Mūsų didžiavyriai – Dvasios Galiūnai: Prelatas Juozas Prunskis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Artėjant antrajam Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo dešimtmečiui iš prestižinius vardus turinčių asmenų lūpų, kuriais didžiavosi ne vienas tautietis, „kritiško“ jų žvilgsnio į praeitį požiūriu, vis dažniau pasigirsdavo mūsų tautos iškilių asmenybių menkinimas. Gaila, bet jis dar neišnykęs. Net ir pastaruoju metu kultūrai skirtuose periodiniuose straipsniuose kai kurie autoriai vis neiškenčia nepriminę mūsų niekam tikusios tautos (nemalonu būtų pateikti tikslias citatas) – tarsi jie patys būtų ne tos pačios tautos dalis, o nusileidę iš dievai žino kokios planetos.
Todėl būtina kuo plačiau ir garsiau kalbėti ir apie netolimos istorijos kūrėjus –apie tuos, kurie padėjo Lietuvai išlikti, neleido jai suklupti, skelbė apie jos kančias visam pasauliui.
Vienas tokių asmenybių – dr. prelatas Juozas Prunskis, kuriam 2007 metų pabaigoje  būtų suėję 100 metų – ne tiek ilgai jam būtų tekę laukti – ketvertą  metelių, deja, 2003 m. balandžio 26 d. Aukščiausiasis jį pasikvietė Amžinajam gyvenimui.
Išeivijoje, o nepriklausomybę atgavus ir Lietuvoje plačiai savo mecenatoriška veikla išgarsėjęs dr. prel. Juozas Prunskis (1907 12 22–2003 04 26) tapo savotiška legenda, geruoju pasakos seneliu, radusiu lėšų paremti visas katalikiškas organizacijas bei institucijas, katalikybei dirbančius asmenis – jo įsteigti fondai bei premijos nepaliauja stebinti kiekvieną. Jis tapo garsus ne tik finansine parama – gerai žinoma prelato atkakli kova vakarų spaudoje (lietuvių ir kitataučių) bei pranešimai dėl Lietuvos laisvės, jo parašytos bei parengtos knygos, pasakytos kalbos tikėjimo, doros, atsakomybės ir pareigos, meilės Dievui, tėvynei ir kiekvienam žmogui klausimais. Juozo Prunskio sielovada, žurnalistinė veikla, studijos, knygos, visuomeniniai darbai, rūpestis kitais, išaugęs į didžiulę mecenatorystę, formavo savitą pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. J. Prunskis – aktyvus visuomenininkas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, bažnytinės teisės daktaras (1945). Dvasininko pastoracinę veiklą aukštai įvertino Šv. Tėvas pakeldamas jį prelatU (1987). Didžiuodamiesi savo kraštiečiu uteniškiai, pagarbos ženklan, suteikė Utenos miesto Garbės piliečio vardą (1997). Dėkinga ir Lietuvos valstybė, suteikusi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordiną (1999).
1997 metais minint prel. Juozo Prunskio 90 metų amžiaus ir 65 metų kunigystės jubiliejų pasirodė knyga „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ (A. Vasiliauskienė, Utena, 288 p), kurioje apžvelgtas prelato gyvenimas, jo pastoracinė, žurnalistinė, mokslinė, mecenatoriška veikla ir kiti atlikti darbai. Knyga parašyta remiantis prelato archyvine medžiaga, kuri saugoma Čikagoje, Pasaulio lietuvių archyve, paties prelato papasakotais atsiminimais, kita archyvine medžiaga, studijomis bei periodine spauda. Dera pastebėti, kad knygos rankraščius skaitė bei tikslino pats dr. J. Prunskis. Darbe pateiktas ir prelato redaguotų, sudarytų ar parašytų knygų sąrašas (39 pozicijos), be to, pateiktos išnašos liudija gausią prelato bibliografiją.
Tačiau, jau pasirodžius knygai, daugelyje Lietuvos miestų – ne tik gimtojoje Aukštaitijoje, bet ir Suvalkijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje (vietovėse susijusiose su J. Prunskio gyvenimu bei veikla, o ypač tose  mokyklos, kurios pastoviai jautė prelato dosnią ranką)  buvo suorganizuotos prelatui Juozui Prunskui skirtos mokslinės bei jubiliejinės konferencijos (dažniausiai tuose miestuose tada veikusių Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) skyrių, renginiai organizuoti ir knyga pristatyta Čikagoje. Švenčiant jubiliejus, minint prelato netektį pasirodė naujų straipsnių tiek išeivijos, tiek Lietuvos laikraščiuose bei žurnaluose: „Apžvalgoje“, „Darbininke“, „Dienovidyje“, „Dirvoje“, „Drauge“, „XXI amžiuje“, „Gilėje“ (Zarasai), „Gimtajame Rokiškyje“, „Kauno dienoje“,“ Kupiškėnų mintyse“, „Laiškuose lietuviams“, „Literatūroje ir mene“, „Mokslo Lietuvoje“, „Pajūrio naujienose“, „Penktadienio Žemaityje“ (Telšiai), „Tėviškės žiburiuose“, „Švyturyje“ (Kretingos raj.), „Utenyje“, Utenos apskrityje, „Vorutoje“ ir kitoje spaudoje. Apie jį rašyta LKMA Metraščiuose.
Žvelgiant į Garbiojo dvasininko, mokslininko, žurnalisto, visuomenininko, dalijusio savo taip sunkiai sukauptus turtus atvira ranka ir širdimi dr. prelato Juozo Prunskio indėlį, garsinant okupuotos ir kenčiančios Lietuvos padėtį – artinant Lietuvos Nepriklausomybę,  dera prisiminti jo gyvenimo kelią, per kurį ir atsiskleidžia prelato veiklos svarba Lietuvai.
Vaikystė, mokslo metai, pedagoginis darbas, studijos
Juozas Prunskis, minėta, gimė Žvilbučių kaime (Daugailių parapija) 1907 m. gruodžio 22 d. Jis buvo vyriausias Onos Elizbietos Gineitytės (1887–1984) ir Juozo Prunskio (1874–1942) šeimoje (kaip pirmagimis buvo pavadintas tėvo vardu). Be jo šeimoje augo  Anelė, Vladas,  Jonas ir Onytė. Iš visų penkių vaikų gyva likusi prie Čikagos gyvenanti Onytė Garūnienė, kuri iki pat prelato mirties jį globojo.
Motinos švelnumas, dvasingumas buvo pirmoji svarbiausioji mokykla, formavusi vaikų charakterį. Jos religingumas padėjo ir Juozukui pasirinkti gyvenimo kelią.
Juozukas Utenos „Saulės“ gimnazijoje (tada dar progimnazija) užbaigęs penkias klases, mokėsi Rokiškio gimnazijoje. 1925 m. ją baigė. Porą metų dirbo mokytoju Dulių pradžios mokykloje (Daugailių parapija). Vėliau  mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir 1932 m. licenciatu  baigė VDU Teologijos – filosofijos fakulteto Teologijos skyrių. 1932 m. gegužės 22 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias aukojo Antalieptės bažnyčioje.         
Dvasinio pašaukimo kelyje
Pora metų (1932–1934) dirbo vikaru Kupiškyje, eidamas ir kapeliono pareigas vidurinėje mokykloje, pora metų (1934–1936) gyveno ir sveikatą stiprino Pažaislio vienuolyne. Tą laiką sugebėjo išnaudojo mokslui: VDU klausė teisės bei filosofijos paskaitų. 1936–1940 m. buvo  Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių  kongregacijos (ACJ) kapelionu.
Žurnalistinės veiklos pradžia
Jau studijuodamas, nuo 1929 m.  pradėjęs rašyti spaudoje, plunksnos nebepadėjo visą gyvenimą, net ir sunkiai sirgdamas… Kun. J. Prunskio žurnalistiniai gebėjimai buvo greit pastebėti: jis pakviečiamas į „Mūsų laikraštį“ (tapo religinio – ideologinio skyriaus vadovu – redaktoriumi), tačiau čia dirbo tik metus. 1936 m. tampa „XX amžiaus“ redaktoriumi (1936–1939). Vėliau žurnalistinę veiklą tęsė Katalikų veikimo centre, tapdamas informacijos biuro vedėju (1939–1940).
Lietuvoje, o vėliau ir išeivijoje, jis rašė  informacinius straipsnius, redagavo laikraščius, parašė ne vieną dešimtį knygų. Itin vertingi kunigo parašyti, sudaryti ar redaguoti darbai, skirti nacių bei bolševizmo vykdytam genocidui. Be tūkstantinių straipsnių, kurių gausu ne tik lietuviškoje išeivijos spaudoje, prelatas  parašė, išvertė, sudarė  ar redagavo 39 knygas. Tarp jų darbai, skirti dvasinei atgaivai – dvasiniam asmens tobulinimui, darbai atskleidžiantys okupantų (sovietų bei nacių žiaurumus) kiti įvairaus pobūdžio veikalai.      
Išeivijoje
1940 m. liepos 22 d., gelbėdamasis nuo bolševikinio teroro, paliko Lietuvą. Iš Vokietijos 1940 m. gruodyje pasiekė Čikagą. Ten kurį laiką glaudėsi pas prel. Mykolą Leoną Krušą. Vėliau  padirbėjęs savo iniciatyva atkurtame Katalikų spaudos biure, išvyko studijuoti į Vašingtono Katalikiškąjį universitetą, kuriame 1945 m. už disertaciją „Lyginamoji studija tarp Lietuvos konkordato ir valstybės įstatymų“ (anglų kalba) jam buvo suteiktas bažnytinių teisių daktaro laipsnis.
Baigęs mokslus grįžo į Čikagą. 1945–1993 m.  sielovadinį darbą dirbo šv. Jurgio lietuviškoje, vėliau šv. Simfarozos bei Visatos Karalienės nelietuviškoje parapijose.
Žurnalistinis darbas
Be sielovadinio darbo – plati žurnalistinė veikla. 1948–1972 m. dirbo „Draugo“ redakcijoje, jo iniciatyva 1951 m. „Draugas“  pradėjo leisti mėnesinį priedą „Architektūra, technika ir ūkis“, o 1954 m. pradėjo rengti lietuvišką radijo programą, kuriai pats ir vadovavo (radijo stotis veikė nuo 1951).  Pažymėtina, kad nuo 1955 m. per radiją J. Prunskis pradėjo sakyti pamokslus Lietuvai, dvasiškai stiprindamas tėvynėje vargstančius tautiečius.  Be „Draugo“ jis redagavo marijonų mėnraštį anglų kalba „The Marian“ (1964–1969), „Kristaus Karaliaus laivą“ (1972–1974). Už žurnalistinę veiklą pagerbtas Žurnalistų sąjungos premija, tampa  tarptautinio rašto žmonių sambūrio „Gyvųjų rašytojų galerijos“ nariu (jis – septintas lietuvis)! Bendradarbiavo beveik visoje lietuviškoje spaudoje Vakaruose ir anglų kalba leidžiamuose laikraščiuose: iki 1985 m. buvo išspausdinęs per 10 000 straipsnių, o iki 1992 m. laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė daugiau kaip 11 000 straipsnių, reportažų, apžvalgų, recenzijų. Straipsnius pasirašinėjo pilna ar sutrumpinta pavarde, tik inicialais ar slapyvardžiais: Cikaginis J., Daugailis J., Daugl. J., Juozas Per., Juoz. Pr., J. Prunsk., J. Pr., Žvilbutis J.
Prel. J. Prunskis ne tik pats dirbo žurnalistinį darbą, bet troško išugdyti ir jauną pamainą – Pedagoginiame lituanistikos institute dėstė žurnalistiką, gebėdamas pajusti ir atsiliepti į aktualijas. Būsimiesiems žurnalistams sudarė ir redagavo knygą „Žurnalistika“ (1974 m., 292 p.). Čia 30 autorių, dažniau besireiškiančių spaudoje, parašė 32 straipsnius. Paties J. Prunskio straipsniai – „Laikraštininko archyvas“ ir „Interviu“. Apie knygos tikslą J. Prunskis rašė: „Mūsų tautai pergyvenant sunkiausią vergijos naktį, žinant, kokia svarbi pagalba gali būti viešoji opinija, norisi, kad kuo daugiausia mūsų studijuojančio jaunimo, turinčio palinkimo į žurnalistiką, pasuktų tuo keliu ir kad jiems tam reikalui būtų parūpinta ir spausdintos medžiagos – praktiškas vadovas“.
Mecenatoriški darbai
Kunigas, gyvendamas itin kukliai, kaupė pinigėlius. Gavęs stambesnį palikimą, jau nuo 1954 m. pradėjo skirti smulkias premijas: rėmė spaudos darbuotojus, mokslininkus, menininkus, visuomenininkus – katalikiškos veiklos aktyvistus. 1954 m. prelato  mecenatoriškos veiklos pradžia, o jau 1962 m., įsteigus Lietuvių fondą, kun. J. Prunskis tampa aktyviu šio fondo nariu.  Vėliau jo iniciatyva skelbiami įvairūs konkursai, skiriamos premijos, skatinančios lietuvišką bei katalikišką veiklą. Pradžioje kuklios piniginės premijos greitai augo: 1972–1982 m. prel. J. Prusnkis suteikė 34 premijas, beveik visas po 1000 dol. Sakykim, 1978 m. jis skyrė premiją ,,Už Lietuvos garsinimą kitataučių spaudoje”.  Jis aktyviai rėmė šv. Kazimiero kolegiją Romoje, jaunimo stovyklas, Ateitininkų namus, Lietuvių fondą, Vyčių fondą, premijomis skatino katalikišką – labdaringą veiklą. Turtingesni lietuviai, matydami prelato mecenatorišką veiklą, testamentu užrašydavo dalį arba ir visą palikimą – žinojo, kad tos lėšos bus panaudotos Lietuvos labui.
Dr. prelatas J. Prunskis buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, tad rūpinosi šios institucijos veikla. Tai jo lėšomis įteiktos pirmosios premijos Lietuvių katalikų mokslo akademijos  nariams už mokslinę, visuomeninę bei žurnalistinę veiklą. Stengdamasis pagerinti Akademijos leidybinės veiklos sąlygas, 1991 m. įkūrė savo vardo fondą – 150000 dolerių, kad iš palūkanų būtų leidžiama religinė literatūra. Tai didelė prelato dovana Lietuvai, skatinanti jos dvasinį atgimimą. O ypač jo sukauptais fondais gali pasidžiaugti atgavusi nepriklausomybę Lietuvą: beveik visos katalikiškos organizacijos, draugijos, mokyklos, spauda ir radijo valandėlės yra patyrę prelato Juozo Prunskio dosnią ranką ir dėmesingą širdį. Spaudoje nemaža buvo rašyta apie jo paramą atsikuriančiai ,,Saulės” gimnazijai Utenoje (tada ji buvo pavadinta Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurine mokykla), tuo metu prelato lėšomis joje įrengtą unikaliausią Lietuvoje fizikos kabinetą… Mecenatoriška veikla savo gyvenimu dvasininkas liudijo Dievo meilę artimui.
Amerikoje žadino lietuviams išeiviams tikėjimo, meilės Dievui  troškulį, diegė būsimos laisvos Lietuvos viltį, visais įmanomais, o kartais, atrodo, ir nebeįmanomais būdais,  skleidė žinias apie didingą Lietuvos praeitį ir sunkią būklę sovietinėje okupacijoje.       
Dr. prel. Juozas Prunskis džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe, siekė padėti jai įsitvirtinti materialiai remdamas visą katalikišką veiklą: asmenis, įstaigas, institucijas, tikėdamas dvasiniu mūsų tautos suklestėjimu.       
Prelatas mirė 2003 m. balandžio 26 d. Palos ligoninėje (netoli Čikagos), gegužės 2 d. iš Petkaus laidojimo namų Lemonte, IL velionis buvo atlydėtas į Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčią. Po šv. Mišių, kurias aukojo kunigai Donaldas Petraitis MIC, Jonas Duoba MIC, Kazimieras Ambrasas SJ, Kęstutis Trimakas, Algirdas Paliokas SJ ir prel. Ignas Urbonas palydėtas į amžinojo poilsio vietą – šv. Kazimiero kapines, kur palaidoti jo artimieji: motina, broliai, sesė…
Prel. J. Prunskio rūpestis Lietuvos laisve
Kalbant apie dr. prel. J. Prunskio veiklos svarbą Lietuvos laisvės byloje būtina akcentuoti jo kūrybinį darbą – rašytinį, spausdintą palikimą. Visos prelato parašytos, redaguotos, sudarytos ar recenzuotos knygos turi dvi kryptis – du tikslus: iškelti okupantų žiaurumus, užakcentuoti krikščionybės svarbą mūsų tautai. Todėl nors ir neutraliuose pavadinimuose paprastai yra sutalpintos apologetinės mintys.
Paminėsime keletą dvasiniam ugdymui skirtų knygų: „Motina Gailestingoji“ (gegužės mėnesiui skirti trumpi skaitymai, 1957 m.), „Aukštyn širdis!“ (1957 m.),  „Metai su Dievu“ (1958 m.) ir kt. 
Kiek plačiau stabtelėsime ties dr. J. Prunskio darbais, skelbusiais pasauliui apie sunkią okupuotos Lietuvos padėtį, okupantų žiaurumus. Kad Lietuva neliko nežinomybėje – ir prelato Juozo Prunskio neginčijamas nuopelnas.
Dera pastebėti, kad iki 1954 metų išeivijoje apie Lietuvą buvo išspausdinti 34 leidiniai kitomis kalbomis: 19 – anglų, 6 – prancūzų, 5 – ispanų ir 4 – vokiečių. Tarp jų 1943 m. Čikagoje išleista J. Prunskio knyga „Fifteen Liqouidaten priests in Lithuania“ (15 Lietuvoje nužudytų kunigų). Šio, kaip ir kitų leidinių tikslas – „laimėti išsilaisvinimo kovai tarptautinės viešosios opinijos palankumą, sovietinio genocido siaubu laisvojo pasaulio sąžinę, pažadinti jo sąmonę bolševizmo pasaulinei grėsmei suvokti… O pagrindinis tikslas šioje kovoje – spausdintas žodis“.
Minėtinos ir anglų kalba Čikagoje išleisto informacinio bei pažintinio pobūdžio knygelės: 34 psl. „Lithuania“ „Lietuva“, (1976, 1978 ir 1982) ir 48 psl. „Lithuania‘s Jews and the Holocaust“ (1979). Nuo 1970 m. J. Prunskis – ALT‘o Informacijos biuro direktorius. Jo veiklumą liudija periodiškai leisti informaciniai biuleteniai, kartą metuose parengta radijo programa, parašytos brošiūros. Vien tik 1981–1982 m., kaip 1996 m. prelatas Lemonte yra pasakojęs šio straipsnio autorei, jis išleido 20 biuletenių lietuvių ir 13 anglų kalbomis. Jis labai džiaugėsi brošiūra, skirta  Lietuvai, sulaukusiai ne vieno leidimo, ir leidusiai kitataučiams susipažinti su jo Tėvyne. Prelatas prisiminė, kad žydams pradėjus kelti teismus Amerikos lietuviams už jų persekiojimus, anglų kalba parašė knygelę apie Lietuvą ir žydų holokaustą, kurioje motyvuotai gynė lietuvių tautą nuo kaltinimų. Siekdamas apsisaugoti nuo galimų priekaištų iš žydų pusės, visus duomenis ėmė iš žydų bibliotekos Čikagoje. Pasirodžius knygelei po vieną egzempliorių išsiuntė į pagrindinius Čikagos dienraščius (vienas jų net parašė vedamąjį, kad negalima lietuvių tautos kaltinti), vieną egzempliorių autorius nusiuntė Izraelio konsului Čikagoje. Šis gi, susipažinęs su medžiaga, pakvietė dr. prel. J. Prunskį į priėmimą. Konsulas J. Prunskio darbu buvo patenkintas: leidinyje buvo iškelti ir žydų ekonominiai laimėjimai Lietuvoje, rašyta tolerantiškai – dėl vieno išsišokėlio negalima kaltinti tautos.
1985 metais pasirodė knygelė „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenos“. Šioje nedidelėje vos 14 puslapių knygelėje prel. J. Prunskis dokumentuotai rašo apie ALT‘o veiklą pokario metais, ginant pabėgėlius nuo bolševikų pastangų, siekiant juo sugrąžinti į jau okupuotus kraštus.
Svarbus ir vertingas dr. J. Prunskio redaguotas dokumentinis rinkinys „Lietuva bolševikų okupacijoje“, kurį 1979 m. išleido Jūrų šaulių kuopa Klaipėda Čikagoje. Viršelio aplanke rašoma: „Visoj ilgoj savo valstybinio gyvenimo istorijoj, nusitęsusioj daugiau kaip septynis šimtmečius, Lietuva neturėjo taip sunkaus laikotarpio, kaip bolševikų okupacija, prasidėjusi 1940 metais. Daugiau kaip ketvirtis milijono Lietuvos žmonių, maždaug kas dešimtas gyventojas, buvo išvežti į Sibirą.
Ištisais dešimtmečiais lietuviai patriotai naikinami kruvinuose tardymuose, žiauriuose kalėjimuose, šiurpiose bepročių ligoninėse, masinėse egzekucijose. Laisvėje sukurtas ūkis sugriautas, savitas kultūrinis gyvenimas sužlugdytas.
Šis leidinys – tai dokumentinis rinkinys beveik šešiasdešimties liudijimų, ką lietuviai išgyveno, okupantų tardomi, kalinami ir žudomi savo tėvynėje. Žodiniai liudijimai kančias išgyvenusių, savomis akimis mačiusių patvirtinami ir pavaizduojami daugiau kaip 50 nuotraukų.
Duodamas ir sąrašas 1970 žmonių, kuriuos okupantai bolševikai išžudė Lietuvoje. Tai tik dalis. Okupacijos aukų nepalyginamai didesnis skaičius. Pagaliau čia neminimi tie, kurie žuvo išvežti į tolimą Sibiro tremtį. Ta tema autorius yra paruošęs jau kitą knygą.
Lai šis leidinys ypač mūsų jaunajai kartai pasakys, ką reiškia bolševizmas praktikoje“.
Prelatas J. Prunskis surinko ir iš tėvynės išblokštųjų atsiminimus „Bėgome nuo teroro“ (1980 m.). Beveik 300 puslapių apimančioje knygoje 38 autorių atsiminimai. Tarp jų ir J. Prunskio „Prasiveržimas pro sovietų sargybas“ ir jo sesers Anelės Prunskytės „Tėvų išvežimas vertė bėgti“. Šios knygos tikslą J. Prunskis taip formuluoja: „Kodėl toks daugumas ryžosi pasitraukti iš savo Tėvynės ir kokius mirtinus pavojus jie pergyveno bėgdami, čia išryškina šioje knygoje surinkti visokių luomų, visokių profesijų, įvairaus amžiaus žmonių liudijimai… Čia aprašomi išgyvenimai krintant bomboms ar bėgant minų laukais, pavaizduojami prasiveržimai pro raudonarmiečių saugomą sieną, aprašytos kelionės bombarduojamuose traukiniuose, atskleidžiama, kad enkavedistai, mušdami vaiką, vertė šnipinėti motiną.
Jaunajai kartai šie liudijimai atskleis, ką išgyveno bėgdami nuo mirtino pavojaus jų tėvai, o istorijai bus pluoštas medžiagos, ką patyrė lietuvis, kruvina širdimi okupanto išblokštas iš Tėvynės“.
Knygos įžangoje J. Prunskis rašo: „Dauguma bėgo į Vokietiją ne todėl, kad simpatizavo ano meto Berlyno rėžimui, o todėl, kad nebuvo, kur kitur bėgti… Mums buvo svarbūs baudžiauninkų, knygnešių, savanorių atsiminimai, tepalieka istorijai ir pabėgėlių liudijimai… Norėjosi, kad nuo teroro pabėgusieji išeiviai nenusineštų užmarštin į kapus savų, dažnai labai kruvinų išgyvenimų, kurių priežastis buvo naujieji dvidešimtojo amžiaus barbarai – bolševikai, pavergiamiems kraštams nešdę tokią „laisvę“, kad nuo jos reikėjo bėgti visa palikus, skubant į nežinią, nors ir pramatant didelius vargus“.
Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla Pranui Gineičiui atminti išleido didelio albumo formato J. Prunskio redaguotą knygą „Lietuviai Sibire“ (1981 m.). Čia gi vėl redaktorius nurodo, kad privalome įamžinti tą baisią tragediją, į Sibirą gyvuliniais vagonais vežamų tautiečių pergyvenimus, atminimus. Knyga pareikalavo daug kantrybės, atkaklumo. Knygai pasirodžius, spaudoje rašyta: „Reikėjo vesti plačius susirašinėjimus su Amerikos, Europos ir net Australijos lietuviais. Reikėjo atrinkti iš gaunamų krūvų laiškų vietas, kurios būtų reikšmingesnės. Nebuvo lengva visus primityviomis Sibiro sąlygomis rašytus laiškus išskaityti… Bedirbant prie šios knygos, buvo gauta ir grasinimų“.
1988 m. pasirodė J. Prunskio, A. Kerulio ir M. Valiukėno redaguota knyga „Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai“. J. Prunskio iniciatyva, kartu su Leonu Keruliu ir Pilypu Naručiu parengta knyga „Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai“ (1991 m., šią knygą J. Prunskis ir redagavo). Knygoje vardyne abėcėlės tvarka pateikiami 514 ateitininkų – komunistų kankinių ir 37 ateitininkų – nacių kankinių gyvenimo bei veiklos aprašymai. Pažymėtina, kad šia tematika dar 1952 m. Brukline buvo išleista 436 puslapių knyga „Lietuvos archyvas. Bolševizmo metai“, kurią taip pat parengė dr. J. Prunskis.
Apie okupuotą ir kenčiančią Lietuvą J. Prunskis ne tik rašė, bet ir kalbėjo. Tarkim, 1982 m. Madrido konferencijoje. Pastebėtina, kad J. Prunskis dirbdamas Amerikos lietuvių taryboje su lietuvių delegacijomis yra dalyvavęs svarbiose tarptautinėse konferencijose Madride, Londone, Vienoje… 1982 m. ALT‘as pasiuntė jį į Madridą.  Čia kunigas susitiko ir kalbėjosi su keturiolikos šalių ambasadoriais, daugeliu delegatų bei žurnalistų. J. Prunskis pirmą kartą tokiai gausiai ir įvairiai visuomenei suteikė išsamių žinių apie Lietuvą. Lietuvos reikalais jis įteikė ALT‘o memorandumą.
Su J. Prunskio vardu sietinas ir itin unikalus atvejis: gebėjimas išrūpinti leidimą visam laikui iš Lietuvos išvykti į Ameriką savo motinai, pabėgusiai iš Sibiro ir besislapsčiusiai Kaune. 1941 m. birželio 13 d. iš Žvilgučių vienkiemio sovietiniai okupantai išvežė prelato tėvus: Juozapą Prunskų, jo žmoną Oną Gineitytę, tuo metu ten buvusį tėvo brolį kun. Petrą Prunskų, jo seserį Oną Prunskytę. Tėvas buvo nuvežtas į Rešiotus, motina, dėdė kunigas ir teta Ona – į Barnaulą. Juozapas Prunskis iš bado mirė Sibire 1942 spalio 14 d. Sibire Ona Prunskienė globojo brolienės Domicelės Gineitienės našlaičiais likusius mažamečius Rimantą ir Mindaugą. Po Stalino mirties mergautine pavarde su brolio vaikais slapčia grįžo į Lietuvą. Bijodama apsilankyti savo namuose, įsidarbino tarnaite vieno gydytojo šeimoje ir gyveno didžiulės nežinios baimėje. Kol pagaliau, gavo žinią – galinti išvykti į Ameriką. Tokį leidimą gauti reikėjo geros diplomatijos ir Dievo lydimos sėkmės.
Kun. J. Prunskis, kaip žurnalistas, turėjo galimybę dalyvauti tuometinio Sovietų sąjungos vadovo Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo ir jo žmonos Ninos Petrovnos susitikimuose šiems lankantis Amerikoje. Kun. J. Prunskis, nuvykęs į Vašingtoną, spaudos konferencijų salėje prasiveržė prie Sovietų „imperatoriaus“, pasveikino jį rusų kalba, išdėstė savo prašymą ir gavo pažadą, kad kunigo reikalas bus išspręstas. Jau kitą dieną beveik visuose Amerikos spaudos puslapiuose buvo rašoma apie teigiamai išspręstą kunigo prašymą. J. Prunskis gebėjo unikaliai pasinaudoti susidariusia padėtimi. O Lietuvoje sovietinis saugumas turėjo daug vargo, kol pavyko išsiaiškinti, kurgi slapstosi kunigo motina. Ona Prunskienė į Čikagą atvyko 1960 m. Čia ji išgyveno dar 24 metus ir, sulaukusi 96 metų, iškeliavo į Amžinybę. Motinos papasakotos kančios buvo svarbiu stimulu ir daugeliui J. Prunskio knygų: iškentėtų kančių ir skausmo, okupantų paniekos ir žiaurumų – nevalia pamiršti. 
Dera pažymėti, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Rita Karvelytė 1998 m. gegužės 28 d. apgynė bakalauro darbą „Bolševikų ir nacių žiaurumų atskleidimas daktaro prelato Juozo Prunskio darbuose“ (darbo vadovė dr. A. Vasiliauskienė, recenzentas dr. Algis Kasperavičius). Bakalauriniame darbe studentė apžvelgė dr. prel. J. Prunskio asmenybę, jo straipsnius ir knygas: „Pirmosios sovietinės okupacijos kruvini padariniai“, „Vokiečių nacių represinių priemonių taikymas okupuotoje Lietuvoje“ bei „Lietuviai ir žydų holokaustas vokiečių nacių okupuotoje Lietuvoje“ (darbas saugomas VU Istorijos fakultete, Naujosios istorijos katedroje).
1999 m. LKMA Metraštyje, T. 14, išspausdintas mūsų jau minėtos knygelės „Lietuvos žydai ir holokaustas“ vertimas (vertė Laimutė Kitkauskienė), darbo priede – originalo faksimilė.
Pateikti pavyzdžiai liudija straipsnyje minėtų ir kitų dr. prel. J. Prunskio darbų aktualumą nūdienai.
Dr. prelatas Juozas Prunskis sielovadine, žurnalistine bei visuomenine veikla, studijomis, knygomis, rūpesčiu kitais, išaugusiu į didžiulę mecenatorystę, suformavo savitą pėdsaką Lietuvos kultūros  istorijoje, plačiai išgarsino Lietuvos vardą pasaulyje.     
Ir nors jau ketveri metai, kai prelato vardą tariame būtuoju laiku, jo darbai mus lydi šiandieną – jo mecenatoriška veikla neužsibaigė. Džiugu, kad vienintelis istorijos laikraštis Lietuvoje „Voruta“, gebantis kelti iš užmiršties dulkių mūsų tautos garbingą praeitį, jos didžiavyrius, savo laiku tiek daug spausdinęs medžiagos ir apie dr. prel. J. Prunskį, šių – 100 – ųjų jubiliejinių metų proga, buvo pagerbtas  Prelato įsteigta premija.
„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!“ – giedame iškilmingomis progomis. Garbingasis prelatas, suvokdamas šiuos žodžius aštriu protu, priimdamas atvirta širdimi, tikėjo, kad  ir būsimų kartų savastyje ir esybėje jie turi būti patys svarbiausi.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra