Mokytojų seminarijos Lietuvoje iki 1915 m.

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1783 m. buvo uždarytas Jėzuitų ordinas. Ne tik jėzuitų, bet ir kitų vienuolijų mokyklas į savo rankas perėmė Edukacinė komisija. Atsirado problema: kas mokytojaus, pirmiausia, buvusiose jėzuitų, o perspektyvoje ir kitų vienuolijų mokyklose.
 
Edukacinė komisija nusprendė, kad kurį laiką jėzuitų mokyklose mokytojaus eksjėzuitai, o kitose mokyklose – tų vienuolijų vienuoliai. Bet lygiagrečiai reikia steigti mokytojų seminariją, kurį ruoštų mokytojus pasauliečius Lietuvos parapinėms mokykloms, ydant po kurio laiko visose mokyklose mokytojautų tik pasauliečiai.
 
Pirmoji mokytojų seminarija Vilniuje
 
Edukacinės komisijos pirmininkas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1774 12 24 įteikė Edukacinei komisijai mokytojų seminarijos įkūrimo Vilniuje projektą.
 
Į seminariją mokinius siųs Vilniaus diecezijos klebonai. Mokslas tęsis vienerius metus. Mokiniai mokysis tikybos, skaityti ir rašyti, skaičiavimo, dainavimo ir ūkininkavimo pagrindų (žemės matavimo, gyvulių gydymo, agronomijos, daržininkystės ir vaistažolių paruošimo). Be to, turės išmokti groti klavikordu (vienas iš fortepijono prototipų), dainuoti seminarijos mokinių chore, kad galėtų vaikus pamokyti dainavimo, o, esant reikalui, ir vargonuoti.
 
Edukacinė komisija pritarė pirmininko vyskupo I. J. Masalskio projektui ir nutarė seminarijoje kasmet paruošti po 50 mokytojų.
 
1775 04 01 mokytojų seminarija buvo atidaryta Vingio parke buvusiuose jėzuitų rūmuose (pastatas neišlikęs).
 
Seminarijai vadovavo Borevičius. Jo pavaduotoju dirbo Jokūbas Slevrukas, kapelionu – kun. Gorickis, mokytoju – Račinskis. Dirbo ir du korepetitoriai.
 
Seminarija pradėjo darbą, turėdama 16 mokinių. Mokslo metų bėgyje mokinių skaičius augo. Pirmoji seminaristų laida – 25 jaunuoliai.
 
Mokytojų seminarijos mokinių kontingentas įvairus kilmės atžvilgiu. Bajoraičiai vaikšto pasipūtę prieš bendramokslius miestiečius bei valstiečius, niekina mokytojo profesiją, neva, bajorui dirbti mokytoju per žema. Didelis mokinių amžiaus skirtumas – nuo 18 iki 26 metų. Tas nepadeda sėkmingai siekti mokslo aukštumų.
 
1777 m. seminarijoje mokėsi 30 mokinių iš Vilniaus vyskupijos apskričių: iš Vilniaus buvo 3, iš Vilkmergės – 2, iš Breslaujos – 2. Iš kitų apskričių po vieną.
 
Per visą savo gyvavimo laikotarpį seminarija paruošė apie 150 mokytojų. Manoma, kad 1780 m. seminarija buvo uždaryta, nes Edukacinė komisija, pritardama vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio projektui, žadėjo seminarijai išlaikyti skirti 25 000 zlotų, bet teskyrė tik 14 000 zl. (1)
 
Absoliuti dauguma mokytojų, baigusių seminariją, grįžo į savo parapijas ir mokytojavo. Buvo ir tokių, kurie įstojo į vienuolyną arba į kunigų seminariją.
 
Tai buvo pirmoji mokytojų seminarija tuometinėje Abiejų tautų respublikoje, atrodo, turinti tik vieną analogą Vakarų Europoje.
 
Mokytojų seminarija prie Lietuvos DK (nuo 1796 m. Vilniaus) vyriausiosios mokyklos
 
Įkurta 1783 m. Mokslas tęsėsi 3 metus. Seminarijoje nebuvo jokios specializacijos. Visi studentai privalėjo lankyti fizikos, matematikos (elementarinės ir aukštosios), kalbų ir retorikos studijas. Kai kuriuos dalykus  buvo galima studijuoti pasirinktinai, pvz., zoologiją, bažnytinę teisę ir kt. Į studijas priimdavo itin mažai mokinių.
 
Pavyzdžiui:
 
1783 m. priimti 8 mokiniai,
1784 m.     „      6       „
1785 m.     „      8       „
1786 m.     „      6       „
1787 m.     „      8       „
1788 m.     „      7       „
1789 m.     „      10      „
1790 m.     „      2       „
1791 m.     „      9       „
1792 m.     „      3       „
1793 m.     „      2       „
1794 m.     „      5       „
 
Iš viso per dvylika metų – 74 mokiniai. 7 mokiniai studijų nebaigė. Baigusieji per 6 metus po baigimo privalėjo susimokėti už studijas.
 
Pastaba. Apie studentų skaičių 1795, 1796 ir 1797 m. nėra žinių, nors seminarija veikė. (2)
 
Mokytojų seminarijai vadovavo: 1783–1788 m. prof. Jeronimas Stroinovskis, g. 1752 m. Volynėje. Nuo 1776 m. dėstė Varšuvos pijorų konvikte. 1781–1806 m. – teologijos ir teisės daktaras, profesorius. Nuo 1793 m. – Lietuvos edukacinės komisijos narys. Nuo 1799 m. – Vyriausiosios LDK mokyklos rektorius. Mirė 1815 m. Palaidotas Elniakampyje. (3)
 
1788–1792 m. – prof. Dovydas Zigmantas Pilchovskis. 1761–1769 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos prefektas.
 
1769–1788 m. – Vyriausiosios LDK mokyklos moralės mokslų kolegijos profesorius. Dėstė literatūrą. (4)
 
1792–1797m. – prof. Simonas Malevskis, g. 1759 m. Vilniuje. Nuo 1785 m. – filosofijos daktaras, nuo 1787 – Vyriausiosios LDK mokyklos teisės ir politinės ekonomijos profesorius. 1817–1822 m. – Vilniaus universiteto rektorius. Mirė 1832 m. Palaidotas Turgeliuose. (5)
 
Mokytojų seminarijos prie Vyriausiosios LDK mokyklos tikslas – ruošti mokytojus pasauliečius, kad būtų galima atsisakyti eksjėzuitų paslaugų. Seminarija sėkmingai vykdė jai keliamus uždavinius. Jei 1782 m. visi mokytojai buvo dvasiškiai, daugiausia jėzuitai, tai po dešimties metų – iš 52 Vilniaus vyskupijos mokytojų jau 23 buvo pasauliečiai, o 1796 m. – 28 pasauliečiai. (6)
 
Ne visi seminaristai, baigę mokytojų seminariją, tapo mokytojais. Dalis jų įsidarbino kitose įstaigose. (7)
 
Mokytojų seminarija prie Vilniaus universiteto
 
1803 m. lapkričio 3 d. Rusijos imperijos švietimo ministerija prie Vilniaus universiteto leido atidaryti mokytojų seminariją, kurios pagrindinis tikslas – rengti mokytojus parapinėms mokykloms. Realiai seminarija darbą pradėjo 1804 m.
 
Buvo numatyta kiekvienais mokslo metais, po stojamųjų egzaminų, priimti po 20 studentų išsimokėtinoms studijoms. Jie, baigę seminariją, mokytojaudami per 6 metus privalėjo grąžinti universitetui visas išlaidas, susijusias su jų mokymusi seminarijoje. Jei atsirastų daugiau norinčių mokytis mokytojų seminarijoje, galėjo būti priimti, bet privalėjo tuojau pat sumokėti už mokslą. Mokslas trukdavo ketverius metus.
 
1803–1820 m. seminarijai vadovavo žymus gamtininkas, profesorius pijoras Stanislovas Bonifacas Jundzilas. (8)
 
Stojantieji į seminariją turėjo mokėti skaityti, rašyti, skaičiuoti keturių aritmetikos veiksmų ribose. Ketinta priimti 16–18 m. jaunuolius, bet teko priimti žymiai vyresnius.
 
Pirmaisiais mokslo metais seminaristai mokėsi skaityti ir rašyti lenkiškai, lenkų k. gramatikos, lotynų k., aritmetikos, geografijos, moralės mokslo, giedoti bažnyčios chore, groti klavesinu, patarnauti Mišioms.
 
Antraisiais mokslo metais – skaityti ir rašyti rusiškai, rusų k. gramatikos, toliau formuoti rašymo įgūdžius, Rusijos geografijos ir Lenkijos istorijos. Ugdė skaičiavimo įgūdžius. Mokėsi geometrijos pradmenų, matininkystės, piešimo, katekizmo, giedoti bažnytiniame chore, groti klavesinu.
 
Trečiaisiais mokymosi metais formavo rašybos rusiškai ir lenkiškai įgūdžius, mokėsi geometrijos, topografijos, piešimo, daržininkystės, ūkininkavimo pagrindų. Buvo supažindinami su mokytojo pareigomis, mokymo metodais, tarp jų ir Bello-Lankasterio. Seminaristai privalėjo dalyvauti bažnyčios chore, mokėsi groti vargonais.
 
Ketvirtaisiais mokymo metais studentai buvo supažindinami su Romos katalikų ir graikų tikėjimo apeigomis: krikšto, santuokos ir laidojimo. Mokėsi rašyti raportus (prašymus…), aprašinėti gamtos reiškinius. Buvo supažindinami su miško žvėrimis, augmenija, paprasčiausiais amatais. Privalėjo dalyvauti bažnyčios chore, mokytis groti vargonais.
 
Be to, lankytis kiekvienose šv. Mišiose Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (augustijonų) bažnyčioje, netgi klierikų laikomose mokomosiose Mišiose turėjo patarnauti du mokytojų seminarijos vaikinai. (9)
 
Žinoma, laikui bėgant, programos daugiau ar mažiau keitėsi.
 
1805 m. mokytojų seminarijoje mokėsi 23 jaunuoliai. (10)
 
1806 m. – taip pat 23 jaunuoliai nuo 19 iki 31 metų amžiaus. 6 iš jų buvo baigę Vilniaus gimnaziją, kiti – įvairių Vilniaus švietimo apygardos mokyklų auklėtiniai. (11)
 
1809 m. Pirmaisiais mokymosi metais visi 6 seminaristai mokėsi rusų ir prancūzų kalbų, lotynų literatūros, algebros, chemijos, botanikos, zoologijos ir minerologijos.
 
Nuo antrųjų mokymosi metų mokymas vyko diferencijuotai.
 
Antraisiais mokslo metais mokėsi 11 seminaristų. 8 iš jų mokėsi lotynų literatūros, aukštosios matematikos, chemijos, botanikos, zoologijos ir mineralogijos. 2 – lotynų literatūros, graikų k., antikinės literatūros ir fizikos. 1 – rusų, prancūzų, lotynų k. ir rusų literatūros.
 
Trečiaisiais mokymosi metais buvo 4 seminaristai. Du iš jų mokėsi lotynų literatūros, graikų ir rusų kalbų ir teisės. Kiti du – rusų k. ir literatūros, aukštosios matematikos ir fizikos.
 
Visus mokymosi metus baigė 19 seminaristų. Vienas susirgo, kitas nebaigęs išvyko mokytojauti į Pastovių apskrities mokyklą.
 
1810 m.
 
Nuo 1810 m. seminaristams teko mokytis ir ketvirtuosius metus. Mokėsi lotynų, graikų, rusų ir lenkų kalbų, teisės ir logikos. Iš viso seminarijoje mokėsi 20 jaunuolių. (12)
 
1812 m.
 
Tai rusų karo su prancūzais metai, Napoleono Bonaparto žygių per Lietuvą metai. Tiek Vilniaus universitete, tiek mokytojų seminarijoje studentų sumažėjo. Seminarijoje mokėsi tik 10 jaunuolių. (13)
 
1814 m.
 
Mokytojų seminarijoje mokėsi 9 jaunuoliai, iš kurių net 8 pirmuosius metus.
 
1815 m.
 
Mokėsi 13 jaunuolių: 5 pirmus metus, o 8 antrus.
 
1817 m.
 
Nuo 1817 m. atsisakyta seminaristus skirstyti į pirmamečius, antramečius ir t. t. Pradėta skirstyti kursais.
 
1818 m.
 
Mokytojų seminarijos I kurse mokėsi 3 seminaristai, II k. – 6, III – 5 ir IV – 3 seminaristai. Iš viso: 17 jaunuolių. Jau ir pirmame kurse imta mokyti diferencijuotai. Du mokėsi lotynų literatūros, matematikos, fizikos, chemijos ir retorikos. Vienas – rusų ir lenkų k., lotynų literatūros ir retorikos.
 
Ketvirtame kurse mokėsi ir būsimasis lenkų poetas, daug kūręs lietuviška tematika, Adomas Mickevičius. Jis studijavo lenkų k. ir literatūrą bei antikinę literatūrą. (14)
 
1655 m. vienuoliai augustijonai (dar LDK Vytauto pakviesti į Lietuvą), sujungę kelis dviejų aukštų mūrinius pastatus, esančius Bokšto (seniau vadinosi Savičiaus), Augustijonų ir Savičiaus gatvių apsuptyje, įkūrė vienuolyną. 1768 m. augustijonai pastatė dabartinę Švč. Mergelės Marijos Ramintojos – augustijonų bažnyčią. 1803 m. Vilniaus universitetas nupirko dalį augustijonų vienuolyno pastatų ir juose įkūrė Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją, veikusią prie universiteto. (15)
 
1820 m. universitetas į buvusius augustijonų vienuolyno pastatus nukėlė ir parapinių mokyklų mokytojų bei vargonininkų seminariją, veikusią prie universiteto. Mokytojų seminarija naudojosi 2 kambariais – klasėmis, mokytojų kambariu ir atskiru kambariu raštinei.
 
Nuo 1820 m. iki 1823 m. seminarijai vadovavo Jonas Budzikavičius. 1823 m. pradėjo vadovauti Stanislovas Damkevičius. Jis mokė moralės mokslo, rusų k., aritmetikos ir daržininkystės. Tadas Mažutavičius – lenkų k. ir gramatikos, lotynų k., gramatikos ir dailyraščio. Juozapas mokė groti fortepijonu, vargonais ir choru giedoti religines giesmes. Seminarijoje mokėsi 16–21 m. amžiaus jaunuoliai. (16)
 
Mokytojų seminarija prie Vilniaus universiteto nuo 1820 m. retkarčiais buvo pavadinama mokytojų seminarija prie Vyriausiosios kunigų seminarijos, matyt, todėl, kad kunigų ir mokytojų seminarijos glaudėsi tuose pačiuose rūmuose, kad kunigų seminariją buvo Vyriausioji, o ne eilinė kunigų seminarija, kurioje mokymo lygis aukštesnis, prestižas žymiai didesnis. Studentai praktiką atlikdavo direktoriaudami – dirbdami korepetitoriais.
 
Mokytojų seminarijoje prie universiteto
 
1820 m. mokėsi 21 seminaristas      (17)
1821 m.      „        20          „                    (18)
1822 m.      „        22          „                    (19)
1823 m.      „        23          „                    (20)
1827 m.      „        20          „                    (21)
1828 m.      „        19          „                    (22)
1829 m.      „        17          „                    (23)
1830 m.      „        22          „                    (24)
1831–1832 m. m. – 22 seminaristai  (25).
 
Pastaba. Kai kuriuos studentus išlaikė vienas ar kitas vienuolynas.
 
1832 m. gegužės 1 d. Vilniaus universitetas, tuo pačiu ir mokytojų seminarija, buvo uždaryti, o Vyriausioji kunigų seminarija reorganizuota į Vilniaus Dvasinę akademiją ir 1842 m. nukelta į Sankt Peterburgą.
 
Dėl 1831 m. sukilimo nukentėjo ir žemesnio rango mokyklos. Per keletą metų po sukilimo buvo uždarytos 5 iš 12-kos gimnazijų, 37 iš 59-nių apskrities mokyklų ir net 216 iš 261-nos parapinių mokyklų. (26)
 
Istorikas Adolfas Šapoka rašo, kad „…1831 m. sukilimas niekam nieko nedavė.“ (27)
 
Caro valdžia, uždariusi Vilniaus universitetą, tuo nesitenkino. Stengėsi kuo rečiau girdėti Vilniaus vardą, todėl 1832 m. Vilniaus švietimo apygardą, kuri po universiteto uždarymo globojo Gardino, Minsko ir Vilniaus gubernijų mokyklas, pavadino „Baltarusijos švietimo apygarda“, nors centrą paliko Vilniuje. Tik 1850 m. grąžintas senasis pavadinimas „Vilniaus švietimo apygarda“.
 
Maladečinos mokytojų seminarija
 
Seminarija įkurta 1864 m. progimnazijos patalpose. Joje ruošė mokytojus Lietuvos ir Baltarusijos respublikų liaudies mokykloms. Į seminariją buvo priimami tik pravoslavai. Iki 1870 m. mokslas tęsėsi dvejus metus. Vėliau – trejus, o nuo 1907 m. – ketverius metus.
 
Seminarijoje buvo dėstoma pravoslavų tikyba ir cerkvės istorija, rusų k. ir literatūra, aritmetika, geometrija, Rusijos istorija ir geografija, zoologija, botanika, metodikos ir pedagogikos pagrindai.
 
Prie mokytojų seminarijos veikė pavyzdinė pradinė mokykla, kurioje seminaristai atlikdavo pedagoginę praktiką. 1915 m., priartėjus frontui, seminarija buvo perkelta į Smolenską, kur 1920 m. buvo uždaryta. Per visą gyvavimo laikotarpį seminarija paruošė apie 2 000 mokytojų. (28)
 
Veiverių mokytojų seminarija
 
1859 m. už 3 km nuo Veiverių buvo nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis. Per Veiverius ėjęs Kauno-Marijampolės pašto kelias neteko reikšmės. Liko nenaudojami Veiverių užvažiuojamieji namai. 1866 m. juose įsikūrė dvimečiai pedagoginiai kursai, ruošiantieji pradinių mokyklų mokytojus Suvalkų kraštui. Į I kursą buvo priimti 25, o į II – 9 būsimieji mokytojai. (29)
 
1872 m. gruodžio 11 d. pedagoginiai kursai tapo trimete mokytojų seminarija, į kurią priimdavo jaunuolius, baigusius dviklasę mokyklą arba kelias gimnazijos klases ir išlaikiusius stojamuosius egzaminus. Seminarijoje mokėsi apie 90 proc. lietuvių, keli rusai, vokiečiai, žydai…
 
Seminarijos dėstytojai nebuvo iš mielaširdingųjų. Nepatenkinamus pažymius rašydavo be gailesčio. Pavyzdžiui, 1874 m. rudenį į I kursą buvo priimta 48 moksleiviai. Iš jų tik 22 perėjo į II kursą, o į III-ąjį – tik 12 (5 lietuviai, 3 žydai, 2 lenkai, 1 vokietis ir 1 rusas). Tai tik 25 proc. įstojusiųjų.
 
Prie mokytojų seminarijos veikė pavyzdinė dviklasė mokykla, kurioje trečiakursiai atlikdavo pedagoginę praktiką.
 
1877 m. seminarijoje mokėsi 103 seminaristai, o pavyzdinėje mokykloje – 88 mokiniai. Mokytojų seminariją kasmet baigdavo apie 20 jaunuolių. Pvz., 1909 m. baigė 19 lietuvių, 4 vokiečiai, 1 baltarusis ir 1 sulenkėjęs čekas. (30)
 
1909 m. rudenį į mokytojų seminariją stojo 64 jaunuoliai. Buvo priimta 21 (17 lietuvių, 2 rusai, po vieną baltarusį ir lenką). (31)
 
Per visą gyvavimo laikotarpį seminariją baigė apie 800 jaunuolių. Lietuviškajam Suvalkų kraštui pilnai būtų pakakę mokytojų, jei jie būtų galėję įsidarbinti savame krašte. Bet dažniausiai lietuviškame Suvalkų krašte įdarbindavo lenkus, atvykusius iš Lenkijos, o lietuvius iš Veiverių mokytojų seminarijos siųsdavo į Lenkiją. Pvz., 1877 m. Veiverių mokytojų seminariją baigė 12 lietuvių. Dviem pavyko gauti darbo Suvalkų žemėse, o likusieji buvo priversti vykti į Lenkijos Lomžos guberniją. 1878 m. šioje gubernijoje mokytojavo 17 lietuvių, kuriuos mokinių tėvai didžiai vertino. (32)
 
Seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba kaip dalykas, privaloma ir nelietuviams. Iki 1872 m. lietuvių kalbai buvo skiriama 10 pamokų per savaitę, vėliau pamokų skaičius sumažintas iki 3, o dar vėliau teskirta tik viena pamoka per savaitę. 1914 m. Veiverių mokytojų seminarija persikėlė į Vilnių – toliau nuo fronto, o 1914 m. – į Saročincus, Poltavos gubernijoje. Į Lietuvą negrįžo.
 
Veiverių mokytojų seminarijos mokymo planas 1892 m.
                                                
                                                 I kursas,       II kursas,      III kursas
 
Tikyba                                     4 pamokos, 3 pamokos,  3 pamokos
Rusų k. ir literatūra               8      „        ,    6      „       ,      4                „
Rusijos istorija                      2      „        ,    3      „       ,      2                „
Geografija                               4      „        ,    4      „       ,      4                „
Aritmetika                                5      „        ,    5      „       ,      4                „
Pedagogika                             –      „        ,    2       „      ,      3                „
Lietuvių kalba                         1      „        ,    1       „      ,      1                „
Dailyraštis                               4      „        ,    4       „      ,      2                „
Pedagoginė praktika             –                     –                      6                „
Iš viso:                                    28 pam.         28 pam.         29 pam. (33)
 
Lietuvių kalbos mokytojai Veiverių mokytojų seminarijoje
 
Pirmasis, ką tik paskirtas, Veiverių pedagoginių kursų inspektorius (kursų vadovas) Teokristovas nuvyko į Prūsiją susipažinti su darbu lietuviškose mokyklose. Grįždamas parsivežė lietuviškų vadovėlių: Šleiderio „Lietuvių kalbos gramatiką ir chrestomatiją“, Ferdinando Neselmano „Mikės žodyną“ bei kitų. Grįžęs susirgo ir greitai mirė. Inspektoriumi buvo paskirtas Prokofijus Tarnovskis.
 
Lietuvių kalbą iš pradžių dėstė net trys mokytojai. Iš jų pagrindinis mokytojas – Tomas Žilinskas. Jam padėjo Jonas Požerskis ir Jurgis Gilius. Pastarasis buvo prorusiškos orientacijos.
 
Kai 1872 m. gruodžio 11 d. pedagoginiai kursai buvo pertvarkyti į mokytojų seminariją, lietuvių kalbos pamokų skaičius sumažintas iki 3. Dėstė tik vienas T. Žilinskas (rašyba – graždanka). Jis seminarijos inspektoriui neįtiko, todėl 1887 m. lietuvių k. dėstymas perduotas Juozui Lapinskiui, kilusiam iš sulenkėjusios šeimos, baigusiam Veiverių mokytojų seminariją. Nors jis gerai mokėjo lietuvių kalbą, tačiau lietuvių nekentė, buvo rusofilas. 1893 m. lietuvių k. dėstymas grąžintas T. Žilinskui, kuris 1903 m. išėjo į pensiją ir persikėlė į Kauną. Čia jis tapo vienu iš „Saulės“ draugijos ir parengiamųjų kursų prie jos organizatorių. Nuo 1906 m. dėstė lietuvių k. įvairiose Kauno miesto mokyklose. (34)
 
Juozas Kairiūkštis 1870 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją ir tais pačiais metais buvo paskirtas Veiverių pavyzdinės mokyklos mokytoju. Mokytojaudamas lietuvių kalbos mokė iš „Aukso altoriaus“ maldaknygės, išleistos lotyniškais rašmenimis Zavacko spaustuvėje Vilniuje. Už tai 1880 m. buvo iškeltas į Seinus. 1903 m. iš ten sugrįžo į Veiverius ir perėmė lietuvių kalbos dėstymą seminarijoje. 1905 m. įsijungė į revoliucijos įvykių verpetą ir 1906 m. buvo ištremtas į Lenkiją. 1910 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1915 m. dėstė lietuvių k. Vilniaus miesto mokyklose. 1915 m. persikėlė į Voronežą. (35)
 
1906 m. ištrėmus J. Kairiūkštį, Veiverių mokytojų seminarijoje lietuvių k. dėstė Adomas Matulevičius, tačiau be energijos, be ugnelės, nors jau buvo leista naudotis lotyniškomis raidėmis.
 
1910 m. gruodžio 23 d. Veiverių dviklasė pavyzdinė mokykla buvo uždaryta. (36)
 
Neramumai Veiverių mokytojų seminarijoje
 
Nuo 1904 m. rugsėjo 1 dienos buvo pakeistas Veiverių mokytojų seminarijos inspektorius. Juo tapo Protokopovas, kuris, matyt, norėdamas parodyti savo valdžią, net nepasikalbėjęs su III kurso seminaristu Navackumi, perdavė jį žandarmerijai. Vyresniųjų kursų seminaristai ryžosi ginti Navacką. Jie surašė peticiją Suvalkų gubernijos mokyklų direkcijai. Joje rašoma: „Netekę kantrybės dėl Veiverių mokytojų seminarijos inspektoriaus Protokopovo elgesio su mumis, esame priversti nutraukti mokslą ir prašome paskirti naują inspektorių. Mokslo nepradėsime, kol Protokopovas iš Veiverių neišsikels…“ (peticiją pasiuntė telegrafu).
 
Skundo tirti atvažiavo gubernijos mokyklų inspektorius Gaškevičius. Jis sudarė mokytojų komisiją, kuri apklausė kiekvieną mokinį. Inspektorius Gaškevičius komisijos apklausos rezultatus paskelbė visiems sukviestiems seminaristams ir komisijos vardu juos apkaltino. Jaunuolius įpareigojo atsiprašyti inspektoriaus Protokopovo ir daugiau taip nesielgti. Seminaristai nesutiko to daryti.
 
Po Kalėdų atostogų, 1905 m. pradžioje, į Veiverių mokytojų seminariją atvyko pats Suvalkų gubernijos mokyklų direktorius Dorofejevas. Jis apklausė tik aktyviausiai pasireiškusius seminaristus ir 3 jaunuolius pašalino iš seminarijos, 2 nukėlė į žemesnį kursą, o likusiems sumažino elgesio pažymį iki 3 (penkiabalėje sistemoje). Inspektorius Protokopovas liko savo pareigose. Tik 1905 m. vasarą jį pakeitė Malevanskis, kuris buvo taktiškas, malonus, tačiau, kaip ir jo pirmtakai, ištikimas carizmo šalininkas.
 
1905 m. rudenį Veiverių mokytojų seminarijoje ėmė lankytis Marijampolės ir Kauno gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviai. Užklysdavo ir studentai.
 
1905 m. gruodžio 8 d. iš Marijampolės į seminariją atvyko vienas iš LSDP vadovų Vincas Mickevičius. Jis su vyresniųjų kursų seminaristais bendravo vienoje seminarijos klasėje. Inspektorius apie V. Mickevičiaus apsilankymą pranešė Suvalkų gubernijos naujai paskirtam mokyklų direktoriui. Pranešime apkaltino mokytoją Juozą Kairiūkštį, kad pastarasis pasikvietęs V. Mickevičių. Pasėkmė – 1906 m. J. Kairiūkštis buvo ištremtas į Lenkiją.
 
1905 m. gruodžio 9 d. seminaristai paskelbė streiką. Savo reikalavimus surašę peticijoje, kurią pasirašė 65 seminaristai, įteikė pedagogų tarybai. Peticijoje buvo reikalaujama atsisakyti carizmą liaupsinančių vadovėlių, iš mokinių kalbamos maldos išmesti žodžius „palaimink ciesorių“ ir t. t.
 
Gruodžio 10 d. mokytojų seminarijos pedagogų taryba paskelbė iš seminarijos pašalinanti visus 65 peticiją pasirašiusius seminaristus, o 19 iš jų – su „vilko bilietu“. Inspektorius Malevanskis paprašė karinio dalinio, dislokuoto Kalvarijoje, vado, kad atsiųstų į Veiverius kuopą kareivių „neramumams“ malšinti. Jau kitą dieną kareivių kuopa buvo Veiveriuose ir apgyvendinta mokytojų seminarijos patalpose.
 
Gruodžio 11 d. visi seminaristai vėl susirinko vienoje iš seminarijos klasių ir surašė naujus reikalavimus, kuriuos pasirašė ne tik seminaristai, bet ir aukštesnių pavyzdinės mokyklos skyrių mokiniai – iš viso 122 asmenys. Šie reikalavimai buvo daug radikalesni. Pvz., „…į seminariją grąžinti visus pašalintuosius. Nuo 1906 m. rugsėjo 1 d. mokytojų seminarijoje, pavyzdinėje ir valsčiaus mokyklose visus dalykus, išskyrus rusų k., dėstyti l i e t u v i š k a i. Mokytojus rusus pakeisti lietuviais ar bent mokančiais lietuviškai ir t.t.“ (37)
 
Reikalavimus įteikė seminarijos inspektoriui Malevanskiui, kad pastarasis juos persiųstų Varšuvos švietimo apygardos globėjui.
 
Rezultatas: nuo 1906 m. sausio 1 d. iki vasaros atostogų mokytojų seminariją lankė tik 5 vokietukai. Kiti seminaristai streikavo. Nenusileido ir Varšuvos mokyklų apygarda. Be to, Varšuvos generalgubernatorius 37 seminaristus trims mėnesiams pasodino už grotų. Jie bausmę atliko gimtųjų apskričių kalėjimuose. Kariuomenė seminarijos patalpose išbuvo iki 1906 m. rudens.
 
Seminarija ir pavyzdinė mokykla darbą pradėjo tik nuo 1906 m. rugsėjo 1 d. Streikavusieji, norėdami mokytis, turėjo rašyti pasižadėjimus, kad daugiau nestreikuos ir vykdys seminarijos vadovybės reikalavimus. Dauguma parašė. Vis dėlto keliolika jaunuolių pasižadėjimų neparašė ir į seminariją nesugrįžo.
 
Seminaristams vieneri mokslo metai nuėjo, kaip sakoma, šuniui ant uodegos – pusę metų nesimokę, buvo priimti į tą patį kursą.
 
Laimėjimai: 1906 m. vasarą inspektorius Malevanskis iš Veiverių iškeltas, nebebuvo draudžiama seminaristams tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, moksleiviai buvo mažiau prižiūrimi – sekami. (38)
 
Veiverių mokytojų seminarijoje neoficialiai vyravo lietuviška dvasia. Per visą gyvavimo laikotarpį mokytojų seminarija paruošė apie 800 mokytojų Suvalkų krašto mokykloms. Nemažai buvusių seminarijos auklėtinių tapo šviesos ir kultūros nešėjais, bendradarbiavo periodinėje spaudoje bei pan.
 
Pavyzdžiui, Augustinas Jakučionis, 1904 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1910 m. išleido elementorių „Kelias į šviesą“ (leidimas pakartotas net 26 kartus).
 
Stasys Matjošaitis, 1897 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, parengė ir išleido „Pedagogikos istorijos“ vadovėlį.
 
Pranas Dovydaitis, 1905 m. pašalintas iš II seminarijos kurso už dalyvavimą sukilime, leido pedagogams skirtą žurnalą „Lietuvos mokyklą“.
 
Mečislovas Vasiliauskas, 1898 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1924 m. išleido „Lietuvių k. pradžios mokslo metodiką“, o 1949 m. – „Lietuvių k. metodiką“.
 
Juozas Geniušas, 1912 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1927 m. parašė „Epizodiškojo istorijos kurso metodiką“, 1928 m. – „Ryškusis skaitymas“ ir kt. (39)
 
Panevėžio mokytojų seminarija
 
Ši Seminarija atidaryta 1872 m. rugsėjo 1 d. Įsikūrė dviklasės pradinės ir keturklasės apskrities mokyklų, kurios 1872 m. buvo uždarytos, patalpose. (Iki 1863 m. čia veikė gimnazija).
 
1886 m. mokytojų seminarijai buvo pastatytas naujas mūrinis dviaukštis pastatas Kranto gatvėje. Į mokytojų seminariją priimdavo tik pravoslavų tikėjimo jaunuolius, nes nuo 1865 m. katalikams nebuvo leidžiama mokytojauti. Gerai besimokantiems seminaristams buvo skiriama 30 stipendijų (po 150 rb).
 
Nuo 1873 m. seminarijoje buvo dėstoma ir lietuvių kalba, tačiau nelietuviams seminaristams tai buvo pašalinis dalykas. Jie lietuvių k. nevertino ir nesistengė išmokti.
 
Nuo 1906 m. rugsėjo 1 d. lietuvių kalbai buvo skiriama daugiau savaitinių pamokų. Be to, mokytojaujant kalbininkui Jonui Jablonskiui, lietuvių k. mokymo lygis buvo aukštesnis. 1908 m. J. Jablonskiui išvykus iš Panevėžio, lygis smuko. (40)
 
Prie seminarijos veikė pavyzdinė pradinė mokykla. Mokytojavo Antanas Gneičius. (41)
 
1892 m. seminarijoje mokėsi 98 seminaristai. Daug seminaristų, dar nebaigę mokslo, įsidarbindavo ir palikdavo seminariją. Kiti, jos nebaigę, grįždavo į Rusiją. (42)
 
1898–1899 m. mokytojų seminarijoje mokėsi:
 
I kurse – 36 moksleiviai
II   –          23        „
III  –          14        „
IV  –          10        „
 
Iš viso: 83 seminaristai.
 
Pavyzdinėje mokykloje prie mokytojų seminarijos, kurioje praktiką atlikdavo būsimieji mokytojai, mokėsi 81 mokinys (62 katalikai, 7 pravoslavai, 4 sentikiai, 2 liuteronai, 5 karaimai ir vienas mahometonas). (43)
 
1900–1901 m. mokytojų seminarijoje mokėsi:
 
I kurse – 43 seminaristai
II  –           39      „
III  –          20      „
IV –          13       „         
 
Iš viso: 119 seminaristų.
 
Pavyzdinėje mokykloje prie mokytojų seminarijos mokėsi 72 mokiniai (41 katalikas, 22 pravoslavai, 5 žydai, 2 liuteronai ir 2 karaimai).
 
Seminarijos direktorius – garbės patarėjas Jakovas Eliaševičius, baigęs Sankt Peterburgo universitetą.
 
Šventikas Vladimiras Mačiulskis, baigęs Minsko dvasinę seminariją, mokė pravoslavų tikybos.
 
Sergejus Gorskis, baigęs Maskvos dvasinę akademiją, dėstė rusų kalbą.
 
Emilijanas Vainičius, baigęs Vilniaus mokytojų institutą, dėstė matematiką, fiziką, braižybą ir piešimą.
 
Michailas Badejus, baigęs Vilniaus mokytojų institutą, mokė istorijos, geografijos ir gamtos mokslus.
 
Vladimiras Lukinas – paruošiamosios klasės mokytojas, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją.
 
Ilja Gabecas – pavyzdinės mokyklos prie mokytojų seminarijos mokytojas, baigęs Svisločės mokytojų seminariją.
 
Štabo kapitonas Nikalojus Antanasevas – gimnastikos mokytojas.
 
Izraelis Gdomlelis – gydytojas žydas, vienintelis nepravoslavas. Buvo baigęs Varšuvos universitetą. (44)
 
1905–1906 m. m.
 
Mokytojų seminarijos I kurse mokėsi 40 seminaristų.
                                       II –                        33          „
                                      III  –                       28          „
                                      IV  –                       23          „
 
Iš viso: 124 seminaristai.
 
Pradinėje mokykloje prie mokytojų seminarijos mokėsi 45 mokiniai (26 katalikai ir 19 pravoslavų) (45). 1906 m. rugsėjo 1 d. pavyzdinė pradinė mokykla buvo uždaryta. Seminaristai praktiką atlikdavo miesto pradinėse mokyklose.
 
1906–1907 m. m.
 
Nuo 1906 m. rudens į mokytojų seminariją buvo priimami ir katalikai (tarp jų ir lietuviai) bei kitų tikybų jaunuoliai – ne daugiau kaip 33 proc. visų stojančiųjų, tačiau jie, norėdami įstoti į mokytojų seminariją, privalėjo gauti Rusijos švietimo ministerijos sutikimą.
 
I kurse mokėsi 41 seminaristas.
II kurse  ,,          38   ,,
III            ,,           31   ,,
IV           ,,            22   ,,              
 
Iš viso: 132 seminaristai, tarp jų 8 lietuviai (15 katalikų, 114 pravoslavų, 2 sentikiai, 1 liuteronas).
 
Romos katalikų tikybą lietuviškai dėstė kun. Henrikas Laumianskis. (46)
 
Lietuvių kalbą dėstė kalbininkas Jonas Jablonskis. (47)
 
1907–1908 m. m.
 
Mokytojų seminarijos I kurse mokėsi 31 seminaristas.
                                        II         „         „     36         „
                                        III        „         „     39         „
                                        IV        „         „     25         „
 
Iš viso: 121 seminaristas (97 pravoslavai, 21 katalikas, 2 liuteronai ir 1 sentikis).
 
Lietuvių kalbos mokė kalbininkas J. Jablonskis. Pasibaigus mokslo metams, jis buvo iškeltas į Lietuvos Brastą (dabartinėje Baltarusijoje).
 
1908–1909 m. m.
 
Nuo 1908 m. rugsėjo 1 d. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių k. dėstė pravoslavas Nikolajus Safronovas. Buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją.(48) Įdomu, kas ką mokė lietuvių kalbos: mokytojas mokinius ar mokiniai mokytoją. Kaip ten bebuvo, tikėtina, kad norintieji pramoko lietuvių kalbos.
 
1909 m. pavasarį Panevėžio mokytojų seminariją baigė pirmieji du lietuviai: Murkrbeika ir Žalys.
 
1909 m. rudenį seminarijoje panoro mokytis net 29 lietuviai. 20 jaunuolių leista laikyti stojamuosius egzaminus (5 „per vėlai“ padavę prašymus, 4-iems neleista mokytis dėl sveikatos). Egzaminus išlaikė ir į I kursą buvo priimti 7 lietuviai.
 
Stojantieji į mokytojų seminariją prie prašymo turėjo pridėti šiuos dokumentus:
 
Išeito mokslo pažymėjimą.
Gimimo liudijimą.
Valsčiaus viršaičio pažymėjimą, kuriame turi būti nurodyta socialinė kilmė ir gimtoji kalba.
Rusijos švietimo ministerijos sutikimą. (49)
 
Pastaba. Jaunuoliai, norėdami gauti Rusijos švietimo ministerijos sutikimą, prašymą siųsdavo per mokytojų seminariją (atsakymas ateidavo irgi į mokytojų seminariją).
 
1909–1910 m. m. Panevėžio mokytojų seminarijoje iš viso mokėsi 20 lietuvių. (50) 1910 m. pavasarį seminariją baigė trys lietuviai.
 
1912–1913 m. m.
 
Tuometinėje lietuviškoje spaudoje Panevėžio mokytojų seminarijos I kursas pavadinamas paruošiamąja klase. II kursas – I klase, III kursas – II klase ir IV kursas – III klase.
Lietuvių kalbai buvo skiriama pamokų: paruošiamojoje kl. 6
                                                                      I klasėje               4
                                                                      II kl.                         3
                                                                      III kl.                        3 pamokos per savaitę.
 
1912–1913 m. m. seminarijoje mokėsi tik 4 lietuviai, visi III klasėje. 1913 m. pavasarį sėkmingai baigė seminariją.
 
Seminaristams būdavo skirtos 52 stipendijos: 50 stipendijų po 170 rb ir 2 – po 100 rb. Paruošiamajai klasei skiriamos 7, o I, II ir III klasių mokiniams – po 15 stipendijų kiekvienai klasei. (51)
 
1913–1914 m. m.
 
Tuomet seminarijoje mokėsi šeši lietuviai.
 
1914–1915 m. m.
 
Artėjant frontui, Panevėžio mokytojų seminarija persikėlė į Mstislavlį, Mogiliovo guberniją.
 
Vilniaus mokytojų institutas
 
Jis buvo įsteigtas 1875 m. Vilniuje. Jame galėjo mokytis tik pravoslavai, nes nuo 1865 m. mokytojais galėjo dirbti tik jie. Mokslas trukdavo trejus metus. Priimdavo jaunuolius, baigusius mokytojų seminariją arba išlaikiusius stojamuosius egzaminus. Būsimuosius mokytojus ruošė miesto mokykloms, o nuo 1912 m. – aukštesniosioms (IV skyrių) pradinėms mokykloms.
 
Nuo 1906 m. sausio 1 dienos buvo leista mokytojauti ir katalikams, todėl į institutą priimdavo ir lietuvius. Jie kažkodėl į Vilniaus institutą nesiveržė. 1909 m. rudenį įstojo tik vienas lietuvis – Silvestras Ambraževičius. 1909–1910 m. m. institute mokėsi 4 lietuviai, o 1910–1911 m. m. – jau tik 2. (52)
 
1914 m. Vilniaus mokytojų institutas evakuotas į Rusiją, į Voronežą. (53)
 
1889 m. Vilniaus mokytojų institutą baigė Juozas Kairiūkštis.
 
„Saulės“ draugijos parengiamieji kursai Kaune
 
1907 m. vasario 1 d. Kaune, be oficialaus valdžios leidimo, buvo įsteigti „Saulės“ draugijos pedagoginiai vienerių metų kursai, kurie pradėjo ruošti mokytojus Lietuvos liaudies mokykloms. Kursų klausytojai mokėsi nemokamai, nes už mokslą apmokėdavo „Saulės“ draugija. 1907 m. birželio 7 d. Vilniaus švietimo apygardos globėjas uždraudė „Saulės“ draugijai išlaikyti šiuos kursus. (54)
 
Po raštiško prašymo Vilniaus švietimo apygardos globėjui ir pokalbių su Kauno mokyklų direkcija 1907 m. spalio 15 d. buvo gautas leidimas prie Kauno miesto keturklasės mokyklos įsteigti „Saulės“ draugijos parengiamuosius (neoficialiai vadintus pedagoginiais) kursus suaugusiems. Juose buvo ruošiami mokytojai ir provizorių padėjėjai. Mokslas truko trejus metus. Į pirmą kursą priimdavo vaikinus ir merginas, baigusius gimnazijos arba realinės mokyklos dvi klases. Baigusius progimnaziją arba tris realinės mokyklos klases – į III-ąjį kursą.
 
Iš pradžių kursai veikė J. Maironio ir K. Donelaičio gatvių kampe esančiame pastate. 1913 m. persikėlė į Žaliakalnį, į „Saulės“ rūmus.
 
„Saulės“ draugijos parengiamiesiems kursams per visus veiklos metus vadovavo Juozas Vokietaitis. Jis 1890 m. buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją, net 17 metų mokytojavęs Lomžos gubernijoje, Lenkijoje. Mokytojaudamas savarankiškai mokėsi. 1901 m. išlaikė egzaminus progimnazijos matematikos mokytojo teisėms gauti.
 
1906 m. sausio 1 d. caro valdžia leido ir lietuviams mokytojauti Vilniaus bei Kauno gubernijų mokyklose. J. Vokietaitis grįžo į Lietuvą ir nuo 1907 m. spalio 15 d. ėmė vadovauti „Saulės“ parengiamiesiems kursams ir dėstyti matematiką bei metodiką. Nuo 1918 m. vadovavo „Saulės“ mokytojų seminarijai, o nuo 1926 m. sausio 1 d. – Lietuvos švietimo ministerijos pradžios mokyklų departamentui. (55)
 
Kursuose lietuvių kalbą dėstė Juozapas Domijonaitis. Jis dar 1906 m. Varšuvoje išleido „Rašymo ir skaitymo pradžiamokslį“, 1909 m. „Trumpą lietuvių k. gramatiką“. Vėliau – aritmetikos vadovėlius I, II, III skyriams. (56)
 
Nuo 1910 m lietuvių k. dėstė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1904–1907 m. Krokuvos universitete studijavusi mediciną ir filosofiją. Buvo rašytoja, literatūros tyrinėtoja. 1907–1908 m. dirbo „Vilties“ redakcijoje Vilniuje. (57)
 
Mokytojai: Tomas Ferdinandas Žilinskas, Antanas Škėma, Kazimieras Oka, Rokas Šliupas ir kt.
 
1908 m parengiamuosiuose kursuose buvo dėstoma tikyba, lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbos, aritmetika, algebra, geometrija, istorija, geografija, botanika, zoologija, žmogaus anatomija bei fiziologija, dailyraštis, piešimas, dainavimas, higiena, pedagogika ir metodika. Kursantai trečiame kurse atlikdavo pedagoginę praktiką. (58) Visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba, išskyrus tikybą, lietuvių k. ir Lietuvos istoriją.
 
Pastaba. Lotynų kalbos mokėsi tik besiruošiantieji laikyti egzaminus provizoriaus padėjėjo teisėms gauti, o pedagogikos ir metodikos mokėsi bei atlikdavo pedagoginę praktiką tik būsimieji mokytojai.
 
Besimokančių „Saulės“ parengiamuosiuose kursuose skaičius
 
Mokslo metai    I kursas    II kursas   III kursas    Mokytojai   Provizorių padėjėjai        
1907–1908       20              —                 27                31              16                                   
1908–1909       30              15               19                45              19                                       
1909–1910       33              45               11                64     24                                                  
1910–1911       32              30                34               70              26                                      
1911–1912       29              33                29               65              26                                      
1912–1913       28              32                20               55              25                                      
1913–1914       32              27                19               57              21                                      
1914–1915       20              24                20               50              14                                       
 

Iš viso:

1907–1908     47

1908–1909     64
1909–1910     89          
1910–1911     96
1911–1912     91
1912–1913     80
1913–1914     78
1914–1915     64  veikė Vilniuje
Pastaba. 1909-1910 m. m. – 1 būsimasis karys

Sėkmingai baigusieji parengiamuosius kursus, norėdami įsigyti liaudies mokytojo cenzą arba provizoriaus padėjėjo teises, turėdavo laikyti valstybinius egzaminus. 1908 ir 1909 m. egzaminus laikė prie Sankt Peterburgo V gimnazijos sudarytos komisijos. 1909 m. iš 17 laikiusiųjų kursantų mokytojų diplomus gavo 12 jaunuolių, o provizoriaus padėjėjo pažymėjimą tik vienas. Nuo 1910 m. kursų klausytojai egzaminus laikė Vilniuje prie Vilniaus švietimo apygardos sudarytos egzaminų komisijos. (59)

 
Vilniaus švietimo apygarda visais įmanomais būdais stengėsi kursus baigusių mokytojų, netgi tų, kurie įgijo liaudies mokytojo cenzą, neįsileisti į apygardos mokyklas. Iki 1909 m. spalio 28 d. į Kauno gubernijos valdines mokyklas paskirti tik 4 mokytojai lietuviai, o į Vilniaus guberniją – nė vieno. (60) Mokytojai, geriausiu atveju, įsidarbindavo „Saulės“, „Ryto“ ir kitų draugijų privačiose mokyklose. (61)
 
Merginoms, norinčioms stoti į „Saulės“ draugijos parengiamuosius kursus ir neturinčioms reikalingo išsilavinimo, buvo organizuota atskira parengiamoji grupė prie Kauno dviklasės mergaičių mokyklos. (62). Merginų, lankančių parengiamuosius kursus, skaičius augo.
 
1907–1908 m. m. iš 47 kursantų mokėsi 19 merginų – 40 proc.
1908–1909 m. m.     64       „             „          26        „            41  
1909–1910 m. m.     89       „             „          41        „            46  
1910–1911 m. m.     96       „             „          51        „            53
1911–1912 m. m.     91       „             „          53        „            58
1912–1913 m. m.     80       „             „          41        „            51
1913–1914 m. m.     78       „             „          48        „            62
1914–1915 m. m.     64       „             „          41        „            64
 
Parengiamuosiuose kursuose mokslas buvo mokamas.
 
I kurso klausytojai mokėjo po 40 rb per metus,
II-ojo – 50 rb per metus
III-ojo – 60 rb
 
Be to, už vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbų mokymą – kiekvieną atskirai per metus turėjo mokėti iki 10 rb. Kaip matote, mokesčiai buvo super dideli, ir tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios mažas procentas jaunuolių baigdavo kursus.
 
Nuo 1907 m. savo veiklą pradėjo vienklasė dvejų metų pradinė mokykla, kurioje pedagoginę praktiką atlikdavo būsimieji mokytojai. 1908 m. ji tapo vienklase trijų skyrių mokykla. Joje mokiniai mokėsi šių dalykų:
 
                                I skyrius                   II skyrius                  III skyrius
 
Tikybos                  3 pamokos             3 pamokos              3 pamokos per savaitę
Lietuvių kalbos     6       „                       6      „                         6      „                   „
Rusų kalbos         5       „                       6      „                         6      „                   „
Aritmetikos            6       „                       6      „                         6      „                   „
Dailyraščio            2       „                       2      „                         1      „                   „
Piešimo                 4       „                       4      „                         3      „                   „
Dainavimo             3       „                       2      „                         2       „                   „      
Iš viso:               29 pamokos             29 pamokos               27 pamokos per savaitę. (63)
 
1915 m. „Saulės“ draugijos parengiamieji kursai emigravo į Voronežą, kur tęsė savo darbą. Po trejų metų, 1918 m. birželio mėn., grįžo į Kauną. Greitai buvo reorganizuoti į mokytojų seminariją. (64)
 
Visos minėtos mokytojų seminarijos, nors jose dėstomoji kalba – rusų (lietuvių kalba buvo dėstoma kaip atskiras dalykas), buvo vienintelės mokymo įstaigos Lietuvoje, kurios ruošė ir lietuvius inteligentus, vėliau tapusius Lietuvos patriotais. Pasikeitus politinei situacijai – 1915 m. kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, tų pačių metų rugsėjo mėnesio 28 d. Vilniuje įkurti pirmieji Lietuvoje pedagoginiai kursai. Juose visi dalykai (išskyrus užsienio kalbas) buvo dėstomi lietuvių kalba. 1918 m. šie kursai tapo mokytojų seminarija.
 
Šaltiniai
 
1. Szybiak I. Szkolnietwo komisji Edukacji Naradowy w Wielkim Księstwe Litewskim. s. 97. Wroclaw, Warszawa, Krakow, Gdansk. 973 ir „Tarybinis mokytojas“, 1956 m., 35 nr. // I. Minginas. Pirmoji mokytojų seminarija Vilniuje.
2. S. Tync. Komisja Edukacij Naradowej, str. 615, 702, 703.
3. LTE, X t., p. 438, Vilnius, 1983.
4. VUB RS f.2, DC – 9, l. 80-81.
5. VLE, IV t., p. 151, Vilnius, 2008.
6. VUB RS, DC – 25, p. 103-105.
7. S. Tync, KEN, s. 702, Wielkim Księstwie Litewskim. 1973, Wroclaw, Warszawa, Krakow, Gdansk.
8. VLE, VIII t., p. 773, Vilnius, 2005.
9. LVIA, f. 567, ap. 2, b. 305, l. 44-47.
10. VLE, XV t., p. 333, Vilnius, 2009.
11. VUB RS, f. 2, KC – 239, p. 28.
12. VUB RS, f. 2, KC – 286, p. 148.
13. VLE, XV t., p. 333, Vilnius, 2009.
14. VUB RS, f. 2, KC – 562, l. 57.
15.Vytautas Šiaudinis, Vilniaus maldos namai, p. 114, Vilnius, 2001.
16. LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1071, l. 152.
17. VUB RS, f. 2. KC – 6, p. 340.
18. LVIA, f. 567, ap. 2. b. 1071, l. 152.
19. VUB RS, f. 2, KC – 402, p. 22.
20. LVIA, f. 567, ap. 2, b. 2260, l. 190.
21. VUB RS, f. 2, KC – 402, p. 123.
22. VUB RS, f. 2,KC – 402, p. 125.
23. VUB RS, f. 2, KC – 402, p. 126.
24. VUB RS, f. 2, KC – 402, p. 126.
25. LVIA, f. 567, ap. 2, b. 2393, l. 620.
26. LE, XV t., p. 755, Bostonas.
27. A. Šapoka. Lietuvos istorija, p. 464, Vilnius, 1990.
28. Беларуская энциклопедия, T 9, c. 552, Minsk, 1999
29. MAB RS, f, 29-926.
30. Lietuvos žinios, 1909 m. birželio 21 d.
31. Mokykla, 1909 m. rugsėjo 2 d.
32. Mokykla, 1911 m. rugpjūčio 4 d.
33. K Пупшис. Частная литовская общеобразовательная школа в начале 20 века, с.136, Вильнюс,  1981.
34. MLTE, III t., p. 418, Vilnius, 1971.
35. VLE, IX t., p. 148, Vilnius, 2006.
36. Mokykla, 1910 m. gruodžio 23 d.
37. Vilniaus žinios, 1905 m. gruodžio 1 d.
38. MNB RS, f. 46 – 37.
39. Užnemunė, p. 297, Vilnius, 2005.
41. Памятная книжка Ковекской губерний, с.97, Ковно, 1874.
40. Lietuvos žinios, 1913 m. birželio 25 d.
42. LE, xv t., p. 757, Bostonas.
43. Памятная книжка Ковекской губерний, с.86, Ковно, 1898.
44. Памятная книжка Ковекской губерний, с.58, Ковно, 1901.
45. Памятная книжка Ковекской губерний, с.51, Ковно, 1905.
46. Памятная книжка Ковекской губерний, с.56, Ковно, 1906 ir Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva, II t., p. 563, Vilnius, 1991.
47. LVE, VIII t., p. 457, Vilnius, 2005.
48. Памятная книжка Ковекской губерний, с.68, Ковно, 1909.
49. Mokykla, 1910 m. birželio 9 d.
50. Mokykla, 1909 m. rugsėjo 2 d.
51. Lietuvos žinios, 1913 m. birželio 13 d.
52. Mokykla, 1911 m. rugsėjo 2 d.
53. LTE, VII t., p. 331 ir 565, Vilnius, 1981.
54. Vilniaus žinios, 1907 m. sausio 9 d.
55. Lietuvos mokykla, 1931 m., 3 nr.
56. Mokykla, 1909 m. spalio 28 d.
57. VLE, X t., p. 58, Vilnius, 2006.
58. Vilniaus žinios, 1907 m. spalio 3 d.
59. Vilniaus žinios, 1908 m. balandžio 27.
60. Mokykla, 1909 m. spalio 28 d.
61. J. Vokietaitis. Iš „Saulės“ kursų gyvenimo.
62. Vienybė, 1908 m. rugpjūčio 12 d.
63. LVIA filialas Kaune, f. 53, ap. 1, b. 143, l. 150.
64. Lietuvos mokykla, 1918 m., 9 ir 10 nr.
 
Nuotraukoje: Pirmoji mokytojų seminarija Vilniuje. Dabar Prezidentūra
 
Voruta. – 2010, liep. 3, nr. 13 (703), p. 13.
Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 13.
Voruta. – 2010, rugpj. 7, nr. 15 (705), p. 13.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra