Be jo, šeimoje dar augo broliai Jonas (g. 1901) ir Antanas (g. 1904) bei seserys Petronė (apie 1928 m. išvyko į Argentiną) ir Marija.

 

Motiejus su broliais mokėsi pas kaimo daraktorių ūkininkų Didikų namuose, Jokėnų kaime. Vėliau – pradinėje mokykloje, baigė 4 klases. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas.

 

1919 m. rugpjūtį M. Aldonis dalyvavo mokytojų kursuose Marijampolėje. Rugpjūčio pabaigoje, lenkų kariuomenei užgrobus Seinus, Lietuvos gyventojai pradėjo protestuoti prieš lenkų smurto žygius. Rugpjūčio 28 d. Marijampolėje – suruoštos didelės manifestacijos. Jaunuomenė buvo kviečiama burtis į partizanų būrelius ir atremti grobuoniškus lenkų žygius. Pasibaigus kursams, klausytojai ruošėsi vykti į savo tėviškes. M. Aldonis su savo pusbroliu Vincu Keršiu, šių manifestacijų paveikti, užėjo pas protesto demonstracijų komiteto sekretorių ir gavo po pundą atsišaukimų. Parvykę į lenkų okupuotą gimtinę – Jokėnų kaimą – parsivežė daug įvairios literatūros, atsišaukimų, lapelių ir viską paskleidė savo apylinkėse bei intensyviai ėmėsi organizuoti partizanų būrį.

 

1919 m. rugsėjo 1 d. miškelyje netoli Jokėnų kaimo įvyko organizacinis susirinkimas. Dalyvavo apie 12 vyrų: Motiejus Aldonis, Vincas Keršis, Jonas Staknys, Antanas Matukevičius, Antanas Aldonis, Pranas Jedzevičius, Pranas Keršis, Andrius Pūtys, S. Mačionis, Bielevičius ir kt. Pirmuoju partizanų būrio vadu išrinktas V. Keršis, kuris čia pat mokytojavo. Susirinkusieji buvo informuoti, kas yra partizanai, kokie jų uždaviniai. Nutarta visiems pasirūpinti šautuvais ir pritraukti į būrį daugiau patikimų žmonių, kaip galima plačiau skleisti po apylinkę partizanų organizavimo idėją bei visiems okupantams priešintis ginklu. Noro ką nors veikti, kenkti lenkams, netrūko.

 

Nuspręsta susprogdinti ar sudeginti geležinkelio tiltą per Merkio upę. Bet niekas neturėjo sprogstamosios medžiagos. Be to, tiltas buvo saugomas stiprios sargybos. Nutarta pasiųsti atstovą į Alytų ar Kauną, parsivežti sprogmenų ir nurodymų, kaip veikti toliau. Atstovu išrinktas A. Matukevičius. Rugsėjo pradžioje iš Alytaus buvo parsivežta informacijos ir atsišaukimų, kuriuose raginama nepaklusti okupantams. Šie atsišaukimai rugsėjo 8 d. buvo išplatinti Akmens bažnytkaimyje. Partizanų būrys pasiskirstė trimis grandimis po penkis vyrus kiekvienoje. Ryžtas visų buvo labai didelis. Vienur kitur apšaudžius plėšikaujančius lenkų kareivius, plėšimai liovėsi, o partizanų įvaizdis žmonių akyse išaugo. Suorganizuoti okupuoto krašto vyrai ėjo į Lietuvos kariuomenę savanoriais. Atsišaukimai greitai paplito ir tolokai nuo Jokėnų esančiuose kaimuose, net Varėnos miestelyje, kuriame gyveno lenkų žandarai.

 

Kai lenkų valdžia išvaikė Varėnos valsčiaus savivaldybę ir areštavę nuginklavo lietuvių policininkus, pareikalavo, kad būtų nutarta jungtis su Lenkija ir išrinkti atstovą į lenkų suorganizuotą Varėnos valsčiaus tarybą. M. Aldonis agitavo gyventojus protestuoti prieš lenkų veržimąsi į Lietuvą bei išvaikyti lenkišką Varėnos savivaldybę. Susirinkimui pritarus, M. Aldonis parašė tokį protesto raštą:

 

 

 

Raštą pasirašė gyventojų susirinkimo dalyviai, ir jis buvo įteiktas lenkų policijos reviro („nuovados“ – aut. past.) viršininkui.

 

Lenkų žandarai, pastebėję apylinkėje daug įvairaus turinio lapelių, kurstančių prieš juos, per šnipus susekė jų platintojus. Taip pat jiems buvo pranešta, kad Jokėnuose yra susikūrusi ginkluotų žmonių organizacija. Rugsėjo 9 d. į juos atvyko 3 lenkų lauko žandarmerijos žandarai suimti M. Aldonio ir V. Keršio, tačiau abu partizanų vadai parodė lietuvišką ryžtą. Pirmasis griebė kastuvą ir pasipriešinęs žandarui pabėgo į mišką. V. Keršis, per kratą jo namuose, nutaikė momentą ir paėmęs kirvį, kirto žandarų viršininkui į pečius, o antrajam – smogė kirvio pentimi į kaktą bei paėmęs jo šautuvą paspruko į mišką. Nuo tos dienos pakriko ir visas partizanų būrys.

 

Kitą dieną gyventojus užpuolė didesnis lenkų žandarų būrys. Aplink visą kaimą pastatę sargybinius su kulkosvaidžiais, be pasigailėjimo mušė, kankino žmones bei grobė jų turtą. Grasino visą kaimą sudeginti ir gyventojus iššaudyti, jei M. Aldonio ir V. Keršio nesurasią. Baugino bausmėmis, jei kas pabėgėlius šelps arba priims į savo namus. Tačiau niekas neišdavė, nors žinojo, kur jie slapstosi. M. Aldonio motina buvo areštuota, ją nuvarė į Varėną, paskui į Trakus ir į Vilnių, kuriame 3 mėn. kalino Lukiškių kalėjime. Tokiomis sąlygomis kiekvienam partizanui rūpėjo tik gyvam išlikti, organizuotis nebuvo kada. Svetimiesiems priešinosi kaip kas išmanė. Partizanų vadai pasitraukė kuo toliau nuo fronto linijos ir apsigyveno laisvoje Lietuvoje. M. Aldonis mokytojavo Liepakojų kaimo (Simno vls.) pradinėje mokykloje.

 

1920 m. liepą Raudonoji armija Lenkijos kariuomenę pradėjo stipriai spausti. Lenkų kariai paskubomis traukėsi į Vakarus. Kai kurie jų būriai, patekę į raudonarmiečių jau užimtą sritį ir nenorėdami rusams pasiduoti, slapstėsi miškuose. Jie dažnai plėšdavo ūkininkus. Jokėnų kaimo partizanai, su M. Didika priekyje, tinkamai palydėjo lenkų karius. Pasiėmę šautuvų ir šovinių, mišku nuslinko į Miliūniškes, kuriuose pasislėpę netoli vieškelio tilto per Duobupę, laukė bėgančių plėšikų lenkų. Gurguolėms važiuojant į Duobupės kalną, partizanai pradėjo šaudyti į bėglius. Šie palikę vežimus, strimagalviais dūmė neatsigręždami. Pamatę atvykstant daugiau, vėl pyškino. Daug tada šlėktoms baimės įvarė. Dar ilgai buvo kalbama: „Bėga kaip lenkai iš Miliūniškių“. Žmonės džiaugėsi išsilaisvinę iš sunkios lenkų nelaisvės. Tikėjosi, kad greitai ateis ir išvaduotojai lietuviai.

 

1920 m. pirmomis rugsėjo dienomis sužinoję, kad Lenkijos kariuomenė raudonarmiečius sumušė, o Lietuvos kariuomenė, lenkų puolama, traukiasi, Akmenio apylinkės, ypač Jokėnų kaimo, gyventojai nusiminė ir visi vieni kitus ragino ką nors veikti, kad išvengtų lenkų okupacijos. Į tėviškę grįžo M. Aldonis su pusbroliu V. Keršiu. Pajutę karingas gyventojų nuotaikas jie pradėjo organizuoti ginkluotą būrį, kad padėtų kariuomenei. Pirmieji partizanai buvo ir pirmieji šauliai. Greitai būrys išaugo iki 60 vyrų. Šautuvų ir šovinių žmonės turėjo dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Reikėjo tik gauti leidimus ginklams laikyti ir juos naudoti.

 

Rugsėjo 3 d. M. Aldonis nujojo į 1–ojo pėstininkų pulko štabą Valkininkų miestelyje prašyti leidimų ginklams laikyti. Pulko vadas karininkas Vladas Skorupskis sutiko išduoti leidimus penkiolikai žmonių – buvusiems partizanams dar lenkų okupacijos laiku 1919 m. rudenį. M. Aldoniui reikėjo pasirašyti tam tikrą pasižadėjimą, kad privalės atsakyti už padarytus jam pavestų ginkluotų žmonių darbus. Per tris mėnesius būrys neturėjo ramybės – be pasiruošimo, kariško apmokymo ir be tinkamų vadų (M. Aldonis ir V. Keršis net nebuvo tarnavę kariuomenėje – aut. past.) – dieną naktį privalėjo budėti ir paskirtą ruožą ginti. Dėl atsargumo būrys buvo pavadintas ne Jokėnų, nors iš čia buvo daugiausiai šaulių, ir čia visas štabas laikėsi, o Akmens koplyčios vietos vardu.

 

Gavę leidimus, apie 10 vyrų ėjo žvalgų pareigas, kiti rūpinosi organizacijos plėtimu, nes norinčių stoti su ginklu prieš lenkus žmonių daugėjo, taip pat šauliai platino atsišaukimus priešininkų užnugaryje.

 

1920 m. pirmomis spalio dienomis jau susiorganizavęs apie 80 žmonių būrys buvo įregistruotas IV Šaulių lauko štabe Alytuje ir pavadintas Akmens šaulių būriu. Būrio vadu paskirtas V. Keršis, o jo pavaduotoju – M. Aldonis. Iš štabo visi buvo aprūpinti ginklais ir leidimais jiems.

 

Lietuvos kariuomenės visiems fronto barams užimti buvo per mažai. Ji susitelkdavo ten, kur virė karštos kovos. Ramesnėse vietose jos buvo mažiau. Šauliai turėjo paremti kariuomenę. Akmens šaulių būriui teko užimti Maskaukos–Strielčiškės barą Lietuvos–Lenkijos kariuomenių fronte. Sargybiniai stovėjo Maskaukos, Akmens, Paakmenės, Korpiškių ir Kuklių kaimuose. Į pagalbą atvyko Gražiškių (Vilkaviškio aps.) ir Prienų šaulių būriai, kurie buvo įsikūrę Babriškių kaime. Susibūrė apie 160 ginkluotų vyrų. Baro štabas buvo Jokėnų kaime. Štabą sudarė: Skrajojamojo partizanų būrio vadas Feliksas Šemeta, Akmens šaulių būrio vadas Vincas Keršis ir prikomandiruotas Generalinio štabo informacijų skyriaus karininkas Jurgis Matulaitis. Maistu buvo aprūpinama per IV Šaulių lauko štabą iš Alytaus intendantūros. Slaptažodį, įsakymus ir kitus paliepimus vyrai gaudavo per kariuomenės užtvaros karininką Adomą Treiderį, buvusį Puodžių kaime. O iš abiejų pusių buvo kariuomenės dalys. Stipriausia dvidešimties šaulių su kulkosvaidžiu sargyba – Paakmenėje. Svarbiausias sargybinių uždavinys buvo saugoti ten buvusį tiltą per Merkio upę. Lenkai dažnai puldinėdavo Paakmenės sargybinius ir kelis kartus stengėsi užimti tiltą, bet šauliai stropiai jį saugojo bei sumaniai lenkų puolimus atremdavo. Lenkams nuolatos puldinėjant Paakmenės sargybinius, būrio štabe nutarta tiltą nugriauti.

 

Spalio 10 ir 11 d. pavakariais lenkų reguliariosios kariuomenės grandinės apšaudė mūsiškių sargybinius Paakmenės kaime ir norėjo užimti tiltą per Merkio upę, bet šauliai šautuvų bei kulkosvaidžių ugnimi lenkus atmušė ir 11–osios vakare vieškelio tiltą sugriovė, kad lenkų kariai negalėtų juo pereiti į mūsų pusę. Kautynių lauke lenkai paliko keletą užmuštų ir daug sužeistų saviškių.

 

Spalio 16 d. Akmens būrio šauliai žvalgai Andrius Pūtys, Antanas Aldonis ir kt. Čižiūnų kaime (Valkininkų vls.) paėmė į nelaisvę tris lenkų kareivius raitelius, keturis arklius, du iš jų pabalnotus, porinį vežimą su cukrumi, miltais ir kitais daiktais. Belaisviai, arkliai ir vežimai buvo perduoti IV Šaulių lauko štabui Alytuje.

 

Spalio 18 d. būrys susirėmė su lenkų kariais ties Bartelių kaimu. Tą pačią dieną įvyko kautynės su lenkų šarvuotu traukiniu, atvažiavusiu nuo Varėnos. Šauliai, gausesnio priešo spaudžiami, turėjo trauktis.

 

Spalio 24 d. iš Puodžiuose stovėjusios kariuomenės dalies užtvaros viršininko leitenanto A. Treiderio buvo gautas įsakymas sudeginti prie Pamerkių kaimo geležinkelio tiltą per Merkio upę (kurį dar 1919 m. ruošėsi susprogdinti partizanai). Įsakyme įspėta būti atsargiems, nes lenkų kariuomenė ruošėsi pulti Babriškių–Nedzingės barą, vadovaujamą ltn. Petro Daukšio. Pagal paruoštą planą būrio vadas su dešimčia šaulių turėjo vykti į Biekšių kaimą ir pulti lenkus iš priekio, o M. Aldonis su devyniais užmerkio vyrais išėjo į Paakmenės kaimą, kad vakare, persikėlę per Merkį, sutartu laiku galėtų pulti lenkus iš užnugario.

 

Saulei nusileidus, Paakmenėje vietinis ūkininkas valtimi visus perkėlė per upę. Eidami vyrai dar sunaikino telefono liniją ir nukarpė telegrafo laidus. Šauliai naktį iš 24 į 25–ąją pašalino nuo Pamerkių tilto lenkų sargybinius. Susišaudymo metu keli lenkų kariai žuvo. Vyrai prie tilto medinio pamato padėjo šiaudų, o ant jų sukrovę sausų malkų, žibalu aplaistė tilto pamatus ir padegė. Laužas greitai įsikūrė, užsidegė medinio tilto pamatas, o netrukus liepsnojo ir visas tiltas. Šauliai, sunaikinę tiltą, užkirto kelią lenkų šarvuotam traukiniui judėti Valkininkų link.

 

Spalio 28 d. šauliai buvo apšaudyti lenkų raitelių, kurie jojo iš Oriškių į Molių kaimą. Lenkai sunkiai sužeidė Eugenijų Miliauską, kuris vėliau Alytaus įgulos ligoninėje mirė. Palaidotas Šarkiškių kapinėse.

 

Šaulių būrys žvalgybą atlikdavo gana tiksliai, nes būryje buvo keli šauliai iš lenkų kariuomenės užimto Smalnykų kaimelio. Jie parvykdavo namo ir gerai viską išžvalgę grįždavo būrin. Ūkininkai pranešė, kad lenkų valdžia už M. Aldonio galvą pažadėjo 1000 zlotų atlygį ir patarė saugotis.

 

1920 m. lapkričio 22 d. karo veiksmai buvo sustabdyti. Greitai šauliai išsiskirstė į namus. Būrio vadai išvyko dirbti į jiems paskirtas mokyklas. M. Aldonis pradėjo dirbti mokytoju Dusmenų kaimo (Onuškio vls.) pradinėje mokykloje.

 

1921 m. balandžio 3 d. M. Aldonis susituokė su Gene Mačionyte.

 

1921 m. birželio 23 d. – rugpjūčio 10 d. M. Aldonis mokėsi mokytojų kursuose Alytuje.

 

1921 m. lapkritį M. Aldonis, būdamas žvalgyboje lenkų pusėje, netikėtai buvo jų užkluptas, tad pasislėpęs pelkėje išgulėjo keletą valandų. Po to peršalo ir sunkiai susirgo (buvo paralyžiuotas). Karo ligoninėje gydėsi 2 metus, tačiau matydamas, kad nėra vilties pasveikti, pats išsirašė, kad nedarytų nuostolių valstybei. Nuo to laiko negalėjo vaikščioti, sėdėjo vežimėlyje, gyveno artimųjų prižiūrimas. Buvo Akmens šaulių būrio Garbės šaulys.

 

1922 m. gimė sūnus Algirdas, o 1928 m. – duktė Genutė.

 

1930 m. sausio 4 d. M. Aldonis kreipėsi, kad būtų pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju–savanoriu, tačiau Karių savanorių komisija savo posėdyje 1930 m. vasario 25 d. jo prašymą atmetė, motyvuodama, kad jis 1918–1920 m. visai netarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau kaip kovų su Lietuvos priešais dalyvis jis buvo pripažintas laisvės kovų invalidu ir šauliu–partizanu, jam paskirta pensija.

 

M. Aldonis parašė prisiminimus „Kovoje su lenkais“, kurie buvo išspausdinti žurnale „Mūsų Vilnius“ 1930 m., nr. 11, 12, 15, 23, bei „Kovų metais“, kurie – šaulių žurnale „Trimite“ 1932 m., nr. 2, 3, 4, 5, 31, 32, 33, 34.

 

1932 m. M. Aldonis su šeima persikėlė gyventi į Alytų.

 

1932 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Prezidento vardu už nuopelnus Šaulių sąjungai jis apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu (diplomo Nr. 264).

 

1935 m. rugsėjo 8 d. Prezidento aktais Nr. 740c ir Nr. 740e už nuopelnus Lietuvai, padarytus 1919–1920 metais kovose su Lietuvos priešais, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3–iojo laipsnio medaliu su kardais ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

 

1938 m. spalio 31 d. Žemės Reformos valdybos nutarimu Nr. 1484 M. Aldoniui Alytuje paskirtas žemės sklypas trobesiams statyti.

 

Pablogėjus sveikatai, 1940 m. spalio 20 d. mirė. Buvo palaidotas Alytaus II parapijos kapinėse, o 1971 m. perlaidotas į Daugų gatvės kapines, Alytuje.

 

Nepalankiai susiklostė ir artimųjų likimai.

 

Sūnus Algirdas Aldonis, Motiejaus (g. 1922) pirmosios sovietų okupacijos metu mokėsi Alytaus gimnazijoje. Jis priklausė pogrindinei antisovietinei „Krašto mylėtojų“ moksleivių organizacijai, platindavo atsišaukimus. Buvo suimtas 1941 m. vasario 15 d. už iškeltą trispalvę. Kalintas Kaune. Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, išsilaisvino bei sugrįžo į Alytų. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo antinacinėje rezistencijoje. Buvo suimtas du kartus. Antrąjį kartą A. Aldonį suėmė 1944 m. pavasarį bei kalino Alytuje. 1944 m. liepos pradžioje, vokiečiams evakuojant Alytaus kalėjimą, išvežtas į Vokietiją. Po karo ten ir gyveno.

 

Duktė Genutė Aldonytė, Motiejaus (g. 1928), baigusi Alytaus gimnaziją, studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. Ji kartu su motina G. Aldoniene, d. Adomo (g. 1897) nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1957 m. rugpjūčio 25 d. buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, Taštypo rajoną. Į Lietuvą grįžo 1958 m. pradžioje.

 

Kovose dėl Lietuvos laisvės aktyviai dalyvavo ir M. Aldonio broliai.

 

Antanas Aldonis, s. Juozo, g. 1904 m. gruodžio 4 d., nuo 1919 m. kartu su broliu Motiejumi taip pat dalyvavo partizaninėse kovose su lenkais. Priklausė Akmens–Jokėnų šaulių būriui. Nuo 1926 m. buvo būrio tarybos sekretorius. 1935 m. rugsėjo 8 d. Prezidento aktu Nr. 740e apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

 

Jonas Aldonis, s. Juozo, g. 1901 m. birželio 20 d., nuo 1918 m. lapkričio 5 d. iki 1921 m. lapkričio 23 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1-ame pėstininkų pulke. Nuo 1920 m. rugpjūčio 11 d. iki lapkričio 3 d. buvo išleistas atostogų sveikatai pataisyti. 1919 m. dalyvavo kovose su rusais prie Dvinsko, Alytaus, Jiezno, su lenkais – prie Seinų, 1920 m. – prie Varėnos, Valkininkų, Širvintų, 1919 m. su bermontininkais – prie Radviliškio, Šiaulių. Grįžęs iš kariuomenės iki 1923 m. partizanavo prieš lenkus. 1922 m. gruodžio 7 d. įstojo į Akmens šaulių būrį. 1931 m. kovo 31 d. Karių savanorių komisija savo posėdyje J. Aldonį pripažino Lietuvos kariuomenės kūrėju–savanoriu ir apdovanojo medaliu (liudijimo Nr. 6640). 1935 m. rugsėjo 8 d. Prezidento aktais Nr. 740c ir Nr. 740e už nuopelnus Lietuvai, jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu su kardais. Vokiečių okupacijos metais J. Aldonis buvo kaimo seniūnas. Suimtas 1944 m. spalio 23 d. 1945 m. vasario 12 d. pagal Rusijos BK 58–1a str. nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Vorkutlage, Komijoje. Paleistas 1952 m.

 

 

1. Šaulys–partizanas M. Aldonis (dešinėje), apie 1920 m. (nuotr. iš A. Antanevičiaus kolekcijos)
2. Tautos šventės renginys Alytaus stadione, apie 1936 m. M. Aldonis sėdi kairėje (nuotr. iš P. Grėbliausko kolekcijos)
3. Mokytojas, šaulys–partizanas M. Aldonis (1897–1940) su šeima Alytaus miesto parke (nuotr. iš G. Aldonytės šeimos albumo)

Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 5.