Miškais biudžeto neužkimši, o sielą ir sąžinę – gali parduoti…

Autorius: Data: 2011-02-23 , 11:18 Spausdinti

Šarūnas LAUŽADIS, VĮ Nemenčinės miškų urėdija

Tarptautiniams miško metams

Miškai – tai viena iš pagrindinių gyvybės formų žemėje. Juose rasi daugelio augalų ir gyvūnų rūšių buveines, su mišku susijęs daugiau nei 300 mln. žmonių gyvenimas, kuriems miškas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O kur dar tie žmonės, kurie, nors niekada nevyksta į mišką, tačiau yra laimingi žinodami, kad apskritai kažkur yra miškai ir jie turi galimybę ten bet kada apsilankyti. Deja…

Nors šiuo metu miškais padengta apie 31 proc. mūsų planetos sausumos ploto, tačiau prasidėjus klimato kaitai, nuo praėjusio šimtmečio, visame Žemės rutulyje miškai ėmė sparčiai nykti – pasaulis kasdien praranda po 50 tūkst. ha, o per metus apie 13 mln. ha miškų. Labiausiai jie nyksta Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, kur dar buvo išlikę didesni jų plotai. Tuo tarpu sparčiai auganti pramonė, transportas ir kitos ūkio šakos kasdien į atmosferą išmeta po 20 milijonų tonų anglies dioksido, kurio augmenija nepajėgia absorbuoti. Dėl to vidutinė oro temperatūra amžinųjų ledynų rajonuose per 50 metų pakilo 2,5 laipsnio, pasaulinis jūros lygis per šimtą metų pakilo nuo 10 iki 25 cm. Netekusios natūralios apsaugos, eroduoja derlingos žemės, keičiasi ar net nyksta augalų, gyvūnų ir kitos ekosistemos. Todėl, siekiant atkreipti tiek visuomenės, tiek specialistų dėmesį į miškų padėtį, 2011-ieji paskelbti Tarptautiniais miško metais, kurie beveik visose šalyse pažymimi įvairiausiais renginiais.

Istoriškai – lietuviui miškas tai daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos, vaistingos žolelės ir medus. Miškas – tai ne tik mūsų, lietuviško, kaimo, bet ir mūsų sąmonės dalis. Tai mūsų gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką baltų gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Kaip rodo įvairūs šaltiniai, iš tiesų Lietuva istoriškai net nebuvo žemdirbių šalis, nes dar prieš tūkstantį metų dirbamos žemės mūsų šalyje beveik nebuvo, o senosiose kronikose rašoma, esą, viduramžiais mūsų šalyje buvo tiek miškų, kad net briedis galėjęs Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę pereiti skersai ir išilgai neišeidamas iš miško. Lietuva visada buvo miškų šalis, o diduma lietuvių vertėsi prekyba, karyba ir, be abejo, sėmėsi miškų teikiamas gėrybes.

Į Lietuvą skverbiantis vakarų kultūrai, augo miestai, plėtėsi kaimai, daugėjo ariamos žemės, ilgėjo ir platėjo keliai, todėl miškų plotai vis mažėjo, o XX a. pradžioje šalies miškingumas tesiekė 14 proc. Tačiau lietuviai nuo seno jaučia nepaprastai artimą žmogaus ir žemės, žmogaus ir augalų draugystę ir juos jungiantį paslaptingą ryšį. Kraštovaizdis ir pastatai, žemės ūkio naudmenos ir miškai, vandenys ir visa kita mus supanti aplinka vartojimo ir funkciniu požiūriu Lietuvoje visada buvo suvokiama kaip vieninga visuma. Todėl, vos tik atkūrus Lietuvos valstybę, buvo imtasi visų galimų priemonių, atstatant šalies miškingumą, tačiau prireikė beveik viso šimtmečio intensyvaus darbo ir didelių įdėjimų, kol buvo atstatyta mūsų šalies ekologinė pusiausvyra…

Šiuo metu Lietuvoje miškai dengia jau daugiau nei trečdalį jos ploto, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti gan dideli medienos resursai. Todėl, suprantama, iš valstybinių miškų sektoriaus į valstybės biudžetą sumokami mokesčiai nuolat didėja. Pavyzdžiui, jei 1995 m. buvo įmokėta 7 mln. Lt , tai 2010 m. jau 51 mln. Lt, tai yra, 7,3 karto daugiau. Nepaisant to iš valdžios sluoksnių vis dažniau pasigirsta raginimai siekti gauti iš jų dar daugiau pajamų. Vienas iš siūlymų – reformuoti miškų valdymo sistemą ir daugiau funkcijų atiduodant į privačias rankas, t. y., atskirti miško ruošą nuo jo priežiūros ir atiduoti ją į privačias rankas.

Pasverkime, ką tai reikštų Lietuvai? Juk įplaukos iš miškų visam Lietuvos biudžetui, tai tik kelios dešimtosios procento visų biudžeto įplaukų. Ir apskritai ar miško kirtimas – tai vienintelis būdas gauti iš jo naudą? Be saiko kirsdami mišką, mes pakenktume kur kas svarbesnį visuomenei dalyką – egzistencinę miško vertę, nes galimybė būti medžių apsuptyje – neįkainojama. Beje, pastebėta, kad šiandien miško egzistencine verte susidomėjo ir kitų šalių mokslininkai. Atlikę tyrimus, JAV mokslininkai nustatė labai svarbų dalyką. Egzistencinė miško vertė, kurios paprastai neįvardina net profesionalūs miškininkai, yra ne tik didesnė už ūkinę ar rekreacinę miško vertę, bet iš viso yra pati didžiausia. Todėl šalia neišvengiamai vykstančių miško ruošos darbų, Lietuvoje būtina toliau skatinti miškų plėtrą.

Pirmiausiai miškai sodintini ten, kur yra daugiau kaip 15 proc. nenašių žemių arba miškingumas nesiekia 20 proc., o ypač skubiai želdintini pažeisti ar apleisti žemės plotai – apleisti karjerai, vandens telkinių pakrantės, kalvotos vietovės ir pan. Šiuo atžvilgiu mes galėtume pasimokyti iš kaimyninės Danijos, kurioje per šimtą metų miškingumas padidėjo nuo 4 iki 14 procentų. Taip pat reikėtų susirūpinti pelkių bei durpynų išsaugojimu bei atstatymu. Reikia pažymėti, kad jau daugiau nei prieš 50 metų Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse buvo atsisakyta pelkių sausinimo, nes nustatyta, kad pigiau ir racionaliau jas prižiūrėti bei verstis jose medžiokle nei paversti tokius plotus naudmenomis…

Ypač išryškėjo toks poreikis stiprėjant globaliai ekonominei ir kultūrinei integracijai, vykstant ekonominiams ir socialiniams pokyčiams bei intensyvėjant žmonių migracija iš skurdesnių Lietuvos regionų. Tiesa, ES parama ženkliai išplėtė Lietuvos galimybes formuoti agrarinės aplinkosaugos politiką kartu išsaugant etninį šalies savitumą. Vadovaujantis reglamento (EB) Nr.1257/199 19 straipsniu mūsų šalyje buvo atlikti tyrimai ir, atsižvelgus į pagrindinius veiksnius, lemiančius gyvenimo kokybę skirtinguose regionuose, išskirtos mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir ūkininkaujantiems tokiose vietovėse pradėta teikti nuolatinė parama. Tačiau ne visais atvejais tai davė lauktą efektą, nes žemės ūkis mažo našumo žemėse yra nekonkurencingas, o Lietuvoje tokių žemių yra apie 360 tūkst. ha. Todėl pradėta galvoti ir apie žemės panaudojimą ne žemės ūkiui, tarp jų – žemės apželdymą mišku. Juk žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku yra ne tik viena iš žemės panaudojimo alternatyvų, bet ir prisideda prie gamtinių išteklių šalyje gausinimo, padeda išlaikyti reikiamą balansą tarp kaimo vietovių plėtros ir aplinkosaugos.

Plėsti miškų plotus – Lietuvai ypač priimtina priemonė, nes šalies miškingumas, palyginus, nedidelis, o miškų gausinimui sąlygos itin palankios. Tad neatsitiktinai Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje pabrėžta, kad vienas iš aplinkosaugos prioritetų yra didinti mūsų šalies miškų plotus, o Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje (toliau – Programa) numatyta nemažai priemonių, susijusių su šalies miškingumo didinimu. Tai reikšminga priemonė, nes apsodinus visus mažo našumo ir netinkamus žemės ūkiui plotus, šalies miškingumas padidėtų net 6 proc., tačiau dėl įvairių priežasčių – neprofesionaliai parengtų rėmimo programų, informacijos trūkumo ir kt., ne visas jas vienodai sėkmingai sekasi įgyvendinti.

Apžvelgę Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė mokėjimo agentūra) interneto svetainėje paskelbtus duomenis apie Programos įgyvendinimą, matome, kad Programos Pirmos krypties priemonėje „Miškų ekonominės vertės didinimas“ visam programiniam laikotarpiui numatyta 50,782 mln. Lt parama. Deja, įsisavinama ji lėtokai ir vangiai: 2007 m. ir 2008 m. pagal šią priemonę parama visai nebuvo mokama, 2009 m. išmokėta tik 6 tūkst. Lt ir tik 2010 m. parama siekė jau 3 293,49 tūkst. litų. Truputį geriau sekėsi įsisavinti pagal priemonę „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“ skirtus 511,07 mln. litų. Nors šią priemonę 2007 m. taip pat nebuvo išmokėta nė lito, tačiau vėliau priemonė „įsibėgėjo“ ir 2008 m. pagal ją buvo išmokėta 471 tūkst. Lt, o 2009 m. ir 2010 m. – atitinkamai 26,78 mln. Lt ir 30,72 mln. litų.

Panašiai reikalai klostosi ir su Antros krypties – „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ priemonėmis. Pagal šios krypties priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ 2007–2013 m. laikotarpiui numatyta 191,5 mln. Lt, tačiau nei 2007 m., nei 2008 m. parama nebuvo mokama, 2009 m. išmokėta 11,23 mln. Lt, 2010 m. – 18,25 mln. litų. Pagal kitą šios krypties priemonę – „Pirmas ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ 2007–2013 m. laikotarpiui numatyta 143,89 mln. Lt, tačiau 2007 m. ir 2008 m. pagal šią priemonę paramos taip pat nebuvo išmokėta, 2009 m. išmokėta 12,66 mln. Lt, 2010 m. – 23,22 mln. litų.

Nebuvo itin populiarios ir kitos Antros krypties priemonės. Nors pagal priemonę „Miškų aplinkosaugos išmokos“ visam programiniam laikotarpiui buvo numatyta skirti 34,528 mln. Lt paramos, tačiau 2008 m. pagal šią priemonę skirta tik 4,67 tūkst. Lt, 2009 m. – 87,27 tūkst. Lt, o 2010 m. – 216,54 tūkst. litų. Truputį „didesnį pagreitį“ įgavo priemonė „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“, pagal kurią iš viso skirta 51,79 mln. Lt. Tiesa, nei 2007 m., nei 2008 m. pagal šią priemonę taip pat nė lito nebuvo įsisavinta, tačiau 2009 m. reikalai pajudėjo: buvo panaudota 13,6 tūkst. Lt tam skirtų pinigų, o 2010 m. – net 5,71 mln. Lt.

Taigi, kaip matyti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros svetainėje paskelbtų duomenų, Lietuvai skirtų ES pinigų ir šalies biudžeto lėšų įsisavinimas miškų plėtrai vyksta lėtokai, tačiau džiugu, kad jis vyksta ir, reikia tikėtis, kad laiko šioms priemonėms įgyvendinti dar pakaks, todėl dabar pagalvokime: kam mes sodiname miškus? Kam jų reikia?

Kam mes sodiname miškus? Ar tik tam, kad juos kirstume, parduotume ir gautais pinigais biudžeto skyles kaišytume? Ar tai neprimena viduramžių, kuomet kirtome ąžuolus tam, kad juos sukūrenę pelenus svetimtaučiams parduotume? O gal dar yra tarp mūsų sveiko proto žmonių, suprantančių, kad kur kas racionaliau mišką naudoti visuomenės poreikiams tenkinti, piliečių sveikatingumui gerinti, normalių gyvenimo ir pragyvenimo sąlygų vietos žmonėms sukūrimui? Juo labiau, kad kartu su aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugos problemomis šiandien iškilo dar viena – išlaikyti gyventojus kaimo vietovėse. Todėl, ieškant kaimo išgyvenimo ir pakilimo galimybių, dėmesys nukrypsta į naujas kaimo gyventojų veiklos rūšis: netradicinę žemdirbystę, kaimo turizmą, rekreaciją. Juo labiau, kad viena iš Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų – užtikrinti mūsų šalyje tokį pat visuomenės bei gyvūnų sveikatos lygį, koks yra kitose ES šalyse.

Be abejo, siekiant užtikrinti visuomenės sveikatingumą, pirmiausia būtina pasiekti aukštą sveikatos apsaugos ir maisto saugos lygį. Tačiau iš kitos pusės piliečių sveikatą padeda užtikrinti ir kuo platesnis natūralių sveikatingumo gerinimo priemonių taikymas: gyvenimas kaime, laiko praleidimas gamtoje. Štai čia ir prisiminkime naujai pasodintus miškus. Juk nemaža miškais želdinamų žemių dalis yra netoli, tai yra, apie 50–100 km, nuo didžiųjų miestų, todėl tikslingiausia tokiuose plotuose pirmenybę skirti gyventojų rekreacijai, kaimo turizmui ar skatinti kitus alternatyvius miško naudojimo būdus. Juo labiau, kad jaunuolynuose net ir ūkinės veiklos praktiškai vykdyti neįmanoma. Tuo tarpu vis aukštyn galvą kelia bene perspektyviausia verslo rūšis miškinguose šalies rajonuose – kaimo turizmas. Tai nauja, vis populiarėjanti tarp mūsų šalies gyventojų paslauga, kuri gali turėti nemažai reikšmės visos šalies gyvenimui. Ne šiaip sau paskutiniu metu ji tampa rimtu konkurentu tradiciniams kurortams ir miestų viešbučiams, gana pigia alternatyva poilsiautojams. Klientus čia vilioja ir grynas oras, ir maloni atpalaiduojanti aplinka, ir natūralus kaimiškas maistas.

Šiandien kaimo turizmas tapo neabejotinu alternatyvios veiklos kaime lyderiu. Žinoma, investicijų šio verslo plėtrai reikia nemažai, tačiau kaimo turizmą, kaip alternatyvų verslą kaime, skatina ir valstybė: pagal Programos Trečios krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ 2007–2013 m. laikotarpiui skirta 204,19 mln. Lt paramos. Ir tai neatsitiktinai, nes kaimo turizmo sodybų įrengimas – tai kartu ir miško aplinkos, kurioje dažniausiai įsikūrę tokios sodybos, tvarkymas. Tiesa, ir šioje srityje paramos įsisavinimas vyksta lėtokai. Iš Nacionalinės mokėjimo agentūros interneto svetainėje paskelbtų duomenų matyti, kad 2007 m. ir 2008 m. pagal šią priemonę nebuvo įsisavinta nė lito, tačiau jau 2009 m. kaimo turizmui remti buvo išmokėta 1,54 mln. Lt, o 2010 m. – net 13,01 mln. litų. Tai, kad kaimo turizmas reikalingas Lietuvai, rodo ir kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimas. Jei 1997 m. Lietuvos kaimo turizmo asociacijoje jų užregistruota septynios, tai 2005 m. Kaimo turizmo asociacijai priklausė 114 narių, o 2010 m. pradžioje asocijuotų kaimo turizmo sodybų priskaičiuota 411, neskaitant neasocijuotų sodybų. Tačiau, negalime pamiršti, kad norėdamas pritraukti lankytojus, kaimas turi ir keistis, o sodybų šeimininkams reikia įgyti daugiau žinių apie verslą ir mokesčius, darbo santykius ir teisę, etnografiją ir etnokultūrą, apie dizainą ir architektūrą, sodybų paruošimą, apželdinimą.

Plėtojant kaimo turizmą, kartu negalima pamiršti vieno svarbiausių reikalavimų – sugebėti užtikrinti poilsiautojams saugią mitybą, nes žmogus atvažiavęs į kaimą pailsėti, suprantama, nori pasimėgauti ir švariu, ekologišku maistu. Todėl neapsiriksime pasakę, kad kaimo turizmas neatsiejamas nuo kito alternatyvaus verso – ekologinės gamybos. Tai ypač taikytina apie kaimo turizmo sodybų šeimininkams įsikūrusiems miško prieglobstyje. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje egzistuoja būtinos prielaidos ekologiškiems produktams gaminti ir ekologinės gamybos ūkių skaičius auga.

Kad ši verso rūšis populiari, byloja ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje paskelbti duomenys apie Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos įgyvendinimą. Pagal Programos Antros krypties priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ visam 2007–2013 m. laikotarpiui numatyta per milijardą – 1215,71 mln. Lt paramos, o jos įsisavinimas vyksta pakankamai sparčiai. Jau 2008 m. ekologinės gamybos puoselėtojams buvo išmokėta 36,74 mln. Lt, 2009 m. – 134,07 mln. Lt, o 2010 m. – net 253,9 mln. litų paramos. Gaila tik, kad labai maža ūkių dalis specializuojasi daržovių, vaisių, uogų, grybų ar vaistažolių, kurie itin reikalingi tiek kaimo turizmo sodybų lankytojams, tiek nuolatiniams miesto ar kaimo gyventojams, auginime.

Ekologinės gamybos ūkių ir sertifikuoto žemės ploto dinamika Lietuvoje 1997–2010 metais

Metai Ūkių skaičius Sertifikuoti plotai, ha
1997 106 1 568
2000 230 4 709
2002 393 8 780
2003 697 23 289
2004 1 179 42 961
2005 1 810 70 567
2006 2 340 102 120
2007 2 855 125 457
2008 2 793 127 200
2009 2 670 134 954
2010 2 668 149096

Dar vienas alternatyvus miško panaudojimo būdų yra natūralios miško augmenijos ir jos produktų – grybų, uogų, vaisių, vaistinių augalų ir kitų mažųjų gamtos turtų rinkimas. Kaip žinome istoriškai, pirmieji mūsų kraštų gyventojai, gyvenę dar pirmykštės bendruomenės santvarkoje, ir vertėsi natūralios produkcijos rinkimu. Dabar laikai toli gražu nebe tie, tačiau paskutiniu metu ši verslo rūšis tampa vėl populiari, o garsusis liaudies posakis: „Kad ne grybai ir ne uogos, dzūkų panos būtų nuogos…“ daug pasako: vasaros savaitgaliais Dzūkijos turguose nuo miško gėrybių akys raibsta. Dažnam, beje, net nereikia ir į turgų užsukti – vietos gyventojai siūlo šias gėrybes net pakelėse. Taigi natūralios miško augmenijos rinkimas jau tampa verslu ir perspektyva alternatyviam miško naudojimui.

Ir pagaliau nuo seno neatsiejamas nuo miško gyventojų verslas – bitininkystė. Istorinę šio verslo svarbą įrodo ir geriausio draugo sinonimas – bičiulis. Tai toks žmogus, su kuriuo galėjai eiti kopinėti medų, nes darbas tai buvęs nelengvas ir atsakingas: bitės paprastai kurdavosi aukštai, sunkiai pasiekiamose medžių drevėse. Beje, kai kur dar ir šiandien, ypač Dzūkijoje, galima aptikti besiverčiančių drevine bitininkyste. Antra, kol nebuvo cukraus ir jo produktų, medaus ir bičių produktai žmogui tokie svarbūs, o jų gyvenimo būdas toks savitas, kad bitės kone buvo prilyginamos žmogui. Ne šiaip sau visų namų globėja buvo deivė Austėja, turėjusi bitės pavidalą: ar galima įsivaizduoti ką nors švaresnio už darbščiąją bitelę. Iš didelės pagarbos bitėms niekur neteko girdėti sakant, kad bitės krito, nustypo ar išdvėsė: jos miršta, kaip ir žmonės… Šiandien, praeityje vienas svarbiausių miško verslų – bitininkystė vėl populiarėja, o valstybė, siekdama didinti kaimo žmonių užimtumą ir jų pajamas, remia šią veiklą, kuri taip pat yra vienas iš alternatyvaus miško naudojimo būdų.

Manoma, kad įvertinus čia paminėtas aplinkybes ir racionaliai naudojant miško teikiamą naudą, Lietuvos kaime galėtų gyventi apie trečdalis šalies gyventojų ir visi jie ten turėtų kuo verstis. Juo labiau, kad kaime gyvena ne tik žemdirbiai. Tai ir kaimo mokytojai, ir gydytojai, ir pagaliau ir vyresnio amžiaus žmonės, turintys pragyvenimo šaltinį – pensiją, bet norintys sveikos gyvenamos aplinkos. Juk ir Vakarų šalyse madinga turėti namą už 50–100 km nuo darbovietės, idant būtų galimybė nors dalį laiko praleisti neužterštoje aplinkoje. O tai padeda plėtoti kaime aptarnaujančiąją ir paslaugų sferas, kurias Lietuvoje, dar reikia plėtoti.

Tačiau šios viliojančios perspektyvos netolimoje ateityje gali ir nebelikti, jei miško priežiūra ir miško ruoša bus atskirtos, t. y., miško ruoša bus perduota į privačias rankas, kaip tai atsitiko Latvijoje ir Estijoje. Esą, dėl to turėjo padidėti miškų sektoriaus veiklos efektyvumas, o tuo pačiu ir įplaukos į valstybės biudžetą. O ką sako praktika? Kad ir visus miškus iškirsi, biudžeto skylės gautais pinigais neužlopysi, nes iš miško gaunamos pajamos bet kokiu atveju tesudarys mažutėlę biudžeto įplaukų dalį. Todėl su miškais įvairiose šalyse tvarkomasi skirtingai, o daug kur į juos žiūrima kaip į egzistencijos pagrindą.

Jei, sakysim, latviai ir estai, gerai nepasvėrę, miškų ruošą atidavė į svetimšalių rankas, tai visai kitas požiūris į miškus pas vokiečius. Niekas neginčys, kad ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina Vokietijos klestėjimą. Greičiau yra atvirkščiai – klestinčios ekonomikos sąskaita skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai. Šios šalies visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę, socialinę ir egzistencinę miškų vertę, o iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikiama pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Vokietijoje (kaip ir Lietuvoje) miškas suvokiamas kaip vieninga nedaloma sistema, todėl miškininkai valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Dar daugiau: ten miškininkams skiriamos dotacijos iš biudžeto ir net nurodytas darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Taip kartu sprendžiamos ir socialinės problemos, didinamas gyventojų užimtumas. Tad ar nevertėtų ir mums pasimokyti iš gerų pavyzdžių? Ar neturėtume jautriau žiūrėti į savo krašto etnines ir socialines problemas? Priešingu atveju – šimtai, o gal net ir tūkstančiai vietos gyventojų gali netekti vienintelio pragyvenimo šaltinio, būtų suardyta vietos infrastruktūra. Tai galima būtų prilyginti nebent pernelyg skubotam kolūkių suardymui…

1, 2 Zigmo Latako nuotr., 3-11 Š. Laužadžio nuotr.

Nuotraukose:

1, 2. Nemenčinės apylinkių miškai

3. Lietuvos miškai ten, kur Merkys į Nemuną įteka

4. Vilniaus apylinkių pušynai

5. Vežimų muziejus po atviru dangumi pas skuodiškį Vidmantą Donielą

6, 7. Kaimo turizmo sodyba Šakių r.

8. Raseiniškio Mariaus Čekavičiaus ekologiškai auginami žemaitukai

9. Poilsio kampelis pas kretingiškį ūkininką Stasį Pielikį

10. Ekologiškai ūkininkaujantis šilališkis Stasys Grikšas su savo augintine

11. Bičių karalienė Roma Mačienė iš Šiaulių rajono

 

Išsami informacija apie aplinkos saugojimą ir tvarkymą: manostatyba.info – aplinkos tvarkymas

Gamtosauga , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra