Monsinjoro K. Vasiliausko tėviškės sodybos neskelbs kultūros vertybe
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Kultūros paveldo departamento (KPD) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tėviškės sodybos Kateliškių kaime, Biržų rajone, nepripažinti kultūros vertybe ir nesuteikti jai teisinės apsaugos.
KPD atstovė Aušra Valvonienė sakė BNS, kad sodybos nuspręsta neįtraukti į Kultūros paveldo registrą dėl to, jog ji yra labai apleista ir būtų netikslinga nuo pamatų ją atstatyti.
„Taryba, susipažinusi su fotofiksacija, mato, kad pastatai labai apgriuvę, apleisti, vertingųjų savybių praktiškai nėra. Jei įtrauktume tai, kas liko, labai išaugtų atstatymo vertė. (…) Atstatyti reikėtų samdyti atestuotus specialistus, rengti projektus. Taryba mano, kad netikslinga šiuo atveju, nes reikėtų atstatinėti viską nuo pamatų“, – kalbėjo ji.
Be to, anot KPD atstovės, abejotina, ar K. Vasiliauskas gimė būtent šioje sodyboje, neaišku, kokią įtaką ji padarė monsinjoro asmenybei.
„Istorikas daktaras Dangiras Mačiulis atkreipė dėmesį, jog sodyba statyta 1939 metais, o monsinjoras K. Vasiliauskas gimęs 1922 metais. Nebuvo pateikta jokių faktų, kad tai būtent jo gimtinė, gimtoji vieta, ir praktiškai kai sodyba buvo pastatyta, jis jau mokėsi gimnazijoje ir parvykdavo laisvu laiku. Nebuvo daugiau įrodymų ar kokių nors dokumentų, kaip ta vieta turėjo įtakos jo biografijai ar kūrybai“, – pasakojo A. Valvonienė.
Jos žodžiais, šią vietą paminklu įprasminti ruošiasi vietos valdžia: „Tiek ir užtektų, jei savivaldybė savo lėšomis ar iniciatyva tą vietą pagerbtų“.
1922–2001 metais gyvenęs monsinjoras K. Vasiliauskas – politinis kalinys ir tremtinys, ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas.
1950 metais jis dešimčiai metų nuteistas „už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją“, kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose, ten dirbo anglių šachtose. 1957–aisiais paleistas iš lagerio kurį laiką dirbo Švenčionių bažnyčios vikaru.
Sovietų valdžiai uždraudus jam gyventi ir dirbti Lietuvoje, iki 1969–ųjų K. Vasiliauskas gyveno Latvijoje, dirbo buhalteriu, kroviku. Grįžęs į Lietuvą, kunigavo Varėnoje.
1993–1995 metais jis buvo Vilniaus kunigų seminarijos rektorius, 1994 metais už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4–ojo laipsnio ordinu.
1995–aisiais jam įteikta Santarvės fondo premija, 1998 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba suteikė garbės nario vardą, 2000–aisiais suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, tais pačiais metais monsinjoras apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
P. Lileikio nuotr.
Nuotraukoje: Prieš aštuonerius metus mirusio monsinjoro K. Vasiliausko atminimas nesaugomas. Tėviškės trobesiai Kateliškių kaime – apleisti, laiko ir piktavalių rankų suniokoti
