Monsinjoro Alfonso Svarinsko lietuviškas kelias

Autorius: Data: 2016-02-24, 13:47 Spausdinti

 

Antanas TYLA (2014 VI 29), www.voruta.lt

2014 m. balandžio 29 d. Karininkų Ramovėje vyko knygos apie monsinjorą Alfonsą Svarinską „Napataisomasis“ sutiktuvės. Ta proga kalbėjo žinomi Laisvės kovotojai, signatarai, politikai, mokslininkai, visuomenininkai. Jie akcentavo Monsinjoro, kaip Lietuvos kaime užaugusio, atkaliai siekusio savo tikslo tarnauti tautai, Lietuvai, neįveikiamo sovietinės indoktrinacijos čiauptų, nuosekliai dvasininko darbą vykdančio lietuvio mentalitetą. Salė buvo pilnutėlė. Nešė gėles, sveikino jauni ir lazdelėmis pasiremiantys bendro likimo broliai. Pabaigoje išeinant sutikau visų gerbiamą signatarę Nijolę. Ji lyg klausdama, lyg tiesiog teigdma kreipėsi: „Ar mes išliksime, juk dabar daugiau tokių žmonių nebėra“. Atsakiau, kad yra, tik mes nežinome ar nematome, o Monsinjoras yra doro, tvaraus lietuvio pavyzdys. Jo poveikis visuomenei atsiskleis kitų gyvenimuose. Šiame savo rašinyje aš vartosiu tik vieną asmenvardį–Monsinjoras, nors juo garbusis Alfonsas Svarinskas tapo 1992 m.

Žvelgiant į Monsinjoro gyvenimo kelią galima išskirti kelis ryškius etapus ar kryptis, iš kurių pats ilgiausias – tai dvasininko rezistento, Lietuvos valstybinės laisvės ir tuo pačiu pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovotojo, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šauklio ir vėl atkurtos Lietuvos valstybės piliečio kelias.

Monsinjoras gimė 1925 m. Nepriklausomoje Lietuvoje ir per 15 paauglystės metų iki okupacijos pradžios, jausdamas patriotinę aplinką Tėvų ūkininkų šeimoje, Vidiškių, Deltuvos, Ukmergės pradžios mokyklose, Antano Smetonos vardo gimnazijoje jaunuolis Alfonsas augo kaip sąmoningas Lietuvos pilietis. Knygoje „Nepataisomasis“ jis prisimena: „Kai mokiausi . vyresnėje klasėje, priklausiau šaulių organizacijai“ (p. 36). Besimokantį vienoje gražiausių Ukmergės Antano Smetonos vardo gimnazijoje jauną Lietuvos patriotą užgriuvo visus idealus ir būsimus žygiug griaunanti žiauri, ciniška ir buka Sovietų Sąjungos okupacija, kuri iš karto tapo jaunojo Alfonso netoleruotinu svetimu režimu. Okupacija buvo priešprieša Lietuvos valstybingumui ir jo atkūrimas tapo Alfonso ir daugelio to meto jaunuolių siekiamybe. Anot Monsinjoro „Ukmergės gimnazija buvo labai patriotiška“ (Nepataisomasis, p. 41). Tad visa aplinka formavo gimnazistų politines nuostatas okupantų atžvilgiu. Nacių okupacijos metais Alfonsas įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur rado tokias pat nuotaikas. Prasidėjus sovietinei reokupacijai Monsinjoras organiškai įsijungė į partizanų vedamą kovą prieš okupantus už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Tai buvo sunki kova su sovietine kariuomene, skrebais ir su besiplečiančiu kgb agentūros, kolaborantų tinklu. Įsijungimas į Pasipriešinimą okupantams pareikalavo stipraus ryžto ir drąsos. Monsinjoras per sovietinės okupacijos metus buvo tris kartus suimtas ir kalintas. Atrodo, kad gulagas tiesiog negalėjo egzistuoti, neturėdamas Monsinjoro savo gniaužtuose ir tokiu būdu gelbėti griaunamą sovietinę imperiją. Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo prezidiumas 1989 05 26 d. posėdyje konstatavo, kad A. Svarinskas „teistas 1948 03 27 …laisvės atėmimu 10 m., bausmę atlikęs 1956 03 20, antrą kartą teistas 1958 07 26…laisvės atėminu 6 m., bausmę atlikęs 1964 04 09, dirbęs Raseinių rajono Viduklės parapijos klebonu, nuteistas laisvės atėmimu 7 m. su nutrėmimu 3 metams…1983 05 06 nuteistas „už tai, kad 1978–1983 metų laikotarpyje, siekdamas susilpninti Tarybų valdžią, sistemingai skleidė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančius šmeižikiškus prasimanymus. Tuo tikslu pasakė 18 pamokslų įvairiose Lietuvos bažnyčiose. Būdamas… „Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti“ nariu, kartu su kitais parašė ir platino panašaus turinio „dokumentus“, adresuotus TSKP Generaliniam sekretoriui, TSRS Aukščiausios Tarybos  Prezidiumui, TSRS Generaliniam prokurorui ir kt., iš viso 51 dokumentą. Tuo pačiu tikslu, kaip  „Katalikų komiteto“ narys, pasirašė Maskvos grupės Helsinkio susitarimams TSRS remti dokumentą „30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai“. Be to, namuose laikė antitarybinio turinio literatūrą“. Keičiantis aplinkybėms 1989 05 26 tas pats teismas kaltinimą atšaukė, bet pats kaltinimas paliko geru liudininku apie Monsinjoro, kovojončio su okupaciniu režimu mentalitetą. Kurio gal būt niekas, net ir pats Monsinjoras nefiksavo, neužsirašinėjo. Okupantų teisinė institucija –Lietuvos TSR prokuratūra 1983 03 24 pareikštame kaltinime „už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“ sudėjo visą Monsinjorui sekti agentūros darbą, parodydama kiek kgb agentūra turėjo užsiėmimo, kiek Monsinjoro sekimas sukūrė darbo vietų šnipams, sekliams ar išdavikams.

Svarbiausia, kad Monsinjoras turėjo atvirą tribūną–Bažnyčios sakyklą ir auditoriją–ją lankančius tikinčiuosius. Iš paskos po atlaidus keliaujančiam ir bažnyčiose sakantį antitarybinius pamokslus Monsinjorui keliavo agentai su įrašų technika ir į juosteles įrašinėjo pamokslus, pateikdavo juos persekiotojams, o šie kaupė jam užvestoje byloje. Nusikalstama juose buvo tai, kad jis demaskavo okupacinį režimą pažeidžiant žmogaus teises, administracinėmis priemonėmis varžė tikinčiųjų ir Bažnyčios teises. Apie tai visi žinojo, bet kai Monsinjoras tai pateikdavo kaip žmogaus teisių varžymą, tapdavo nusikaltimu, o tai skelbiantis Monsinjoras – nusikalteliu. Kaip išsiaiškino persekiotojai, dalis prie bylos pridėtų rezistencinių dokumentų buvo spausdinti „A. Svarinsko rašomaja mašinėlė „Consul“. Persekiotojai taip pat išsiaiškino, kad  Monsinjoras dalyvauja „Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronikos leidime“. Platindamas rezistencinius dokumentus, Monsinjoras bendravo su Vakarų pasaulio užsieniečiais, tokiu būdu savarankiškai pralauždamas sovietinės imperijos geležinę uždangą ir išviešindamas nusikalstamą sovietinę tikrovę. Monsinjoras organizuodavo kolektyvinius pareiškimus dėl žmogaus teisių pažeidimo, surinkdavo parašus ir siuntė į įvairias okupacinio režimo instancijas. 1982 10 28 Viduklėje A. Svarinsko rašytame kolektyviniame (558 parašai) pareiškime Lietuvos Kompartijos Centro komitetui atvirai paneigiama „sovietinė demokratija“: „… Žvelgiant į tokią gyvenimo tikrovę,– rašė Monsinjoras, – kyla klausimas: kur mes gyvename? Mes įtikinėjami, kad esame pačios demokratiškiausios šalies piliečiai, bet demokratiją kol kas matome tik popieriuje…“ (bylos p. 171). Monsinjoras pradžioje, kaip 1863 m. sukilimo sukilėlių vadas Antanas Mackevičius, tą pareiškimą perskaitė bažnyčioje, o po to rinko parašus. Pats pareiškimas buvo paskleistas pasirašymui po visos Lietuvos parapijas. Iš viso Centro komitetas gavo 57 tokius kolektyvinius pareiškimus iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio miestų, Kauno, Tauragės, Kretingos, Ukmergės, Šilutės, Vikaviškio, Marijampolės (Kapsuko), Raseinių, Rokiškio, Biržų, Kėdainių, Prienų, Alytaus, Lazdijų, Molėtų ir Utenos rajonų. Tai priminė 19 amžiaus pabaigoje valsčių ar parapijų kolektyvinius prašymus Rusijos imperijos institucijoms dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Monsinjoro pareiškimai tuomet buvo rimtas Lietuvos visuomenės rezistencijos telkimo būdas, rengimasis Lietuvos Sąjūdžiui.

Rimti kaltinimai Monsinjorui buvo keliami už Lietuvos okupacijos pagal Molotovo-Ribbentropo paktą nušvietimą, už Lietuvos valstybinės laisvės sovietinio panaikinimo aiškinimą. Kratos metu Monsinjoro bute Viduklėje buvo surasta ir paimta Abdurachmano Avtorchanovo straipsnis „Ribentropo–Molotovo pakto užkulisinė istorija“, Abramo Tarco straipsnio „Žmonės ir žvėrys“ fotokopijos ir kt. Persekiotojai nustatė, kad Monsinjoras surastą užsienietišką antitarybinę literatūrą naudojo savo pamoksluose. Iš šnipelių užrašytų ir kgb perduotų A. Svarinsko pamokslų matyti, kad jis neigė okupantų sukurtą santvarką, žalojančią visuomenę, palaikančią girtuokliavimą. Sovietinis prokuroras apibendrindamas pamokslų turinį, pabrėžė, kad juose Monsinjoras, “neslėpdamas savo priešiškumo tarybinei santvarkai bei pašiepdamas ją, kėlė jai įvairius prasimanytus kaltinimus. Jis teigė, kad Lietuvos TSR tariamai socialistinio gyvenimo būdo pasėkoje yra plačiai paplitusios tokios socialinės ydos, kaip girtuokliavimas, alkoholizmas, chuliganizmas…kad tarybų valstybėje nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių“ (p. 176–177)“. 1982 08 22 d. Veiviržėnuose sakytame pamoksle jis teigė: „jog visuomeninės negerovės atsirado socialistinio gyvenimo būdo pasėkoje“ (p. 77). Monsinjoras atvirai kvietė priešintis okupaciniam režimui. Taip 1980 07 02 Žemaičių Kalvarijoje per pamokslą kalbėjo: „…matydami šitą sunaikinimą, nenusiminkime, bet priešingai, stokime į kovą. Ne tas yra tikras krikščionis, kuris moka nupiešti dabartinio gyvenimo negeroves, bet tas, kuris moka už tiesą dirbti, kovoti, aukotis, o jeigu reikia – ir mirti“(p. 182). Šitokį raginimą sovietinis prokuroras vertino, kad Monsinjoras taip „nedviprasmiškai šaukia klausytojus į kovą prieš tarybinę santvarką“ (p. 182). Tai buvo drąsūs Monsinjoro pareiškimai atviru tekstu ir tai reikalavo ypatingo ryžto ir drąsos, lyginant su nelegalioje spaudoje parašytais antitarybiniais tekstais. Pamokslų anotacijos buvo skelbiamos Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje ir tokiu būdu plito plačiame geografiniame areale, formavo pasaulio kritišką nuomonę apie komunistinę valstybę.

Svarbi buvo Monsinjoro ir jo bendražygių nuostata‚ rodanti atvirą priešpriešą okupacinei valdžiai, kreipimasis į tarptautines organizacijas, Vakarų valstybių vadovus, Bažnyčių hierarchus, skelbiant užsienio lietuvių spaudoje, per Vatikano, Laisvės radiją dėl gynimo nuo sovietinio persekiojimo. To pačio siekė Monsinjoro ir bendražygių, susitelkusių Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, parengti dokumentai. Persekiotojus ypač erzino tai, kad Katalikų komiteto dokumentus adresavo užsienio institucijoms. Jie, analizuodami visą Monsinjoro veiklą, padarė išvadą: „Jo pamokslų ir „Katalikų komiteto“ analizė rodo, kad grynai religiniams dalykams jis beveik neskyrė dėmesio, o užsiėmė antivisuomeniniais-politiniais klausimais, nors jie neįėjo į jo, kaip kunigo, funkcijas. Tokiu būdu, tariamas religijos, bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimas jam buvo paranki priedanga savo antitarybinei veiklai, nukreiptai susilpninti Tarybų valdžią, maskuoti“ –tvirtino sovietinis prokuroras A. Novikovas. Čia jis tikrai neapsiriko, nes Monsinjoras Alfonsas Svarinskas kovojo už Lietuvos valstybinę laisvę ir tuo pačiu už Sovietų Sąjungos griovimą.

Atkūrus nepriklausomybę Monsinjoras buvo matomas ir girdimas kaip Aukščiausios Tarybos/Atkuriamojo Seimo narys, valstybės atkūrėjas. Monsinjorą pažinau dalyvaudamas Lietuvos sąjūdžio valdybos veikloje, Laisvės kovotųjų pagerbimo, minėjimo renginiuose Vilniuje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Monsinjoras tapo nuoširdžiu šeimos bičiuliu, kelis kartus aplankė mus namuose. Tolerantiškai bendravome, per šventes apsikeisdavome sveikinimais. Paaiškėjo, kad turime bendrų pažįstamų konclageriuose kalėjusių ar Laisvės kovose kovojusių artimųjų. Mano Brolis Kazys kartu mokėsi ir buvo bičiuliai su gyd. Vladu Šimkūnu, kuris konclageryje buvo lietuvių intelegentų, tarp jų ir Monsinjoro globėjas. Jam grįžus iš konclagerio ir apsigyvenus Vilniuje su Vladu pastoviai bendravau aš ir mano šeima. Tačiau ši pažintis tuomet nesuartino su Monsinjoru. Tiek, kiek Monsenjoras pasakojo apie savo gyvenimą, tiek ir žinojau. Plačiau ir sistemiškai kaip kovotojas su okupaciniu režimu atsiskleidė knygoje „Nepataisomasis“ bei nuskanuotoje jo sovietinėje baudžiamojoje byloje. Monsinjoro artimieji leido susipažinti su sovietinio persekiojimo ir kaltinimo bylų disketę, tad galėjau giliau pažinti jo rezistencinę veiklą, nors esmė yra atskleista knygoje „Nepataisomasis“. Tardomas Monsinjoras vadovavosi nuostata, jokiu būdu nepakenkti kam nors kitam.

Monsinjoro viena iš ypatybių buvo veiklumas ir pagarbos ugdymas Lietuvai nusipelnusiems žmonėms. Jis savo lėšomis ir savo iniciatyva įrengė Didžiosios Kovos Apygardos parką, pastatė paminklą Kadrėnų kaimo partizanams. Teko dalyvauti dviejuose ten surengtuose iškilminguose paminėjimuose. Juose dalyvavo sukviesti politkaliniai, šauliai, kariuomenė, aplinkiniai gyventojai, politikai, akademinės visuomenės atstovai, Ukmergės rajono administracija. Renginiai rodė Monsinjoro organizacinius sugebėjimus ir norą sutelkti Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos žmones patriotinei pilietiškai veiklai, kad rūpintųsi Valstybe, žmonių dora  ir gerove.

Monsinjorą pamename kaip ištikimą Lietuvos pilietį, kunigą, siekiantį visų susitelkimo kilniems Lietuvos valstybės ir tautos tikslams.

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra