Mons. Alfonso Svarinsko atminimui

Autorius: Data: 2014-07-30, 13:21 Spausdinti

2014 m. liepos mėn. 17 d. netekome didžiojo Tėvynės mylėtojo ir kovotojo už Bažnyčią mons. Alfonso Svarinsko. Tai buvo legendinis asmuo. Be kita ko, geras mano šeimos bičiulis.

Jį pažinojau, galima sakyti, nuo vaikystės. Mes abu esame ukmergiškiai. Mūsų tėviškės – netoli viena kitos, tik apie 5 km tiesia linija. Jis keliolika pastarųjų metų pas mus nuolat lankydavosi. Ir mes pas jį.

Abu mokėmės toje pačioje Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, tik skirtingose klasėse. Po to aš išvažiavau studijuoti lituanistikos į Vilnių ir mūsų keliai išsiskyrė. Ilgam nebesusitikome.

Alfonsas kurį laiką partizanavo – buvo miško brolis.

Nesigilinant į sudėtingas šio didžiojo žmogaus gyvenimo peripetijas (nuolatinis sovietinės valdžios persekiojimas, lageriai ir t.t.), reikia pabrėžti tai, kad jis visą laiką išliko griežto antisovietinio nusistatymo žmogus. Niekuomet bolševikams nepataikavo, bet kovojo prieš šią nežmonišką ideologiją. Siekė nuo jos gelbėti savo tautiečius. Toks išliko per visą netrumpą savo gyvenimą. Toks ir mirė.

Po ilgos pertraukos mudu vėl susitikome jau Lietuvai tapus laisvai.

Jis kritikavo ir Nepriklausomosios Lietuvos valdžią. Kėlė aikštėn jos veikloje pasitaikančias blogybes. Smerkė pastangas, vedančias į Bažnyčios vaidmens auklėjimo sistemoje mažinimą, kuris ypač buvo ryškus Dariui Kuoliui tvarkant švietimą.

A. Svarinskas nuolat primindavo, kad Lietuvai tapus laisvai komunistai niekur nedingo, bet ir toliau išliko svarbiuose valdžios postuose, dažnu atveju kenkė Lietuvos siekiams.

Mons. Alfonsas ir Nepriklausomoje Lietuvoje liko labai svarbus Tautos dvasios ugdytojas, nuolat pabrėžiantis, kad dvasinė kova yra daug sunkesnė už fizinę. Niekuomet nepataikavo valdžiai (šiuokart jau savai), kaip sakoma „plaukė prieš srovę“.

Iš pradžių retai susitikdavome, nes jis gyveno Kaune, o aš – Vilniuje. Vėliau jis persikėlė į Vilnių. Tada kontaktai darėsi glaudesni, nenutrūko net jam tapus Kavarsko klebonu.

Ilgainiui susidraugavo ir mūsų šeimos nariai. Pavyzdžiui, mano sūnus Vytautas aprūpindavo mons. Alfonsą geros rūšies obuoliais iš mūsų sodo, kokius valgyti Alfonsui rekomendavo gydytojai.

Mons. A. Svarinskas gyvas būdamas ilgą laiką buvo traktuojamas kaip „persona non grata“ Vilniaus Arkikatedroje. Likimo ironija. Vilniaus visuomenė su juo atsisveikino būtent šioje šventovėje, prieš jo palaikus išvežant į Ukmergę amžinam poilsiui. Tai, turbūt, arkivyskupų Tamkevičiaus ir Grušo pagirtinas žestas.

Kadangi mons. Alfonsas palyginti mažai rašė, daug svarbių jo minčių liko pažįstamų žmonių atmintyje. Mūsų pareiga surankioti šios rūšies atsiminimus, fiksuojančius šio didžio žmogaus išmintį.

 

Akad. Zigmas Zinkevičius

www.alfa.lt nuotr.

Kultūra Lietuva Religija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra