kultūros raida“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. 79 p.).

Apibendrinimo vietoje pasiremsiu kraštiečiu V. Pėteraičiu.

Jau minėtoje V. Pėteraičio knygoje yra toks paaiškinimas (80 p.): „Danijos ir jos trumpinio Danės vardas didžiai archaiškas. Jos reikšmei ir kilmei išaiškinti teks talkon kviestis senąsias indoeuropiečių kalbas.“ Taigi, mielieji ir gerbiamieji istorijos naratoriai, prašome naudoti visus jau atlikto tiriamojo darbo rezultatus, kurie paskelbti ir prieinami. Tuo pačiu būtina pastebėti, kad vokiečių kalbos nežinojimas neatleidžia nuo šios kalbos užrašymo ir perskaitymo taisyklių. Juo labiau tyrinėjant Klaipėdos ir krašto ar visos Mažosios Lietuvos kalbotyros klausimus. Tuo pačiu būtini ir senųjų indoeuropiečių kalbų pažinimo pagrindai.