Raminta Lapinskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Gediminas Dubonikas, www.voruta.lt

Trečiąją knygą šiuo metu rašanti moterų saviugdos trenerė Raminta Lapinskaitė sako, kad tai, ko ji moko kitus, ateina iš asmeninės patirties. Per septynerius darbo su moterimis metus Raminta ne kartą įsitikino, kad nėra tobulų gyvenimo scenarijų, sėkmės receptų, santykių.

Apie tai, kodėl naudinga nusimesti superherojaus kaukę,  kaip susikoncentruoti į išties svarbius dalykus ir pasiekti norimų pokyčių, ji sutiko papasakoti plačiau.

Mokykimės susitelkti į akimirką

Pasaulinio garso lyderystės ekspertas Simonas Sinekas yra pasakęs, kad apie gebėjimą būti „čia ir dabar“ sprendžiame ne mes patys, o mus supantys žmonės. Su šiuo požiūriu sutinka ir R. Lapinskaitė. „Mūsų laikmetyje dėmesį blaško daugybė įvairiausių dalykų. Mano dukra yra ne kartą pasakiusi: „Mama, tu manęs nesiklausai. Ir iš tikro pagaunu save nesigilinant į tai, ką ji kalba, tiesiog kartojant dukrai „aha“, arba „gerai“. Tuo metu mintimis būnu kažkur kitur“, – juokiasi Raminta.

Pasak moters, santykiai su vaikais mus gali išmokyti tikrojo dėmesingumo, nes vaikai yra nuoširdūs, ko neretai pritrūksta suaugusiesiems. „Suaugę mes dažnai bijome pasakyti: „tu manęs nesiklausai, prašau, būk dėmesingesnis“. Tokių situacijų apstu darbiniuose santykiuose – matome, kad tai, apie ką kalbame, neįdomu kolegai ar vadovui, tačiau to nedrįstame pasakyti“, – atskleidžia ji.

Dėmesio nekoncentravimas, būdingas daugumai mūsų, pasak Ramintos, iš dalies susijęs ir su įvaizdžiu, kad sėkmingas žmogus yra tas, kuris sugeba daug dalykų daryti vienu metu. „Taip vadinamas „multitaskinimas“  darbo rinkoje tapo norma. Skelbimuose matome darbdavių reikalavimus sugebėti kelias užduotis atlikti tuo pačiu metu. Aš to niekada nemokėjau. Kai dirbau samdomą darbą, tai man buvo didelis iššūkis. Pradėjau klausti savęs, kas su manimi negerai –  ar aš nešiuolaikiška, kad nesugebu atitikti laikmečio normų? Tačiau pasidomėjusi sužinojau, kad moksliniai tyrimai rodo „multitaskinimo“ žalą, nes žmogus tuomet patiria daug nereikalingo streso“, – sako saviugdos trenerė.

Pasak jos, tyrimai atskleidžia ir tai, kad kelioms užduotims vienu metu atlikti reikia didesnių laiko sąnaudų nei atliekant jas vieną po kitos, nuosekliai. „Galima  daryti begalę darbų kolektyve ar savo namuose vienu metu, bet tai nebus veikla iš širdies. Kad įsijaustų į procesą, žmogaus smegenims reikia daugiau laiko ir erdvės. Šis supratimas nuramino“, – pasakoja R. Lapinskaitė.

Nusimeskime superherojaus kaukes

Saviugdos trenerė sako, kad ir dabar jai vis dar kartais norisi užsidėti superherojės kaukę, kurią buvo išsiugdžiusi jaunystėje. „Tačiau prisimenu, kad jau moku priimti save tokią, kokia esu, o ne idealios moters įvaizdį, kuris tėra apgaulė. Nustojau meluoti sau ir aplinkiniams, kad viską galiu padaryti, viską moku, visur spėju. Atsisakau man siūlomų projektų ne dėl to, kad jie nevertingi, bet dėl to, kad man tektų persiplėšti, o tai neneša vertės niekam. Jau geriau vieną projektą įgyvendinti visa širdimi, nei du ar tris paviršutiniškai, paskubomis.  Kuo daugiau taikos su savimi, tuo gyvenimas pasidaro lengvesnis ir paprastesnis“, – sako ji.

Pasak Ramintos, gebėjimas būti žmogišku žmogumi reiškia turėti tokių sričių, kur nesiseka, tokių, kurios tau neįdomios ir neapsimesti, kad tau tai įdomu. „Galbūt reikia nedalyvauti kolektyvo vakarėlyje, jei tau tuo metu norisi būti namie ir skaityti knygą. Galbūt nevykti aplankyti uošvių, jei tą dieną tu nori praleisti kitaip“, – įsitikinusi moteris.

Saviugdos trenerė pateikia keletą patarimų, padėjusių jai suvokti, kaip koncentruotis į išties svarbius dalykus. „Kaip pasakė Dalai Lama, mes laiko šioj žemėj turime ne tam, kad spėtume padaryti viską, bet kad spėtume padaryti tai, kas svarbiausia mums. Nubudusi, dieną stengiuosi pradėti nuo klausimo, kas šiandien yra man svarbiausia. Galbūt tai bus santykio su dukra palaikymas, kai skirsiu jai dėmesio išlydėdama į mokyklą, gal tai bus kažkoks darbinis susitikimas, o gal – knygos skyriaus perskaitymas. Kai susidėliojam savo prioritetus konkrečiai dienai, gyventi pasidaro gerokai maloniau, mat mes spėjame atlikti esminius dalykus, atskleidžiančius mūsų vertybes, o visa kita klostosi su mažesniu griežtumu sau. Nebelieka įtampos, kiti dienos uždaviniai einasi lengviau“, – atskleidžia ji.

Raminta savo veikloje sako matanti, kad vis daugiau žmonių kartoja „neturiu laiko, nieko nespėju“ ir jiems atrodo, jog sukasi rate – visur turi spėti, nes kitaip pasaulis sugrius. „Jei jaučiamas chroniškas laiko stokos pojūtis, tai ženklas, kad stokoja laiko ne mūsų veiklos, o mūsų siela, įkvėpimas, tai kuo mes maitinamės iš vidaus. Paradoksalu, kad „pamaitinus“ svarbiausias sritis tarsi savaime atsiranda laiko ne tik atlikti darbines užduotis, bet ir susitikti su drauge, blynų vaikui iškepti ir dar kažką padaryti, ko nebuvo mano dienotvarkėje“, – pasakoja saviugdos trenerė.

Pradėti pokyčius niekada ne vėlu

Pasak Ramintos, daug žmonių šiais laikais svajoja apie pokyčius karjeroje, tačiau tą išdrįsta tikrai ne visi. „Prisimenu save prieš septynerius metus, kai pradėjau veiklą moterų saviugdos mokymų srityje. Atsigręžusi atgal pagalvoju – išties reikėjo daug drąsos palikti gerai apmokamą darbą ir žengti nauju keliu“, – atskleidžia ji. Tuo labiau, kad per tuos septynerius metus tikrai ne viskas buvo idealu – kildavo dvejonių, įvairių iššūkių, baimių. „Bet mylimas darbas nuo nemylimo tuo ir skiriasi, kad kai mylime tai, ką darome, mes turime užtektinai motyvacijos įveikti kliūtis ir ieškoti išeičių, nustojame kaltinti aplinkybes, prisiimame asmeninę atsakomybę, taip pat ir savo žmogišką netobulumą, kuris ir yra asmeninio žavesio ir autentiškumo pagrindas“, – sako ji.

Raminta įsitikinusi, kad visi mes esame užaugę visuomenėje, kuri turi daug idealų, stereotipų, šablonų. Tai taikoma tiek moterims, tiek vyrams. Todėl įsivaizduojame, kad tam, jog mus mylėtų kiti, pripažintų darbe, sektųsi visuomenėje, reikia atitikti šiuos šablonus. „Iš tikro esame labai pavargusi visuomenė, žmonės pavargę nuo aukštų standartų sau. Kai draugų rate ar net socialiniame tinkle pasakome, kad kažkas nesiseka, arba jei sekasi, iki tos sėkmės kelias buvo vingiuotas, ir aplinkiniai atsipalaiduoja, pradeda iš tikro gerbti mus, nes gerbiame save tokius, kokie esame“, – teigia moteris.

Norint pokyčių profesinėje veikloje, pasak jos, neverta tikėtis greitų stebuklų – pirmiausia pažinkime patys save. Širdžiai mielos veiklos ieškokime stebėdami, kas mus džiugina, įkvepia, nes labai dažnai savęs ieškome už savo gyvenimo ribų.  „Jei norime dirbti darbą, kurį mėgstame, turime daryti tai, kas patinka mums patiems, o ne tai, kas pelno kitų pritarimą. Čia ir yra svarbiausias mums tenkantis uždavinys – atrasti veiklą, kuri tinka man, net jei ji netinka niekam kitam. Jei mano širdis užsipildo džiaugsmu, laikas ištirpsta savaime. Jei veikloje patiriame pasitenkinimą – einame teisingu keliu. Net ir apnikus abejonėms, atraskime jėgų jas įveikti, nesustokime“, – nebijoti siekti svajonių ragina R. Lapinskaitė.