Mokytojas Petras Barniškis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Paimsim arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu. (Maironis)

Gimtinė
 
Petras Barniškis gimė 1868 metų birželio 27 dieną (15 d. senuoju stiliumi) Suvalkų gubernijos Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiaus Jurkšų kaime (1). 1738 m. šiame kaime buvo aštuoni valstiečių kiemai (dūmai), o 1827 m. – 17 kiemų su 144 gyventojais (2).
 
Nuo 1815 m. Užnemunė priklausė Rusijos imperijos administraciniam vienetui – Lenkijos karalystei, kuri turėjo šiokią tokią autonomiją. Todėl Užnemunėje socialinės ir ekonominės sąlygos buvo truputį geresnės negu kitoje Lietuvos dalyje, čia jau nuo 1808 m. galiojo civilinis Napoleono kodeksas, panaikinęs baudžiavą. Tiesa, tada valstiečiai dirbamos žemės savininkais dar netapo. Jiems teko nuomoti žemę iš dvarininkų arba valstybės, tačiau jie turėjo asmens laisvę.
 
1864 m. Rusija, panaikinusi baudžiavą savo kraštuose, Užnemunės valstiečius pripažino jų valdomos žemės savininkais be išpirkos mokesčių. Tuo metu kitoje Lietuvos dalyje valstiečiai mokėjo išpirkos mokesčius už savo žemę. Šios ir kitos priežastys lėmė, kad derlingų Suvalkijos žemių ūkininkai gyveno turtingiau negu Kauno ar Vilniaus gubernijų valstiečiai, čia atsirado ir pirmieji tautinio atgimimo židiniai.
 
Senesnių žmonių pasakojimais, Jurkšų kaimas XIX amžiaus viduryje dar nebuvo išėjęs į viensėdžius ir driekėsi nuo Užprūdžių kaimo dešiniąja Jūrės puse ligi Višakio ir Jūrės santakos. Kelias, einantis iš Pilviškių miestelio į Bagotąją ir Višakio Rūdą, buvo nutiestas tiesiai nuo geležinkelio lig Jūrės per Bliūmo lanką ir už kokių 300 metrų išsiskyrė viena šaka į Užprūdžio kaimą, o kita – į Pavišakį ir Višakio Rūdą. Vėliau šis kelias, neprivažiavus Jūrės, buvo iš Pilviškių pakreiptas į kairę pusę. Pastatytas naujas tiltas ir, skirstantis viensėdžiams, dalijamos žemės truputį pakeitė kelio kryptį. Pavasario metu ir po didesnių liūčių Jūrė ištvindavo ir važiuojant kaire upės puse būdavo tiek vandens, jog siekdavo arkliams iki piršių.
 
Pirmasis ūkis ant Jūrės kranto prie tilto buvo Simo Barniškio. Jis buvo kilęs iš Šunskų valsčiaus, Popiliakalnio kaimo, ir atėjęs užkuriu į našlės Merkevičiūtės, kilusios iš Žiūrių-Gudelių kaimo (už Antanavo) ūkį. Šią vietą S. Barniškis perėmė tuomet, kai Jurkšų kaimas skirstėsi viensėdžiais ir visą kaimo žemę išdalijo po 50 margų ir mažesniais sklypais. S. Barniškis pastatė trobas ir sėkmingai ūkininkavo. Šeimoje užaugo penkios atžalos: trys berniukai (Juozas, Petras, Simas) ir dvi mergaitės.
 
Mokslas. Veiverių mokytojų seminarija
 
Petro Barniškio vaikystė buvo panaši kaip ir kitų vienkiemiuose gyvenančių ūkininkų vaikų. Tikėtina, kad jis buvo baigęs Pilviškių valdinę pradžios mokyklą. Dauguma ūkininkų stengdavosi ūkių neskaldyti, pagal išgales leisdavo vaikus į mokslus. Vienam sūnui palikdavo ūkį, kuris kitiems broliams ir seserims išmokėdavo jų dalis.
 
Užnemunėje lietuviams mokytis (ne vien kunigu) ir užimti valdines tarnybas buvo geresnės galimybės negu Vilniaus ir Kauno gubernijose. Jose iki 1905 m. mokytojų seminarijose galėjo mokytis tik stačiatikių vaikai, o pradžios ir vidurinių mokyklų, gimnazijų mokytojais galėjo dirbti tik stačiatikiai (rusai). Valdinėse mokyklose lietuvių kalba nebuvo dėstoma.
 
Po lenkmečių – 1831 ir 1863–1864 m. sukilimų carinė rusų valdžia Lenkijos karalystėje ir Užnemunėje (Augustavo, nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijoje) stengėsi atitraukti lietuvius nuo lenkų kultūrinės įtakos ir politinės propagandos. Tam naudotas ir švietimas, o katalikai lietuviai galėjo dirbti net mokytojais. Suvalkų krašto lietuviams, studijuojantiems Maskvos universitete, buvo paskirta 10 stipendijų, įkurtos dvi gimnazijos (Marijampolėje ir Suvalkuose) ir Pedagoginiai kursai lietuvių valstiečių vaikams.
 
Pedagoginiai kursai, kurių nuostatai patvirtinti 1869 m. sausio 17 d. (3), buvo įkurti Veiverių bažnytkaimyje, tam pritaikius buvusią mūrinę pašto stotį. Atidarymo iškilmės įvyko 1866 m. spalio 14 d. Kursai turėjo vidurinės mokyklos teises, o pagal mokymo planus ir teises prilygo seminarijai. 1872 m. gruodžio 11 d. kursai pavadinti Veiverių mokytojų seminarija. Nors kursai, o vėliau ir seminarija buvo skirta tik Suvalkų krašto lietuvių valstiečių vaikams, o jos nuostatai leido mokyti lietuvių ir rusų kalbomis, 1869 m. pradėta drausti mokiniams net šnekėtis lietuviškai ne tik seminarijoje, bet ir už jos ribų.
 
1872 m. balandžio 12 d. švietimo ministro patvirtintoje pamokų lentelėje nurodoma, kad įstojusieji, kurie nemoka lietuvių kalbos, visiškai atleidžiami nuo šio dalyko mokymosi. Tuo buvo įteisintas svetimtaučių priėmimas į seminariją. Vadovaujantis 1874 m. švietimo ministro įsakymu, Veiverių mokytojų seminarija turėjo ne tik priešintis lenkinimui, bet ir mokyti rusų kalbos vietos gyventojus. Į Veiverių mokytojų seminariją būdavo priimami vaikinai, baigę dviklasę mokyklą arba išlaikę stojamuosius egzaminus. Mokslas joje trukdavo trejus metus. Prie seminarijos veikė pavyzdinė (bazinė) pradžios mokykla, kurioje būsimieji mokytojai atlikdavo pedagoginę praktiką. Seminaristams ir pavyzdinės mokyklos mokiniams įrengtas bendrabutis.
 
Vyriausybinė liaudies švietimo komisija tvirtindavo seminarijos inspektorių – vadovą rusą. Inspektorius seminarijoje turėjo neribotas teises. Pagrindinius dalykus dėstė inspektorius, du etatiniai dėstytojai, muziką ir gimnastiką – specialistai. Vėliau atsirado braižybos ir piešimo mokytojas. Dalis seminarijos dėstytojų buvo įgiję aukštąjį arba nepilną aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, todėl būsimieji pedagogai būdavo gerai parengiami. Seminarijoje mokytojavo ir lietuvių. Tarp pirmųjų lietuvių mokytojų – J. Gilius ir Tomas Ferdinandas Žilinskas. Diegdami lietuvių raštijon rusiškas raides, šie pedagogai talkino caro valdžiai. Tačiau T. F. Žilinskis (Žilinskas) prijautė lietuvių tautiniam atgimimui, „nepastebėdavo“, kad seminaristai skaito lietuviškas knygas, kartais pats jiems duodavo paskaityti mokyklos bibliotekoje buvusių lietuviškų knygų. Per pamokas pavartodavo vieną kitą lietuvišką žodį ar posakį, o 1883 m. dalyvavo nelegalaus mokinių ratelio veikloje.
 
1868–1918 m. seminarija paruošė daugiau kaip 1 000 mokytojų. Apie 800 baigusiųjų buvo lietuviai, kuriuos į darbą skirstė Suvalkų gubernijos mokyklų direkcijos viršininkas. Su pagyrimu baigusius seminariją skirdavo į dviklases, o be pagyrimo – į vienklases mokyklas. Seminarijos auklėtiniai galėjo dirbti ir žemesniųjų gimnazijos klasių auklėtojų padėjėjais. Neturtingiems gero elgesio absolventams nupirkdavo svarbiausius buities reikmenis. Persikėlimo išlaidas apmokėdavo seminarija. Gavusieji stipendijas seminaristai paskyrimo vietose privalėjo atidirbti ketverius metus.
 
Dalis auklėtinių likdavo mokytojauti Suvalkų gubernijoje, kitus skirdavo į Lenkiją. Paskyrimų į kitas lenkiškas gubernijas ypač padaugėjo po 1872 m. 1876 m. Varšuvos švietimo apygardos globėjo ataskaitoje nurodoma, kad kasmet į Lenkiją buvo skiriama po 6–8 veiveriečius. Lenkijoje daug mokytojų neturėjo pedagoginio išsilavinimo, todėl 1868–1905 m. į ten išsiųsta apie 300 lietuvių mokytojų (kasmet po aštuonis), t. y. pusė per tą laiką baigusių. Į Lenkiją pirmiausia skirdavo lietuvius, o mokytojauti Suvalkų gubernijos lietuviškų valsčių mokyklose pirmenybė buvo teikiama kitataučiams, taip pat stačiatikybę priėmusiems lietuviams (4). Lietuvius dažnai skirdavo ir į sulenkintas Augustavo bei Suvalkų apskrities mokyklas.
 
Veiverių mokytojų seminarijoje Petras Barniškis mokėsi nuo 1884 metų. Nepaisant pirmųjų tautinio atgimimo aušros žingsnių, Veiveriuose buvo niūrūs laikai, siautėjo reakcija. Nuo 1872 m. seminarijoje buvo tiktai viena lietuvių kalbos pamoka per savaitę. Apie 1881–1891 metus lietuvių kalbą dėstė surusėjęs lietuvis J. Lapinskis, kuris siekė, kad šios seniausios gyvos indoeuropiečių kalbos dėstymas būtų visai panaikintas. Su mokytojais lietuviais tarpusavyje J. Lapinskis kalbėdavo tiktai rusiškai, uoliai persekiojo lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, todėl mokiniai jį laikė šnipu ir išdaviku (5).
 
Dalykų vertinimai būdavo trijų balų: nepatenkinamai, patenkinamai ir ypač patenkinamai. Bendramokslių prisiminimai irgi liudija, kad Petras Barniškis buvo gabus ir geras mokinys, galėdavęs ir draugui parašyti kokį rašinį bei išspręsti sunkesnį uždavinį. L. Kairiūnaitis rašė: „… iš kitų „šposų“ atsimenu tokį. Draugų tarpe buvo didelis komunizmas. Sugrįžus mums po švenčių iš atostogų ar atvažiavus kam iš tėvų mokslo metu būdavo ištisas dienas keliami pokyliai, kol suvalgydavom visą išteklių. Vienas iš draugų, Jonas Pečkys, būdavo lyg atskalūnas: jis prie komunizmo neprisidėdavo. Jo tėvai buvo gana turtingi, dažnai lankydavo sūnų, žinoma, netuščiomis. Jonas Pečkys savo kupariuką rakindavo. Jei ką pavaišindavo, tai vien iš draugų, gerų mokinių, ypač kada reikėdavo rašyt kokį užduotą veikaliuką ar sunkesnį uždavinį išspręsti. Sėbraudamas su tokiais draugais, kaip antai Petras Barniškis, Jonas Maila, Vincas Zalevskis, dažniausiai juos ir vaišindavo“ (6).
 
P. Barniškis Veiverių mokytojų seminariją baigė 1887 m. liepos 15 d. (7), bet per Pirmojo pasaulinio karo negandas jo seminarijos baigimo atestatas dingo. 1921 m. lapkričio 4 d. buvęs Veiverių mokytojų seminarijos etatinis mokytojas T. F. Žilinskis vietoj dingusio atestato paliudijo: „Šiuo liudiju, kad Petras Barniškis 1887 m. yra išėjęs Veiverių mokytojų seminarijos pilną kursą ir yra apturėjęs atestatą, duodantį jam visas teises būti pradinių klasių mokytoju“ (8). 1925 m. gruodžio 11 d. P. Barniškis mokytojo asmens bylai pristatė atestato nuorašą, kurį atliko Kauno notaras Ipolitas Barauskas iš jam pateikto originalo (9). Atestatas patvirtina, kad puikaus (otličnovo) elgesio mokinys išlaikė dvylikos mokslo dalykų „baigiamąjį išbandymą“ (egzaminus). Dievo įstatymas, pedagogika, pedagoginė praktika, rusų kalba, gamta ir geografija, istorija, lietuvių kalba, gimnastika, sodininkystė ir daržininkystė įvertintos ypač patenkinamai (vesma udovletvoritelno), matematika, skaičių rašymas, braižyba bei piešimas, muzika ir giedojimas – patenkinamai (udovletvoritelno). Dėl šių pasiekimų Petrui Barniškiui pripažintas mokytojo su pagyrimu laipsnis su paskyrimu į miesto arba dviklasę kaimo mokyklą.
 
Pradžios mokyklos mokytojas: Lenkija, Lietuva, Rusija
 
Mokydamasis mokytojų seminarijoje Petras Barniškis buvo gavęs 73 rublius 50 kapeikų stipendijos, todėl turėjo ketverius metus atidirbti pradžios mokyklos mokytoju (10). Be to, Veiverių seminarijos auklėtiniams suteikdavo lengvatų dėl karinės prievolės. Atitarnavęs kareiviu carui tik vienerius metus, 1889 m. balandžio 13 dieną P. Barniškis buvo paskirtas į Suvalkų gubernijos Augustavo apskrities Krasnoboro valsčiaus dviklasę pradinę mokyklą (11). Tai buvo lenkiškas kraštas. Krasnobore jis mokytojavo iki 1901 metų, tobulai išmoko vietinę kalbą.
 
Dirbdamas Krasnobore, P. Barniškis pamilo ir 1898 m. vedė lenkaitę Juliją Štobeckich (Sztobeckich), gimusią 1870 metais Varšuvos gubernijoje. 1900 m. rugpjūčio 3 d. Nešavoje, Julijos tėviškėje gimė ir Barniškių pirmagimė dukra Marija.
 
Gyvendamas lenkiškoje aplinkoje, P. Barniškis nepasuko lengviausiu keliu, kuriuo nuėjo daugelis to meto ūkininkaičių, pasak Prano Vaičaičio, „po mokslainės patapusių ponais ir lenkais“. Nors žmona Julija iki gyvenimo pabaigos kalbėjo tik lenkiškai, Petras Barniškis visus vaikus išmokė lietuviškai ir išugdė meilę gimtinei. O ta gimtinė visada buvo pilkos Suvalkijos žemės grumstas, tamsi ir rusų užguita, lenkų kunigų sukvailinta liaudis, kuriuos apšvietai P. Barniškis degė pats ir uždegė savo vaikus.
 
Nuo 1901 m. spalio 1 d. P. Barniškis pradėjo dirbti Vištyčio valsčiaus pradinėje mokykloje. Jis atvyko į ką tik sudegusį miestelį – rugpjūčio 13 d. kilęs didelis gaisras sunaikino apie 300 namų. Miestelio ūkininkai po šios nelaimės išsiskirstė viensėdžiais.
 
Tautiniai santykiai Vištytyje irgi buvo įtempti. Miestelis buvo sulenkėjęs, o kaimuose gyveno lietuviai. Iki 1909 m. Vištyčio bažnyčioje būdavo laikomos tik lenkiškos pamaldos ir giedojimai. Lietuviškai kunigas sakydavo tik pamokslus. 1909 m. Seinų vyskupijos valdytojas nutarė atitaisyti skriaudą ir lietuviams paskirti tris šventadienius, o ketvirtą lenkams. Lenkai to nepripažino ir trukdė laikyti lietuviškas pamaldas. Netekę kantrybės, 1910 m. balandžio 4 d. lenkams per lietuvių pamaldas pradėjus giedoti sava kalba, žmonės triukšmadarius varu varė iš bažnyčios. Lenkai aršiai priešinosi, kvietėsi pasienio kareivius, vėl veržėsi į šventovę ir sukėlė muštynes, bet nieko nelaimėjo. Lietuviškos pamaldos nebebuvo panaikintos. Tiesa, už muštynes po 1–2 mėnesius kalėti teko ir keliems lietuviams. Vištytyje ir jo apylinkėse gyveno vokiečių, kurie turėjo savo evangelikų liuteronų bažnyčią (12).
 
Rusų valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, nuo 1905 m. Suvalkų gubernijos (taip ir Vilniaus bei Kauno gubernijų) pradžios mokyklose, kur mokėsi daugiau lietuvių, įvesta dėstomoji lietuvių kalba. Ypač jei tokiose mokyklose dirbo tautiškai susipratę mokytojai. Spėtina, kad Petras Barniškis Vištyčio mokykloje įvedė lietuvių kalbos pamokas net šiek tiek anksčiau.
 
1902 m. Vištytyje Barniškių šeimoje gimė dukra Elena, 1905 m. – sūnus Antanas Vytautas, o 1907 m. – duktė Jadvyga.
 
Nuo 1911 m. rugsėjo 1 d. P. Barniškis pradėjo dirbti prie Kauno, Suvalkų gubernijai priklausiusioje Aukštojoje Panemunėje (13), kuri tuo metu buvo valsčiaus centras, o ne miesto dalis.
 
Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. vokiečiams puolant, kaip ir daugelis lietuvių, ypač valstybės tarnautojų, Barniškių šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Karo audra visą šeimą nubloškė labai toli – į Sibirą, Tiumenės srities pietryčiuose esantį Išimą. Čia nuo 1916 metų sausio 16 d. P. Barniškis pradėjo dirbti Masliankos pradinėje mokykloje (14). Šeimai teko išgyventi 1917 metų bolševikų revoliuciją, rusų pilietinio karo sukeltą suirutę ir žiaurumus. Tai buvo sunkūs metai. Juos nušvietė tik viena viltis – nepriklausomos Lietuvos susikūrimas ir sugrįžimo į tėvynę galimybė, kuriai sąlygas sudarė 1920 m. liepos 21 d. Sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis.
 
Lietuvos Respublikos mokytojas
 
Pagaliau 1921 metų vasarą Barniškiai grįžo į Lietuvą. Į kylančią šalį, kurioje turėjo būti viskas nauja, lietuviška. Ir ypač mokykla. O išsilavinusių mokytojų trūko… Senoji Veiverių gvardija buvo laukiama ir iš jos tikimasi pedagoginės patirties kuriant ir stiprinant nepriklausomos Lietuvos mokyklą.
 
1921 m. spalio 4 d. Kauno apskrities II rajono pradžios mokyklų instruktoriaus (inspektoriaus) raštu nuo tos pačios dienos Petras Barniškis paskiriamas Vandžiogalos pradžios mokyklos vedėju (15). Paskyrimą, matyt, nulėmė praktiški sumetimai – P. Barniškis mokėjo lenkų ir rusų kalbas. Jaunoji Lietuvos valstybė iš karto susidūrė ir su šimtmečiais trukusio lenkinimo bei rusinimo pasekmėmis ir kalbiniu pasikeitimu atskirose vietovėse, kurias ir reikėjo atlietuvinti. Bet ne prievarta, kaip Rusijoje ar Lenkijoje, o per švietimą ir kultūrą, stengiantis ne atstumti, o patraukti į savo pusę vietos gyventojus.
 
Tokia svetimkalbė sala, į kurią pateko P. Barniškis, buvo lenkiškai kalbanti Vandžiogala. XIX a. trečiame dešimtmetyje Vandžiogalos apylinkės buvo grynai lietuviškos. Tačiau XIX a. pabaigoje teritorijoje nuo Kauno palei Nerį, ne­pasiekus Jonavos pasukus link Kėdainių, o nuo to miesto Nevėžiu iki Nemuno ir šia upe iki Kauno, jau vyravo lietuvių-lenkų dvikalbystė (16). 1891 m. Vandžiogalos parapijoje grynai lietuviški tebuvo du kaimai: Gelnai ir Preišiogala. Bažnyčioje pamaldos ir pamokslai sakomi tik lenkiškai (17).
 
XX a. pradžioje Vandžiogalos apylinkėse buvo aršiai kovojama su viskuo, kas lietuviška, todėl tikriausiai dauguma lietuvių vaikų namuose buvo mokomi kalbėti lenkiškai. Kaip tarp Kauno ir Kėdainių buvusį kraštą pavyko nutautinti? Istorikai nėra pateikę įtikinamo šio fenomeno paaiškinimo, bet tikrai yra įrodę, kad lenkų kolonizacijos šiame krašte nebuvo.
 
Tarp Kauno ir Kėdainių buvo daug privačių dvarų, bajorkaimių. Lenkai dvarininkai versdavo savo baudžiauninkus kalbėti lenkiškai. Užrašytuose Vandžiogalos apylinkių senelių pasakojimuose minima, kaip ponai bausdavo valstiečius už ištartus lietuviškus žodžius. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo, Ibėnų sudeginimo ir rusų kolonistų atkėlimo, net lietuvių kilmės bajorų viltys buvo siejamos su Lenkija.
 
Iki 1849 m. Kauno dekanatas priklausė Vilniaus vyskupijai, kurios ganytojai būdavo uolūs lenkintojai. Dar 1852 m. Vandžiogalos bažnyčioje buvo sakomi lenkiški ir lietuviški pamokslai, bet po kurio laiko pastarieji uždrausti ir tokia tvarka išsilaikė iki 1931 metų.
 
1918 m. Vandžiogaloje įsikūrė priešiškas Lietuvai prolenkiškas parapijos komitetas, kurį rėmė ir vietos klebonas Vincentas Mockus. Asmenys, atsisakę gimtosios kalbos, dažnai tampa aršiais savo kalbos, kultūros priešininkais. Kai kurie dvarininkų sūnūs stojo į Lenkijos kariuomenę. Klebono šeimininkė Elena Skirgailaitė išsiuvinėjo lenkų karinio pulko vėliavą. 1919 m. gegužės mėn. prie Vandžiogalos pradinės mokyklos buvo tik lenkiška iškaba. Mokyklą ir kitas įstaigas, gyvenvietę paženklino Lenkijos valstybiniu herbu – ereliu ir lenkų tautine vėliava. Vandžiogaloje veikė slapta lenkų karinė organizacija (POW), kuri 1919 m. rugpjūčio 28–29 dieną rengė valstybinį perversmą.
 
Perversmas nepavyko, bet Vandžiogalos lenkuojantieji ir toliau palaikė gandus, kad Vilniuje, Kaune ir kitur besikuriančios Lietuvos įstaigos yra tik laikinos, o galutinai būsianti atkurta unijinė Lietuvos-Lenkijos respublika – Žečpospolita (Rzeczpospolita). Jie laikė Lenkiją galingesne ir reikalavo, kad laikinoji Lietuvos vyriausybė leistų jiems susirašinėti lenkiškai ir pripažintų „Vandžiogalos lenkų respublikos“ teises. Kai laikinoji Lietuvos vyriausybė pradėjo vykdyti savo valdžią – pareikalavo mokesčių, rekvizijų ir vyrų į kariuomenę, jie atsisakė tuos įsakymus vykdyti, ignoravo lietuvių kalba rašytus įsakymus. Lietuvos pareigūnai kreipėsi į Kauno komendantą, prašydami paramos. Kauno komendantas Juozas Mikuckis nuvyko į Vandžiogalą su 100 kareivių, sušaukė vietinės valdžios pareigūnus bei gyventojus, išaiškino jiems, kad čia Lietuvos teritorija, lietuvių tauta yra paskelbusi nepriklausomybę, jis vykdo suvereninės Lietuvos valstybės įsakymą ir Vandžiogalos vietinė valdžia yra subordinuota Lietuvos suvereninei valdžiai ir todėl įstaigose turi būti iškabinti Lietuvos valstybės ženklai ir bylos vedamos lietuvių kalba. Susirinkusieji pareiškė, kad jie niekada Lietuvos valdžios nepripažins ir savo lenkiškus ženklus gins ligi mirties. Kažkuriam lenkui davus ženklą, lenkų milicija puolė mušti komendantą ir jo kareivius. Tada karininkas Mikuckis įsakė kariams numalšinti neklaužadas. Susirinkusieji buvo išvaikyti, keliasdešimt lengvai ir kiek sunkiau sužeisti, vietos pareigūnais paskirti lietuviai, o jų apsaugai laikinai paliktas karių būrys. Pamažu tvarka atstatyta ir „Vandžiogalos lenkų respublika“ daugiau nebeatsikūrė, nors vandžiogaliečiai dar ilgai priešinosi Lietuvos įstatymams, lietuvių kalbai, rengdavo antilietuviškus išpuolius (18).
 
1920 m. prieš Steigiamojo Seimo rinkimus į Vandžiogalą atvyko lietuviškos sąmonės žadintojas Martus-Martusevičius. Jis susirinkusiesiems lenkiškai kalbėjo apie Lietuvos Respublikos politiką, galimybę į Seimą rinkti ir lenkų atstovus, kvietė visus būti lojaliais Lietuvos valstybei. Kai kurie lenkininkai ėmė stumdyti ir mušti kalbėtoją. Jį užstoję milicininkai buvo minios nuginkluoti. Tvarkos sergėtojai su kalbėtoju užsidarė milicijos būstinėje. Įsisiautėję rėksniai ragino padegti būstinę, tačiau minioje atsirado ir nuosaikesnių dalyvių, kurie atšaldė karštuolius, kad nedarytų šiurpaus nusikaltimo.
 
Įvairių antilietuviškų antivalstybinių išpuolių Vandžiogaloje pasitaikydavo ir vėliau. Darbas Vandžiogalos mokyklose buvo sunkus. Slėgė buvusių neramumų nuosėdos ir dvikalbystė – lenkų, rusų. Į valsčiaus valdybą lietuviška raštvedyba įvesta tiktai 1923 m. (19) 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vandžiogalos apylinkėse (valsčiuje) gyveno 3 487 lietuviai, 3 151 lenkas, 1 197 rusai, 335 žydai, 24 vokiečiai, 26 gudai.
 
Apie pirmąjį Lietuvos Respublikos metų švietimo dešimtmetį V. Ruzgas spaudoje rašė: „Pradžios mokyklose daugiausia mūsų respublikos piliečių įgyja pradžios mokslą ir tuo pasitenkina. Dėl to į jas mes gal per mažai kreipėme dėmesio. Tiesą pasakius, ir pačios sąlygos buvo ne per geriausios, ypač jautėme tinkamų butų krizį ne tik miestuose, bet ir sodžiuose, taip pat trūko gerai pa­siruošusių mokytojų, be to, gal per mažai buvo išaiškinta visuomenei jos reikšmė, kad iki šiol mes dar labai mažai esame pastatę tinkamų mokykloms butų ir neparengėme tinkamų baldų, neįgijome tinkamų priemonių ir kt.“ (20). Pagal rašinio autoriaus pateiktą statistiką, Lietuvoje mokyklų per 1918–1927 metus padaugėjo nuo 877 iki 2 301, mokinių nuo 45 340 iki 122 196, mokytojų nuo 1 036 iki 3 255. Pagal Kauno apskrities II rajono pateiktą statistiką, čia padaugėjo mokyklų nuo 55 iki 75, mokytojų vyrų – nuo 22 iki 31, moterų – nuo 43 iki 60, mokinių: berniukų – nuo 2 015 iki 2 121, mergaičių – nuo 1 390 iki 1 702.
 
Tokiomis sąlygomis Vandžiogalos valsčiaus pradžios mokykloje teko darbuotis Petrui Barniškiui ir jo dukrai Marijai, o vėliau ir sūnui Antanui.
 
Vandžiogalos 2-oje pradžios mokykloje pamokos prasidėjo 1921 m. spalio 21 d. Mokslo metų pavėlavimo priežastis – naujo mokytojo paskyrimas. Mokyklos vedėju atvyko Petras Barniškis, mokytoja – Marija Barniškytė. Mokykla įkurta valdiškuose namuose, butas gana patogus, bet nesutvarkytas (stogas kiauras, be antrų langų, pusiau sugriuvusios krosnys, be sandėlio). Prie mokyklos buvo tvartas ir daržinė su kiauru stogu.
 
Vedėjo rūpesčiu per metus sutaisytas mokyklos stogas, pastatas išbaltintas iš vidaus, sutaisytos durys ir priesienyje lubos. 1924 m. išbaltintas namas, įstatyti antri langai, uždengtas stogas, virtuvėje sudėtos grindys. Gerėjant mokyklos materialinei bazei, sutvarkyta aplinka.
 
1922 m. iš 133 mokinių tik vienas buvo lietuvis, kiti buvo lenkai, 1924 m. – du lietuviai (21) ir 95 lenkai.
 
Vandžiogalos pradinės mokyklos mokiniai 1921–1926 mokslo metais
 
                       1921            1922          1923          1924         1925        1926
 
Berniukai           40                79              64             64              39           32
Mergaitės           43                54              44             33              32           26
      Iš viso          83              133             108            97              71           58
 
Vandžiogaloje mokyklos mokinių sumažėjo todėl, kad nuo 1926 m. tautinėms mažumoms leista steigti privačias mokyklas. Lenkiškų mokyklų Lietuvoje padaugėjo 3,5 karto (22). Į jas išėjo ir dalis Vandžiogalos valstybinės mokyklos mokinių.
 
1921 m. mokytojas Petras Barniškis I klasei visas pamokas dėstė lenkų kalba. Mokyklų inspektoriaus Antano Vokietaičio paragintas, jis kasdien nors po pusvalandį skirdavo lietuviškiems pokalbiams apie įvairius daiktus, aplinką, gamtą. Užbaigus lenkų elementorių, imdavo lietuvių kalbos elementorių. Lietuvių kalbos vaikai buvo mokomi iš vadovėlio „Kelias į šviesą“. Po metų jie tekstą jau suprasdavo, tik atpasakoti gebėdavo ne visi. Ketvirto skyriaus vaikai sąmoningai atpasakodavo didesnius kūrinius, deklamuodavo raiškiai tinkama balso intonacija. Iš gramatikos buvo išeita etimologija ir paprasto sakinio dalys. Pagal amžių visų buvo tvirtos dalykinės žinios ir nebloga rašyba. Taip buvusių pirmaklasių vaikų žinias įvertino mokyklų inspektorius Antanas Vokietaitis. Taigi deramai pagirtas didžiulis mokytojo P. Barniškio indėlis mokant lietuvių kalbos namuose lenkiškai kalbančius vaikus. Taip buvo kuriama lietuviška mokykla. Lietuvių kalbos I ir II skyriuose mokyta iš vadovėlio „Kelias į šviesą“, III – iš „Žiburėlio“, IV – iš „Vaikų darbymečiui“ ir „Sakalėlio“.
 
Kauno apskrities pradinių mokyklų instruktorius V. Palukaitis 1922 m. sausio 26 d. Vandžiogalos mokyklos lankymo apyskaitoje nurodė, kad „knyga „Vaikų darbymečiui“ lenkų vaikams per sunki, netinka“ (23). Lenkų kalbos I skyriuje mokoma iš Voroneckos „ABC“, „Świat dzieciec“ I d., II skyriuje – iš „Piersze czytanki“, III skyriuje – iš „Drugie czytanki“, IV skyriuje – iš „Wypisy polskie“.
 
III skyriuje geografija dėstyta iš Riomeraitės mažo geografijos vadovėlio. Mokykla neturėjo gaublio, „todėl vaikai daugiau rėmėsi vaizduote, kai kurių geografinių sąvokų gerai nesuprato“, – rašė A. Vokietaitis 1924 m. sausio 26 d. lankymo apyskaitoje. Krašto mokslas mokytas III ir IV skyriuose. Mokykla neturėjo net žemėlapio, todėl naudotas paties mokytojo nubraižytas žemėlapis (24).
 
„Gamta, geografija ir Lietuvos istorija dėstyta lenkų kalba,nes dėl laiko stokos šiems dalykams nedaug tegalima skirti valandų. Esant normalioms darbo sąlygoms (atskiram komplektui, atskira klasė) šių dalykų dėstymą galima būtų daug patogiau sutvarkyti, išeinant juos lietuvių kalba“, – rašė 1924 m. sausio 24 dieną inspektorius A. Vokietaitis savo ataskaitoje (25). 1927 m. vasario 3 d. tas pats inspektorius jau nurodo, kad gamtos mokslas, geografija, krašto mokslas jau mokoma lietuvių kalba (26).
 
Inspektorius A. Vokietaitis 1924 m. sausio 11 d. aplankęs Vandžiogalos mokyklą rašė: „Mokiniai su maža išimtimi kalbasi lenkiškai, todėl mokymo darbas atliekamas dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų. Šios dvi priežastys (darbas dviem kalbom ir dviem atmainom) žymiai apsunkina normalų programos ėjimą ir tik abiejų mokytojų (Petro Barniškio ir Antano Barniškio) pilnas pasišventimo darbas, mokytojo P. Barniškio pedagoginiu prityrimu paremtas, nugali minėtas kliūtis ir mokymo-auklėjimo atžvilgiu mokykla yra pavyzdingai vedama. Šiaip mokykla vedama su dideliu taktu; vietos žmonės tiek jau brangina pradžios mokslą, kad mokslo metams prasidėjus IX 10 jau buvo 80 mokinių“ (27).
 
1921–1927 m. kartu su Vandžiogalos mokyklos vedėju P. Barniškiu dirbo šie mokytojai: 1921–1923 m. Marija Barniškytė (II ir III skyriai); 1924–1925 m. Antanas Barniškis (I ir III skyriai); 1925–1926 m. Povilas Jaugėla (II ir III skyriai); 1926–1927 m. Jonas Barkauskas (II ir IV skyriai).
 
1924 m. rugsėjo 13 d. Kauno apskrities Švietimo komisija mokytojui Petrui Barniškiui pakėlė atlyginimą: „nuo 1924 m. spalio mėn. 1 dienos laikyti iš­tarnavusiu pirmąjį VII kategorijos trimečių priedą“ (28). Tačiau pinigų nepakako išlaikyti šeimai, ypač dviem vaikams pradėjus studijas Kaune.
 
1927 m. liepos 14 d. Petras Barniškis rašo prašymą Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriui: „Mokytojo pareigas einu jau 38 metus, iš jų 32 metu Lietuvos teritorijoje ir tik 6 metus kaipo karo pabėgėlis dirbau Sibire. Šiuo laiku sūnų ir dukterį mokau Kaune mokytojų seminarijoje. Gyvendamas gana toli nuo Kauno, abiejų išlaikyti mieste nepajėgiu, o palikti vaikus be mokslo, kuris ateity suteiks jiems duonos kąsnį, negaliu. Todėl esu priverstas kreiptis į Poną Inspektorių prašydamas, atsižvelgus į mano ištarnautą laiką ir sunkų šeimynišką padėjimą, skirti mane mokytoju bet kurion Kauno miesto pradžios mokyklon. Be lietuvių, gerai moku rusų ir lenkų kalbas“ (29).
 
Barniškiui buvo svetimas karjerizmas, todėl tikėtina, kad pateikti prašymą pasiūlė inspektorius A. Vokietaitis, nes nurodomas geras rusų ir lenkų kalbų mokėjimas. Prašymas greitai patenkinamas. 1927 m. rugpjūčio 27 d. švietimo ministro įsakymu Nr. 169 „Kauno apskrities Vandžiogalos prad. mokyklos vedėją Barniškį Petrą, jo prašymu, nukelti į Kauno pradinę mokyklą Nr. 7 vedėju nuo š. m. rugsėjo mėn. 1 d.“ (30). Gruodžio 21 d. švietimo ministras paskyrė ir atlyginimo priedą: „Pradinės mokyklos Nr. 7 vedėją Barniškį Petrą laikyti ištarnavusiu VII tarnautojų kategorijos antrąjį trimečių priedą 1927 m. spalių mėn. 1 d.“ (31).
 
Visus neaiškumus išsklaido švietimo padėtis Kaune. Iki 1918 metų Lietuvos miestuose gyveno daug kitataučių, kurie lietuviškai nekalbėdavo. Miestiečiai, bajorų kilmės asmenys stengdavosi kalbėti lenkų ar rusų kalbomis. Tokia aplinka veikdavo ir iš kaimo darbo ieškoti atvykusius lietuvius, kurie būdavo pasmerkti nutautėti. Kaunui virtus laikinąja Lietuvos sostine tokia padėtis buvo nepakenčiama. Lenkų kalbos vartojimo klausimas valstybinėse Kauno miesto pradžios mokyklose buvo svarstytas 1923 m. liepos 12 d. Seimo posėdyje.
 
Dėl lietuvių vaikų lenkinimo Kaune valstybinėse mokyklose.
 
Sekretorius Kvieska. Ponui Švietimo ministeriui Seimo nario Rapolo Skipičio paklausimas. Šių metų visuotinis gyventojų surašymas Kauno mieste parodė: lietuvių 55452 arba 60,4 nuoš., lenkų 4016 arba 4,5 nuoš. Tuo tarpu pradžios mokyklų komplektų Kaune yra lietuvių 56 arba 46,3 nuoš., lenkų 29 arba 24 nuoš.; mokinių tose mokyklose yra: lietuvių 2640 arba 47,8 nuoš., lenkų 878 arba 15,9 nuoš.
 
Visi šių mokyklų mokytojai algas gauna iš Švietimo ministerijos. Iš to matome, jog Kaune pradžios mokslo mokyklose valstybės pinigais apmokami mokytojai dalį lietuvių vaikų moko lenkiškai. Todėl klausiu p. Ministerį:
 
Ar žino p. Ministeris, kad Kauno mieste valstybinėse mokyklose lenkinami lietuvių vaikai. Ar tokią padėtį p. Ministeris laiko normalia? – Jei ne, – ką p. Ministeris mano daryti, kad valstybiniais pinigais apmokami mokytojai toliau nebelenkintų lietuvių vaikų.
 
Švietimo ministeris Bistras. Gerbiamieji. Šitame paklausime keliama mintis, kad šelpiamųjų nelietuvių mokyklų skaičius neatitinkąs tam faktiniam nelietuvių gyventojų skaičiui, kuris pagal padarytą gyventojų surašinėjimą šiemet yra paaiškėjęs. Tas faktas jau buvo žinomas ir prieš tą visuotinį gyventojų surašinėjimą, nes jau prieš tai Švietimo Ministerijoj buvo žinoma, sakysime, kad lenkų liaudies mokyklų valdžios šelpiamų Kaune yra 22 nuoš., kada einant statistiniais daviniais, paties miesto pateiktais, lenkų tiek nebuvo. Tas pats galima pasakyti ir apie žydų ir apie kitas nelietuvių mokyklas. Valstybės reikalų atžvilgiu ir konstitucijos dėsniais šis apsireiškimas yra nenormalus. Nenormalus jis yra dėl to, kad jei konstitucija garantuoja mažumoms tam tikras teises, tai anaiptol neduoda joms privilegijų. Konstitucija numato, kad tautinėms mažumoms tam tikra autonomija švietimo kultūros reikalais yra užtikrinta ir kad tos mažumos gali naudotis teisinga dalimi tos sumos, kuri valstybės ar savivaldybės yra skiriama šitiems reikalams. Vadinas, konstitucija numato, kad šelpiant mokyklas turi būti išlaikytas proporcionalumo principas. Dabartinis nenormalumas turės būti taisomas, nes jei einant statistika, pav., lenkiškai kalbančių Kaune yra 4 su viršum ar 5 nuošimčiai, o jų mokyklų – 22 nuoš. visų mokyklų, tai be abejo, galima daryti tik vieną išvadą, kad lenkiška kalba vedamose mokyklose yra daug nelenkiškai kalbančių, kurie per tą mokyklą bus lenkinami. Valstybė nenorėdama ištautinti mažumas negali betgi leisti ištautinti savo daugumą. Tai yra aišku. Dėlto Švietimo ministerijoje jau seniau buvo kilęs klausimas, kokiu būdu užkirsti kelias tam reiškiniui. Dabar, paaiškėjus statistikos daviniams, Švietimo ministerija mano išeitį iš dviejų principų.
 
Visų pirma iš dėsnio, kad mokykla tarnautų tai tautinei mažumai, kuriai ji yra įsteigta; būtent, jei lenkiškai kalbantiems vaikams įsteigta, tai toje mokykloje privalo mokytis tik tie, kurie save vadina lenkais; jei mokykla vokiečiams įsteigta, – joje turi vokiečiai ar vokiškai kalbantieji mokytis ir t. t. Dabar to nėra, jei pa­imsim, sakysim, vokiečių mokyklas, kad ir tą pačią realinę gimnaziją, tai mes rasim, kad ten vokiečiai nesudaro didumos mokinių kontingento; ten yra lietuvių, lenkiškai kalbančių, yra žydų, o vokiečiai toje realinėje gimnazijoje sudaro mažumą. Jei paimsim vadinamąją rusiškai kalbančiųjų gimnaziją, tai ir pamatysim, kad toje gimnazijoje, kuri, einant paprastu samprotavimu, turėtų būti rusams skiriama, rusų yra tik ketvirtadalis, dauguma sudaro žydai, lietuviai ir kiti (iš v[alstiečių] l[iaudininkų] Ministerių vaikai). Gal ir taip, to nežinau, bet turiu pripažinti, kad lietuvių valdininkų vaikai taip pat ne visada lanko lietuvių mokyklas. Labai apgailėtinas faktas, bet faktas. Tai ne principas, kuriuo eis ministerija.
 
Antras principas, kurį čia reikia taikinti, tai konstitucijos 74 paragrafas nurodytas, būtent, kad visos tokios mokyklos turi gauti valstybės skiriamų lėšų tam tikrą teisingą dalį. Toji teisingoji dalis numatoma tais statistiniais daviniais, kuriuos davė gyventojų surašinėjimas. Einant šiais daviniais, ministerija turės išskirstyti mokykloms pašalpas. Bet kadangi mes tuo tarpu neturime įstatymo, kur būtų šitie paragrafai tinkamai išvystyti, tai tuos du principus Švietimo ministerija mano išreikšti tam tikro įstatymo formoje ir įnešti jį į seimą. Kol tas įstatymo sumanymas bus priimtas, vis dėlto Švietimo ministerija laikys savo žygį teisėtą esant, jei ji nuo antrų mokslo metų pradžios pradės taikinti 74 konstitucijos paragrafą ir duos nelietuvių kalba vedamoms mokykloms tą teisingą dalį, kuri joms priklauso einant paskutinio gyventojų surašymo statistikos daviniais.
 
Pirmininkas. Dėl papildomų žinių žodį gauna atstovas Skipitis.
 
Skipitis. Pono ministerio atsakymas mane patenkino, bet ne visai, todėl turiu garbės dar papildomai paklausti.
 
Pirmučiausia, man yra žinoma, kad Kauno miesto pradžios mokyklų moksleiviai, atėję į lenkų mokyklas, daugumoje pasisako lietuviai esą. Tai ar negalima būtų ir ar ponas Švietimo Ministeris neranda galima tokiems vaikams, kurie save vadina lietuviais, duoti lietuvišką mokyklą. Man buvo pranešta vieno mokytojo, kuris kaip tik mokslo reikalais dirba Kauno mieste, kad iš 1200 lenkiškųjų pradžios mokyklų moksleivių pasisakė lietuviais esą apie 800. Bet vis dėlto jie mokomi lenkų kalba. Tą aš sakau iš pranešimo mokytojo, kuris, kaip minėjau, švietimo reikalais rūpinasi čia Kaune. Tai viena aš norėjau papildomai paklaust
.
Paskui antra. Man yra žinoma, ir tas turbūt visiems žinoma, kad lietuvių mokyklose gal lietuvių kalbos pakankamai išmokstama pradžios, vidurinėse ir gimnazijose, bet jau nelietuvių mokyklose dėl mokyklų, kurios nelietuvių kalba yra vedamos lietuvių kalba labai menką vietą užima, kas labai kenkia ir patiems mokiniams, jau nekalbant apie tai, kad į aukštesniąją technikos mokyklą negalėjo įstoti apie 30 mokinių vien dėl to, kad jie nemokėjo lietuvių kalbos. Vadinas, tas lietuvių kalbos apleidimas kenkia ir patiems mokiniams ir, pakartoju, pačiai valstybei. Gal tose mokyklose per daug išmokstama rusų kalbos, bet per maža lietuvių.
 
Todėl aš papildomai prašyčiau poną Ministerį paaiškinti, kas manoma toliau daryti. Pirmučiausia, ar negalima tiems pradžios mokyklų mokiniams, kurie save vadina lietuviais, duoti lietuvišką mokyklą, o antra – ar negalima būtų įvesti tokią tvarką, kad aukštesnėse ir vidurinėse mokyklose kad ir nelietuvių kalba vedamose, būtų užtenkamai lietuvių kalbos mokoma.
 
Švietimo ministeris Bistras. Dėl lietuvių kalbos mokymo nelietuvių mokyklose yra taip, dar gal net baisiau, kaip atstovas Skipitis paminėjo. Man teko lankyti pafrontę – Ukmergės, Utenos, dalinai Trakų, apskritis, kur teko lankyti visą eilę mokyklų, jų tarpe ir nelietuvių mokyklų. Reikia pripažinti, kad pastebėjau neleistinų dalykų. Imkime mokyklų vedėjus; sakykime konkrečiai, Molėtuose yra dvi žydų mokyklos; man teko būti jose. Nekalbėdamas apie jos išorinę ir vidaus tvarką, kuri sunku įsivaizduoti iš pasakojimo pačiam ten nebuvus, turiu pasakyti, kad mokyklų vedėjai nė vienas nemoka nė žodžio lietuviškai. Ir kada aš pasisveikinau lietuviškai ir keletą žodžių pasakiau, tai jie trumpai atsakė: „Ničego ne ponimaju“. Tas pats buvo ir kitose vietose. Žinoma, tokia padėtis, kada valdininkas ir dar mokyklos vedėjas, valdžios lėšomis apmokamas, negali su valdžios atstovais susikalbėti bent paprasta lietuvių kalba yra nenormalus dalykas. Ne geriau yra ir vidurinėse mokyklose. Man teko ir jose būti – ir ten tą patį pastebėjau – su mokytojais negalima susikalbėti; atsiranda vienas kitas, kuris kiek supranta. Švietimo ministerija dabar išleido įsakymą visiems inspektoriams ir visoms vidurinėms mokykloms bei gimnazijoms tokio turinio, kad mokytojais negali būti skiriami tie žmonės, kurie neturi pakankamo lietuvių kalbos mokėjimo pažymio. Reikalaujamas bent 4 klasių lietuvių gimnazijos pažymėjimams tiems, kurie yra lankę nelietuvių mokyklas. Taip pat yra įsakyta, kad niekas negali būt siūlomas į kurios mokyklos vedėjus, kuris gerai nemokėtų lietuvių kalbą. Taigi, dabar nebus tvirtinami tokie mokytojai, kurie gi jau yra patvirtinti, nors jie ir nemokėjo lietuvių kalbos, tai jiems yra pareikšta, kad ligi rugsėjo mėnesio 1924 m. turi pristatyti valstybės gimnazijų išduotus liudijimus bent 4 klasių lietuvių kalbos kurso. Kurie to nepadarys ligi rugsėjo mėn. 1 dienos, bus paliuosuoti.
 
Kitos priemonės mes neturim. Ypatingai skaudu, kad atsilankant teko užeiti ir tokios vietos, kur žmogus mokytojauja 3, 4, 5 metus ir per penkerius metus ne­sugebėjo išmokti lietuviškai pasisveikinti. Gauni įspūdžio, kad ne apystovos kaltos, bet lyg yra koks nenoras lietuvių kalbos išmokt, tos šalies kalbos, kurios duoną tas žmogus valgo.
 
Dėl mokyklų, kurios nelietuvių kalba yra vedamos, turiu pasakyt, kad tas būdas, kurį siūlo atst. Skipitis, gal privestų prie tam tikro tikslo, gal būtų šio to pasiekta. Bet seimui yra suprantama, kaip valstybei kitokių priemonių neturint, valdininkų aparatu yra sunku pravesti tai. Tas dalykas tam tikroj daly gal sukeltų pamatuotų užsipuolimų, nes įėjus į mokyklą ir norint patikrinti, kas yra lietuvis ar nelietuvis, tektų daryt procedūrą, kuri juridiniu atžvilgiu gal ir būtų tvarkoj, bet kuri iš esmės gal ne visada atitiktų tikrenybę ir duotų progos nereikalingiems susierzinimams. Jei reikėtų nustatyt kieno nors tautybė iš jo pasakymo, tai galėtų būti kontradikcijos tarp jo pasakymų ir tarp jo dokumentų. Ir čia tą dalyką ministerijos valdininkui sprendžiant gali iškilt ne vieną kartą kolizijų, nes nebūtų žinoma, ar visuomet būtų teisybė valdininko ar mokytojo pusėje. Kad to nebūtų ministerija svarstė, ar reikalinga tokią reviziją padaryt, išimt iš tų mokyklų visus lietuvius. Susilaikyta dėl to, kad rasti kriteriumą tokiam suskirstymui yra labai sunku, nes ir mūsų piliečiai dažnai dar nesusipratę ir daugely atvejų nemoka pasisakyt, kas jie yra. Jis pasivadina lietuviu, bet sako, lenkiškai kalbąs, norįs lenkiškai mokytis ir tokiais atvejais sunku būtų ir kitais būdais tai atsiekt, būtent apsaugot lietuvius nuo ištautinimo tokiu būdu, kad mokyklos būtų subsidijuojamos teisingai dalinant mokslui skiriamas sumas ir duodant, kas priklauso iš įstatymo, kad subsidijos toms mokykloms teikiamos atitiktų jų proporcionaliam skaičiui“ (32).
 
Tokia švietimo nenormali padėtis irgi buvo viena iš priežasčių, sukėlusių 1926 m. gruodžio 17 d. įvykius ir valdžios pasikeitimą. Į valdžią atėję tautininkai ėmėsi praktinių žingsnių išspręsti mokyklų lietuvinimo klausimą. Švietimo inspektorius negalėjo neatkreipti dėmesio į Vandžiogalos pradžios mokyklos patyrimą ir jos vedėjo P. Barniškio nuopelnus. Lietuvis, kalbantis rusiškai ir lenkiškai, su pedagoginiu patyrimu ir taktu narplioti tautinių santykių mazgus, P. Barniškis naujojo švietimo ministro perkeliamas į skandalingiausiai apleistą Kauno švietimo barą tam, kad jis Kauno pradžios mokykloje Nr. 7 padarytų tą pat, ką atliko Vandžiogaloje.
 
Pradėjęs dirbti šioje mokykloje Petras Barniškis be švietimo ministerijos nurodymo negalėjo ir neturėjo teisės iš karto mokyklos dėstomąją kalbą iš lenkų pakeisti į lietuvių. 1929 m. inspektorius šią mokyklą lankė tris kartus.
 
1929 m. balandžio mėn. mokykloje dirbo trys mokytojai: vedėjas Petras Barniškis mokė IV skyrių, mokytojos Zavadskienė – I skyrių, Juozė Kazlauskaitė – II skyrių, tikybą – kunigas Antanas Jocys (33). Tik mokytoja J. Kazlauskaitė mokė lietuvių kalba. Vaikai mokėsi iš „Sakalėlio“, skaitė silpnai, daug žodžių lenkų kalba, kuri buvo dėstoma kaip atskiras dalykas.
 
Mokytoja Zavadskienė nemokė lietuvių kalbos ir inspektoriui aiškino, kad vaikai lietuvių kalbos vadovėlius jau perka, keletas mokinių pasigyrė jau pirkę. Mokytoja pažadėjo artimiausiu metu pradėti dėstyti ir lietuvių kalbą. Mokytoja pati labai netaisyklingai šnekėjo, pavyzdžiui, sakė: „Pelėda ko valgo“.
 
IV skyrių mokė Petras Barniškis. Visus dalykus mokė lenkų kalba. Lietuvių kalbą mokė kaip atskirą dalyką. Mokė iš vadovėlio „Naujoji dirva“. Mokiniai skaitytą tekstą sugebėdavo atpasakoti, turinį suprasdavo.
 
Nuo 1927 m. tautininkų valdžia pradėjo mažinti mokyklas su dėstomąja lenkų kalba. Tuo metu Lietuvoje veikė 91 lenkiška mokykla, o 1928 m. jų beliko 47, 1929 m. – 30, 1930 m. – 25, 1931 m. – 15. Tiek lenkiškų mokyklų tebebuvo ir 1936 m., o 1937 m. sumažėjo dar keturiomis (34).
 
Mokiniai Kauno pradžios mokykloje Nr. 7
 
Metai                                   1928                1929              1930
 
Berniukai                                33                    60                 63
Mergaitės                                29                    48                 40
Iš viso                                      62                  108               103
 
Mokiniai pagal tautybę
 
Metai                                       1930
 
Lietuviai                                    89
Lenkai                                       10
Rusai                                           2
 
Šaltinis. Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriaus V. Palukaičio lankymo apyskaitos 19281930 m.
 
Geros permainos neaplenkė ir Petro Barniškio vadovaujamos mokyklos, kuriai jis sugebėjo atrasti ir naujų pedagogų. 1929 m. lapkričio 22 d Kauno miesto pradinių mokyklų inspektoriaus V. Palukaičio lankymo metu vietoj mokytojos Zavackienės dirbo mokytoja Alicija Rugytė, tikybą mokė Čivilis.
 
Visi mokytojai mokė tik lietuvių kalba. Pirmame skyriuje skaityti mokyta iš vadovėlio „Kelias į šviesą“, II – iš „Vaikų darželio“, III – iš „Sakalėlio“.
 
Ištikimiausias žmogaus draugas gera knyga, iš kurios gaunama žinių, turtinamas dvasinis pasaulis. Mokyklos bibliotekoje saugota 22 pavadinimų 67 egzemplioriai knygų mokytojams, o mokiniams – 78 pavadinimų knygos. Beturčiams skirti 86 vadovėliai (35).
 
Mokyklos vedėjo ir kitų mokytojų pastangomis Kauno 7-oji pradžios mokykla virto lietuviška. Kuklus ir pasiaukojamas lietuvių mokytojų, tarp jų ir Barniškių šeimos, pedagoginis darbas nulėmė ir tai, kad 1931 m. Lietuvoje įvestas privalomas pradžios mokslas.
 
Gyvenimo saulėlydžiui artėjant

Mokytoją Petrą Barniškį mokiniai gerbė ir mylėjo. Pasakodavo, jog jis ne tik rūpinosi, kad jie gautų žinių, bet ir ugdė geras būdo savybes, pagarbą tėvams, artimiesiems, draugams, mokytojams, tiesos supratimą, tėvynės meilę, skatino padėti kitiems.

 
1928 m. gegužės 14 d. P. Barniškis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu (36).
 
Per ilgus darbo metus sukaupęs šiek tiek santaupų didelės švietėjų šeimos kasdieninės duonos rūpintojas jautė poreikį bent gyvenimo saulėlydyje turėti nuosavą pastogę. 1928 m. gruodžio 11 d. P. Barniškis Kaune už 6 500 litų pirko medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą su sandėliu malkom. Namas buvo pastatytas iš Kauno miesto savivaldybės išnuomotame žemės sklype prie Darbininkų gatvės 26a. Apie tai liudija pirkimo–pardavimo aktas, patvirtintas notaro Simo Žukausko.
 
1929 m. sausio 24 d. Pensijoms ir pašalpoms skirti komisijos nutarimu Petrui Barniškiui į pensijos ištarnavimo laiką įskaityti 28 metai 10 mėnesių 3 dienos rusų tarnybos ir 4 metai ir 7 mėnesiai jo tarnybos Lietuvos valstybėje iki 1926 m. gegužės 1 d. (37).
 
1930 m. lapkričio 14 d. Švietimo ministro įsakymu Nr. 198 P. Barniškis laikomas ištarnavusiu VII kategorijos trečiąjį trimečio priedą (38).
 
Nuo 1931 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ministro įsakymu Nr. 142 mokyklų pertvarkymo reikalu P. Barniškis paskirtas Kauno miesto 3-os pradžios mokyklos vedėju (39). Ši mokykla buvo dviejų komplektų ir turėjo II ir III skyrių, mokykloje dirbo Petras Barniškis ir mokytoja Alicija Rugytė.
 
Mokykloje visi dalykai dėstyti lietuvių kalba: II skyriui iš vadovėlio „Rūtelė“, III – iš „Sakalėlio“. Kaip atskiras dalykas visiems norintiesiems dėstyta ir lenkų kalba iš „Sviat dzieceny“.
 
Kauno miesto pradinių mokyklų inspektorius V. Palukaitis mokyklos lankymo apyskaitose nurodo, kad mokiniai balsiai skaito raiškiai, perskaitytą tekstą gali atpasakoti, į klausimus atsako sąmoningai. Moka eilėraščių, deklamuoja. Gerai orientuojasi krašto moksle (40).
 
Daryta viskas, kad mokiniai kuo geriau mokytųsi, daugiau sužinotų. Mokytojas Petras Barniškis per visus darbo metus neturėjo keblumų dėl blogo mokinių elgesio. Jis buvo talentingas pedagogas, ramaus būdo, tolerantiškas ir menkus vaikų nusižengimus vertino kaip tam amžiui būdingus žaidimus. Vaikai su didžia pagarba stebėjo savo mokytoją ir stengėsi jam įtikti.
 
Prisimindamas savo darbo metus mokytojas minėdavo, kokias sunkias dienas išgyveno mokykla. Tačiau dori, savo darbą mylintys mokytojai iš mažumės vaikus ugdė, kad būtų dori, mylėtų gimtinę, puoselėtų idealus, įgytų kilnių dvasinių vertybių.
 
1933 m. birželio 23 d. Švietimo ministro įsakymu A/Nr. 60, ištarnavęs pensiją, P. Barniškis atleistas iš tarnybos nuo 1933 m. rugpjūčio 1 d. (41).
 
Petro Barniškio gyvenimas nebuvo lengvas, ypač sunki išgyvenimų gausi senatvė. 1922 m. mirė duktė Elena, o 1931 m. negailestinga liga atėmė besirengiančią pedagoginiam darbui jauniausią dukterį Jadvygą. 1935 m. mirė sūnus Antanas. Tos nelaimės, o ypač mylimiausio vienintelio sūnaus liga ir mirtis, palaužė Julijos Barniškienės sveikatą – ji susirgo ir tapo neįgali. Padedamas dukros Marijos, P. Barniškis slaugė žmoną.
 
Sunkūs šeimai buvo ir okupacijų metai. Vokiečių okupacijos metais Petro Barniškio pensijos ir dukters mokytojos Marijos menkos algos neužteko net kukliai pragyventi trims žmonėms. Šlubavo ir jo paties sveikata. Į pagalbą atėjo profesorius gydytojas Telesforas Šiurkus, kuris Petrui Barniškiui, kaip ligoniui, išrašė papildomą maisto davinį. Marijos Barniškytės bendradarbė mokytoja Ona Kazėnienė pasirūpino, kad jos vyro brolis ūkininkas Jonas Kazėnas sušelptų šią šeimą maisto produktais.
 
1944 m. rudenį okupavusi Kauną sovietų kariuomenė vienai vadaviečių norėjo užimti mokytojo namą (Darbininkų 28). Petro Barniškio sesers vaikaitis majoras Feliksas Bieliauskas, SSRS aukščiausios tarybos deputatas ir LSSR komjaunimo sekretorius, parašė kariškiams raštelį, nurodydamas, kad šiame name gyvena jo dėdė liaudies mokytojas, jo dukra mokytoja, o jis pats, atvykęs į Kauną, čia apsistoja ir paprašė namo neužimti.
 
1946 metais mirė žmona Julija Barniškienė. 1947 m. gruodžio 27 d. Anapilin išėjo ir mokytojas Petras Barniškis. Palaidotas miesto kapinėse, Vytauto prospekte. Sunaikinus šias kapines, palaikai perkelti į Eigulių kapines.
 
 
Literatūros sąrašas:
1. LVKAA. F. 215. A. 2. B. 78: Kauno miesto savivaldybė. Švietimo skyrius. Barniškis Petras. 1927 m. kovo 27 d.–1933 m. spalio 7 d. L. 1.
2. Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (toliau LVIA). F. SA–3774: 1738 m. Pilviškių seniūnijos inventorius. L. 416; Tabella miast, wsi, osad Królestwa Polskiego. T. 1. Warszawa 1827. S. 186.
3. Kudirka J. Veiverių mokytojų seminarija (1866–1918). V. 1970. P. 11.
4. Ten pat. P. 12–45.
5. Ten pat. P. 18–19, 30.
6. Iš Tomo Žilinsko atsiminimų // Lietuvos mokykla. 1919.
7. KAA. F. 215. A. 2. B. 78. L. 3.
8. Ten pat. L. 5.
9. Ten pat. L. 3.
10. Ten pat.
11. Ten pat. L. 1.
12. Vištytis // Vienybė lietuvninkų. 1901. Nr. 39. P. 462; Lietuvos ūkininkas. 1910. Nr. 13. P. 117; Vadovas. 1911. Nr. 35. P. 270.
13. LVKAA. F. 215. A. 2. B. 78. L. 1.
14. Ten pat.
15. Ten pat. L. 2.
16. Lietuvos Rytai. V. 1993. Žemėlapis.
17. Vandžiogala // Vienybė lietuvninkų. 1891. Nr. 26. P. 35.
18. Mūsų Lietuva. T. 2. P. 355–356.
19. Ziminskas J. Vandžiogalos „autonominės“ savivaldybės istorija // Savi­valdybė. 1934. Nr. 2. P. 15–17.
20. Ruzgas V. Švietimo darbas ir mokytojai Lietuvoje 1918–1928 m. // Mokykla ir gyvenimas. 1928. Nr. 2.
21. Ten pat.
22. Šetkus B. Lietuvos vyriausybės požiūris į lenkų tautinės mažumos mokyklas Lietuvoje 1919–1940 m. // Lietuvos Rytai. V. 1993. P. 212.
23. LCVA. F. 391. A. 3. B. 1372.
24. Ten pat. B. 1394.
25. Ten pat.
26. Ten pat.
27. Ten pat.
28. LVKAA. F. 215. A. 2. B. 78. L. 2.
29. Ten pat. L. 4.
30. Ten pat. L. 2; Švietimo darbas. 1927. P. 830.
31. Ten pat.
32. Lietuvos mokykla. 1924. P. 139–142.
33. LCVA. F. 391. A. 3. B. 1460.
34. Šetkus B. Lietuvos vyriausybės požiūris… P. 215–216.
35. LCVA. F. 391. A. 3. B. 1475, 1460.
36. LVKAA. F. 215. A. 2. B. 78. L. 2.
37. Ten pat. L. 8–9.
38. Ten pat. L. 2.
39. Ten pat.
40. LCVA. F. 391. A. 3. B. 1512, 1475: 1931–1932 m. žinios apie Kauno 3-ią pradinę mokyklą.
41. LVKAA. F. 215. A. 2. B. 78. L. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra