Monsinjoro – dvasios vėliavnešio prisiminimas

Autorius: Data: 2019-08-22 , 10:21 Spausdinti

Monsinjoro – dvasios vėliavnešio prisiminimas

Leono Vasausko nuotr.

Zigmas TAMAKAUSKAS, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, www.voruta.lt

Prieš mėnesį – liepos 21 dieną, eidamas 95-tuosius metus, į Viešpaties namus iškeliavo daug kam žinomas iškilusis kunigas – monsinjoras Vincentas Jalinskas. Jis lydimas daugybės susirinkusių žmonių, vyskupų ir apie pusšimčio kunigų, atgulė Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šventoriuje priešais Švč. M. Marijos statulą.

Tai labai simboliška. Dievo Motinos ranka, kaip jis pats sakydavo – geroji Motinėlė, jį lydėjo per visus jo gyvenimo verpetus į jo svajonės prieplaukos uostą – kunigystės laivą, kurį neįstengė sugniuždyti jokie sovietinės priespaudos vėjai.

Daugelis artimiau pažinojusių šį kunigą pagarbiai vadino tiesiog Vinceliu, artinančiu jį prie didelės pagarbos ir žmonių pripažinimo turėjusių kunigų Antano Strazdelio, Jurgio Pabrėžos, tėvo Stanislovo ir kitų panašių į juos įvaizdžio. Kunigas Vincentas visada pasižymėjo savo kūrybiniu veiklumu, nuoširdžiu paprastumu, sugebėjimu kiekvienam įtaigiai tarti nuoširdų žodį ar patarimą. Ypač kažkuo nusivylusiam žmogui, kuriam gal tereikėjo laiku pasakyto padrąsinančio žodžio, geranoriško dėmesio.

Vytauto Laskausko nuotr.

Su Vinceliu susipažinau savo mokykliniais metais, būdamas Katedros ministrantu. Jis tada buvo šios šventovės zakristijono ir patarnautojų šventoms Mišioms vadovo Broniaus Ivanausko pagalbininku. Man, kaip vyresniam ministrantui, buvo pavesta mokyti naujai atėjusius ministrantus lotyniškai tariamos vadinamos ministrantūros (liturginės prie altoriaus patarnautojų maldos) ir sudaryti savaitinius Mišių patarnautojų tvarkaraščius. Tuomet Mišios buvo aukojamos ne tik prie Didžiojo, bet ir prie šoninių altorių. Vincelis mus patraukė savo nuoširdžiu draugiškumu bei pamaldumu.

Nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis kunigui Vinceliui turbūt padėjo ir jo pabrėžiškas jautrumas gamtai, jį supančiai aplinkai. Gyvendamas Pajevonyje, jis ne tik atstatė ir išpuošė bažnyčią, bet greta įkūrė nuostabų botanikos bei zoologijos kampelį. Pajevonys su savo bažnytiniu kalneliu tapo garsiu visoje Lietuvoje. Daugybė žmonių atvažiuodavo pasigrožėti gėlynais, naujomis sumanaus šeimininko išvestomis rožių rūšimis, žmogaus balsą suprantančiais ir kalbančiais paukščiais. Lankytojai, nepaisydami tuometinio draudimo bendrauti su kunigais, atokesnėse vietoje paslėpę automobilius, apsistodavo žydinčioje kunigo V. Jalinsko karalystėje.

Grįžtant su ekskursantų būriu iš Kristijono Donelaičio gyventos vietos – Tolminkiemio, visada užsukdavome į šią jau legenda apipintą kalnelį. Kartą, lankantis Pajevonyse su choro „Leliumai“ dainininkais, šeimininkas linksmai šūktelėjo: „Panele Krankle!“ Visi nuščiuvome – kas ji, gal šeimininkė, turinti tokį keistą vardą? Sužiurome, kai staiga iš medžių ūksmės atplasnojo kovas ir atsitūpė ant klebono peties. Gavusi sūrio gabalėlį, panelė Kranklė nuskrido. O Aidukas, kalbanti papūga, žmogaus balsu pradėjo čiauškėti: „ Noriu važiuoti į Kauną, noriu į Kauną…“

Kartą atvažiavusiems filmuoti sovietinės televizijos žurnalistams, viduryje sukamo filmo, netikėtai gudrusis paukštis užtraukęs religinę giesmę, kelis kartus sušuko: „Dievas yra! Dievas yra!“. Filmavusiems paukštį, nenorom išsprūdo žodžiai – bjaurybė, sugadino filmo norimą eigą. Teigiamai tariamo Dievo vardo tuometinės televizijos žiūrovai neturėjo girdėti, nors ir ištarto paukščio balsu…

Papūga Aidukas savo žmogiška kalba pataisydavo nuotaiką bet kuriam surūgėliui. Papūga, jei žinoma i turėdavo ūpo, tiek mažiems, tiek dideliems kunigo svečiams pademonstruodavo savo turtingą bažnyčios šeimininko išmokytą lietuvišką žodyną, pašokdavo, padainuodavo ir pagiedodavo.

Į šį kampelį žmones traukdavo ne tik jo egzotika, bet ir kunigo gerumas, paprastumas, čia jaučiama pulsuojanti šventojo Pranciškaus Asyžiečio dvasia.
Vincentas Jalinskas pasiryžo tapti kunigu tuomet, kai buvo sunkiausia, kai iš šio luomo žmonių būdavo dažnai tyčiojamasi, jie buvo persekiojami, rafinuotai žeminami. Jo siekiamo idealo neužgožė nė aukšto valdininko kėdės vilionė. Sovietinės valdžios nurodymu kunigas Vincentas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Tačiau jis visur suspėdavo palikti savo veiklos pėdsakus.

1958 metais iš didelio Lietuvos patrioto vyskupo Julijono Steponavičiaus rankų gavęs kunigo šventimus, jau pirmaisiais metais, vikaraudamas Kauno Vilijampolės parapijoje, Linkuvos gatvės viename name bandė įkurti mokyklėlę čigonams, norėjo atkurti ir krikščionišką labdaros veiklą, lankė parapijiečius, bendravo su jaunimu, laidotuvėse prie kapo ar bažnyčioje sakydavo įtaigius pamokslus. Toks naujai įšventinto kunigo aktyvumas erzino tuometinius partokratus, ne kartą jam grasino atimti kunigo registracijos pažymėjimą, bausdavo piniginėmis baudomis. Pagaliau grubiai išprašė iš Kauno. Tačiau tai nė kiek neužgesino kunigo idealisto ryžto, priešingai – tik sustiprino.

Kunigas Vincentas Jalinskas įvairiose Lietuvos bažnyčiose vesdavo rekolekcijas, jų metu sakydamas uždegančius pamokslus, įkvepiančius žmonėms viltį, sustiprinančius tikėjimą, Lietuvos meilę.

O kaip dabar, minint Baltijos kelio jubiliejinę datą, neprisiminti Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje per vienas rekolekcijas jo pasakytų pranašiškų žodžių: „Atsidarys Katedros durys – ašaromis ir rankomis išplausime išniekintas šventoves…“ Grasinimai nesiliovė, vienos baudos sekė kitas. Tačiau Sąjūdžio pažadinta Lietuvos dvasia nugalėjo – Katedros durys atsidarė. Pranašiški kunigo Vincento žodžiai išsipildė. Dabar svarbu, kad tą dvasinę Katedrą sveiką kiekvienas išlaikytume savo širdyse.

Vytauto Laskausko nuotr.

Nepamirštami ir 1980-tieji metai. Tada vykome į Trakus paminėti Vytauto Didžiojo 550-ųjų mirties metinių sukaktį. Su mumis buvo ir Vincelis. Išlipę iš anksčiau sustabdyto autobuso, ėjome iki pilies kelis kilometrus pėsti giedodami, dainuodami patriotines dainas. Prisirinko daugybė žmonių. Kažkas žymėdamas atėjusiuosius, nuolat spragsėjo foto aparatais. Kad neįeitume į pilį tas „kažkas“ išardė tiltą dėl „remonto“. Sugužėjome į mieste esančią paties kunigaikščio Vytauto funduotą Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, dabar turinčią bazilikos titulą.

Čia kunigas Vincentas Jalinskas šv. Mišių metu pasakė įsimintiną, jausmingą patriotinio turinio pamokslą. Tada šį kunigą daug kas pavadino dvasios vėliavnešiu, pranašaujančiu, kaip ir Antanas Strazdelis, Lietuvai pavasarėlį.
Atgimus Lietuvai, kardinolas Vincentas Sladkevičius kunigą V. Jalinską grąžino į Kauną, pirmųjų jo kunigystė metų miestą. Jam čia už ištikimą tarnystę Bažnyčiai buvo suteiktas garbingas monsinjoro titulas, buvo pavestos atsakingos pareigos. Monsinjoras ištikimai ir pasiaukojančiai slaugė iki pat jo mirties visada spindintį gerumu pasiligojusį savo dvasios vadą – kardinolą V. Sladkevičių. Su jam būdingu kuklumu lankė kalinius, invalidus, su meile buvo laukiamas mokyklose, įvairiuose renginiuose.

Tikime, kad garbingojo monsinjoro Vincelio, Lietuvos dvasios vėliavnešio, kilniai nugyvenusio šios žemės gyvenimą, sielą pasitiko Švč. Mergelės Marijos globa, svetingi Viešpaties namai.

Katalikų kunigai Lietuva ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra