Morkus Bruzgys (Bruzg, Bruzgė) priklausė Vilniaus krašto dr. J. Basanavičiaus II atgimimo laikotarpio pažangiųjų lietuvininkų grupei.
Šiemet sukako 88-eri metai, kai 1918 metais Vilniaus krašte (Vilnijoje) – Lydos, Gardino, Trakų apskrityse – jis pradėjo rūpintis lietuvybės atgimimu ir švietimu.
Morkus Bruzgys gimė 1881 metais Dubičiuose, jo tėvas Mykolas buvo gimęs Prūsijoje, bartų šeimoje.
Morkaus Bruzgio vardas, dar prieš jam grįžtant iš tremties į Lietuvą, buvo gerai žinomas Rusijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Austrovengrijoje, Prancūzijoje. Studijuodamas inžineriją ir ekonomiką vienoje iš stipriausių Europos aukštųjų mokyklų – Peterburge jis įsitraukė į visuomeninę veiklą ir atvirai pradėjo propaguoti Lietuvos Nepriklausomybės idėjas.
Už tai po 1905–1907 metų buvo ištremtas į Rusijos Pietus (Ukrainą), kurioje praleido auksinį savo gyvenimo laikotarpį. Dirbdamas Dombaso šachtose jis nuo meistro pakilo iki finansų vadovo.
Tapęs turtingu verslininku, įsigijęs Vilniuje veikusios “Vilijos“ mašinų bendrovės akcijų, galėjo remti lietuvybės idėjas. Ši Vilniaus lietuviška gamykla 1914 m. tapo pažangiausia carinėje Rusijoje. 1921 metais lietuvių „Vilijos“ gamyklą lenkų okupacinė valdžia išgrobstė ir, nuvežusi į Varšuvą, aukcionuose išpardavė. Morkaus pusbrolis Dominykas Vidzbalis, suorganizavęs dzūkų, gudų ir dabartinės Lenkijos Suvalkų vyrų būrį, dalį staklių ir kitos technikos grąžino. Vėliau D.Vidzbalis aktyviai dalyvavo Gardino sukilime, už tai buvo pasodintas į Gardino kalėjimą ir nukankintas.
Visą gyvenimą Morkaus Bruzgio šūkis buvo: „Kovoti už Nepriklausomą Didžiąją Lietuvą ir ugdyti ištikimą tautą remiantis dr. J.Basanavičiaus II atgimimo idėjomis”. Jis siekė kelti tautos savimonę, kultūrą, ūkiškumą, darbštumą, padorumą ir moralinę pažangą.
1917–1918 metais jis su žmona paskutinis iš Ukrainos atvyko į Vilnių. Dr. J.Basanavičiaus paskatintas, prie tėvo žemių Kriokšlyje dar nusipirko Karaviškes. Beveik visas žemes iškilusis lietuvybės puoselėtojas išdalino pažangiems bežemiams tautiečiams ir pabėgėliams. Jis pradėjo savo veiklą Kriokšlyje, Šume, Dubičiuose, vėliau M.Bruzgio idėjos plito į kitus kaimus ir rajonus.
M.Bruzgio pastangomis dzūkai ir suklestėjo labiausiai, nes atgavo tautinę savimonę, liovėsi laikyti save „tuteišiais“. Dzūkija nebebuvo tamsus atsilikusiu vadinamas kraštas, nes dzūkai tapo raštingiausi ne tik okupuotame Vilniaus krašte, bet ir Lietuvoje.
1921 m. Morkus organizavo Dzūkijoje atgimimo festivalį „Tik duokit Dzūkui laisvę“. Tokie festivaliai plačiai pasklido po visą Vilniją ir vėliau gavo Morkaus festivalių vardą. Jie vyko nelegaliai.
Morkaus paskatintas atgimimas – vienas iš retų istorinių dalykų, padaręs stiprų poveikį šaliai, tad jį reikėtų atidžiai išnagrinėti bei atgaivinti ir pratęsti panašias tradicijas. Tai ne vien tik iškeliavusio Anapilin mons. K.Vasiliausko, jo bendražygių reikalas, pirmiausia tai turėtų rūpėti Varėnos, Alytaus, Vilniaus vadovams.
Dr. J Basanavičiaus II atgimimo užgrūdinti Vilniaus krašto žmonės ilgus metus neleido užgesti lietuvybei šiame krašte. Jie, iškentę pilsudskininkų represijas parodė, kad joks purvas, grasinimai, persekiojimai ir fizinis smurtas jų nepalaužė, atvirkščiai – pakylėjo Dievo link.
Be savo veiklos Dzūkijoje, M.Bruzgys 1917–1918 metais įkūrė „Ryto“ švietimo draugiją, 1924 metais – „Jaunųjų ūkininkų“ verslo draugiją, 1928 metais – “Šv. Kazimiero jaunimo ugdymo ir auklėjimo draugiją”, o 1930-aisiais – „Kultūros“ meno draugiją. Jos visos daug nuveikė ir davė nemažai naudos vietos gyventojams bei visai Lietuvai. Nutautėjusi Vilnija atgavo tautinę savimonę, išugdė stiprų dzūkišką charakterį.
Kad ir kaip stengtųsi lenkų okupacinė valdžia, net ir blogiausiose žemėse nebuvo išvaržyta nė viena kokiai nors draugijai priklausiusi šeima, nes jos buvo išmokusios dirbti pažangiai, naudojo naujus bitininkystės metodus, plėtojo daržininkystę. Iš savo sukauptų lėšų tie patys žmonės sugebėjo finansuoti visą Vilnijos II atgimimo – lietuvybės švietimo, ugdymo ir auklėjimo – veiklą. 1935–1937 metais okupacinė lenkų valdžia visas II atgimimo draugijas uždarė, joms teko tęsti darbą pogrindyje.
Žmogus, kurį visi vadino tiesiog vardu “Morkumi”, ugdydamas stipriuosius dzūkus ir lietuvius Vilnijos krašte, atidavė visą meilę, gabumus, pasitelkdamas didelę gamybos, ūkininkavimo patirtį, netgi paaukojo turtus, sveikatą, manoma, kad ir gyvybę, nes mirė 1943 metais neaiškiomis aplinkybėmis.
