Mįslingas pabėgimas

Autorius: Data: 2012-02-02, 13:44 Spausdinti

Kęstutis BALČIŪNAS

Būdamas savo jaunystės mieste Kaune ir turėdamas laisvo laiko visada apsilankau senamiestyje. Neskubėdamas pereinu Vilniaus gatve, Rotušės aikšte, paklaidžioju siauromis, ją supančiomis senamiesčio gatvelėmis ir visada, kiek galima ilgiau pastoviu Nemuno ir Neries santakoje. Geras jausmas stebėti susiliejančias ir į Vakarų tolumą vienu, galingu srautu plaukiančias dvi didžiausias Lietuvos upes. Kartais tai darau vienas, kartais su jaunystės laikų draugais.

Viena iš įspūdingiausių ir labiausiai įsimenančių mano „gastrolių“ šioje Kauno miesto dalyje, tai po šaltos ir snieguotos žiemos prasidėjęs vėlyvas, tačiau veržlus 2010 metų pavasaris.

Traškėdamas ir nenusakomos upės jėgos kilnojamas bei laužomas Nemunu plaukia ižas. Nuo šėlstančios upės neatitraukdami akių visa tai stebime su vaikystės ir jaunystės laikų draugu Sauliumi Kauno senamiestyje, krantinėje ties Vytauto bažnyčia. Diena pamažu su upės srove plaukia vakaro link. Po truputį temsta ir jau laikas būtų eiti kuriam kur. Sauliui į savo namus Kaune, man gi važiuoti į Vilnių.

Pasilik, grįši rytoj, – kalbina Saulius. – Turiu surinkęs tave dominančios medžiagos…

Po valandžiukės jau sėdime jaukiame Sauliaus bute Žaliakalnyje. Gurkšnojame arbatą, kramtome jo mėgstamą kakavos pyragą ir vartome rankraščius.

Gaila, kad viską darome per vėlai, – sakau jam.

Deja, taip, – pritaria Saulius, – tačiau mama, gal norėdama mus su broliu apsaugoti, apie tai mažai ką pasakojo. Dabar iš jos jau nesužinosime nieko. Viską surašiau iš tetos ir dar gyvų mamos draugių pasakojimų. Sauliaus mama Viktorija Augustinavičiūtė-Juknevičienė, pažiūrėti dar sveika, nors jau greitai devyniasdešimtojo gimtadienio sulauksianti moteris, po patirto insulto daug metų nieko neprisimena…

Gaila, neprisimena ir to įsimintino, ankstyvo 1946-ųjų birželio 13-osios ryto… Tą naktį, kaip ir parą prieš tai, po ilgų ir žiaurių tardymų, vienmarškinė, basa Viktorija sėdėjo ant šaltų Tauragės MGB tardymo izoliatoriaus karcerio grindų. Tardymo izoliatorius – kalėjimas, sovietų okupacijos metu įrengtas buvusio savininko žydo name, pagal jo pavardę žmonių dar buvo vadinamas „Šubertine“. Siauroje, geležimi kaustytoje karcerio lovoje, be jokio čiužinio ir patalynės mergina gulėti ilgiau neįstengė. Nepakeliamai skaudėjo ir gėlė tardymo metu sumuštą kūną, krėtė šaltis. Kartais trumpam aptemdavo sąmonė. Ir tie momentai atrodė tarytum kažkokia atgaiva, galimybė ištrūkti iš beprotiškai žiaurios realybės, nevalingomis mintimis ir sapnais nuskrieti į savo vaikystės ir jaunystės miestą Telšius. Ach, kad jūs žinotumėte, kokie nuostabūs Telšiai pavasarį! Kai gegužę pražysta sodai, kai šiltais vakarais nuo Masčio ežero pakyla lengvas, melsvas rūkas. Kada suskamba Katedros ir telšiškių vadinamos „Mažuosios bažnytelės“ varpai, kviesdami gegužinių pamaldų… Kada sekmadieniais miesto aikštėn iš visų apylinkės pakraščių akmenų grindiniu sudarda ratuoti ūkininkai, turguje parduoti po sėjos atlikusius javus, bulves. Kada savo krautuvių tarpduriuose, įsirėmę į durų staktas, kviesdami į vidų pirkėjus, šūkaloja barzdoti krautuvininkai žydai…

Vikte, išgerk karštos arbatos, sušilsi… Pajutusi glostomą galvą, į skaudžią realybę sugrįžta mergina. Kalinių Andrejumi vadinamas prižiūrėtojas jai tiesia aliuminį puodelį su karšta arbata.

- Dabar nebemiegok, būk pasiruošusi…– kažkaip mįslingai prataria Andrejus. Išgėrus arbatą šiek tiek palengvėja. Prižiūrėtojas išeina, tačiau, labai keista – neužrakina karcerio durų. Nuo stiprios ir karštos arbatos šiek tiek aprimsta skausmas kūne. Likusi viena, Viktorija prigula ant kieto gulto, kuris panašesnis į lentyną, nei į lovą. Po minutės, kitos ji vėl lekia į savo nerūpestingos vaikystės pasaulį. Vėl sapnuojasi balta krentančių obelų žiedų gegužės pūga…

1929-ieji. Patyrusi žinomo aršaus charakterio gen. Povilo Plechavičiaus spaudimą, Augustinavičių šeima Sedoje palieka sėkmingai pradėtą verslą ir atvyksta į Telšius. Vėl viską tenka pradėti iš pradžių. Tėvas Mykolas Augustinavičius, be galo darbštus ir sumanus žmogus, Masčio ežero pakrantėje įsteigia elektrinę, malūną, lentpjūvę. Plečiantis miestui elektros reikia vis daugiau. Netrukus šeima mieste įsigyja žemės sklypą ir pradeda statyti linų verpimo ir audimo fabriką, kuris vėliau pavadinamas „Masčiu“. Įrengimus iš ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro savo jėgomis montuoja tėvas su vyresniaisiais sūnumis. Pagaliau, apie 1932 m. subilda staklės. Audžiamos įvairios drobės, brezentas. Siuvama patalynė, rankšluosčiai, staltiesės bei kiti tekstilės gaminiai. „Masčio“ produkciją perka net tokios šalys kaip Vokietija ir Švedija. Nemažai užsakymų pateikia vis stiprėjanti Lietuvos kariuomenė. Patenkinti ir telšiškiai – atsirado naujų, neblogai apmokamų darbo vietų. M. Augustinavičiaus įmonėse dirba beveik 500 žmonių.

- Vikte, sakiau nemiegok, – įėjęs į karcerį Andrejus už pečių papurto merginą ir apkloja kariška miline. Ir nežinia kas tai – užuojauta, simpatija, o gal besiplieskianti meilė jaunai merginai lietuvaitei?.. Viktorija atsisėda ant gulto, tačiau sąmonė vėl išsijungia ir mergina vėl savo vaikystės mieste Telšiuose…

1940-ųjų birželis. Į miestą bjauriai plerpdami važiuoja sunkvežimiai prisėdusių purvinais, suplyšusiais drabužiais raudonarmiečių. Augustinavičių šeima pasitraukia į Vokietiją. Prasidėjus karui grįžta, tačiau fabrikas vokiečių statytinių rankose ir nuosavybė tikriesiems šeimininkams jau niekada nebegrąžinama. Net ir dabar, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę… 1944 metai. Frontas rieda į vakarus. Prasideda represijos. Jos skaudžiai paliečia ir Augustinavičių šeimą…

Sese, bėgam! – nuo gulto leisgyvę Viktoriją kelia karcerin įlėkęs brolis Vaclovas. Žinojo, kad Vacelis irgi areštuotas, tik negalėjo įtarti, kad ir jis čia. Brolio prilaikoma Viktorija išeina į kiemą. Trečia valanda vasaros ryto. Pamažu aušta. Iš vyriausiojo prižiūrėtojo Andrejaus Gorbačiovo atrakintų kamerų į kalėjimo kiemą jau subėgę 23 kaliniai. Kažkas iš bėgančiųjų šūkteli, kad paliktų merginą, kuri vienintelė tarp grupės vyrų tik būsianti našta. Vaclovas sako sesers nepaliksiąs ir su nenusakoma jėga ją sviedžia per pustrečio metro aukščio lentinę tvorą. Ši, per daugelį dienų išsekusi nuo bado ir tardymų, per tvorą perlekia it skiedrelė. Greitai bėga kiemais, daržais į Tauragės miesto pakraštį. Iš čia kelias į mišką. Į laisvę, kuri visai šalia, kurią jaučia kiekvienas sumušto kūno raumuo, kiekviena kraujuojanti, žiauriuose tardymuose gauta žaizda…

Vadinasi, oficiali šio pabėgimo versija – sargybos papirkimas, kaip man yra tekę skaityti ne viename to įvykio aprašyme nėra reali? – klausiu Sauliaus.

Andrejaus Gorbačiovo, Tauragės MGB kalėjimo prižiūrėtojo užuojauta ir simpatija tardymuose iškankintai mano motinai Viktorijai Augustinavičiūtei yra pati realiausia visos 23-ijų kalinių grupės pabėgimo versija, – nusišypso Saulius ir atsikanda savo mėgstamo pyrago. Pyragas skanus, tad ilgai neragintas aš stveriu kitą gabaliuką.

Prieš porą metų Lietuvos Ypatingajame archyve rinkdamas medžiagą apie savo motiną, Kęstučio apygardos partizanų ryšininkę Zofiją Venckutę-Balčiūnienę aptikau įdomų dokumentą – aktą, kuris po šio pabėgimo buvo surašytas Tauragės MGB pareigūnų. Sąraše šmėstelėjo Viktorijos, geros mano mamos lagerio ir vėliau gyvenimo laisvėje draugės, vienintelės merginos tarp kitų 22 pabėgusių kalinių vyrų, pavardė.

Tąsyk dar pagalvojau: „Vikte, Vikte, tu besimokydama gimnazijoje turbūt niekada net nebuvai pabėgusi iš pamokų, o čia iš MGB kalėjimo…“

Įvairiai susiklostė pabėgusiųjų likimai. Vienas bėglys netrukus buvo pagautas. Kiti buvo pristatyti Kęstučio apygardos partizanams ir jų globojami kurį laiką praleido. Viktorija su broliu Vaclovu glaudėsi minėtos apygardos Butigeidžio rinktinės Rolando būryje. Iki 1946 m. rudens su partizanais stovyklaudama padėjo jiems buityje: skalbė, tvarkė drabužius, gamino maistą. Vaclovas aktyviai partizanavo. Spalį legaliai gyvenanti sesuo Stasė Augustinavičiūtė sugebėjo Viktorijai ir Vaclovui gauti fiktyvius dokumentus, tačiau į legalų gyvenimą, nors ir trumpam, iki kito arešto, išėjo tik Viktorija. Stasė, į būrį atnešusi Vaclovo dokumentus, sužinojo apie brolio žūtį valant ginklą. Ilgai ieškojau duomenų apie įsimylėjusio jauną lietuvaitę kalinę ir dėl to atrakinusio kamerų duris bei padėjusio iš MGB kalėjimo pabėgti visai grupei kalinių, prižiūrėtojo A. Gorbačiovo likimą. Įsikalbėjus su istoriku, daugelio įvairių knygų ir monografijų vyr. redaktoriumi bei autoriumi Kaziu Misiumi paaiškėjo, kad A. Gorbačiovas, pabėgęs kartu su kaliniais pas partizanus, po kurio laiko buvo pastarųjų sušaudytas. Mat MGB paskleidė legendą, kad Andrejus yra jų šnipas, infiltruotas į partizanų būrį.

Ar tai tiesa, kad aklos meilės vedinas Andrejus Gorbačiovas organizavo tokio didelio masto kalinių pabėgimą iš MGB kalėjimo Tauragėje, ko gero, mes jau nesužinosime. Tačiau versija, kad Tauragės pogrindis galėjo papirkti kalėjimo prižiūrėtojus yra dar mažiau tikėtina. Nemanau, kad tais baisiais MGB represijų laikais galėjo būti sumokėta tokia pinigų suma, kuria susigundęs prižiūrėtojas ar jų grupė leistųsi paperkami, kad tuoj pat netektų savo galvų. Na, o meilė?.. Ji juk visada buvo akla!..

Skambutis, atskleidęs gyvenimo tarpsnį

Šią, mano perpasakotą, be galo įdomaus Viktorijos Augustinavičiūtės gyvenimo istoriją, 2010 m. birželį išspausdino Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos žurnalas „Varpas“. Tačiau ir po to, jos, aktyvios Laisvės kovų dalyvės biografijoje liko daug neatsakytų klausimų, į kuriuos, regis, atsakymų sulaukti jau nebuvo jokios galimybės. Juk būna likimų, būna biografijų, kurios net ir labai ryškiai sušvitusios ir tokios žinomos, staiga nutrūksta, išnyksta, susilieja, lyg tie Nemuno ir Neries vandenys Vakarų horizonte… Iš tikrųjų gaila, bet dažnai gyvenime daug ką darome per vėlai.

Tvankią tų pačių metų birželio popietę, po audringai praleistos Joninių nakties suskambo mano mobilusis. Skambino Saulius. Trumpai išdėstęs reikalo esmę, kvietė, kiek galint greičiau atvykti į Kauną.

„Štai raktas į tą, nežinomą, aprašytos biografijos tarpsnį…“ – mąsčiau automobiliu lėkdamas autostrada Kauno link. Visaip gyvenime nutinka. Po rašinio publikacijos „Varpe“, pagal pavardę telefonų knygoje susiradusi numerį, Sauliui paskambino viena senyva moteris iš Panevėžio. Pasirodo, jų šeimoje pabėgusi iš Tauragės MGB kalėjimo iki antrojo arešto slapstėsi Viktorija.

Kaune sėdame į Sauliaus automobilį ir važiuojame Panevėžio link. Pakeliui stabtelim prie vienos nedidelės konditerijos parduotuvėlės durų Vilijampolėje.

Čia geriausi tortai Kaune!.. – sako Saulius, žengdamas per durų slenkstį. Kam gi daugiau, jeigu ne jam geriausiai išmanyti apie saldumynus. Sauliaus mama, dar vokiečių okupacijos metais baigė tuometę Žemės ūkio akademiją, įgijo maisto ruošimo specialistės kvalifikaciją. Kokias nuostabias Kalėdas, lyg tikriems savo vaikams, ji surengdavo mums, Sauliaus draugams – studentams, kuomet besiruošdami egzaminams ne visada galėdavome parvykti į savo namus… Apie Viktorijos kepamus tortus bei kitus gardumynus žinojo pusė Kauno!

Apytuštėje parduotuvėlėje šeimininkauja simpatiška pardavėja. Išsirinkus tortą, paaiškėja, kad šiomis dienomis Jonams taikoma didelė nuolaida. Bent trumpam pasidaryti Jonais, nors ir negailint pardavėjai liaupsių bei komplimentų, mudviem nepavyksta. Pasirodo reikia parodyti tą patvirtinantį dokumentą…

Pačiame Panevėžio pakraštyje susirandame reikalingą namą ir sugužame į vidų. Svetainėje jau paruoštas stalas, už kurio tuoj esame pakviečiami. Ant jo dedame savo atsivežtą tortą, iššauname šampaną. Juk tokia proga, toks netikėtumas!..

Kaip, kokiomis aplinkybėmis, kieno tarpininkavimu pabėgusi iš Tauragės „Šubertinės“ Viktorija Augustinavičiūtė atsidūrė šiose apylinkėse, sodybos šeimininkė nurodyti negali. Žino, kad tai įvyko 1947 m. pavasarį. Tuomet ji, Valdonė Valiūnaitė, tebuvo tik paauglė. Atsimena, kad Viktorija, pagal turimus dokumentus, kaip Antanina Mikšiūtė, buvo apsistojusi pas netoliese gyvenančius Zuperskus. Kiek vėliau Valdonės tėvai ją prikalbino pereiti gyventi pas juos. Tam galėjusi būti suprantama priežastis – juk taip puikiai mokančią gaminti įvairiausius patiekalus, tvarkingą, inteligentišką merginą, už suteiktą prieglobstį noriai padedančią tvarkytis buityje, būtų norėjusi turėti bet kuri šeima. O ką jau kalbėti apie tai, kokius stalus metų šventėms savo ruoštais gardumynais padengdavo nežinia iš kur atklydusi atvykėlė.

Bėgo metai. Pavasariai baltais žiedais išpuošdavo šalia augusį didelį sodą. Religinga ir pamaldi Viktorija, beje, aplinkinių vadinta Sigute, visuomet buvo gegužinių pamaldų šeimininkų namuose iniciatorė. Puikiu balsu traukdavo visas žinomas giesmes, o po to su jaunimu ir padainuodavo.

Su ja nuobodu nebūdavo, – toliau pasakoja Valdonė. Klausomės šeimininkės pasakojimo ir bandome įsijausti į būtąjį laiką. Tą padaryti nėra sunku, nes nežiūrint mediniame šeimininkės name atlikto kapitalinio remonto, viduje išlaikyta tų laikų dvasią perteikianti autentika. Ta pati koklių krosnis, tos pačios kambarių durys, jų rankenos, lentų grindys… Netgi didžioji dalis baldų iš anų – „Smetonos laikų“. Jaučiasi tokia pat, žodžiais nenusakoma, gera aura, kokią gali pajusti įėjęs į senas, medines mažų Lietuvos miestelių bažnyčias.

Po kurio laiko pas mus retkarčiais pradėjo atvažinėti Sigutės (Viktorijos) sesuo Stasė, kartu su pagyvenusiu vyru, kuris prisistatydavo buvusios Lietuvos kariuomenės pulkininku. Stasė buvo prasitarusi, kad tas pulkininkas esą gali padėti gauti reikalingus dokumentus, – tęsia Valdonė.

Galimas dalykas, kad jo pagalba kiek anksčiau buvę padirbti dokumentai Viktorijai ir jos broliui Vaclovui. Pulkininko pavardės Valdonė nežinojusi. Nesunku nuspėti, kad „pulkininkas“ galėjo būti MGB agentas, sugebėjęs įgyti Viktorijos sesers Stasės pasitikėjimą. Labai tikėtina, kad jam padedant, ilgainiui MGB‘istai išsiaiškino ir paskutinę Viktorijos slapstymosi vietą Valiūnų sodyboje.

Ankstų 1952-ųjų žiemos rytą šeima sukosi namų ruošoje. Tėvas kūreno krosnį, aš ruošiausi į mokyklą, kai išgirdome prie namų privažiavusio sunkvežimio burzgimą. Pažvelgusi per langą pamačiau namą supančius kareivius, kurių keletas kartu su karininku ir civiliai apsirengusiais MGB pareigūnais netrukus įėjo į trobą. Po trumpos kratos mane išleido mokyklon. Jiems tebuvo reikalinga tik Viktorija, kurią netrukus ir išsivežė, – antrojo Sauliaus mamos arešto aplinkybes prisiminusi prityla namų šeimininkė Valdonė…

Tylime ir mes… Ar ne per daug išmėginimų per tokį palyginti trumpą laiką teko jaunai merginai?.. Ir jų čia tik nedidelė dalis…

Toliau pačių gražiausių jaunystės metų istorija tęsėsi Sibiro lageriuose. Metų, kuomet pavasariais, pražydus beribėms jaunystės pievoms ir sodams norėjosi džiaugtis laisve, gyventi, mylėti ir būti mylimai. Deja, likimas lėmė ką kitą…

Tačiau nežiūrint jos šeimą ir ją užgriuvusių negandų, Viktorija sugebėjo per gyvenimą praeiti aukštai pakelta galva tuo keliu, kurį rodė jos įsitikinimai, meilė Dievui, Tėvynei ir artimui.

LIETAUS LIETUVA

Čia Lietuva,

Lietaus ir girių kraštas,

Kur žaluma

Nuo to lietaus

Tokia sodri…

Jurgino žiedas

Nuo nakties rasos,

Lyg pagirių apsunkęs

Ir net dulksna

Per Jonines,

Čia iki skausmo

Man tokie mieli.

Čia Lietuva,

Nuo Baltijos

Iki rytinės sienos,

Tiek amžių mindžiota,

Kapota kalavijais

Ir kardais,

Bet auštant rytmečiams,

Tiek kartų

Vėl prabudus ir atgijus

Ir rūbais vėl,

Kas kartą,

Pasipuošusi naujais.

 

Čia Lietuva,

Aukštų piliakalnių,

Ir slėnių kraštas,

Kur žvelgia akys

Melsvos ežerų…

Nerimastingai -

Ir į ūkanotą tolumą

Ir pilką debesį,

Kuris lyg

Paslaptingas laivas

Atplaukia pas mus…

Ir nežinia,

Kokiu tikslu.

Ir taip per amžius,

Vis nerimastingai…

Dairytąsi ir laukta

Kas atvyks, atplauks -

Kaip draugas

Ar su paslėpta klasta.

Ir ant piliakalnių

Dažnai laužų

Švytėjo ugnys,

Kad perspėtų,

Jog vėl ateina neganda.

Visiems lyg kelias,

Vieškelis, lyg takas…

Iš Vakarų į Rytus

Ir į Vakarus atgal,

Vėl iš paraudusių Rytų.

Visiems reikėjo

Mūsų duonos…

Ir vandens reikėjo…

Tad atėjūnai žudė,

Gviešėsi tos duonos

Ir sėmė vandenį,

Kaip gyvastį

Iš mūsų šulinių.

Čia Lietuva,

Narsių Pilėnų,

Laisvės savanorių

Ir bebaimių

Partizanų kraštas…

Lemtis vienodai buvo

Jiems nepalanki…

Pralietas kraujas

Krikštolo šaltiniais

Ir audimų raštais verčias…

Todėl čia viskas –

Ir saulėlydžiai

Ir žiedas aušroje

Raudoni kaip tas kraujas…

Ir lietūs…

Lietūs vasarą…

Man iki skausmo

Brangūs ir tokie mieli.

Nuotraukose:

1. Dalis Augustinavičių šeimos

2. Zofija Venckutė-Balčiūnienė (viduryje)

3. Straipsnio autorius K. Balčiūnas prie Nemuno

Istorija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra