Mokytojos Bronės Daunorienės pasaulis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Praėjusį rugsėjį Trakų Vokės vidurinės mokyklos pedagogai savo kolegei mokytojai metodininkei Bronei Daunorienei įteikė keturiasdešimt penkių rožių puokštę.

Tiek metų ji dirbo šioje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Atėjo metas poilsiui. Jos nuopelnai, mokant ir auklėjant jauną kartą, įvertinti Antrojo laipsnio valstybine pensija. Tačiau šią pensiją ji gavo tik du mėnesius, nes lapkritį vėl pradėjo dirbti Šumsko pagrindinėje mokykloje. Čia ji dėsto lietuvių kalbą ir muziką. „Muziką?“ – netikėtai išsprūdo klausimas. „Besimokydama vidurinėje mokykloje, turėjau labai gerus mokytojus, taip pat ir muzikos mokytojus Augustauską, Mitrikį. Mokantis Alytaus mokytojų seminarijoje, mane į sceną įstūmė Visvaldas Miklaševičius. Taip ir nebenulipau nuo scenos. Dainavau chore ir solo. Kūriau valstybinių švenčių scenarijus mokykloje ir kultūros namuose. Dabar giedu bažnyčios chore, dainuoju kapeloj „Vacio armonikėlė“. Per pamokas taip pat padainuoju, kai dėstau tautosaką“, – mielai pasakojo mokytoja.

B. Daunorienės pamokos – tai jos kūryba ir interpretacija, todėl mokinių mėgiamos ir laukiamos. Vienodų pamokų nėra buvę. Jokių drausmės problemų nėra. Į jas gali ateiti visi, kas tik nori. Mokytoja nesuskaičiuoja, kiek yra vedusi atvirų pamokų. Jos dėstomi dalykai parankūs ugdyti patriotizmą. Ne tik dabar, bet ir sovietmečiu. „Neįkliuvau“, – sako mokytoja. Anuomet teko daugiau kalbėti ne savo, bet literatūrinių kūrinių herojų lūpomis. Mokiniai suprato, kas norėta pasakyti.

B. Daunorienė apdovanota Jono Varno premija, skiriama geriausiems Pietryčių Lietuvos mokyklų lituanistams. Tarp daugybės jai adresuotų švietimo ministrų, švietimo skyrių vadovų padėkos raštų yra ir pernai įteiktas Lietuvos Sąjūdžio Padėkos raštas, pasirašytas Lietuvos Sąjūdžio Garbės pirmininko Vytauto Landsbergio, Tarybos Garbės nario mons. Alfonso Svarinsko ir Tarybos pirmininko Ryto Kupčinsko. Širdį maloniai glosto žodžiai: „Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų ryžtą ir pasiaukojimą, išmintį ir atsakingumą ginant amžinąją Tautos teisę laisvai gyventi mūsų tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje valstybėje“. Mokytoja sako: „Kai tik prasidėjo Sąjūdis, ėjom atvira širdimi, bėgte bėgome, tik reikėjo pašaukti. Būtume ėję ir anksčiau, jeigu būtų pašaukę“.

Vartau fotografijų albumus, žvelgiu į apdovanojimus, į tvarkingai sudėliotas, jos parengtas metodines rekomendacijas, klausausi emocingo, įdomaus pasakojimo ir kirba klausimas: „Iš kur visa tai? Kokiomis sąlygomis brendo jos asmenybė, meilė ir dėmesys vaikams, patriotizmas?“ Kai šiuos klausimus ištariu garsiai, mokytoja atsako dviem žodžiais: „Iš vaikystės“.

…Turėdama trisdešimt trejus metus, mirė motina. Geri žmonės visus šešis vaikus nuvedė į ligoninę paskutiniam atsisveikinimui. Vyriausiam buvo dešimt metų, o jai – pačiai mažiausiai – tik septyni mėnesiai. Motina nebekalbėjo, bet sąmonę turėjo. Laikydama ant rankų mažąją Bronytę, kaimynė Domicelė Bokunienė susigraudinusi paklausė: „Ar nori, kad ją užauginčiau?“ Ligonė linktelėjo galva. Taip Bronytė pateko į Jono ir Domicelės Bokunų namus. Neturėjo jie jokių egoistinių sumetimų. Našlaitę priėmė iš gailesčio, nepakeitė jos pavardės, mylėjo protinga meile, diegė tas vertybes, kurios jiems patiems buvo brangios, mokė mylėti Dievą ir Tėvynę, išmokė žinoti pareigas, ne tik teises. Nors patys gyveno nepritekliuje, su augintine dalijosi tuo, ką turėjo. Kai Bronytė paaugo, Domicelė tarstelėjo: „Tegul eina gyvulių ganyti“. Jonas kitaip galvojo: „Tegul eina mokytis. Kaip nors ištiksime. Ką patys valgysime, tą ir jai duosime“. Mokytoja prisimena: „Kai mokydavausi, prie stalo sėdėdama rašydavau ar skaitydavau, mano globėjas, vadintas tėvu, ilgai į mane žiūrėdavo, buvo laimingas, kad bent svetimam vaikui gali suteikti tai, ko pats gyvenime negavo. Išmokiau jį pasirašyti“. Nė mažiausia nuoskauda šiems geriems, beraščiams, bevaikiams žmonėms Bronės širdyje neišliko. Tik begalinis dėkingumas.

…Alytaus turgaus aikštėje pokariu buvo priguldyta išniekintų partizanų kūnų. Nemune plaukdavo skenduoliai. Juos kabliais traukdavo, atpažindavo. Vienus iškilmingai laidodavo, kitus mesdavo į turgaus aikštę. „Nekentėm okupantų, prie atlapų prisisegę trijų spalvų kaspinėlius vaikštinėdavome Merkinės gatve, violetiniu rašalu popieriuje rašėm „Šalin okupantus!“ ir klijavom ant medžių. Pradinių klasių mokytojai buvo įdiegę, jog tėvynė yra pati didžiausia vertybė. Žagarių kaime, kur pas giminaičius augo mano sesutė, tekdavo dažnokai apsilankyti. Ten ateidavo partizanai. Prisimenu Skroblą ir Jovarą. Jų dainos tebeskamba ausyse:

Aš netikėjau, kad išdavikas
Ruoštų tėvynei klaikius kapus.
Ir netikėjau, kad ramiam žmogui
Savo tėvynėj vietos nebus.
O atėjūnai, jums nepalaužti
Mūsų troškimo būti laisvais.
Laisvei mes augom, laisvę pamilom
Tad ir nebūsim rusų vergais.

Laisvė, Tėvynė – neišduodamos ir neparduodamos vertybės. 1951 metais šimtas mokytojų, tarp kurių buvau ir aš, baigėme Alytaus mokytojų seminariją. Visi buvome patriotai. Tiesa, už giedojimą bažnyčios chore teko nukentėti“, – mielai pasakoja mokytoja. Ir priduria: „Didžiuojuos, kad esu lietuvė, kad esu dzūkė. Pusę metų teko praleisti Argentinoje, mokiau lietuvių palikuonis protėvių kalbos, dainų ir šokių. Buenos Aires mieste per Tautų šventę su amžiumi vyriausiu lietuviu stovėjau garbės sargyboje prie mūsų trispalvės. Apėmė pasididžiavimas savo tauta. Visų akys nukreiptos į tave, turi būti pavyzdingo elgesio žmogus, nepadaryti gėdos tėvynei“.

Mokytoja B. Daunorienė prieš pora metų atšventė septyniasdešimties metų jubiliejų. Jeigu to fakto nežinotum, į ją pažiūrėjęs, nepatikėtum. Gražus, lygus, išraiškingas veidas, kupinos gyvenimo džiaugsmo akys, lengva, grakšti eisena. Ji visada skuba. Net eilėraščio rinkinio neturi kada išleisti. Juos spausdina periodikoje, skelbė mokytojų rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“, Pietryčių Lietuvos mokytojų poetų leidinyje „Ties rugsėjo taku“. Ji daug skaito, rašo knygų recenzijas… Regis, su ja visa, kas gera. Gyvenimo drumzlės lyg nepastebėtos lieka šalikelėje.

„Kaip išlikti jaunai ir darbingai, kai metai rikiuojasi į eilę, susidaro jų apvalios kombinacijos?“ – klausiu. Mokytoja Bronė yra įsitikinusi, jog svarbiausia čia yra žmogaus vidinis pasaulis. Jis turi būti šviesus ir švarus. „Niekam nepavydėjau ir nepavydžiu. Aplink mane yra turtingų žmonių. Prabanga nėra mano gyvenimo tikslas. Neturiu turto ir man jo nereikia. Užtat turiu neblogą sveikatą, gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Geros akimirkos padeda svajoti, kurti, mylėti gyvenimą, džiaugtis juo. Prisimenu, kaip čia, Trakų Vokėje, nuo žemesnių klasių išauginome lietuvišką vidurinę mokyklą, kuriai stengėmės diegti pačias aukščiausias vertybes. Visais laikais širdyje turėjau Dievą. Atgimimo metais Vilniaus

Arkikatedroje, atrodo, pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską priėjau išpažinties. Per veidą sruvo ašaros, apgailėjau, kad sovietmečiu retokai lankydavausi bažnyčioje. Nuodėmklausys nesibarė, guodė mane, sakė: „Parodyk žmogų be nuodėmės“. Esu įsitikinusi, kad Dievas mane globoja. Argentinoje, tolimame krašte, prašiau Dievą sveikatos, energijos, net kreipiausi į mirusią mamą. Viskas gerai sekėsi. Argentinoje visi pamėgę rožinio maldą. Meldžiausi drauge“, – prisiminimais mielai dalijosi pašnekovė.
Tačiau yra piktavalių žmonių, kurie jaučia malonumą, kai tau nesiseka. Tokių pasitaikė ir mokytojos Bronės gyvenimo kelyje. „Apie blogus žmones stengiuosi negalvoti. Kai užklumpa sunkumai, reikia išlaikyti viltį bet kokią akimirką. Juk sunkumai praeina“, – sako ji.

Mokytoja B. Daunorienė Trakų Vokėje gyvena kartu su vaikaičiu Justu. Jis čia apsigyveno nuo trejų metų amžiaus, lankė darželį, baigė vidurinę mokyklą, dabar studijuoja mėgstamą dalyką. Iki Vilniaus, kur gyvena tėveliai, brolis ir sesuo, tik penkiolika kilometrų. Dažnai juos aplanko. „Čia tarsi mano labdara. Mane užaugino visai svetimi žmonės. Aš nutariau užauginti, į žmones išleisti anūką. Esu juo patenkinta: darbštus, nesikeikia, nerūko, negeria alkoholio, todėl esu laiminga“, – sako mokytoja.

Te Dievo palaima ir toliau lydi mokytojos Bronės Daunorienės namus.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra