Miškų valdymo reforma ir… Kelmuotos plynės arba nepamatuotų valdžios žingsnių kaina

Autorius: Data: 2011-01-14 , 16:55 Spausdinti

Viešųjų ryšių specialistas Šarūnas LAUŽADIS, VĮ Nemenčinės miškų urėdija

Jau kurį laiką mūsų piliečiams įkyriai peršama nuomonė, esą Lietuvoje pernelyg didelė dalis žmonių gyvena kaime, kai išsivystytų ir panašioje geografinėje platumoje esančių šalių žemės ūkyje užimta tik 3–5 proc. visų darbingų gyventojų.

Neklausykime tokių „aiškintojų“, nes Lietuvai šis modelis visai netinkamas ir jo perkelti į mūsų šalį neįmanoma. Lietuvos kaimas – tai ne vien žemės ūkis, o miškai – tai ne tik mediena ir žvėriena, grybai ir uogos, vaistingos žolelės ir medus. Miškai – tai mūsų gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką baltų gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą.

…Kaip rodo įvairūs šaltiniai, Lietuva niekuomet net nebuvo žemdirbių šalis, nes dar prieš tūkstantį metų dirbamos žemės mūsų šalyje beveik nebuvo, o diduma lietuvių vertėsi prekyba, karyba ir, be abejo, sėmėsi miškų teikiamas gėrybes. Lietuva visada buvo miškų šalis, o senosiose kronikose rašoma, esą, viduramžiais mūsų šalyje buvo tiek miškų, kad net briedis galėjęs Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę pereiti skersai ir išilgai neišeidamas iš miško. Tad suprantama, kodėl miškai ne tik mūsų lietuviško kaimo, bet ir mūsų tautiškosios sąmonės dalis.

Į Lietuvą skverbiantis vakarų kultūrai, augo miestai, plėtėsi kaimai, daugėjo ariamos žemės, ilgėjo ir platėjo keliai, todėl miškų plotai vis mažėjo. Kritinė padėtis Lietuvą ištiko XX a. pradžioje, kuomet šalies miškingumas tesiekė 14 proc. Todėl vos tik atkūrus Lietuvos valstybę, buvo imtasi visų galimų priemonių, atstatant šalies miškingumą. Prireikė beveik viso šimtmečio atkaklaus triūso, kol buvo atstatyta mūsų šalies ekologinė pusiausvyra. Intensyvaus darbo ir didelių įdėjimų dėka šiuo metu miškai jau padengė daugiau nei trečdalį Lietuvos, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti gan dideli medienos resursai. Tačiau, suprantama, kad ateina metas ir atsiimti iš miško tai, kas į jį įdėta.

Medžiai – tai miškininkų derlius, kurį būtina laiku nuimti. Sakysim, jei neiškirsi 80–120 metų amžiaus pušynų – jie nueis perniek, o kai kurie lapuočiai subręsta dar greičiau. Tad medienos gamybos apimtys Lietuvoje didėja, o per paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje paruošiamos medienos kiekis daugiau nei padvigubėjo. Palyginkime: jeigu ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo paruošiama tik apie 3 mln. m3, tai šiuo metu paruošiama net apie 7 mln. m3 medienos per metus. Miškininkai į valstybės biudžetą sumoka vis daugiau. Jų sumokėti mokesčiai nuo 1995 m. iki 2010 m. padidėjo nuo 7 iki 51 mln. Lt., t. y. net 7,3 karto. Tačiau ir tai dar netenkina mūsų šalies poreikių. Medienos poreikis Lietuvoje viršija 10 mln. m3, iš to skaičiaus: rąstų pjovimui – 4,0 mln. m3, malkinės medienos – 3,3 mln. m3, popiermedžių celiuliozei gaminti – 2,0 mln. m3, medienos plokštėms gaminti – 0,8 mln. m3, fanermedžių – 0,2 mln. m3 ir t. t. Medienos poreikį padidins ir ES reikalavimai didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą… Direktyvos 2001/77/EB nuostatos numato remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją ES vidaus rinkoje ir užtikrinti, kad elektros energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių 2010 m. sudarytų iki 22 proc. visos sunaudojamos elektros energijos, o apskritai iš atsinaujinančių šaltinių gautos energijos naudojimas padidėtų iki 12 procentų.

Ką tai reiškia Lietuvai? Kaip žinia, Lietuvoje didelių upių nėra, todėl hidroenergijos resursai, skirtingai nei Švedijoje ar kitose kalnų šalyse, riboti. Mūsų vėjai taip pat neprilygsta Olandijos ar Danijos pakrančių vėjams, o iš saulės energiją galime imti labai ribotai, kadangi beveik visoje mūsų šalyje apsiniaukusių dienų metuose būna daugiau nei giedrų. Tiesa, galima sparčiau plėtoti biokuro gamybą, plačiau taikyti energijos gavybai šalutinę žemės ūkio produkciją, t. y., šiaudus, mėšlą ir kt. produktus, tinkamus biodujų ir kitos bioenergijos išgavimui. Tačiau tai tesudarys tik nedidelę energijos išteklių dalelę, todėl dar kartą žvilgsniai nukrypsta į miškus.

Tuo tarpu iš valdžios sluoksnių vis dažniau pasigirsta raginimai, siekti gauti kuo daugiau pajamų, reformuojant miškų valdymo sistemą ir daugiau funkcijų atiduodant į privačias rankas. Tam padeda ir brangiai nusamdyti užsienio analitikai, kurie išanalizavo mūsų miškininkų veiklą. Remiantis jų išvadomis, mūsų šalies miškininkams buvo prisakyta imti pavyzdį iš latvių miškininkų, kurie skubėjo iš miško kuo daugiau išpešti… Tačiau ar neskubotos, ar gerai pasvertos buvo tos išvados? Pažvelkime, kaipgi iš tikrųjų klostėsi reikalai Latvijoje ir ar iš tikro verta sekti mūsų šiaurinių brolių pavyzdžiu? Kaip gi pas juos viskas vyko?

Atkūrus nepriklausomybę, iš pradžių, kaip ir pas mus, Latvijoje buvo įkurta Miškų ministerija. Tačiau jau 1993 m. žengtas žingsnis privatizavimo link: vietoj ministerijos įkurta Valstybinė miško tarnyba, kuriai buvo pavaldūs gamybiniai miškų ūkiai – dariniai, panašūs į Lietuvos urėdijas, o miškų ūkių turtas už čekius buvo išdalintas darbuotojams. Vėliau šios šalies vyriausybė atsisakė ilgus metus vyravusios miškų priežiūros sistemos ir patikėjimo valdyti teisė buvo keičiama į ilgalaikę, net iki 99 metų trukmės, miškų nuomą. Nuomos sąlygos buvo nepalankios valstybei, nes nuomininkas kasmet galėjo iš nuomojamojo miško kirsti tam tikra kiekį medienos, mokėdamas už ją iš anksto sutartomis kainomis, kurios paprastai buvo mažesnės nei rinkos. Be abejo, Latvijoje veikusios mišrios vietos bei užsienio kapitalo bendrovės netruko tuo pasinaudoti: perpirko daugelio miškų ūkių akcijas, o kartu – ir teisę į miškų nuomą. Miškus imta kirsti be atodairos, o nauji miškai Latvijoje nebuvo sodinami.

1999 m. Latvijos vyriausybė įvykdė naują reorganizaciją. Buvo apribotos Valstybinės miško tarnybos funkcijos, o greta įkurta Žemės ūkio ministerijai pavaldi akcinė bendrovė „Latvijas valst meži“. Šios dvi institucijos ir dabar sudaro Latvijos miškų sistemos branduolį, analogišką Lietuvoje veikiančioms Generalinei miškų urėdijai su 42 urėdijomis ir Valstybine miško tarnyba. Taigi, nieko gudresnio sugalvota nebuvo. Skirtumas tik atliekamose funkcijose. Pagrindinė valstybės išlaikomos ir kasmet pareikalaujančios 100-110 mln. Lt Valstybinės miško tarnybos funkcija liko kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų bei normatyvinių aktų, reglamentuojančių ūkinę veiklą miške, vertina, ar įstatyminė bazė atitinka laikmečio reikalavimus ir, esant reikalui, teikti pasiūlymus Žemės ūkio ministerijai. Tarnyba taip pat atlieka miškų monitoringą, stebi medynų sanitarinę būklę, organizuoja miško priešgaisrinę apsaugą bei gaisrų lokalizaciją, taip pat egzaminuoja būsimus medžiotojus ir išduoda jiems leidimus medžioti. Ūkininkauti Latvijos miškuose pavesta akcinei bendrovei „Latvijas valst meži“, kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Tačiau ši įmonė pati jokių darbų miške neatlieka, tik organizuoja konkursus darbams pirkti: vieni rangovai mišką kerta, kiti matuoja biržes, treti medieną perka, ketvirti mišką sodina… Tik atsakingų – nėra.

Miško ruoša ir eksportas Lietuvoje Latvijoje ir Estijoje 2004 – 2006 metais

Metai Lietuva Latvija Estija
Iškirsta m3 Eksportuota proc. Iškirsta m3 Eksportuota proc. Iškirstam3 Eksportuota proc.
2004 6,3 19 10,8 42 7,6 34
2005 6,2 19 11,8 38 5,1 37
2006 6,0 18 9,8 39 5,9 29

 

Kaip matome, šis miškų valdymo modelis šalies biudžetui mažai naudos teatnešė. Tiesa, pajamos iš miškų Latvijoje iš pradžių akivaizdžiai padidėjo, tačiau po staigaus miško produkcijos realizavimo pakilimo, latviai pamatė ir liūdną perspektyvą – miškas prarado šeimininką. Lentelėje gana ryški miško ruošos ir medienos eksporto mažėjimo tendencija tiek Latvijoje, tiek Estijoje, o juk nauji miškai išaugs negreit… Tuo tarpu Lietuva šiuo atžvilgiu laikosi gana stabiliai.

Todėl jau 2004 m. Latvijos ministras pirmininkas Indulis Emsis pareiškė, kad Latvijai reikėtų susigrąžinti nacionalinę miško išteklių kontrolę. Dar giliau įžvelgė tokio žingsnio perspektyvą Estijos valstybinių miškų valdybos centro marketingo vadovas Ulvar Kaubi, nes Estijos miškų aukcionuose jau tuomet aiškiai buvo juntama, kad du didieji rinkos dalyviai – „Stora Enso“ ir „Metsaliitto“ – nuolat didina savo dalį rinkoje, išstumdami vietines įmones. Dar daugiau. Kol svarstoma ką toliau daryti, praėjusią vasarą Latvijai buvo sustabdytas tarptautinis FSC sertifikatas. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad iš nesertifikuotos medienos pagaminti gaminiai bus mažiau konkurencingi tarptautinėje rinkoje, todėl nemaža dalis užsienio firmų, gaminančių prekes tik iš sertifikuotos medienos, bus priverstos atsisakyti latviškos žaliavos. Latvijos žemės ūkio ministerijos atstovė I. Silamikele viename iš susitikimu su mūsų miškininkais yra pasakiusi, kad ministerija jau gavo nemažai paklausimų iš užsienio firmų, kuriuose firmos teiraujasi, ar miškininkai žada ištaisyti nurodytus trūkumus ir susigrąžinti sertifikatą.

Dabar pažvelkime: kam gi palanki šiuo metu Latvijoje ir Estijoje veikianti miškų valdymo sistema? Šiandien jau neslepiama, kad pertvarkant Latvijos miškų valdymo sistemą bene didžiausią įtaką darė Skandinavijos verslininkai ir lobistai, siekę iš miškų kuo didesnio pelno. Visų pirma – tai „medienos rykliai“, nes paprastai konkursus laimi ir valstybinius miškus kerta stambios įmonės, kurių dalis kapitalo dažniausiai priklauso stambiems užsienio medienos perdirbimo koncernams. Taip Latvijos ir Estijos verslininkai lieka „už borto“, o šių šalių kaimo gyventojai netenka vienintelio pragyvenimo šaltinio – darbo…

Tuo tarpu visai kitas vokiečių požiūris į miškus. Niekas neginčys, kad ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina Vokietijos klestėjimą. Greičiau yra atvirkščiai – klestinčios ekonomikos sąskaita skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai. Šios labiausiai išsivysčiusios ES šalies visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę ir socialinę miškų vertę, o iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikia pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Vokietijoje (kaip ir Lietuvoje) miškas suvokiamas kaip vieninga nedaloma sistema, todėl miškininkai valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Tačiau, reikia pažymėti, kad daugelio šių funkcijų vokiečių miškininkai iš viso neatliktų, jei negautų kompensacijų iš biudžeto. Tačiau miškininkams skiriamos dotacijos iš biudžeto ir net nurodytas darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Taip kartu sprendžiamos ir socialinės problemos, didinamas gyventojų užimtumas.

Taigi, neginčijami faktai įrodo, kad dabartinė Lietuvos miškų valdymo forma yra kur kas pranašesnė už Latvijos ir Estijos. Visapusiškai įvertinę padėtį, matome, kad mūsų valstybė tikrai labiau rūpinasi miškais ir Lietuvos pasirinkta miškų valdymo sistema yra ženkliai pranašesnė nei mūsų kaimynų. Mūsų miškininkai ir toliau daug dėmesio skiria valstybinių miškų valdymo tobulinimo klausimams, parengė naują miškų valdymo reformos modelį. Tačiau ir šiame modelyje kritikuojamas siūlymas privatizuoti miško ruošą, urėdijoms paliekant tik miškų atkūrimą, jaunuolynų ugdymą ir miškų apsaugą, griežtai pasisakoma prieš valdžios ketinimus įkurti vieną miškų valdymo įmonę, urėdijas paverčiant akcinėmis bendrovėmis. Juk praktiškai tuomet nebūtų kam vykdyti kelių priežiūros, melioracijos ir kitų gyvybiškai svarbių funkcijų. Antra vertus, Lietuvoje kiltų grėsmė netekti darbo šimtams žmonių, kas dar padidintų įtampą kaime. Tačiau kas gali paneigti, kad neateis ir pas mus tokie laikai, kuomet Lietuvos miškuose šeimininkaus svetimtaučiai. Deja, tai nieko gero nežada: kaip rodo praktika, užsieniečiai ateina su pjūklu ir išeina su pinigais, o vietos gyventojai pasilieka, su savo ekologinėmis ir socialinėmis problemomis, su savo „kalnais kelmuotais ir pakalnėmis nuplikusiomis“…

Gamtosauga , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra