Mokytojas Juozas Bloznelis (1895-1923)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Juozas Bloznelis gimė 1895 m. gegužės 8 d. Alytaus apskrityje, Merkinės valsčiuje, Ryliškių kaime, ūkininkų Zigmo Bloznelio ir Marijonos Remeikaitės šeimoje. Tėvai turėjo 12 ha žemės. 1904 m. rudenį tėvas Zigmas užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir mirė, našlaičiais palikęs 4 sūnus – Juozą (9 m.), Vincą (7 m.), Antaną (5 m.) ir Leopoldą (2 m.).
Juozas pradžios mokslą ėjo Merkinės dviklasėje mokykloje, paskui lavinosi namie. Gimnazistas Julius Bloznelis (Juozo pusbrolis) 1906-1907 m. žiemą, gyvendamas tėviškėje, Ryliškių kaime, buvo suruošęs kursus ir mokė savo pusbrolius bei kitus kaimo vaikus lietuvių kalbos, skaičiavimo bei rašymo. Tas pats Julius Bloznelis Ryliškių kaime 1911 m. įkūrė kooperatinį knygynėlį, kuriuo naudojosi jaunimas ir visi susipratę apylinkės lietuviai. Kiekvienas skaitytojas kas mėnesį mokėjo po 10 kapeikų. Už surinktus pinigus buvo perkamos lietuviškos knygos iš Vilniaus lietuvių knygų fondo. 1914 m. kilus I pasauliniam karui, knygynėlyje buvo daugiau kaip 300 egz. įvairaus turinio knygų. Šios Ryliškių kaimo jaunimo bibliotekėlės nariu buvo ir Juozas Bloznelis. Ryliškių jaunimas buvo blaivus, svaigalų nevartojo. Susirinkę sekmadieniais pasilinksminti, dažniausiai žaisdavo ratelius ir kitokius žaidimus, padainuodavo, kartais vienas kitas padeklamuodavo. 1913-1914 m. parengė ir pastatė kelis scenos vaizdelius.
1915 m. rugpjūčio mėn. vokiečių kariuomenė Merkinę užėmė beveik be mūšio, kraštas nedaug nukentėjo. Tačiau iškilo labai svarbus švietimo reikalas, nes daug kultūrininkų pasitraukė Rusijos gilumon, ir mokyklos liko be mokytojų. Merkinėje dar prieš karą buvo įsteigtas švietimo draugijos „Rytas“ skyrius. Šios draugijos veikėjai ėmėsi organizuoti Merkinės valsčiuje pradžios mokyklas, parinkti joms mokytojus. Tuo metu kadrinių mokytojų Merkinės apylinkėse nebuvo, tad buvo kviečiami prasilavinę asmenys ir Rusijon nepasitraukę moksleiviai. Iš jų reikėjo parinkti kandidatus į mokytojus. 1915 m. rudenį pradinės mokyklos buvo suorganizuotos Ryliškių, Raitininkų, Ilgininkų, Gudakiemio, Puvočių, Masališkių, Česukų, Randamonių, Jablanavo kaimuose. Tėvai mokytojams už darbą atsilygindavo maisto produktais.
Juozas Bloznelis mokytojauti pradėjo 1917 m. spalio 20 d. Merkinės valsčiuje, Druskininkų kaime. Vokiečių okupacinė valdžia mokykloms tikrinti buvo paskyrusi inspektorių – prūsų lietuvį Martinkų, kuris neblogai mokėjo kalbėti lietuviškai. 1918 m. vasarą, atostogų metu, Dauguose inspektorius surengė mokytojams pasitobulinimo ir vokiečių kalbos kursus, kuriuose dalyvavo ir mokytojas J. Bloznelis.
Merkinės valsčiuje 1918 m. susidarė mokytojų kuopelė „Merkinės Mokytojų Sekcija“, kurios valdybos narys ir iždininkas buvo Juozas Bloznelis. Nors ši sekcija gyvavo tik kelis mėnesius, buvo surinkta 91 markė 40 skatikų, kuriuos vėliau J. Bloznelis persiuntė profesinės mokytojų sąjungos laikraščio „Beraštis“ redakcijai į Marijampolę – laikraščio leidybai paremti.
1918 m. pabaigoje Dainavos krašte atsirado plėšikų gaujų. Dažniausiai plėšikai užpuldinėjo turtingesnius, nuošaliau gyvenančius ūkininkus, atimdavo pinigus, vertingesnius daiktus, net nužudydavo. Pietų Lietuvoje 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje daug kur telkėsi neformalūs ginkluotų vyrų savigynos būriai. Jie gindavo ūkininkus nuo besitraukiančių vokiečių kareivių plėšikavimo. Iš tokių savigynos būrių 1919 m. vasarą ir kūrėsi pirmieji šaulių būriai.
Kai lenkai želigovskininkai 1919 m. rugpjūčio mėn. okupavo Merkinę bei aplinkinius kaimus, tarp Merkinės ir Alytaus liko tuščias tarpas – „niekieno žemė“, kurios niekas nesaugojo. Lenkų kareiviai į šiuos plotus pradėjo eiti plėšikauti, grobti iš žmonių maistą, gyvulius. Tada Merkinės apylinkėse užvirė partizanų kovos su įsibrovėliais lenkais. Vyrai saugojo savo apylinkes jose patruliuodami, operatyviai iš gyventojų rinkdami žvalgybinę informaciją, taip pat patruliavo prie Nedzingės, apie Raitininkus, Ryliškius ir Savilionis. Partizanai turėjo vokiškų šautuvų ir rankinių granatų. Vadovaujami Liudviko Prieskienio, jie rengė rikiuotės pratimus, mokėsi elgtis su ginklais, darė gimnastikos pratimus ir ruošėsi atremti priešą. Susidūrimai būdavo labai dažni. Partizanai sugebėjo sėkmingai gintis, o jei lenkų plėšikaujantiems kariams pavykdavo kuriame nors Ryliškių krašte prisiplėšti, tai pastodavo jiems kelią, užpuldavo, atimdavo grobį. Kelis kartus buvo rimtai su jais susirėmę, net vieną nušovė. Tose kovose labiausiai pasižymėjo Ryliškių gyventojai: vieni stojo savanoriais į kariuomenę, kiti tapo partizanais ir šauliais. 1919 m. pirmieji Ryliškių partizanų-šaulių būrio organizatoriai buvo Jurgis Čaplikas ir Juozas Bloznelis, kuris Alytaus švietimo komisijos paskyrimu nuo 1919 m. rugsėjo 20 d. dirbo Ryliškių, o nuo 1920 m. rugsėjo 15 d. – Merkinės pradinių mokyklų mokytoju. J. Bloznelis 1919 m. rugpjūčio mėn. baigė mokytojų kursus Marijampolėje. Jis buvo darbštus, rūpestingas, mokinių mylimas, žmonių gerbiamas mokytojas. Mokytojaudamas Dainavos krašte, sugebėjo patraukti jaunimą ir įkvėpti Tėvynės meilę. Todėl gausūs būriai stojo į šaulių-partizanų ir savanorių eiles.
1919 m. vasarą – 1920 m. vasarą Lietuvos kariuomenės užnugarį kovose su įsibrovėliais lenkų kariais prie Merkinės dengė Ryliškių šauliai. Be to, jie ir patys dalyvavo užtveriamose kautynėse su besiveržiančiais lenkų legionieriais ruože tarp Nedzingės ir Merkinės. Ryliškių ir Nemunaičio šauliams dar teko kitas sunkus uždavinys: 1919 m. rudenį neutralizuoti lenkų Panemunės šaulių (lenk. Strzelcy Nadniemenscy) veikimą dešiniajame Nemuno krante nuo Krikštonių vienkiemio iki Sudvajų prie Alytaus.
1920 m. gegužės mėn. į Raitininkų kaimą atjojo 40 lenkų kareivių ir ėmė daryti kratas. Iškrėtę ir rekvizavę įvairius daiktus, juos paliko ten pat, o patys patraukė į Makniūnų dvarą. Devyni Savilionių kaimo partizanai Makniūnų miške, netoli Makniūnėlio ežero, surengė pasalą ir susikovė su jais, sužeisdami lenkų kareivį ir arklį. Priešai grįžo į Raitininkus, ir palikę arklius vėl pradėjo pulti. Smarkus susišaudymas truko kelias valandas, tačiau lenkų kariai, nežiūrint nelygios jėgų persvaros, bijodami lįsti gilyn į mišką, pasitraukė ir iš Raitininkų išsinešdino.
1920 m. rudenį Ryliškių partizanų būrys gavo įsakymą pulti ir užimti Merkinę. Ji buvo užimta be pasipriešinimo, tačiau su lenkų kariais susikauti neteko, nes jie jau buvo iš ten pasitraukę ir įsitvirtinę kitoje Merkio pusėje. Į Merkinę atvyko Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų pulko III batalionas, vadovaujamas karininko Vlado Skorupskio. Šio bataliono kariai ir lietuvių partizanai puolė priešininkų įtvirtinimus ir po smarkių kautynių išvijo juos iki Lenkijos-Lietuvos demarkacinės linijos. Po šių kautynių 1-asis pulkas pasitraukė į kitas vietas kautis, o Ryliškių partizanų būrys liko saugoti ir palaikyti tvarką šioje vietovėje. Sargybą teko eiti ant Merkio tilto, kad priešai vėl nemėgintų užimti Merkinės ir jos apylinkių. Neutralioje zonoje 7 ginkluoti lenkų kareiviai užpuolė Šunupio kaimą ir atiminėjo iš gyventojų daiktus. Partizanai Z. Zeziulevičius, V. Prieskienis. L. Jančiauskas ir P. Margis susikovė su jais ir vieną kareivį nušovė, o kitą sužeidė, taip priversdami plėšikus pasitraukti.
1920 m. spalio 9 d. vakare, gavę pranešimą apie pasirodžiusius ginkluotus lenkų partizanus, Ryliškių būrio šauliai, vadovaujami būrio vado J. Čapliko, surengė žygį Rinkaučiškės dvarelio link. Miške netoli Jociūnų jie susišaudė su tame miške buvusiais lenkų partizanais.
Vėlyvą 1920 m. rudenį vadinamajame lenkų-lietuvių fronte (Simno-Varėnos ruože) buvo 1,5 tūkst. Lietuvos šaulių. Vyrus sukvietė visuotinė šaulių mobilizacija, kurią Šaulių sąjungos Centro valdyba paskelbė spalio 9 d. Įsakyta, kad rikiuotės būtų mokoma pagreitintai, bet į frontą buvo siunčiami tik norintieji. Šaulių kovos veiksmams vadovavo Alytaus (IV) Šaulių lauko štabas (vėliau pertvarkytas į IV Šaulių grupės štabą), kuris buvo įsikūręs Merkinėje iki 1923 m. pavasario.
Nuo 1920 m lapkričio 1 d. iki gruodžio 10 d. mūšiuose kovojo ir Juozas Bloznelis bei 30 Ryliškių būrio šaulių. Jie kartu su Alytaus karo komendantūros kareiviais dalyvavo kovose prie Bobriškių, Merkinės, Druskininkų. Paėmė į nelaisvę keletą lenkų karių ir daug ginklų.
Kai 1920 m. lapkričio 29 d. tarp kariaujančių pusių buvo nustatyta 6 km pločio neutrali zona, abiejų pusių kariuomenės kovose jau nedalyvavo. Neutralioje zonoje ir abipus jos aktyviai veikė tik abiejų pusių šauliai-partizanai. Nuo 1921 m. gegužės mėn. Lietuvos karinė vadovybė iš šaulių pareikalavo laikytis neutralios zonos taisyklių.
Nuo 1921 m. lapkričio 15 d. IV Šaulių lauko grupei Merkinėje pradėjo vadovauti ltn. Viačeslavas Razumavičius. Grupės sekretorius buvo mokytojas Jonas Miškinis, iždininkas – mokytojas Juozas Bloznelis. Pagal IV grupės vado ir štabo viršininko visiškai slaptą neutralios ir pafrontės zonos dalinių 1921 m. pabaigos sąrašą, grupėje buvo 495 ginkluoti vyrai (Liškiavos, Uciekos, Merkinės, Darželių, Žiūrų, Perlojos, Mergežerio, Kaibučių, Lynežerio, Musteikos, Kabelių būriuose).
Aktyvioms kovoms pasibaigus, Juozas Bloznelis ir kiti lietuvių veikėjai dažnai slaptai nuvykdavo į Perloją, kad sustiprintų perlojiškių dvasią ir pakeltų nuotaiką.
Paminėtina ir dar viena švietėjiška veikla, kuri nebuvo įtraukiama į jokias ataskaitas. Tai tautos blaivinimas, kurio ištakos siekia 1920 m. Šaulių sąjungos Centro valdyba blaivinimą laikė tokia pareiga, kurią šauliai galėtų laisvu noru prisiimti. Dažname „Trimito“ numeryje buvo aprašoma alkoholinių gėrimų, ypač naminės degtinės, kenksmingumas. Net ir provincijos eiliniai šauliai savo šauliškumo darbą siejo su blaivybe. 1920 m. gegužės mėn. IV Šaulių lauko štabe priimtas nutarimas, kurį pasirašė štabo viršininkas vyr. ltn. Razumavičius, sekretorius J. Miškinis, nariai Korčinskis, J. Bakšys ir J. Bloznelis: „ … Griežtai nutarėm pareikalauti iš LŠ Sąjungos uždaryti visas girtybės įstaigas. Per girtybės įstaigas eina baisiausioji pafrontės ir neutralinės zonos kaimiečių, valdininkų ir kariuomenės demoralizacija. Pafrontės gyventojai, … kad laisviau vestų šmugelį, jie degtine tvirkina mūsų kariuomenę ir kitus valdininkus. Dėl prasiplatinusios Merkinėje girtuoklystės kone kasdien matome girtus iš milicijos, iš valsčiaus valdybos, šaltyšių ir kitų. Milicija ir viršaitis su kai kuriais šaltyšiais (seniūnais) dažnai atlieka savo pareigas smuklėje. Per išplatinimą girtuoklystės pasinaudoja valstybei kenksmingi žmonės ir praveda į Merkinės valsčiaus tarybą taip rinkimus, kad įėjo į tarybą mūsų valdžiai priešingi žmonės. Pakol Merkinėj bus girtuoklystė ir papirkimai, kaip ligi šiol ėjo – IV ŠL štabas nieku būdu negalės išvystyti savo organizacinio darbo, neturėdamas paramos iš kitų įstaigų“ (cituota pagal „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“, p. 81-82).
1921 m. Merkinės pradžios mokyklą lankė daugiau kaip 100 mokinių, kurie vienoje klasėje nesutilpdavo. Mokytojas Juozas Bloznelis dirbo dviem pamainomis: jaunesnius skyrius mokė iki pietų, po pietų – vyresnius, o vakarais dar mokė suaugusį jaunimą, kuris čia buvo gerokai sulenkėjęs.
Lenkijos kariuomenei okupavus rytinį Lietuvos pakraštį, demarkacijos linija ėjo netoli Merkinės (8-9 km). Nuo Varėnos iki Kasčiūnų-Trasnykų kaimų linija ėjo Merkiu, o nuo Trasnyko iki Grovos upelio ir pro Ucieką – iki Nemuno. Uciekos kaimo tėvai, kurių vaikams arti mokyklos nebuvo, nutarė organizuoti mokyklą savo kaime. Kadangi tuo metu mokytojų labai trūko, tėvų prašomas Juozas Bloznelis sutiko dirbti Uciekoje. Patalpą mokyklai davė Uciekos dvaro šeimininkas Kaminskas.
Nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. Juozas Bloznelis paskirtas Uciekos mokyklos vedėju. Tas labai nepatiko lenkų pasienio sargybiniams. 1923 m. vasario pradžioje mokytojas J. Bloznelis su mokiniais ruošėsi Vasario 16-osios minėjimui. Vakarais repetavo patriotinį veikaliuką. Vasario 7 d. 23 val. po repeticijų mokiniams išsiskirsčius, Juozas Bloznelis nuėjo į savo kambarį miegoti. Vasario 8 d. apie 3-4 val. ryto Uciekos gyventojus prikėlė iš miego triukšmingai besilauždami pro langus ir duris ginkluoti lenkų kareiviai, kurių buvo apie 20. Visi jie buvo apsirengę karinėmis lenkų uniformomis su visais ženklais, tik ant viršaus užsivilkę civilius drabužius. Apsupę pavienius namus, šautuvais daužydami langus ir lauždami duris, jie įsibrovė vidun ir smarkiai sumušė bei apiplėšė šiuos gyventojus: Tadą Sinkevičių, Aleksandrą Radeckį, Elžbietos Jovaišaitės senuką tėvą, Joną Baltuškonį. Įsibrovę į mokytojo kambarį, trys ginkluoti lenkų kariai išvilko jį iš lovos, apstumdė ir vienmarškinį bei basą išsivarė laukan. Kitame kambaryje rado apsinakvojusius žydus, kuriuos sumušė, nurengė ir pusnuogius paliko. Rytojaus dieną mokiniai neberado savo mokytojo, šauliai buvo susirūpinę draugo likimu. Niekas nežinojo, ar lenkai jį nusivarė nelaisvėn, ar nužudė, ir kur jo lavonas. Kai kas manė, kad Juozas Bloznelis išvežtas į Gardino kalėjimą. Tačiau po kelių dienų sužinota, kad mokytoją lenkų kareiviai pervedė per demarkacijos liniją ir, pasivedėję Žiogelių kaimo link, nužudė šūviu į galvą, o jo kūną pakišo po Nemuno ledu.
1923 m. gegužės 11 d. alytiškiai pastebėjo ties Alytaus I tiltu ant lytlaužio užsilaikiusį lavoną. Tai buvo Juozas Bloznelis. Tik su apatiniais baltiniais, basas, ant kūno matėsi kankinimų žymės, bet pažinti buvo lengva. Gegužės 13 d. mokytojo kūnas iškilmingai palaidotas Alytaus II parapijos bažnyčios šventoriuje. Laidotuvių metu prie kankinio kapo kalbėjęs Alytaus šaulių rinktinės valdybos pirmininkas dr. Simas Janavičius papasakojo, kaip žuvo šis šaulys, Lietuvos patriotas. Juozas Bloznelis buvo Alytaus šaulių rinktinės tarybos narys, dažnai lankydavosi mieste. Jį alytiškiai labai gerai pažinojo ir gerbė už lietuvybės skleidimą Uciekos kaimo apylinkėse, kuriuose jis mokytojavo. Jis buvo nužudytas kaip Lietuvos valstybės tarnautojas, išdrįsęs dirbti kultūros darbą pačiame valstybės pakraštyje.
Šaulių iniciatyva iš Dzūkijos laukuose surinktų akmenų Alytaus XIX šaulių rinktinė pastatė kuklų, bet originalų paminklą, kuris buvo atidengtas ir pašventintas 1926 m. spalio 17 d. Paminkle iškalti žodžiai: „Lai būna Tau, Laisvės karžygy, lengva Lietuvos žemelė“. Be to, gatvė, vedanti į Alytaus II parapijos šventorių, tarpukariu buvo pavadinta jo vardu (dabar – Bažnyčios g. – aut. past.), o joje pastatytas A†A Juozui Blozneliui skirtas atminimo kryžius.
J. Bloznelis nebuvo pamirštas ir savame krašte. 1928 m. prie Merkinės valsčiaus valdybos namo išorinės sienos buvo prikalta lenta su žuvusių dėl Lietuvos laisvės vardais:
„1918-1928
Garbė žuvusiems už
Lietuvos Nepriklausomybę
A†A kun. dr. Juozas Bakšys
Mokytojas Juozas Bloznelis
Simas Miškinis
Julius Žėkas
Kazys Janulevičius
Vincas Jezerskis
Vaclovas Zurlys“
5-ajame dešimtmetyje ši memorialinė lenta buvo sunaikinta, o 1993 m. toje vietoje vėl pritvirtinta lentos kopija, kurią padarė mokytojas Juozas Kaupinis.
1931 m., minint Šaulių sąjungos dieną, birželio 24-ąją paskelbtas nutarimas „Apdovanoti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. Šaulių žvaigždės ordinu (diplomo Nr. 175) buvo apdovanotas ir šaulys Juozas Bloznelis.
Juozas Bloznelis nebuvo vedęs. Jis visą savo energiją, sugebėjimus ir žinias atidavė gimtajam Dainavos kraštui. Tragiškai baigėsi jauno mokytojo šaulio gyvenimas. Nepriklausomybės priešams nepatiko ši energinga, kryptinga idealisto asmenybė.
Tenevysta gėlės ant jo kapo!
 
      Šaltiniai ir literatūra:
  1. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. 561, Ap. 2, B. 761, L. 30–30ap., 280
  2. Ten pat, F. 561, Ap. 18, B. 93, L. 4
  3. Ten pat, F. 745, Ap. 4, B. 28, L. 368, 472
  4. Ten pat, F. 1764, Ap. 1, B. 267, L. 175
  5. Bloznelis Juozas. Gerbiamoji Redakcija! // Beraštis.1920 m. vasario mėn. Nr. 1–2, p. 18
  6. Žinios iš Lietuvos. Ek. Merkinė // Lietuva.1923 m. vasario 21 d. Nr. 41, p. 3
  7. Iš neutralinės zonos. Lenkų užpuolimai. E. Perlojus // Lietuva. 1923 m. kovo 4 d. Nr. 51, p. 13
  8. Iš neutralinės zonos. Lenkų puolimai ir plėšimai neitralinėje zonoje // Lietuva.1923 m. kovo 16 d. Nr. 61, p. 2
  9. Žinios iš Lietuvos. Ek. Alytus // Lietuva. 1923 m. gegužės 23 d. Nr. 112, p. 2
  10. Mūsų mirusieji. Mokytojas Juozas Bloznelis // Lietuvos mokykla. 1923 m. gegužės mėn., p. 223 (1 dalis).
  11. Mūsų mirusieji. Mokytojas Juozas Bloznelis // Lietuvos mokykla. 1923 m. birželio mėn., p. 256 (2 dalis).
  12. E. Giacintas. Paminklas didvyriui // Trimitas. 1926 m. spalio 28 d. Nr. 42, p. 1334
  13. Žiauriai lenkų nužudytam šauliui J. Blozneliui paminklo atidarymas Alytuje // Trimitas. 1926 m. lapkričio 4 d. Nr. 43, p. 1347
  14. „Šaulių Žvaigžde“ apdovanoti// Trimitas. 1931 m. liepos 2 d. Nr. 27, p. 530
  15. Launikonis Romualdas. Kančių kryžkelėje // Alytaus naujienos, 1998 04 30. Nr. 81, p. 4
  16. Kiguolienė Rita. Atminimo jungtis // Alytaus naujienos.1999 07 10. Nr. 131, p. 4
  17. Abromaitis Vidas. Varėnos krašto mokykla // Dainava (Alytus), 2006 m. Nr. 1 (11), p. 6
  18. Vedlugaitė Eglė. Šauliai prieš karą ir dabar // Ramovė (Alytus), 1995 m. balandžio 26 d. Nr. 33, p. 2
  19. Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. Dzūkų kraštas. Kaunas, 1931, T. 1, p. 492–493
  20. Biržiška Mykolas. Vilniaus Golgota. Vilnius, 1992 (2-asis leidimas), p. 210, 222
  21. Bloznelis Julius. Merkinės takais: prisiminimai. Kaunas, 2000, p. 10, 12, 36, 41, 54, 55, 62, 63, 65, 70, 90–92
  22. Čaplikas Kazimieras. Saugojau žmonių gyvybę ir turtą. Kaunas, 2001, p. 26, 36–37
  23. Česnulis Vytautas. Varėnos krašto šauliai. 1919-1940. Vilnius, 2008, p. 58, 63-64
  24. Ivaškevičius Eugenijus (sudarytojas). Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapų atlasas 1919-1940. Vilnius, 2003, p. 8, 11, 13
  25. Jegelevičius Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. Vilnius, 2002, Kn. 2, p. 749
  26. Kavaliauskas Vilius. Už nuopelnus Lietuvai, II dalis. Vilnius, 2003, p. 558
  27. Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1989 (2-asis leidimas), T. 1, p. 438
  28. Liekis Algimantas (sudarytojas). Lietuvos šaulių sąjungos istorija. Vilnius, 1992, p. 42, 81-82
  29. Lietuviškoji enciklopedija. Kaunas, 1935, T. 3, p. 1431
  30. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954, T. 3, p. 81
  31. Lietuvos Šaulių sąjungos istorijos fragmentai (2002 m. kovo 7 d. konferencijos pranešimų medžiaga). Kaunas, 2002, p. 29, 36, 38
  32. Miškinis Jonas. Manoji Dzūkija: atsiminimai. London, 1966, p. 54–63, 75–76
  33. Navickas Tadas. Alytus ir jo apylinkės. Chicago, 1988, p. 86, 95, 259
  34. Prunskis Juozas. Bolševikų nužudyti šauliai. Chicago, 1982, p. 146
  35. Pupienis Antanas. Po Dzūkijos dangum (Lazdijų kraštas ir žmonės). Vilnius, 1994, p. 160
  36. Alytaus II parapijos 1923 m. mirties įrašas Nr. 45 // Alytaus raj. CMS duomenys.
 
Nuotraukose:
1. Juozas Bloznelis (1895-1923), mokytojas, šaulys. 1923 m. vasario 8 d. lenkų karių (partizanų?) Merkinės vlsč. nužudytas ir įmestas į Nemuną. Nuotrauka apie 1919 m. (nuotr. iš A. Antanevičiaus kolekcijos).
2. Merkinės gimnazijos mokinės su mokytojais. 1-as iš kairės sėdi J. Bloznelis. 1922 m. (nuotr. iš G. Lučinsko kolekcijos).
3. Mokytojo šaulio J. Bloznelio laidotuvės Alytuje, Vilniaus g-vė, 1923 m. gegužės 13 d. (nuotr. iš A. Antanevičiaus kolekcijos).
4. Mokytojo šaulio J. Bloznelio kapas Alytaus Šv. Angelų parapijos kapinėse (Savanorių g.), 2003 m. sausio mėn. (G. Lučinsko nuotr.).

Voruta. – 2009, birž. 6, nr. 11 (677), 14.
Voruta. – 2009, birž. 20, nr. 12 (678), 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra