Autorius: Voruta Data: 2016-03-07 , 15:16 Spausdinti

Danguolė SABIENĖ, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė

Pagaliau Vyriausybė (kalbu ne konkrečiai apie šią Vyriausybę, bet ir apie prieš tai visas buvusias), visą laiką skelbusi, kad švietimas yra prioritetinė jos veiklos sritis, bus priversta vykdyti Pati šią labai svarbią visai Lietuvai funkciją.

Akivaizdu, kad savivaldybės su joms deleguota funkcija nesusitvarkė. Švietimo reforma, kurią „sumąsto“ ministerija, o vykdo savivaldybė, nepasiteisino. Mokinių žinių kokybė, jei atmestume korepetitorių darbą, būtų tragiška, mokytojų darbo sąlygos (mokyklos mikroklimatas, patyčios, smurtas) ir darbo užmokestis – apgailėtini. O ugdymo turinys, kam jis šiandien rūpi? Kiek gali Saulius Jurkevičius įvairiuose forumuose kalbėti apie istorijos mokymo „ypatumus“, netinkamas mokymo programas ir prastus vadovėlius, jo niekas negirdi. Atrodo, kad niekas negirdi ir profesoriaus A. Bumblausko, kuris vienoje televizijos laidoje pasakė, kad jei jis būtų švietimo ministras, šią istorijos programą suspenduotų. Ar to nepakanka, kad būtų išgirsta?

Rudaminos lopšelio-darželio auklėtiniai Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventėje „Vilniaus jovarai“, 2015 m. gegužė

Ir kur bepažvelgtum, pamatytum, kad švietimo reforma ne gerina viso švietimo reikalus, o daugeliu atvejų blogina.

Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventės „Vilniaus jovarai“ dalyviai, 2015 m. gegužė

Tarkime, specialiųjų poreikių vaikų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų, ugdymas. Seną sistemą sugriovėme, o naujos nesukūrėme. Pradėjome ją kurti, turėdami labai kilnių tikslų: specialiųjų poreikių vaikus integruoti į sveikų vaikų bendruomenę. Iš specialiųjų mokyklų, net tėvų neatsiklausę, perkėlėme tuos vaikučius į bendrojo ugdymo mokyklas. O kaip jie ten jaučiasi? Ar iš jų nesityčiojama, nesmurtaujama, reformos sumanytojai vargu ar žino. Gal jie nežino, kad tie vaikai ir nėra ugdomi taip, kaip jie sumanė, nes nėra sąlygų. Šiuos vaikus dažniausiai gali matyti klasėje sėdinčius paskutiniame suole, perrašinėjančius iš knygos (geriausiu atveju, bet būna ir kitaip). Ir negali čia kaltinti nei mokytojo, nei mokyklos vadovo, nes šią pertvarką pradėjome jai nepasiruošę. Taigi, reforma nepasiteisino.

Kaip ir mokinio krepšelis, kuris sužlugdė gražią jaunimo mokyklų idėją ir veiklą, padėjo sunykti daugeliui kaimo mokyklų, ypač didelių ir mažesnių priemiesčių.

Nesutvarkytas mokytojų darbo apmokėjimas, kai mokytojas, negalėdamas iš savo atlyginimo pragyventi, priverstas dirbti papildomus darbus ir nebūtinai pagal profesiją, privedė prie streikų. Tai yra nenormalu…

Mickūnų lopšelio-darželio auklėtiniai ir vadovė Diana Taraškevič Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventėje „Vilniaus jovarai“, 2015 m. gegužė

Premjeras, ministrė virkauja, kad nėra pinigų mokytojų algoms pakelti. O aš manau, kad yra. Visi užsienio ekspertai visada tvirtino, kad švietimui mūsų šalyje finansų skiriama pakankamai, bet lėšos panaudojamos neracionaliai. Ir tai tiesa. Savivaldybės, gaudamos iš valstybės didžiules lėšas švietimui, nepagrįstai jas taupo, kad galėtų „sutaupytas“ panaudoti kitoms savivaldybės reikmėms.

Tad reikalinga visų sričių pertvarka.

Pirmiausia Vyriausybei reikėtų visą šalies švietimą perduoti ministerijos žinion. Kiekvienoje savivaldybėje turėti atsakingą ir atsiskaitantį tik ministerijai padalinį, kuriuo būtų pasitikima ir reikalaujama didelės atsakomybės. (Taip savo laiku pasielgė Žemės ūkio ministerija, vykdydama žemės reformą).

Veriškių pradinės mokyklos mokiniai ir direktorė Dalia Peciūnienė Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventėje „Vilniaus jovarai“, 2015 m. gegužė

Įvesti mokytojų darbo etatinį apmokėjimą. Nustatant etatų skaičių mokykloje, pasirūpinti mokytojų, negalinčių turėti (ne dėl jų kaltės) reikiamo skaičiaus kontaktinių valandų, antros, o gal ir trečios specialybės įgijimu. (Patirties yra rengiant lituanistus ir anglistus). Padidinti užmokestį už valandą bent iki Estijos lygio.

Taupant lėšas, pertvarkyti ministerijos struktūrą.

Bendrąjį ugdymą kuruojantį sektorių sutvarkyti taip, kad jame dirbantys specialistai būtų bent trejus metus dirbę mokykloje, savo dalyko žinovai, gebantys atsakingai ir kompetentingai atlikti jiems pavestas funkcijas. Ugdymo turinio skyriaus darbuotojai turėtų rūpintis ne tik ugdymo plano sudarymu, bet kartu su mokslininkais, mokytojais, praktikais, kurti dalykų programas, turėti įtakos vadovėlių rašymui bei kitų vadovėlių aprobavimui.

Neatrodo, kad didelės pridėtinės vertės turi po apskričių administracijų panaikinimo likę ten žmonės, dabar priklausantys ministerijos departamentui. Departamentus reikėtų iš viso panaikinti, taip sutaupytume lėšų, kurias išmokame nemažas algas gaunantiems direktoriams.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas ir Lietuvos Respublikos Seimo narė Dalia Teišerskytė Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventėje „Vilniaus jovarai“, 2015 m. gegužė

Būtina įkurti mokyklų ir švietimo padalinių veiklą prižiūrintį skyrių. Dabar esančias priežiūros institucijas sujungti, perpus sumažinti darbuotojų, paliekant tik aukštos kompetencijos darbuotojus, gebančius ne tik stebėti, analizuoti veiklą, bet ir padėti konkrečiam mokytojui, įstaigos vadovui tobulinti savo veiklą. Šio skyriaus darbuotojai turėtų turėti įgaliojimą siūlyti už netinkamą darbą darbuotoją nubausti ar net atleisti iš darbo.

Manyčiau, kad per pusę sumažinus ministerijos darbuotojų skaičių, reforma vyktų sklandžiau, mažiau būtų nekompetentingų, bet labai arogantiškų žmonių, mažiau biurokratizmo.

Reikėtų padidinti viceministrų atsakomybę. Jie savo kuruojamą sritį turi puikiai išmanyti, tiesiogiai bendrauti ne tik su skyrių vedėjais, ministerijos specialistais, bet bent tris kartus per mėnesį nuvykti į mokyklas. Labai abejoju, ar dabartiniai viceministrai žino, kurioje Lietuvos pusėje yra Kalesninkų ar Buivydžių mokykla, jeigu per visus tuos metus net iki Naujosios Vilnios nesugebėjo nuvykti.

Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventės „Vilniaus jovarai“ dalyviai, 2015 m. gegužė

Na ir pagaliau ministrai. Ar galime šiandien sąžiningai reikalauti iš dabartinės ministrės atsakyti už švietimo padėtį šalyje, kai ji dar nespėjo net perprasti visos švietimo sistemos, ministerijos atliekamų funkcijų ir atsakomybės. Nesvarbu, kad ji skelbiasi esanti švietimietė. Tokia ji iš tikrųjų yra. Bet būti provincijos mokyklos vadove, net Seimo nare, ir būti ministre yra milžiniškas skirtumas.

Mes pedagoginėje bendruomenėje pasvarstome, kokio ministro mums reikėtų. Be abejonės, tai turėtų būti pedagogas, turintis mokslo laipsnį, žinomas ne tik tarp mokytojų, bet ir akademinėje bendruomenėje, aukštų moralinių ir dalykinių principų žmogus. Tokį ministrą Lietuva jau turėjo. Tai profesorius Algirdas Monkevičius. Jis ir vadovavo ministerijai ilgiausiai už visus ministrus. Visi kiti dirbo po dvejus metus ir trumpiau. Ką gali žmogus padaryti per tokį laiką?

Bet išeitis ir čia yra.

Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos mokiniai Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventėje „Vilniaus jovarai“, 2015 m. gegužė

Pirmiausia reikia švietimą depolitizuoti. Tas baisusis maras – partinis interesas – turi būti išguitas iš švietimo visiems laikams. Ministras negali priklausyti jokiai partijai, nes jis yra Valstybės politikos, o ne kokios nors partijos, formuotojas ir vykdytojas. Jis vykdo visų mūsų Lietuvos žmonių, o ne kokios nors partijos, jam priskirtą garbingą funkciją – ugdo ateities Valstybės pilietį. Todėl ministras negali priklausyti nuo jokių rinkimų ir turi dirbti bent dešimtį metų, jei nenutinka, kas nors nenumatyto. Taip jau bent buvo Latvijoje.

Tai tik kelios mintys, kurios kilo stebint mokytojų streiką, stebint ministrės būseną, premjero bejėgiškumą ir kt.

Gal neįsižeis mano buvę kolegos už išsakytas mintis. Mano pedagoginė patirtis leidžia man taip samprotauti. Savo ilgametę pedagoginę veiklą pradėjau nuo pradinių klasių mokytojos. Dirbau istorijos mokytoja vidurinėje mokykloje, direktoriaus pavaduotoja, Švietimo skyriaus mokyklų inspektore, Švietimo skyriaus vedėja, iki pensijos penkiolika metų dirbau Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Suprantu, kad ne visiems mano mintys patiks, bus tokių, kurie apšauks mane „sovietine“, bus tokių, kuriems jokie pokyčiai nepatinka. Bet tai nieko, aš pripratus, nes visą gyvenimą dirbau Rytų Lietuvoje. O ten buvo visko…

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Naujienos Rytų Lietuva Danguolė Sabienė, Rytų Lietuvos mokyklos, Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė