Mokytojos knygoje – gyvenimo akimirkų spalvos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Palmira Sirvydytė – talentinga lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, šį garbingą darbą dirbusi apie 35 m. Labiau linkusi į literatūrą. Gimė Kaniūkų k., Užpalių sen., Utenos r. Domisi liaudies kūryba, papročiais, buitimi, rašo eilėraščius ir nedidelius prozos kūrinėlius, tapo gamtos vaizdelius. 2007 m. kartu su Regina Abukauskiene ir Valerija Morkūniene parengė knygą „Kaniūkai: pasakojimai apie kaimo praeitį ir dabartį“ (Utena, „Indra“). 2009 m. respublikinėje liaudies meno darbų parodoje „Aukso vainikas“ už savo tapybos darbus pelnė antrąją vietą.
 
2010 m. P. Sirvydytė išleido savo eilėraščių ir smulkiosios prozos knygą „Išgertų akimirkų spalvos“ (Utena, „Kamonada“). Šio leidinio pristatymas įvyko šių metų rugsėjo 18 d. Kaniūkų k. bibliotekoje. Renginį organizavo Kaniūkų k. bibliotekos vyr. bibliotekininkė Zita Kaunelienė. Į pristatymą buvo pakviesti buvę mokytojos mokiniai: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vanda Lučiūnaitė-Karalienė (Gelvonai, Širvintų r.) ir žurnalistas, Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (Trakai). Renginyje taip pat dalyvavo Užpalių seniūnas Vytas Jurka, Užpalių gimnazijos pradinių klasių mokytojas Saulius Šližys, Kaniūkų bendrijos pirmininkas Virginijus Keraminas, Kaniūkų kultūros centro koordinatorė Ramunė Žemaitienė, Užpalių bibliotekos vyr. bibliotekininkė Vida Juškienė, užpalietė, rašanti pasakas, Marija Grižienė, buvusi auklėtinė Genovaitė Ilčiukienė, buvusi mokinė Regina Kubiliūnienė, Kaniūkų k. gyventojai.
 
P. Sirvydytės kūryboje daug gamtos, tėviškės, tautosakos motyvų. Knygą sudaro 6 skyriai: Gimtieji laukai laukeliai, Myliu ir gyvenu, Dienų tėkmėj, Suvienyk mūsų širdis, Mano gyvulėliai, Tautosakos motyvais. Leidinio pradžioje yra ketureilis, kuriame autorė tarsi nusako savo gyvenimo prasmę: Atėjau per balandžio miglą – šiltą, jaukią, / Lydimą ilgesingos paukščio giesmės. / Atėjau, kad sušilčiau čia žemėj / Ir paieškočiau gėrio kitiems. Iš šio posmo, kaip ir iš kitų eilėraščių, sklinda šiluma, meilė artimui, gerumo troškimas ne tik sau.
 
Kai kuriuose P. Sirvydytės eilėraščiuose yra intertekstualumo, aliuzijų į žymių Lietuvos poetų kūrybą, pavyzdžiui, eilėraštyje Jazminas: <…> Manęs dar nebuvo, jazminas žydėjo. / Manęs nebebus, jis ir toliau žydės, / Ir kris jo žiedeliai nuo laiko ir vėjo, / Kad kitą birželį vėl galėtų žydėt (86 p.). Jos kūrinėliuose išsilieja jausmų paletė nuo džiaugsmo (pavyzdžiui, eilėraštyje Visad myliu ir gyvenu, 76 p.) iki liūdesio (pavyzdžiui, eilėraštyje Man liūdna, 87 p.). Eilėraščiuose gilus gamtos pajautimas persipina su paprastais žodžiais nusakytais, bet subtiliais jausmais.
 
Nors ir būdama garbaus amžiaus, P. Sirvydytė (artimųjų ir pažįstamų maloniai vadinama Palmute) gyvybinga, judri, pastabi, žvilgsnis skvarbus, bet šiltas. Ir į knygos pristatymą ji atėjo skubiu žingsniu, tarsi atskriejo kaip tas pavasaris, apie kurį rašo (Pavasaris, 18 p.). Ši mokytoja eilėraščius pradėjo rašyti jau sulaukusi gyvenimo rudens, brandos. Kūrinėliai tarsi pražydo kaip tos gėlės: <…> Piene, piene, geltonas žiedeli, / Kodėl pražydai vėlam rudenėly <…> (Pienė vėlam rudenėly, 96 p.). O pražydo turbūt todėl, kad tais eilėraščiais pasidžiaugtų net tik autorės mylimas Kaniūkų k., bet ir platesnis skaitytojų ratas. Knygeles mokytoja mielai dovanojo į pristatymą susirinkusiems buvusiems mokiniams, bičiuliams, knygų mėgėjams. Skaitytojai ir artimieji tikisi, kad P. Sirvydytė dar sukurs nemažą pluoštą eilėraščių, nutapys subtilius gamtos vaizdus perteikiančių paveikslėlių.
 
Toliau pateikiama per knygos pristatymą P. Sirvydytės pasakyta kalba.
 
P. Sirvydytės kalba, pasakyta per knygos pristatymą.
 
Mano eilėraščiai labai paprastučiai, parašyti kasdienine šnekamąja kalba. Taigi be jokių puošmenų, be filosofinių pamąstymų, simbolikos. Gali skaityti ir vaikas, ir vyresnis žmogus, nes viskas labai aišku. Kai kurie iš tų, kuriems jau dovanojau knygeles, nusivylė, nes sakė, kad eilėraščiai labai paprasti. Na, kaip jau man pavyko, taip ir parašiau. Nebūna taip, kad atsisėdęs prie stalo sugalvosi ir parašysi eilėraštį. Būna, eini per lauką ir pamatai kokią gėlytę, išsirangiusią medžio šaką, vabalėlį, tada ir ateina pirmieji žodžiai, o nuo pirmųjų žodžių kaip nuo slenksčio tada jau šoki į kūrybos verpetą. Parašai, kaip tuo metu išeina. Vėliau pataisai, pakoreguoji. Taip ir rašiau šiuos eilėraščius, kurių net nemaniau publikuoti. Kūriau savo malonumui, paskaitydavau atvažiavusiems artimiesiems, kurie paklausę pakritikuodavo, pakomentuodavo. Turėjau labai gerų draugių, kurios mane skatino rašyti. Eilėraščiais susidomėjo ir daugiau žmonių, tai irgi mane skatino toliau kurti. Rašiau apie 10 metų. Šioje knygelėje sudėti ne visi eilėraščiai, kai kurie (gal ir geresni) nepateko. Atrinkau juos tada, kai nusprendžiau, kad reikia išspausdinti, nes daug kas skatino. Pati matau, kad pensininkai šiais laikais labai sukrutę, rašo, spausdina savo kūrinius. Sakoma, kad pensininkai šiuo laiku yra turtingiausi, kiekvieną mėnesį gauna pensiją, susitaupo. Pamaniau, o kuo gi aš prastesnė. Juk irgi esu pensininkė ir galiu spausdinti. Tačiau savęs nevadinu poete. Rašiau sau, savo žmonėms, mylimam kaimui.
 
Baigusi universitetą labai norėjau dirbti netoli tėviškės, bet į Užpalius nepatekau, nes po studijų mane paskyrė dirbti lietuvių kalbos mokytoja Musninkų vidurinėje mokykloje (Širvintų r.). Man ten buvo labai gera. Šis miestelis netoli Vilniaus, todėl būdavo labai smagu dažniau apsilankyti sostinėje. Musninkuose labai geri žmonės, todėl ir išliko šilti prisiminimai. Tačiau vis dėlto labai troškau grįžti į gimtinę, nes tėvai buvo likę vieni (broliai mokėsi, vėliau sukūrė šeimas ir tik retkarčiais atvažiuodavo). Tėvų sveikata silpo, buvo gaila jų. Tad po darbo Musninkuose parvykau į namus. Įsidarbinau netoli esančiuose Jūžintuose (Rokiškio r.). Po to persikėliau į Utenos r., nes gavau darbą Ilčiukų aštuonmetėje mokykloje, į kurią kasdien dviračiu važinėdavau iš savo gimtųjų Kaniūkų k. Dviratis buvo tarsi mano kūno dalis, labai mėgau juo važinėti. Kai uždarė Ilčiukų mokyklą, tada įsidarbinau Užpalių vidurinėje mokykloje, į kurią 11 metų dviračiu važinėjau. Kelias buvo neasfaltuotas, minkštas, nubertas žvyru. Man buvo gera Užpaliuose dirbti, nes galėjau gyventi Kaniūkuose, mokyti savo krašto žmonių vaikus.
 
Daugiausiai eilėraščių esu parašiusi pavasarį, nes šiuo metų laiku gamta atgimsta, žmogui darosi linksma, šviesu, gera. Tada ir eilėraščių daugiau atsiranda. Rudenį, kai vysta gamta, taip pat gimsta nemažai eilėraščių. Tada medžių lapai pagelsta, krinta, oras nušvinta ir darosi skaidrus, matyti gražūs toliai. Blizga Šventoji, sraunus upelis Ūdrokšlis nuo lietaus čiurlena.
 
Mano eilėraščiuose nėra labai gilios minties. Tiesiog reiškiama meilė gamtai, įsijautimas į ją, meilė žmonėms, gyvulėliams, savo kaimui. Tik kai kuriuose kūrinėliuose galima įžvelgti gilesnį susimąstymą.
 
Knygelę redagavo Rašytojų sąjungos narys Vytautas Kaziela, korektorė – žymi Utenos poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė. Jie eilėraščius sudėliojo pagal tematiką, kad būtų nenuobodu skaityti.
 
Tiesa, nors niekur taip nemačiau, bet po kai kurių savo eilėraščių parašiau pastabas, kokiomis aplinkybėmis jie gimė.
 
Mūsų kaimas yra prie upės, o toliau matyti kalvos. Iš savo namų regiu kalvą, Kaniūkų gyventojų vadinamą Sirvydžio kalnu. Į jį žiūrėdama ir parašiau pirmąjį eilėraštį „O žemės platumos“. Tai buvo slenkstis, nuo kurio prasidėjo mano kūryba.
 
Pirmasis P. Sirvydytės eilėraštis, nuo kurio (anot jos, kaip nuo slenksčio) pradėjo savo kūrybą. Šį kūrinėlį autorė perskaitė ir per knygos pristatymą.
 
O žemės platumos!
 
O žemės platumos!
O žemės žalumos!
Ach, kaip čia žalia,
Didinga,
Erdvu!
 
Gulsiu į žemės
Tylųjį lopšį:
Noriu ilsėtis kūnu,
Dvasia.
 
Noriu pajusti
Amžiną grožį.
Noriu pakilti
Saulės taku.
Apskrieti ratą
Ir nusileisti,
Kad paklausyčiau,
Kaip plaka širdis.
Ne mano,
Bet žemės planetos.
Ten,
Tarp uolienų,
Kietų ir šaltų.
O žemės žalumos!
O žemės platumos!
 
Noriu ilsėtis,
Nelieskit manęs.
Net jei užmigčiau
Miegu amžinuoju,
Nežadinkit,
Nekelkit
Nuo žemės širdies.
(10–11 p.)
 
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Mokytojos P. Sirvydytės knygos „Išgertų akimirkų“ spalvos viršelis
2. Knygos pristatymo dalyviai prie 2009 m. Kaniūkų kaimui pastatyto paminklinio akmens*. Iš kairės: Z. Kaunelienė, R. Žemaitienė, M. Kubiliūnaitė, V. Morkūnienė, A. Indrašienė, G. Ilčiukienė, B. Gavrilova, D. Gudelienė, R. Abukauskienė, E. Gylienė, O. Bukerienė, J. Vercinkevičius, M. Grižienė, I. Gaigalienė, V. Jurka, V. Karalienė; sėdi P. Sirvydytė.
 
* Paminklinis akmuo skirtas Kaniūkų k. vardo paminėjimui. Pirmą kartą šis kaimas paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto iždo inventoriaus knygoje 1663 metais, kaip karališkas kaimas, privalantis eiti lažą.
 
Voruta. – 2010, spal. 2, nr. 19 (709), p. 12.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra