Monografija apie Vytautą Didįjį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žalgirio mūšiui – 600
 
2010 m. rugsėjo 24 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje įvyko Mečislovo Jučo knygos „Vytautas Didysis“ pristatymas. Per renginį apie leidinį ir jo svarbą kalbėjo autorius prof. Mečislovas Jučas, prof. Eugenija Ulčinaitė, Lenkijos instituto direktorė dr. Małgorzata Kasner, dr. Edmundas Rimša, dr. Vydas Dolinskas, Mindaugas Šapoka.
 
Renginį vedė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Renginys papildė šiuo metu muziejuje eksponuojamą „Žalgirio mūšio 600 metų minėjimo programos“ parodą „Žalgirio pergalės atmintis“.
 
Knyga parengta leidėjui – Amerikos lietuvių tarybai – bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi. Pirmasis M. Jučo knygos „Vytautas Didysis“ pristatymas buvo surengtas rugsėjo 18 d. Čikagoje, Jaunimo centre veikiančioje Čiurlionio gale rijoje (JAV). Knygos viršelyje pavaizduotas Vytauto didysis antspaudas.
 
Istorikas Mindaugas Šapoka akcentavo, kad šiame leidinyje M. Jučas susistemina ir lygina iki šiol apie Vytautą Didįjį atliktus tyrimus, išryškina jų trūkumus ir pateikia savo naujų, originalių minčių.
 
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. V. Dolinskas teigė, kad M. Jučas yra vienas iš kompetetingiausių ir produktyviausių istorijos tyrėjų. Prelegentas paminėjo keletą priežasčių, kodėl monografija „Vytautas Didysis“ yra tokia svarbi. Jis pabrėžė, kad „M. Jučas kryptingai tyrinėjo ir rašė straipsnius apie Vytauto gyvenimą, veiklą, nes lietuvių istoriografijoje nebuvo lietuvių mokslininkų parašytos platesnės studijos apie minėtą garsiausią LDK valdovą. <…> M. Jučo studija yra pirmoji autorinė monografija, pristatanti Vytautą Didįjį kaip Lietuvos valdovą, jo plačią veiklą ir jos rezultatus, lemtingus Lietuvos valstybės raidai ir likimui. Originali ir novatoriška šios istorinės asmenybės biografijos struktūra, išskirianti tiek chronologinius Vytauto valstybinės veiklos periodus, tiek svarbiausias veiklos kryptis ir temas. <…>“
 
Toliau pateikiama per knygos pristatymą M. Jučo pasakyta kalba: „Vytautas Didysis“
 
1) Beveik prieš 60 m. Maskvoje rašiau disertaciją tema „LDK XIV a. antrojoje pusėje – XV a. pradžioje ir lietuvių tautos kova dėl savo nepriklausomybės“. Tema buvo patvirtinta Istorijos institute Sąjunginėje mokslų akademijoje pas akademiką Levą Čeregniną ir jai vadovauti paskirtas prof. Vladimiras Pašuta. Jis tuomet rašė habilitacijos darbą apie Lietuvą nuo Mindaugo iki Gedimino. Mano darbo tikslas – turėjau atsakyti į klausimą, koks buvo LDK vaidmuo lietuvių kare su kryžiuočiais vadovaujant Kęstučiui ir Vytautui (iki Žalgirio mūšio imtinai).
 
2) Maskvoje apginta disertacija nebuvo publikuota. Iš jos buvo paskelbta tik vieno spaudos lanko apimties paskaita per „Žinijos“ draugiją apie Žalgirio mūšį. Vėliau ji buvo išplėsta ir pakartota dar 3 kartus ir virto monografija.
 
3) Paraleliai buvo renkama medžiaga ir apie Vytautą, skelbti nebuvo leista, nes jis kovojo su Maskva, o Lietuvos rusams stačiatikiams nedavė politinių teisių, todėl visoje rusų istoriografijoje, taip pat ir sovietinėje, apie Vytautą atsiliepiama neigiamai. Viską, ką turėjau apie jį surinkęs, dėjau į stalčių. Tiesa, pavyko „prastumti“ informaciją apie čekų husitus ir Vytauto karūnaciją.
 
4) Nepriklausomoje Lietuvoje susidomėta Vytautu. Tą temą išplėtojau ruošdamas paskaitas Vilniaus universitete. Pagaliau savo bičiulio Vytauto Balčiūno paskatintas atlikau pristatomą darbą. Amerikos lietuviai palaikė tokią idėją ir darbą parėmė finansiškai.
 
5) Malonų skaitytoją domina tai, kas knygoje yra naujo palyginti su turima literatūra. Visų pirma, pateikiau istoriografinę apžvalgą lietuvio akimis. Ne paslaptis, kad ir šiuolaikinėje istoriografijoje Vytautas neretai vadinamas ambicingu, neturėjusiu tautinių siekių, kaltinamas, kad tarnavo Vokiečių ordinui ir ardė uniją. Pralaimėjęs prie Vorsklos, be saiko dalijo Ordinui žemaičius. Šio darbo akcentai sutelkti skyrių ir poskyrių pavadinimuose.
 
Manau:
 
a) Vytautas kovoje dėl tėviškės Trakų ir tėvynės Lietuvos vadovavosi ne tik patrimonine teise, bet ir tautiniais motyvais.
 
b) Antra, diplomatija buvo ir yra galimybių menas. Bet politinių siekių realizavimas priklauso nuo turimos jėgos. Vytautas du kartus atidavė Ordinui visiems laikams Žemaitiją, o dar pradžioje leno teise valdyti Lietuvą. Bet susidarius naujoms sąlygoms ir išaugus jo jėgoms, nuo tų Ordinui duotų pažadų atsisakė. Manau, kad 1401 m. iš Ordino lenininko Vytautas galutinai perėjo į Lenkijos vasalinę priklausomybę. Siekiau sureikšminti ir Vytauto siekį, kad Lietuva būtų vasališkai nepriklausoma: Lietuvos karalystės 1398 m., 1429 m. ir 1430 m. Nėra visai aišku, ar jis siekė lygybės su Lenkija unijos rėmuose ar norėjo visai nutraukti uniją.
 
6) Savo ištikimybę Romos katalikų tikėjimui jis įrodė:
 
a) funduodamas Vilniaus ir Žemaičių katedras, parapijas ir vienuolynus;
 
b) siekęs patraukti rusus stačiatikių bažnytinei unijai;
 
c) tarpininkaudamas Romos popiežiui ir imperatoriui sprendžiant čekų husitų ir turkų grėsmės atvejus ir įgijęs tų universaliųjų Europos jėgų pripažinimą.
 
7) Vytautas tapo hegemonu didžiuliame Rytų Europos plote. Bet toje politikoje jis išliko lietuvis, nes teikė valstybinį ir luominį prioritetą lietuviams katalikams.
 
8) Baigdamas noriu pasakyti svarbiausius Vytauto Didžiojo nuopelnus:
 
a) užbaigė karą su kryžiuočiais ir atgavo (Melno taika) visiems laikams Žemaitiją, o tai sudarė vieną trečdalį lietuvių tautos;
 
b) unijoje su Lenkija jis tvirtino Lietuvos valstybės statusą (1413 m. Horodlė) ir stiprindamas bajorų ir jų elito luomą nuolat siekė dvigubos valstybės unijoje;
 
c) Vytautas paspartino etninį baltarusių ir ukrainiečių tautų susidarymą, kuris išlieka svarbus ir šiandien.
 
d) Vytautas išvedė Lietuvą į Europos valstybių tarpą, padėjo pamatus katalikiškajai Lietuvai ir pelnė europinį pripažinimą.
 
Dar apie tai, ko nėra knygoje: dėl Vytauto testamento, paminklinės lentos ir karūnos.
 
1. Dėl Vytauto testamento. Vytautas mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakuose, prieš tai spalio 21 d. čia parašė testamentą, o Jogaila tą pačią dieną jį patvirtino. Jis yra išspausdintas CDKW Nr. 109, 110.
 
a) Vytautas testamentu užrašė Vilniaus vyskupams (Katedra) Ihumeno valsčių ir įpareigojo melstis už jo ir abiejų žmonų sielas. Paprašė palaidoti jį šalia mirusios Onos toje katedros vietoje, kur parašyta: „Pro tempore alparis sancti Michaelis archangeli penės sepulcrum consortis nostre Anne defuncte, ubi et nostri sepulturam corporis eligimus.“ Ten ir turėjo būti palaidotas.
 
2. Katedroje iki šiol yra išlikusi paminklinė lenta, kurią fundavo Bona Sforza. Joje įrašyta: „Šlovingam valdovui Aleksandrui Vytautui, Lietuvos Dižiajam kunigaikščiui, didžiausių nuopelnų turinčiam savo tėvynei ir pagardėjusiam atliktų darbų šlove visame pasaulyje parūpino šią akmeninę plokštę Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius.
 
Pagaliau tą šios šventovės geradariui paminklinį antkapį pastatė joje šalia altoriaus ir jo kaulus, anksčiau netinkamai laikomus, jame uždarė 1573 m.“
 
Taigi:
 
a) antkapinė plokštė buvo pagaminta Bonai Sforzai pašelpus dar iki 1556 m., kai ji išvyko į Italiją.
 
b) V. Protasevičius tą plokštę 1573 m. įsako įmūryti Katedroje šalia didžiojo altoriaus, kur ir dabar yra su tokiu įrašu.
 
3. Dėl karaliaus karūnos. Tikriausiai ji neišliko. Žinome, kad imp. Zigmanto siunčiami karūnaciniai dokumentai buvo sulaikyti, bet jie išliko ir yra paskelbti. Karūną Vytauto ir Jogailos bajorai vežė vėliau, bet pakeliui, sužinoję apie pirmosios pasiuntinybės likimą, tikriausiai grąžino į Niurnbergą, kur ji buvo pagaminta. Jos likimas nežinomas.“
 
„Vorutos“ inform.

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

 
Nuotraukose:
 
1. M. Jučo monografijos „Vytautas Dydysis“ viršelis
2. Prof. M. Jučo autografai
3. Atvirukas skirtas padėkos už laisvę metams, Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui atminti. 1930 m. lietuvių pastangomis Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Skulptorius Rapolas Jakimavičius sukūrė jį iš marmuro ir vario. 1936 m. paminklas buvo aptvertas tvorele su dviem kalavijais, primenančiais Vokiečių ordino didžiojo magistro atsiųstus Vytautui ir Jogailai prieš Žalgirio mūšį (Kun. Medardo Čeponio nuotr., Šv. Mikalojaus parapija, 2010.)
4. Knygos pristatymo dalyviai. Iš kairės: prof. Eugenija Ulčinaitė, Lietuvosdailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, prof. Mečislovas Jučas, Lenkų instituto direktorė dr. Małgorzata Kasner
 
Voruta. – 2010, spal. 23, nr. 20 (710), p. 1, 4.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra