Skiriu lietuviškų kaimo mokyklų Lietuvoje devyniasdešimtmečiui
1915 metais Kaišiadorių krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, ėmė kurtis lietuviškos kaimų mokyklos. Didžioji jų dauguma buvo kaimo bene išlaikomos, ir mokytoją samdė (išlaikė) irgi to kaimo žmonės. O pačios mokyklos, be mokytojo, kaip tokios, pradžioje net nebuvo. Vaikai kasdieną ar kas kelios dienos rinkosi vis kitoje kaimo troboje. Priklausė nuo to, kiek iš tos trobos (iš tų namų) mokėsi vaikų. Nelabai aišku kuo kaimas atsilygindavo mokytojui. Tik žinoma, kad mokytoją pavalgydindavo ta šeimininkė, kurios namuose tą dieną mokydavosi vaikai.
Mano gimtinė – Zūbiškių kaimas dabartiniame Kaišiadorių rajone, Palomenės seniūnijoje, Gegužinės parapijoje. Pirmoji mokykla tame krašte kaimo vaikams buvo įsteigta 1859 metais tuomečio Gegužinės klebono, kunigo Simono Žukausko. Vaikų susirinkdavo per 20. Mokė vaikus nuo ganiavos pabaigos – Visų Šventųjų dienos, lapkričio 1, iki ganiavos pradžios – Jurginių, balandžio 23. Kunigas S.Žukauskas dalyvavo 1863 metų sukilime prieš rusų okupantus, buvo represuotas, o gal ir nužudytas. Nustojo veikti ir jo įsteigta Gegužinės mokykla. Vėl mokykla Gegužinėje pradėjo veikti tik 1907 metais. 1911 metais rusų valdžia greta Gegužinės, Bučionių kaimo žemėje, gražiame kalnelyje mokyklai pastatė didelį, dideliais langais atskirą namą. Viename gale įrengė didelę klasę, kitame butą mokytojo šeimai. Tas namas tebestovi ir 2005-aisiais.
Bet mokykla buvo rusiška. Dvi žiemas joje mokėsi ir mano tėvas, gimęs 1893 metais, vėliau Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, artilerijos dalinių kalvis, vokiečių belaisvis.
1915 metų pradžioje, iš vakarų artėjant frontui, rusas mokytojas išvažiavo į Rusiją ir ši mokykla nustojo veikti. Rugpjūčio pradžioje Gegužinės krašte jau buvo vokiečiai.
1915 metų rudenį Gegužinės krašto Bučionių, Rusių, Šilonių ir kituose kaimuose įsisteigė kaimiškos lietuviškos mokyklos. Visi šie kaimai buvo ir yra Gegužinės parapijos, visi išsidėstę Neries slėnyje kairiajame Neries krante.
Pirmoji mokytoja Bučionių kaime buvo Antanina Zujūtė iš tos pačios Gegužinės parapijos Smilgių kaimo, gimusi 1890 metais. Ji, Gegužinės parapijos klebono, lietuvininko Juozapo Bučio siųsta ir globojama, mokėsi ir baigė Vilniaus krašto lietuvių „Ryto“ draugijos pedagoginius kursus Vilniuje. Šilonių kaime vaikus pradžioje tik skaityti mokė to kaimo mažažemis valstietis Kazys Matačiūnas, gimęs 1859 metais. Jis duoną sau ir savo šeimai dažniau pelnė siūdamas žmonėms drabužius, dengdamas stogus, dirbdamas kitus darbus negu iš savo kelių žemės rėžių (mūsų krašte sakė žemės šniūrų). Kur pats buvo išmokęs skaityti nenustačiau. 1916 metais Šilonių kaime mokytoja pradėjo dirbti savamokslė Ona Ivoškaitė iš to paties Smilgių kaimo, kaip ir Zujūtė, gimusi 1894 metais. Rusių kaime vaikus nuo 1915 metų mokė nevietinis, keliaujantis mokytojas (daraktorius) Alfonsas Mackela. Kiek vėliau jį pakeitė iš Bučionių atsikėlusi Antanina Zujūtė. Vien skaityti Rusių kaimo vaikus mokė ir to paties kaimo gyventoja Marcelė Arbočiūtė, buvusi Mackelos mokinė.
1919 metais į kaimo mokyklas mokytojus paskyrė ir pradėjo jiems mokėti algas jau Nepriklausomos Lietuvos valdžia (Švietimo ministerijos pradinio mokslo departamentas).
Pirmieji mokslo metai valdiškoje Šilonių mokykloje prasidėjo 1919-11-23. 1920-01-24 mokyklą aplankęs instruktorius (taip pradžioje vadinosi mokyklų inspektoriai) Saliamonas Paltanavičius savo ataskaitoje parašė viename egzemplioriuje, kad mokytoja yra Katrė Lisauskaitė, o kitame egzemplioriuje, kad mokytoja Katrė Leckaitė. 1920-03-01 iš Šilonių mokyklos į Sevelionių mokyklą Kruonio valsčiuje išvyko mokytoja Katrė Leckaitė (po 19 metų, 1939 m. iš Sevelionių mokyklos į Šilonių, jau buvusią Zūbiškių kaime, atvyko mokytoja Teklė Dikinytė). Bet vėliau Trakų apskrityje (kurios centras buvo Kaišiadoryse, nes Trakai buvo lenkų okupuoti) buvo tik mokytoja Ona Lisauskaitė. Nei Katrės Leckaitės, nei Katrės Lisauskaitės nebuvo.
Pirmoji mokytoja į Gegužinės mokyklą, buvusią ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gegužinėje, atsikūrusią vietoj privačios Bučionių mokyklos, valdžios paskirta mokytoja atvyko tik 1920 metais. 1919 metais mokykla Gegužinėje neveikė, nes dešiniajame Neries krante siautė lenkų legionieriai, įsiveržę į Lietuvą iki Giedraičių–Širvintų–Čiobiškių–Žaslių–Žiežmarių linijos. Pirmoji Gegužinės mokytoja, gimusi 1891 metais Lydžių vienkiemyje, Troškūnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje buvo Marija Paulaitė-Paulavičiūtė (pradžioje rašėsi Paulaitė, vėliau Paulavičiūtė). Jos sesuo Stefanija Paulaitė-Paulavičiūtė buvo pirmoji mokytoja Paparčių mokykloje (Paparčiai – Gegužinei gretimos parapijos bažnytkaimis). Seserys to krašto mokyklose mokytojavo iki 1945 metų. Abi savo šeimų neturėjo. Visą laiką, visą energiją, visą sumanumą skyrė vaikams ir Lietuvai. Abi buvo šaulių sąjungos narės. Mokytoja Stefanija Paulavičiūtė ilgai mokytojavo Pajauciškių pradinėje mokykloje, prie Žaslių geležinkelių stoties. Čia jos mokiniai buvo net du Vincukai Sladkevičiai iš Guronių kaimo. Vienas iš jų vėliau tapo pirmuoju šių laikų Lietuvos katalikų bažnyčios kardinolu. 1945 metais abi seserys mokytojavo Gegužinės krašto Krivonių kaimo pradinėje mokykloje. Buvo legaliai gyvenančios jau veikiančių partizanų-žaliukų ryšininkės ir rėmėjos. Išdaviko įskųstos, pateko į NKVD‘istų ir skrebų (taip mūsų krašte vadino tuos utėlėtus, apskretusius plėšikus ir žmogžudžius stribus-istrebitelius) nagus ir 1945 metais buvo sušaudytos. Kur pakasti Jų kaulai iki šiol nežinoma.
1923-09-01 į Gegužinės mokyklą atvyko mokytojas iš Suvalkijos, Prienų krašto Kazys Makrickas. Savo valdžiai malkų reikalais rašytuose raštuose rašė, kad mokytojo kambaryje krosnis su kakaliu. Mūsų krašte toks žodis nežinomas ir nevartojamas, o girdėtas tik iš K.Donelaičio „Metų“. 1927 metais mokytojas iš Gegužinės (Kaišiadorių) krašto išvyko į Raseinių apskritį.
1924-09-01 į Gegužinės mokyklą iš Žiežmarių valsčiaus, Grėbliauciškių mokyklos atvyko mokytojas Konstantinas Bajerčius. Gimė jis 1903-10-24 Pajotų kaime, Plokščių valsčiuje, Šakių apskrityje. 1921-09-01–1922-09-01 jis mokytojavo Raseinių apskrityje, Juodkėnų pradinėje mokykloje, 1922-09-01–1923-01-01 Žindaičių pradinėje mokykloje. Taigi mokytoju dirbti pradėjo teturėdamas tik 18 metų. Nors į Gegužinę atvyko tik 21 metų, iš karto tapo to krašto šviesuliu. Jo pastangų dėka Gegužinėje buvo atidarytas antras mokyklos komplektas, atidaryta lietuviška mokykla aplenkėjusiame Ruklos kaime (ten nuo 1930 metų iki šiol veikia garsus Ruklos-Gaižiūnų karinis poligonas). Jo iniciatyva ir pastangomis į Gegužinės bažnyčią grįžo lietuvių kalba. Suorganizavo šaulių, pavasarininkų būrius, saviveiklos ratelius. Vis krikštijo kaimo vaikus, vis buvo pojauniu (pabroliu) vestuvėse. Antroji sovietinė okupacija jį užklupo Alytaus mokytojų seminarijoje dėstant lietuvių kalbą ir literatūrą ir fizinį lavinimą. Greit jis tapo Dzūkijos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, buvusio mokytojų seminarijos dėstytojo, Bajerčiaus kolegos, legaliai gyvenančios akys ir ausys – legaliai gyvenantis partizanas Garibaldis. Irgi pateko į okupantų saugumo nagus ir 1946-12-08, tardant Alytaus kalėjime, buvo užmuštas. Kur pakasti jo kaulai, nežinoma. Partizanų vadų susirinkimas jam po mirties suteikė Laisvės kovotojo karžygio vardą. Atkūrus Nepriklausomybę, Konstantinas Bajerčius-Garibaldis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties). Šio straipsnio autoriaus iniciatyva ir didelių pastangų, kovojant su buvusia nomenklatūra, dėka, 1997-01-30 Kaišiadorių rajono, Zūbiškių pagrindinei mokyklai, veikiančiai vietoje buvusių kelių Gegužinės krašte mokyklų, buvo suteiktas Konstantino Bajerčiaus vardas. (Išsamiai apie Konstantiną Bajerčių-Garibaldį skaitykite prof. Vinco Aurylos sudarytą knygą „Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais“, leidykla „Rosma“, 2003 m.).
1928-11-14 Dzūkijoje, Dusmenų mokykloje mokytoju pradėjo dirbti Juozas Martinaitis, gimęs 1908-02-29 Mozūriškių kaime, Prienų valsčiuje. 1927 m. baigė Veiverių mokytojų 2 metų kursus, 1930 m. – Marijampolės pedagoginius kursus, 1930–1931 m. – Kauno karo mokyklą ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Jis 1933 m. atkeltas į Gegužinės mokyklą, 1935-01-01 perkeltas į to krašto Zūbiškių mokyklą. 1906-07-09 Kapciškių kaime, Žaslių parapijoje, gimė Dominyka Perednytė. Baigusi Kauno mokytojų seminariją nuo 1930 metų dirbo Gegužinės krašte Rusių mokykloje. 1935 m. ištekėjo už mokyklos vedėjo J.Martinaičio. Mokytojai Martinaičiai, mokytojaudami sujungtoje Šilonių-Rusių mokykloje, pavadintoje Zūbiškių mokykla, mokė autoriaus vyresniąsias seseris ir brolį. 1938 metais mokytojai Martinaičiai iš Gegužinės krašto Zūbiškių mokyklos išsikėlė į Semeliškių mokyklą. Vėliau mokytojavo Dusmenų, Valkininkų mokyklose. Dominyka mirė 1986, Juozas 1996 metais. Abu palaidoti Valkininkų kapinėse. Aplankiau tas kapines, suradau mokytojų kapą. Jie, dirbdami Zūbiškių mokykloje, labai gražiai bendravo su mano tėvais.
1928 metais, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, Dzūkijoje, Pasamovio mokykloje prie Onuškio, Semeliškių mokykloje, prie dabartinių Elektrėnų, dirbo mokytoja Elena Žukauskaitė. Nuo 1929-08-09 ji atkelta į Gegužinės krašto Rusių mokyklą. Čia nuo 1927-09-07 Šilonių mokykloje dirbo mokytojas Antanas Naudžiūnas, gimęs Žiežmarių valsčiuje Kaukynės kaime. Čia abu mokytojai 1933-04-20 susituokė. Iki 1937 m. rugpjūčio jie dirbo šio krašto Zūbiškių, Neprėkštos, Gegužinės mokyklose. 1937 m. persikėlė į Aukštadvarį. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, jie buvo paskirti į Lazdėnų mokyklą, buvusią tarp Vievio ir Lentvario. Iš čia juos okupantai 1941-06-14 išvežė į Sibirą. Tolimesnį jų likimą nustatyti nepavyko.
1922 metais Aukštadvary buvo įsteigti dvimečiai mokytojų kursai. Kursų direktoriumi buvo paskirtas kunigas Stasys Pupaleigis, baigęs Peterburgo kunigų seminariją ir Tomsko universitetą ir dirbęs Aukštadvario vidurinės mokyklos (progimnazijos) direktoriumi. Gimė jis 1887-08-20 Eiriogalos kaime, Žaslių parapijoje. 1928 metais kunigas S.Pupaleigis paskirtas Gegužinės klebonu ir jam pavesta baigti statyti naują, akmeninę Gegužinės bažnyčią. Tą darbą sunkiausios 1933 metų ekonominės krizės metu jis su įniršusiu užsispyrimu dirbo ir bažnyčią pastatė. Tada 1934 metais buvo perkeltas į Kretingą ir paskirtas pranciškonų gimnazijos direktoriumi (rektoriumi). Sovietmečiu kentėjo Sibiro lageriuose. Grįžo gyvas, bet be sveikatos. Mirė 1967-01-16. Palaidotas Papilės bažnyčios šventoriuje Žemaitijoje.
1939 metais į Gegužinės krašto Zūbiškių mokyklą atvyko mokytoja Teklė Dikinytė. 1940–1944 metais aš buvau Jos mokinys. Ji buvo pirmoji mano mokytoja. 1944 rugsėjį mokytoja Teklė Dikinytė iš mūsų krašto išvyko. Buvau dar vaikas ir nežinojau, nei iš kur mano mokytoja buvo atvykusi, nei kur išvyko. Nors visą gyvenimą duoną pelniausi dirbdamas metalo apdirbimo ir mašinų gamybos inžinieriumi, bet jau per 45 metus einu ir kraštotyros takais ir takeliais. Apie 1995 metus pagal žmonių prisiminimus rašiau savo gimtinės mokyklų istoriją. Iš žmonių patyriau, kad pirmieji mokytojai buvo tikri pasiryžėliai, pasiaukoję savo kraštui Lietuvai ir to krašto žmonėms. Pradžioje tik už duonos riekę ir sriubos dubenėlį mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Gimė mintis Juos pagerbti, įamžinti Jų atminimą. Praktiškai be finansinių išlaidų tai buvo galima padaryti tik suteikiant kurio nors iš Jų vardą mokyklai. Nors buvo didelis buvusios ir (išlikusios) nomenklatūros pasipriešinimas, pavyko pasiekti, kad Kaišiadorių rajono Zūbiškių pagrindinė mokykla buvo pavadinta mokytojo, mokslininko, rašytojo, kovotojo už Lietuvos laisvę ir toje kovoje žuvusio Konstantino Bajerčiaus vardu.
2004–2005 m. gimtinės mokyklos istorijai žinias rinkau jau Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA). Ten radau, kad mano pirmoji mokytoja Teklė Dikinytė gimė 1905 metais Degučių kaime prie Utenos, kad baigė gretimo Vaikutėnų kaimo pradinę mokyklą, mokėsi Utenos progimnazijoje, baigė Panevėžio gimnaziją, savarankiškai pasiruošusi išlaikė pradžios mokyklos mokytojo cenzo egzaminus Švietimo ministerijos kvalifikacinėje egzaminų komisijoje. Suradau ir tai, kad 1944-ųjų rugsėjį ji iš mano gimtinės grįžo į savo vaikystės mokyklą Vaikutėnuose dirbti mokytoja. Bet tolesnis jos likimas vėl liko nežinomas. Kreipiaus į Utenos kraštotyros muziejų. Muziejaus darbuotoja Elena Jadzevičienė man patarė kreiptis į Utenos laikraščio „Utenis“ redakcijos darbuotoją Genovaitę Šniurovą, irgi „sergančią“ kraštotyros liga. G.Šniurova atsiliepė negreit, bet parašė išsamų laišką. Pradžioje nustebusi klausė, kaip aš ją „atkapsčiau“. O toliau parašė apie labai liūdną ir sunkią mano mokytojos dalią gyvenimo pabaigoje.
Mokytoja ir mane mokydama, ir iki gyvenimo pabaigos savo šeimos neturėjo. Jos trys broliai dar prieškariu išvyko į Ameriką. Seserį, dar nesukūrusią savo šeimos, sušaudė okupantai rusai. Ir senatvėje mokytoja artimų giminių neturėjo. O bėda, nelaimė niekad nevaikšto viena. Senatvėje ji apako, sutriko psichika, susirgo džiova. Iš savo gimtojo Degučių kaimo buvo išvežta ir apgyvendinta Blinstrubiškių senelių globos namuose, prie Viduklės, Raseinių krašte. Parašiau laišką ir labai greit gavau atsakymą, patvirtinantį, kad tikrai pas juos 1985-06-10 buvo apgyvendinta visiška regos invalidė Teklė Dikinytė. Mirė ji 1991-10-14 ir palaidota senelių globos namų kapinėse Viduklėje. Nieko nelaukdamas nuvažiavau į Blinstrubiškių senelių globos namus. O namų direktorius, labai malonus žmogus Algimantas Rimydis mane nuvežė į Viduklę ir parodė Teklės Dikinytės kapą. Praėjus 61 metams nuo to, kai paskutinį kartą mačiau savo mokytoją, ant jos kapo padėjau gėlių, uždegiau žvakeles, pastovėjau, parymojau ir žemai nusilenkiau savo Pirmajai Mokytojai nuo visų jos buvusių mokinių Zūbiškių pradinėje mokykloje 1940–1944 metais Kaišiadorių (Gegužinės) krašte.
O tos senelių kapinės lyg mini Amerikos kareivių kapinės Arlingtone. Tvarka,švara, ramybė. Kapai paženklinti kukliais betoniniais antkapiais. Plokštėje vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Likęs antkapio plotas apsodintas tankiomis pilkai-žalsvomis gėlėmis-žole, lyg vėliava užtiestas. Kiekvieno kapo galvugaly – žalias krūmelis. 565 kapai taisyklingomis eilėmis išrikiuoti. Visa kapinių teritorija švariai išgrėbstyta ir iššluota. Tik baltas smėlis toje Mirties jūroje.
Amžiną atilsį ir amžiną ramybę jums garbūs seneliai, likimo valia gyvenimą baigusieji vienatvėje ir toli nuo gimtųjų vietų.
Ir didelė pagarba žmonėms, taip rūpestingai prižiūrintiems tą Mirties jūrą ir tą Mirusiųjų miestą. (Mokytojos kapas 8-ame kvartale, 5-oje eilėje ketvirtas.)
Kai mes vaikai per daug įsidūkdavome, mokytoja sakydavo norinti, kad nors vienas iš mūsų kada nors taptume mokytoju. Tada suprastume, koks sunkus mokytojo darbas. Bet tai neišsipildė. Iš mūsų buvo artojų ir šienpjovių, statybos meistrų, puikių audėjų, žinomų laidotuvių giedotojų, inžinierių, gydytojų, karininkų, bet kunigų ir mokytojų nebuvo.
Mokyklą mes baigėme 1944-ųjų birželį. Rytuose jau netoli baisiausiai dundėjo patrankos. Drebėjo mokyklos langų stiklai. Naktimis ten rytuose švietė baisios pašvaistės. O liepos pabaigoje tėviškėje jau vėl buvo rusai. Išleisdama mus iš mokyklos, mokytoja kalbėjo, kad ateis laikas, kai mes tvarkysime Lietuvos reikalus, lemsime Tėvynės likimą. Tada mes, 10–11 metų vaikai, to nesupratome. Dabar 2005-ieji. Prabėgo 61-eri. Iš jų 45 sovietinės okupacijos. Mes seniai užaugome ir pasenome. Jau daug ir mūsų Amžinybėje, kur ir mūsų mokytoja. Jau praėjo laikas, kai mūsų karta lėmė Tėvynės likimą (tik keli atskiri mūsų amžiaus „dinozaurai“ dar vis veda Lietuvą į šviesią ateitį). Kiekvieno mūsų likimas susiklostė skirtingai. Bet tokio liūdno ir žiauraus likimo, koks teko mūsų mokytojai, kiek žinau, nei vienam Jos Zūbiškių mokykloje buvusiam mokiniui neteko.
Kaip rašiau, tėviškės krašto Rusių kaime 1915 metais irgi susikūrė privati mokykla. Bet valdiškos mokyklos tame kaime ilgai vis nebuvo ir to kaimo vaikai lankė gretimų kaimų mokyklas. 1928 metais ir Rusių kaime buvo atidaryta valdiška mokykla. Pirmas mokytojas joje buvo tais metais baigęs Kauno Simono Daukanto mokytojų seminariją Juozas Kralikauskas. Gimė jis 1910-10-10 Kareivonių kaime, Kietaviškių parapijoje, prie dabartinių Elektrėnų. Mokytojavo jis toje mokykloje tik vienerius metus ir išvyko į Žiežmarių mokyklą. Vėliau mokytojavo kitose Žiežmarių krašto mokyklose, studijavo universitete. 1944 metais buvo vienos Kauno gimnazijos direktorius. Artėjant frontui, pasitraukė į vakarus. Apsigyveno Kanadoje. Parašė daug knygų Lietuvos istorijos tematika. 1996 m. grįžo į Lietuvą.
Suradau ir pirmą kartą jį aplankiau Vilniaus gerontologijos centro globos namuose tik 2005-ųjų vasarą. Netrukus švęsiantis 95 metų jubiliejų mokytojas fizinių jėgų turi nedaug, bet protas žvalus ir atmintis šviesiausia. Kai prisistačiau, kad esu iš jo pirmosios mokyklos Rūsiuose krašto, jis su nuostaba pasakė manęs, kad tas laikas ir tie žmonės seniai numirę. Prisiminė ir vardino ten prieš 77 metus buvusių jo mokinių ir jų tėvų vardus, vardino buvusius ir gerus, ir prastus mokinius. Vardino ir charakterizavo kaimo žmones. Prisiminė ten buvusius vėjo pustomo smėlio laukus ir tuose laukuose dirbusį archeologą Tarasenką. Pasakojo iš to laiko daug man kraštotyrininkui įdomiausių dalykų. Sakė, kad ten tada buvo vienas labai prie jo prisirišęs žingeidus berniukas mokinys Vincukas. Prisiminė ir jo pavardę, ir jo tėvo vardą. Sakė, kad ir jis, mokytojas, mylėjo tą vaiką. Klausė, ar dar gyvas tas Vincukas. Pažinojau ta Vincuką jau gero stoto Vincą. Pasakiau, kad jau Amžinybėje, pasakiau, kad Vincukas-Vincas buvo kolūkio pirmininko pavaduotojas. Tada man į tai nieko neatsakė. Vėl mokytoją-rašytoją aplankiau pačioje rugsėjo pradžioje. Norėjau pasveikinti mokslo metų pradžios proga ir pranešti, kad ten, Rūsiuose, po 77 metų dar yra gyvos ir jį prisimenančios trys jo 1928 m. buvusios mokinės. Bet mokytojo kambaryje radau dvi gydytojas-globėjas. Buvo sutrikusi jo širdis ir jos man su mokytoju pabendrauti neleido. Jis vis dėlto jų paklausė, kas čia toks atėjo. Anoms paaiškinus, man girdint, labai aiškiai pasakė, kad šis žmogus (aš) jam aną kartą pasakęs baisią žinią. Taip ir pasakė; aš net sudrebėjau ir pagalvojau, gal mane maišo su kuo kitu. Bet jis aiškiausiai pratęsė, kad aš jam pranešęs, jog jo mylimiausias mokinys Vincukas buvo kolchozo vicepirmininkas (taip ir pasakė). Gydytoja iš karto liepė man išeiti ir puolė jį raminti. Džiaugiaus, kad aš aną kartą jam nepasakiau dar baisesnės žinios. Tas jo Vincukas, jau kolchozo pirmininko pavaduotojas Vincas, prisigėręs, žiemą, naktį, lauke rogėse mirtinai sušalo. Mums, dar vaikais esant, mačiusiems miestelių turgaus aikštėse išrengtus, išdarkytus, kruvinus žuvusių partizanų-žaliukų kūnus, mačiusiems į Sibirą vežamus savo artimuosius ir kaimynus, kolūkio pirmininko pavaduotojo darbas tokių neigiamų emocijų nesukelia kaip jiems, visą tai stebėjusiems iš už Atlanto.
Tokios mintys ir apmąstymai kilo prisiminus ir aplankius Gyvus ir Mirusius seniai praėjusio laiko savo ir gimtinės buvusius Mokytojus.
Buvo ir daugiau mokytojų, siejančių šiuos vieną nuo kito nutolusius kraštus. (Zūbiškėse ir 2005-aisiais gyvena ilgametė Zūbiškių mokyklos mokytoja Genovaitė Katkauskaitė-Stalioraitienė, gimusi Medžionių kaime, Stakliškių valsčiuje). Bet straipsnio apimtis neleidžia plėstis. Visa tai išsamiai – autoriaus rankraštinėje Kaišiadorių rajono Konstantino Bajerčiaus pagrindinės mokyklos istorijoje.
Nuotraukas rasite laikraštyje „Voruta“ Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.