Mokytoja Stanislava Mažeikytė: gatvės knyga – įdomus pavyzdys

Autorius: Data: 2011-05-02, 09:01 Spausdinti

Mokytoja Stanislava Mažeikytė: gatvės knyga – įdomus pavyzdys

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

2009 m. pasirodė unikalus leidinys „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“. Tai istorijos mokytojos Stanislavos Mažeikytės parašyta ir savilaida išleista didelio formato 102 puslapių knyga. Unikali jau pati leidinio tematika – vieno nedidelio Rytų Aukštaitijos miestelio Skapiškio (Kupiškio r.) vienos gatvės istorija.

Skapiškio įžymybės

Skapiškio miestelį kadaise išgarsino Maironis, parašęs poemą apie nuskendusius Skapiškio varpus… Skapiškis turi unikalius istorinius kultūrinius paminklus: Misijų paminklą (1787 m.), Blaivybės paminklą (1862 m. pastatytas, 1990 m. atstatytas), išlikusia senąja varpinę, vienuolių dominikonų pastatytą bažnyčią, seniai tapusią parapijine Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia. Čia yra darbavęsis „Pulkim ant kelių“ giesmės autorius kunigas Antanas Strazdelis. Bažnyčios šventoriuje ilgametis (1925–1956) Skapiškio klebonas kan. Nikodemas Kasperiūnas (1872–1956) pastatė Lurdą, prie sodybos pastatytas tautodailininko Antano Ruškio koplytstulpis (2007 m.), skirtas arkivyskupui Mečislovui Reiniui (pirmasis šiam Dievo tarnui koplytstulpis Lietuvoje). Skapiškyje yra Švedukalnis, kuriame 1855 m. palaidota dalis suomių gvardiečių (mirusių nuo šiltinės epidemijos). Jų atminimą liudija ne vienas statytas paminklas (1855, 1930, 1992): pirmasis medinis suiro, antrasis, pastatytas iš granito, 1973 m. buvo pavogtas, trečiasis atidengtas ir pašventintas 1992 m. gruodžio 5 d. Antkapiniame paminkle įrašai lietuvių ir suomių kalbomis (pastarąja – gotišku šriftu).

Atgavus Nepriklausomybę Skapiškio miestelį garsina tautodailininkai: siuvinėtojos, juostų audėjas, medžio drožėjai, poetai ir ypač – liaudies teatrai bei nuo 1997 metų  pradėti organizuoti liaudies teatrų „Pienių… “ festivaliai. Liaudies teatrų festivalių iniciatorė ir organizatorė Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė Vita Vadoklytė.

Pagal amžių grupes, kas metai vyksta įvairiai pavadintų pienių teatrai: vaikų – „Pienių medus“, jaunimo – „Pienių vynas“ ir senjorų – „Pienių pūkas“. Kupiškio rajone pirmoji „Aukso paukštė“ 2004 m. įteikta Skapiškio liaudies teatrui „Stebulė“, o Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“ 2009 m. buvo pripažinta geriausia vaikų teatro studija Lietuvoje ir 2010 m. apdovanota „Aukso paukšte“. Iš trijų Kupiškio rajone gautų „Aukso paukščių“ dvi tekusios Skapiškiui liudija miestelio kultūrinio gyvenimo svarbą.

Knyga „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“

S. Mažeikytės knyga „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“ nauja forma gražiai įsilieja į miestelio garsinimą.

Kalvarnikų gatvė pasirinkta neatsitiktinai – ji kadaise buvo svarbiausia miestelio gatve, nes čia buvo vienuolynas,  bažnyčia, mokykla ir kitos įstaigos. Be to, pasirinkta dar ir todėl, kad šioje gatvėje gyvena knygos autorė, tad ji nuo mažens gerai žinojo gatvės gyventojus, jų kaitą ir siekė įamžinti jų istoriją.

Knygoje galima išskirti dvi dalis: bendra gatvės bei joje buvusių įvairių įstaigų istorija ir kiekvienos šios gatvės sodybos bei kiekvienos šeimos istorija.

Knygoje apžvelgiama gatvės istorija ir geografinė padėtis, dominikonų vienuolynas, bažnyčia, paminėti kai kurie joje dirbę dvasininkai, bažnyčios choras bei vargonininkai.

Nemažas dėmesys skirtas mokyklai. Pateikiami 1969–2004 m. Skapiškio vidurinėje mokykloje dirbusių mokytojų sąrašai, kalbama apie biblioteką, valsčių, policiją, kalėjimą, magaziną (grūdų sandėlį), senelių prieglaudą.

Apžvelgiami gatvės gyventojų darbai ir papročiai iki  Antrojo pasaulinio karo, aprašytos pastatus niokojusios stichinės nelaimės – gaisrai.

Minimas karo ir okupacijų laikmetis, kolūkių kūrimas ir vienkiemių naikinimas, okupacijos pasekmės.

Minimas skapiškėnų įsijungimas į Sąjūdį: dalyvavimas Baltijos kelyje ir budėjimas prie Seimo rūmų ir televizijos 1991 m. sausyje.

Mokytoja S. Mažeikytė surinko Kalvarnikų gatvėje gyvenusių žmonių atsiminimus, užrašė jų pasakojimus. Apžvelgdama sodybas autorė pradėjusi nuo bažnyčios eina nuo trobos į trobą dešine gatvės puse apžvelgdama 39 šeimas, vėliau – kaire puse skaitytojui pristatydama 40 šeimų. Vienos šeimos aprašytos plačiau – surasta daugiau medžiagos, kitos – glaustai.

Knygą iliustruoja mokytojos Nijolės Greibuvienės bei pačios autorės ar aprašomų šeimų išsaugotos archyvinės nuotraukos.

Knyga – liudijimas, ką gali padaryti žmogus, mylintis gimtinę, gerbiantis papročius ir siekiantis išsaugoti ir garsinti savo krašto istoriją.

Keletas mokytojos S. Mažeikytės biografinių duomenų

Skapiškyje Kalvarnikų gatvėje Emilijos Daveinytės (1896–1983) ir Antano Mažeikio (1894–1935) šeimoje augo 6 vaikai: Valerija (1924–1956), Adelė (gim. 1925 m.), Stanislava  (gim. 1927 m.), Genovaitė (1928–1997), Leonas (gim. 1931 m.), Antanas (gim. 1934 m.). Deja, mirus 41 metų šeimos tėvui (jauniausiam Antanui tebuvo tik trys mėnesiai), motina, viena augindama gausią šeimą, gebėjo bankui sugrąžinti skolą, paimtą už skardą klojimo stogui. Knygoje „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“ Stanislava rašo: „Sunku įsivaizduoti, kaip mamytė viena užaugino visus vaikus ir svarbiausia – visus išleido į mokslus. Žinoma, daug ko trūko, bet buvom sotūs. Visada virtuvėje ant stalo stovėjo puodynė pieno ir kepalas duonos. Kai kepdavo duoną, pirmą kepalą pašaudavo į krosnį įbrėžusi kryžių. Iškepdavo didžiulius 6 kepalus. Visa gryčia pakvipdavo gardžios duonos sotumu. Skanėstas buvo su pienu. Ji niekuomet nesusendavo ir nesupelėdavo… Motinos nuostata buvo kaip nors išmokyti vaikus. Ji žiūrėjo į ateitį, gyveno ir stengėsi dėl vaikų. Buvo šviesios dvasios žmogus… Vaikai irgi labai norėjo mokytis. Vieni kitiems padėjo. Vyresnieji, baigę mokslus, traukė jaunesniuosius. Motinos dėka šeimoje buvo solidarumas, visi dirbo, bet daugiausia dirbo mamytė. Turėjo arklį ir 4 karves, nors žemės buvo nedaug, tik 8,20 ha. Pati žemę akėjo, arė, pati ir sėjo. Būdama 55 m. labai sunkiai susirgo – nuo sunkaus darbo ir gyvenimo įtampos“ (P. 79–80).

Kelias į mokslą. 1939 m. Stanislava baigė Skapiškio pradinės mokyklos 5 skyrius. 1940 m. Skapiškyje buvo atidaryta progimnazija, tad ji užbaigė 5 klasę. Vokiečių okupacijos metu progimnazija buvo perkelta į Pandėlį, ir Stanislava 4 metus neturėjo galimybės lankyti mokyklą.

1944 m. Skapiškyje vėl atidarė progimnaziją. S. Mažeikytė baigusi 6 ir 7 klases, 1946 m. dirbo bibliotekoje. 

1947 m. prie Vilniaus universiteto buvo atidaryti parengiamieji kursai – gimnazija. Oficialiai vadinosi Vilniaus universiteto Darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai gimnazija. S. Mažeikytė įstojo į šiuos kursus. Tačiau ilgai nesimokius buvo labai sunku. Tuo metu sesuo Adelė mokėsi Vilniaus universitete. Staselė skundėsi seseriai, kad sunku, kad nori grįžti į namus, prašė Adelės pinigų kelionei. Sesuo griežtai pasakė, jeigu nori į namus – eik pėsčia, pinigų neduosiu. S. Mažeikytė prisimena sakiusi: „Būčiau žinojusi, kokiu keliu eiti, būčiau ėjusi, tačiau nežinojau…“ Mokėsi kantriai ir stropiai, ir per du metus, t. y. 1949 m. Stanislava baigė vidurinę (per metus išeidavo dviejų klasių kursą).

Pedagoginis darbas pradžios mokyklose. Baigusi vidurinę mokyklą 1949 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskirta į Skapiškio pradinę mokyklą, o po kelių dienų, rugpjūčio 22 d., jau į Uginių (prie Antašavos) pradinę, tačiau po mėnesio ją uždarius, 1949 m. spalio 13 d. paskirta į Sodelių (Vabalninko raj.) pradinę mokyklą ir čia dirbo pusantrų metų.

1951–1953 m. dirbo Skapiškio pradinėje mokykloje. 1952 m. įstojo į Šiaulių Mokytojų institutą  ir 1955 m. baigė istorijos specialybę, jau dirbdama nebe savo gimtajame miestelyje. Skapiškyje S. Mažeikytė dirbo tik pora metų: 1953 m., už nelegalią veiklą suėmus nepilnametį brolį, jai buvo pranešta, skubiai rašyti prašymą atleidimui iš darbo, nes bus išmesta. Pedagoginio darbo neteko ir Suvainiškyje dirbusi sesuo Genovaitė. Sovietinės valdžios priešo seserys negali dirbti tarybinėje mokykloje…

Seserys Mažeikytės rašė pareiškimus dešimties rajonų švietimo skyriams. Sulaukė tik vieno pasiūlymo – dirbti Mockaičiuose (Tytuvėnų raj.).

Darbas Skapiškio vidurinėje mokykloje. Po Stalino mirties brolį kaip nepilnametį paleidus, Stanislava vėl sugrįžo į Skapiškį. Skapiškyje ant patalo gulėjo sesuo Valerija, be sveikatos buvo ir motina. 1955 m. rugsėjo 22 d. Švietimo ministerijos įsakymu S. Mažeikytė iš Tytuvėnų Mockaičių septynmetės mokyklos nuo 1955 m. rugsėjo 25 d. perkeliama į Pandėlio rajono Skapiškio vidurinę mokyklą.

Skapiškio vidurinėje mokykloje Stanislava Mažeikytė dirbo nuo 1955 iki 1983 metų. Dirbdama Skapiškyje neakivaizdžiai istoriją studijavo Vilniaus  pedagoginiame universitete (1960–1964). 1965 m. sausio 16 d. jai buvo įteiktas VPI diplomas.

1971 m. susirgus direktoriaus pavaduotojai auklėjimo reikalams Joanai Meilutienei, S. Mažeikytė ją pavadavo, o nuo 1972 m. buvo paskirta direktoriaus Jono Kaušakio pavaduotoja. Pradžioje užklasinio ir užmokyklinio vaikų auklėjimo organizatorės pareigoms, o nuo 1975 m. – mokymo – auklėjimo reikalams. Pavaduotojos pareigas ėjo iki 1982 m.

S. Mažeikytė nuo mažens svajojo tapti pradinių klasių mokytoja. Ir jos svajonė išsipildė –buvo malonu dirbti ir bendrauti su mažais vaikais. Darbas jai sekėsi, vaikai noriai mokėsi. Tačiau, baigus institutą, pradėjo dirbti aukštesnėse klasėse: pradžioje kelis metus istoriją dėstė V-VIII, o vėliau – vyresnėse klasėse.

Pagal programą Lietuvos istorijai buvo skirta nedaug valandų, bet mokytoja nustatytų valandų nesilaikė ir stengėsi savo valstybės istoriją dėstyti kur kas plačiau. Klasėje jautė vaikų susidomėjimą ir džiaugsmą Lietuvos istorijos žiniomis. Patiko darbas su jaunimu, jautė pasitenkinimą, kad jaunimas domisi šia medžiaga. Mokinius įjungė į kraštotyrinį darbą – jie padėdavo rinkti medžiagą, kuri dabar saugoma Kupiškio bibliotekoje ir muziejuje, Skapiškio bibliotekoje.

Mokytoja, prisimindama darbą mokykloje kalba: „Dirbti mokykloje patiko, nes turėjau darbščius, dorus mokinius. Dirbant su jaunimu pats negali atsilikti nuo gyvenimo. Į vaikus žiūrėjau, kaip į mūsų ateitį, mūsų Tėvynės Lietuvos ateities kūrėjus. Stengiausi jiems įdiegti Džono Kenedžio mintį: „Neklausk, ką tau davė Tėvynė, o pasakyk, ką tu pats Jai davei“.

Išmetama iš mokyklos. 1983 m. rugpjūčio 31 d. LTSR DĮK 287 str. 3 d. S. Mažeikytė buvo atleista iš mokytojos pareigų, nes su bažnyčia palaidojo motiną. Kupiškio rajono Partijos komitete, pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas jai kalbėjo, kad sugriovė mokyklos ateistinį auklėjimą, ją barė, kad organizavo vaikus eiti paskui kryžių.

Kad bus keblumų, mokytoja numatė, tačiau, kad taip žiauriai su ja bus pasielgta – negalėjo ir galvoti. Tačiau, netgi jei ir būtų žinojusi – visą gyvenimą tikėjusios ir tikėjimą vaikams įdiegusios motinos nebūtų išdavusi…

Kylant Sąjūdžio bangai pedagogo statusas S. Mažeikytei buvo sugrąžintas. 1989 m. lapkričio 30 d. Kupiškio rajono liaudies švietimo skyriaus sprendimu paskelbta, kad 1983 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 57 – K negalioja kaip nepagrįstas ir neteisėtas. S. Mažeikytei kompensuota už trijų mėnesių priverstinę pravaikštą. Taigi – 6 metai nedarbo ir tik trijų mėnesių kompensacija. Nors mokytoją ir kalbino sugrįžti į mokyklą, tačiau S. Mažeikytė nebesugrįžo.

Negrįžusi į mokyklą, atliko daug svarbių darbų Skapiškio miestelio bei jo žmonių garsinimui, skubėdama į pagalbą nelaimės ištiktiems. O pats svarbiausias darbas, kaip sako mokytoja Stanislava Mažeikytė –Blaivybės paminklo Skapiškyje atstatymas.

Blaivybės paminklo atstatymas

1862 m. Skapiškyje buvo pastatytas vienas pirmųjų Lietuvoje – paminklas Blaivybei. Einant frontui 1944 m. jis buvo nugriautas. Miesteliui sudegus ir gyventojams atstatant pastatus, pasinaudota sugriauto paminklo akmenimis. Nemaža akmenų krūva buvo suvežta į netoliese esančios sodybos kiemą. 1990 m. paminklas atstatytas.

Paminklo atstatymo idėjos kėlėja, meistrų ieškotoja ir pagrindinė pinigų rinkėja buvo Stanislava Mažeikytė. Mokytojai talkino Bronius Bickus, Ona Leknickienė, Juozas Misiūnas, Nijolė Kinderytė ir kiti.

Paminklo atstatymo istorijos dokumentus (su aukotojų sąrašais) mokytoja saugo specialiame aplanke, dokumentų kopijos atiduotos Skapiškio bažnyčios archyvui, Kupiškio rajono bibliotekai.

Paminklo atstatymas kaip pasakoja mokytoja buvo sudėtingas. Tuo metu Skapiškyje specialistai iš Biržų remontavo varpinę, tačiau jie užsiprašė 25 000 rub. S. Mažeikytė su Broniumi Bickumi važiavo į Panevėžį, ieškoti „pigesnių meistrų“. Panevėžyje akmeninės Švč. Trejybės bažnyčios restauratoriai užsiprašė kiek mažiau, bet ir tai buvo daug. Tada Panevėžyje jie surado Povilą Maselį. Meistras pasakė, kad paminklo atstatymas – tai kaip namo pastatymas, o už namo pastatymą mokama 10 000 rub.

Mokytoja pradėjo organizuoti pinigų rinkimą, rinko ir pati. Tačiau pirmiausia apie Blaivybės paminklo istoriją, jo svarbą šio krašto žmonėms, apie kiekvieno atsakomybę už miestelio kultūrą S. Mažeikytė kalbėjo kolūkių ataskaitiniuose susirinkimuose Skapiškyje, Laičiuose, Biliūnuose. Ji sakė, kad tik mes patys galim paminklą atstatyti, surinkdami reikiamų atstatymui pinigų. Visuose susirinkimuose entuziastingai buvo pritarta.

S. Mažeikytė sako: „Ėjau ir pėsčia, ir su dviračiu… Buvo toks pakilimas, kad niekas neatsakė, aukojo kas kiek gali“. Vilniuje iš skapiškėnų 1 710 rub. surinko Nijolė Kinderytė, Panevėžyje – Juozas Misiūnas. Iš viso buvo surinkta 15 579 rub. 41 kap.

Paminklas atstatytas pagal Rimo Valecko projektą. Pirmininkas Algis Notkus davė visas reikiamas medžiagas, transportą. Už akmenų išpjovimą buvo sumokėti trys tūkstančiai rublių. Skaldytus akmenis padovanojo Slėnis, mat buvo sugriautas jų akmeninis tvartas.

Povilas Maselis dirbo su sūnumi Rimvydu ir skapiškėnu Antanu Survila. Skapiškietis B. Bickus padirbo statulėles: nišose stovi Jėzaus Širdies ir Rūpintojėlio statulėlės, paminklo viršūnėje gražus metalo kryžius – saulutė.

1991 m. gegužės 19 d. per Sekmines paminklą iškilmingai pašventino Kupiškio dekanas mons. Klemensas Gutauskas (1915–2002) ir tuometinis Skapiškio klebonas kun. Povilas Varžinskas.

S. Mažeikytės kaupiama istorinė medžiaga

Mokytoja surinkusi medžiagos apie skapiškėnus amatininkus, Suomių kapus, Blaivybės paminklo atstatymą, žymius Skapiškio krašto žmones. Visa medžiaga storuose aplankuose. Medžiagą apie žymius Skapiškio krašto žmones jau parengusi spaudai. Tai iš įvairių spausdintų šaltinių: enciklopedijų, knygų, periodikos bei kitokio pobūdžio leidinių surinkta medžiaga. „Na tai kas, kad apie juos išspausdinta, bet ne visi turi galimybės po visur ieškoti, o čia bus visi kartu“ – kalba mokytoja.

Mokytoja energingai rinko parašus, kad būtų išvesta sovietinė kariuomenė iš Lietuvos.

S. Mažeikytė ėmėsi iniciatyvos rinkti parašus dėl ilgamečio Skapiškio gydytojo Igno Vaitoškos (1909–1983) vardo įamžinimo. Jos surinkti parašai tapo svariu argumentu suteikti Skapiškio ambulatorijai gydytojo Igno Vaitoškos vardą.

S. Mažeikytė entuziastingai rinko pinigėlius pagelbėti gaisro ištiktai (sudegė tvartas) tuometinės mokytojos Valijos Šap šeimai, o 2010 m. – mokytojai Joanai Meilutienei (apdegė namas). Paminėti keli svarbesni darbai, o kur gausybė smulkių… Be to, kur kam reikia pagalbos – mokytoja visada šalia…

Kuklūs darbų įvertinimai

Mokytojos Stanislavos Mažeikytės veiklą, jos parašytą knygą „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“, gražiai įvertino Skapiškio miestelio bendruomenė, 2009 m. spalio 17 d. „Už rūpestį įamžinant mūsų gatvės istoriją“ įteikdama padėką. 2010 m. lapkričio 6 d. Skapiškio bendruomenės taryba Stanislavai Mažeikytei „Už istorijos klodų sklaidą“  įteikė nominaciją „Aukso aruodai“.

Lietuvos televizijos laida „Gimtoji žemė“ (vedėja Beata Sabastanavičiūtė) kasmet skelbia „Jorės“ konkursą. 2011 m. pirmąsyk į šį konkursą įsijungę skapiškėnai, nominacijai „Visur ir visada pirma“ pristatė du asmenis: Stanislavą Mažeikytę ir Bronių Bickų…

Stanislava Mažeikytė, nepaisant garbaus amžiaus, geba išlaikyti jaunatvišką dvasią, tačiau  mokytoja liūdi ir pergyvena dėl mokytojų abejingumo Bažnyčiai, tikėjimui. Kol neatsigręšime į tikrąsias vertybes, būsime tik dvasios skurdžiai… Mokytoja dirba su viltimi, kad jos darbas gal kam nors ateityje bus reikalingas.

Drąsiai su didžiuliu džiaugsmu tariu toks darbas reikalingas jau šiandieną – tai puikus sektinas pavyzdys, liudijantis, kad ir nedidelio miestelio žmonės gali nuversti kalnus – sukaupti dvasinius klodus.

Asmeninio autorės albumo nuotr.

Nuotraukose:

1.Mokytoja S. Mažeikytė prie medžiagos knygai apie žymius Skapiškio krašto žmones

2. Skapiškio bendruomenės 2009 metų nominacija ir padėka Stanislavai Mažeikytei

3. Savilaidos knygos „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“ viršelis ir nominacija

4. Prie koplytstulpio arkivyskupui Mečislovui Reiniui Skapiškyje. Iš kairės: mokytoja Stanislava Mažeikytė, dr. Aldona Vasiliauskienė ir gydytoja Dalia Vasiliauskaitė

Voruta. – 2011, rug. 17, nr. 18 (732), p. 14.

Mokyklos, mokytojai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra